Kristaus sekimas

[Sigitas]

Prašau nežeminti savęs manęs įžeidinėjimu.
Tiesiog nei vienas žmogus šitame forume nekuria naujų temų kokios nors knygos prezentacijai, vien tu, broli Kristuje Jėzuje, Kaštone. Todėl ir klausiu labai paprasto ir ne žeminančio klausimo - kodėl šitame forume  kuri naujas temas, kuriose cituoji kažkurios knygos žodžius, neparašydamas iš savęs nė žodelio?
Forumai kuriami ir palaikomi tikslu diskutuoti, pasikalbėti, pasidalinti įspūdžiais, nuomonėmis ir problemomis, džiaugsmais. Tuo tarpu tavo sukurtose temose - tiek šitoje, tiek kokioje nors ale tomo kempiečio kristaus sekimo temoje nėra jokios diskusijos, o vien tik tavo copy-paste postai. Tai ir klausiu va. Tiesiog. 

Ar pastebėjai, jog kiti taip nesielgia? Ar pastebėjai, jog tavo sukurtose temose dominuoja vien tavo nickname?

Beje, jei tau tai taip patinka, o forumo adminai neprieštarauja, sukurk temą  C. S. Lewis "Kipšo laiškai". Šios knygos lietuvių kalba nesu perskaitęs, mielai paskaityčiau šį kūrinį savo gimtąja kalba. 

[Kaštonas]

Sigitai. Aš vėliau atsakysiu į tavo komentarą.

[Diak. Tomas M.]

Asmeniškai labai aiškiai matau, kodėl Kaštonas deda šias ištraukas - jis renka jam patikusias vietas, o vėliau diskusijose, kai yra susijęs kontekstas, jis įdeda nuorodą į vieną ar kitą ištrauką.

Dėl klaidų, Sigitai, Kaštonas jau rašė, kad naudoja teksto atpažinimo programą, kuri ne visada aiškiai atpažįsta raides.

Bet svarbiausiai, Kaštonai, negalima diskutuoti "ad hominem". Man labai liūdna dėl to, nes maniau, kad tiek dalyvaujant mūsų forume, tu supratai tai. Nepažįstu tavęs, bet tikriausiai tu esi impulsyvus žmogus. Tu gali tikrai gero dalyko išmokti iš Andriaus, nes jei rašytum kaip jis, manau Dievas tikrai neleistų tokiems akibrokštams prasibrauti iki paskelbtos žinutės:

Manai aš tas žinutes šiaip sau rašau ir gaistu savo ir jūsų laika? kažkurias žinutes man tenka rašyti net iki trijų valandų ir tik viena žinute. Nes aš meldžiuosi, tikrinuosi su Dievo Žodžiu priės kiekviena žinute i kuria man nėra lengva atrašyti, aš meldžiuosi. Aš ruošiu savo širdį, kad Kristus galėtu kalbėti.

Diskutuosim toliau po savaitės.

[Diak. Tomas M.]

Dar masčiau, kiek kartų žmogų reikia įspėti, kad jis pažeidinėja bendruomenės taisykles? Mes jau anksčiau apie tai esame kalbėję, bet taip pat prisiminiau neseniai skaitytą istoriją:

Pas šv. Juozapą Hesichastą gyventi atvyko naujas mokinys. Jis padėjo ne į vietą šaukštą. Šv. Juozapas jam pasakė: ,,Tu padėjai šauktą ne į vietą. Šįkart aš tavęs nebausiu. Bet jei nepadėsi į vietą dar kartą - įspėsiu, dar kartą - nubausiu, o jei dar kartą padėsi ne į vietą - paprašysiu palikti mūsų vienuolyną. Nes jei nenori gyventi dvasinio gyvenimo, tai paprašysiu netrukdyti jo gyventi kitiems".

[Kaštonas]

LK 9, 46–50 ,,TARP MOKINIŲ KILO GINČAS, KURIS IŠ JŲ DIDŽIAUSIAS"

..........Jėzus nugesina Jono įkarštį, visiems atsakydamas ,,Nedrauskite!" Jei yra žmonių, kurie 'šoka ne pagal mūsų dūdelę' ir ne su mumis, tai dar nereiškia, kad jie blogi šokėjai. Šiandien štai matome, kad pats Jėzus leidžia kitiems, kitokiems, ne mūsiškiams, veikti Jo darbus. Tai Jėzaus slėpinys ir atsakymas mums apie kartais nesuvokiamą kitų sėkmę, kai mums atrodo, kad jie veikia ne pagal mūsų ir ne pagal Jo standartus. Bet jei Jėzus jiems leidžia, kaip mes galėtume piktintis ar drausti? Tai Jėzaus ir jų reikalas.

Ir iš šio nepažįstamojo yra ko pasimokyti. Ogi būtent – išvarinėti demonus Jėzaus vardu. Ypač šituos - savo konkurencijos ir puikybės, teisuoliškumo demonus. Tuos tai pirmiausia. Prisiminkime, Jėzaus vardas hebr. k. reiškia ,,Viešpats išgelbsti". Apie Jo Vardo galią šią savaitę dar būsime kviečiami mąstyti ir kitą dieną. Šiandien galėtume atlikti dvasinę pratybą - maldoje prašykime Jėzų, kad tiesoje atskleistų vidinių mus varginančių demonų vardus ir kad išgelbėtų mus nuo to, kas trukdo Jį sekti.............
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-09-28-lk-9-46-50-tarp-mokiniu-kilo-gincas-kuris-is-ju-didziausias/135402

[Kaštonas]

I SKYRIUS

KAIP REIKIA PRIIMTI JĖZŲ

1. M o k i n y s .  Tai tavo žodžiai, Jėzau, amžinoji teisybe, nors jie pasakyti ne vienu laiku ir užrašyti ne toj pačioj vietoj.
Kadangi tai tavo žodžiai ir tikri žodžiai, aš turiu juos priimti su dėkingu tikėjimu.
Tai tavo žodžiai, nes tu juos pasakei; bet tai yra ir mano žodžiai, nes juos pasakei mano išganymui.
Aš juos priimu su džiaugsmu, kad jie giliai įsmegtų į mano širdį.
Šie žodžiai, kurie yra pilni gerumo, švelnumo ir meilės, mane gaivina; tačiau mano nuodėmės mane baugina ir netyra sąžinė mane tolina nuo tos taip šventos paslapties.
Tavo žodžių švelnumas mane traukia, bet mano nuodėmių sunkumas mane sulaiko.
2.    Tu man liepi artintis prie tavęs su pasitikėjimu, jei aš noriu turėti dalį su tavimi; tu man liepi maitintis nemirtingumo duona, jei aš noriu turėti gyvybę ir amžiną garbę.
Ateikite pas mane, sakai tu, visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, ir aš jus atgaivinsiu (Mat. 11, 28).
Kokie malonūs žodžiai nusidėjėlio ausiai! Viešpatie mano Dieve, tu kvieti vargšą dalyvauti tavo šventame kūne.
Tačiau kas aš esu. Viešpatie, kad drįsčiau prie tavęs prisiartinti?
Dangų dangūs negali tavęs sutalpinti (III Kar. 8, 27), o tu sakai: Ateikite visi pas mane.
3. Iš kur tas gailestingas nuolaidumas ir tas malonus pakvietimas?
Kaip drįsčiau prisiartinti prie tavęs, kad savyje nejaučiu nieko gero, kas suteiktų nors kiek pasitikėjimo?
Kaip aš drįsčiau priimti tave savo namuose, jei taip dažnai įžeidžiau tavo gerumą?
Angelai ir arkangelai tave garbina drebėdami, šventieji ir teisingieji pilni išgąsčio, o tu vis sakai: Ateikite visi pas mane!
Jei ne tu pats tuos žodžius tartumei, kas galėtų jais patikėti?
Jei ne tu pats įsakytumei prie tavęs artintis, kas galėtų išdrįsti tai padaryti?
4. Teisingasis Nojus šimtą metų statė arką, kad galėtų išsigelbėti su keliais asmenimis, tai kaip gi aš per valandą galėčiau tinkamai pasiruošti priimti pasaulio Kūrėją?
Mozė, didžiausias tavo tarnas, kuriam tu buvai kaip draugas, padarė negendančio medžio arką ir ją padengė grynu auksu, kad į ją įdėtų įstatymo lenteles, tai kaip gi aš, nevertas sutvėrimas, galėčiau drįsti taip lengvai priimti įstatymo kūrėją ir gyvybės davėją?
Išmintingiausias Izraelio karalius Saliamonas septynis metus statė bažnyčią tavo vardo garbei ir aštuonias dienas šventė pašventinimo iškilmes; jis paaukojo tūkstantį permaldavimo aukų ir trimitams gaudžiant bei džiaugsmo aidams skambant iškilmingai padėjo sandoros skrynią į jai skirtą vietą.
Kaip gi aš, būdamas toks vargingas žmogus, tegalėdamas vos pusvalandį pamaldžiai susikaupti, galėčiau tave įvesti į savo namus?
Kaip būtų gera, kad nors kartą naudingai būčiau panaudojęs nors mažiausią laiko valandėlę!
5.    Mano Dieve, ko nėra padarę tie šventi žmonės, kad tau patiktų! O kiek aš maža tedarau ir kaip trumpai aš ruošiuosi šv. Komunijai priimti!
Retai aš tesu gerai susikaupęs, dar rečiau laisvas nuo išsiblaškymo.
Tavo gi dieviškojo buvimo metu jokia nereikalinga mintis, joks tvarinys neturėtų užimti mano dvasios, nes aš priimu į save ne angelą, bet angelų Viešpatį.
6.    Koks begalinis skirtumas tarp sandoros skrynios turinio ir tavo skaisčiausiojo kūno; tarp senojo įstatymo aukų, busimosios aukos paveikslo, ir tikrosios tavo kūno ostijos, visų senųjų aukų išsipildymo!
7.    Kodėl tavo akivaizdoje labiau neužsidega mano širdis?
Kodėl aš rūpestingiau nesiruošiu dalyvauti tavo šventose paslaptyse, jei senovės patriarkai ir šventieji pranašai, karaliai ir kunigaikščiai su savo tautomis taip uoliai dalyvavo dieviškose apeigose?
8.    Dievobaimingasis karalius Dovydas, atsimindamas Dievo tėvams suteiktas geradarybes, išreiškė savo džiaugsmą religi-niais šokiais prieš sandoros skrynią; jis liepė padaryti įvairių muzikos instrumentų, sudėstė psalmes ir liepė tautai džiaugsmingai giedoti; Šventosios Dvasios pagautas ir pats dažnai jas giedodavo arfai pritariant; taip jis išmokė Izraelio vaikus garbinti Dievą visa širdimi ir kasdien sujungti savo balsus Dievo pagarbinimui.
Jei sandoros skrynia įkvėpdavo tiek uolumo Dievui pagarbinti, tai kiek pagarbos ir meilės turi įkvėpti krikščionims, o Jėzau, tavo buvimas Švč. Sakramente ir tavo švenčiausiojo kūno priėmimas!
9. Daugelis bėgioja po įvairias vietas, lankydami šventųjų relikvijas; jie klausosi pasakojimų apie jų darbus; jie gėrisi jų garbei pastatytomis bažnyčiomis ir bučiuoja jų šventus, aukse ir šilke paslėptus, kaulus.
Tu gi, mano Dieve, šventųjų Šventasis, žmonių Sutvėrėjas, angelų karalius, esi čia pat gyvas prieš mane altoriuje!
Tos relikvijos dažnai lankomos iš smalsumo, norint pamatyti naujų dalykų; tokiais nekilniais motyvais ir be atgailos dvasios daromos kelionės neduoda daug naudos įpročiams pataisyti.
Altoriaus gi Sakramente tu pats esi, Jėzau Kristau, tikrasis Dieve ir tikrasis Žmogau, ir kiek kartų vertai ir karštai esi priimamas, tiek kartų gausiai teiki amžinojo išganymo vaisių.
Į šią šventą puotą traukia ne lengvapėdiškumas, ne smalsumas, ne jausmai, bet tvirtas tikėjimas, gyva viltis ir nuoširdi meilė.
10.    Dieve, nematomasis pasaulio Kūrėjau, kaip esi vertas garbinimo už visa tai, ką mums darai! Su kokiu gerumu ir malonumu globoji savo išrinktuosius, kad pats save duodi kaip maistą savo Švč. Sakramente!
Tai pranoksta kiekvieną supratimą; tik šitas, o ne kitas dalykas traukia prie tavęs pamaldžias širdis ir jas uždega tavo meile.
Tavo ištikimieji, visą gyvenimą užsiėmę tobulinimosi darbu, iš dažno Švč. Sakramento priėmimo semiasi nepaprasto uolumo dorybėms praktikuoti.
11.    Paslėptoji Sakramento malone, tu pažįstama tik ištikimiesiems Jėzaus Kristaus tarnams, nes neištikimieji, nuodėmės pavergti, negali pajusti jos įtakos!
Šituo Sakramentu gaunama Šventosios Dvasios malonė; ji atgaivina sielos jėgas ir jai grąžina pirmykštį grožį, kurį nuodėmė buvo sunaikinusi.
Ta malonės jėga kartais yra tokia didelė, kad ne tik dvasia, bet ir aptingęs kūnas įgauna naujos jėgos.
12.    Todėl su kartumu tenka apgailestauti tą nerūpestingumą, kuris silpnina mumyse norą priimti Jėzų Kristų, vienintelę išrinktųjų viltį.
Juk jis mus atpirko ir mus pašvenčia; jis žemės keleivių paguoda ir amžinoji šventųjų laimė.
Kaip skaudu turėtų būti matant, kiek daug žmonių yra abejingai nusistačiusių šios paslapties atžvilgiu! Juk tai yra dangaus džiaugsmas ir pasaulio išganymas!
O apakusi ir sukietėjusi žmogaus širdis, kuri taip neįvertina šios neapsakomos dovanos, arba, dėl kasdieninio naudojimo pradeda jos netgi nepaisyti!
13.    Jei tas garbingiausias Sakramentas tebūtų vykdomas tik vienoj vietoj, jei tik vienas kunigas visame pasauly aukotų ostiją, su kokiu uolumu bėgtų žmonės į tą vie-tą, pas tą vienintelį pasauly kunigą, kad galėtų pamatyti šventųjų paslapčių aukojimą!
Tačiau yra daug kunigų, Kristus yra aukojamas daugely vietų, kad Dievo gailestingumas ir Dievo meilė žmogui galėtų tiek plačiai reikštis, kiek plačiai bus pasklidusi pasauly šventoji Komunija.
Ačiū tau Jėzau, amžinasis Ganytojau, kuris teikiesi mus varge ir ištrėmime maitinti savo kūnu ir krauju ir mus kviesti dalyvauti tose šventose paslaptyse sakydamas: Ateikite visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, ir aš jus atgaivinsiu (Mat. 11, 28).

[Kaštonas]

3. Juo labiau žmogus susikaupia savy ir išsilaisvina nuo išorinių dalykų, juo lakesnė pasidaro jo dvasia ir
kyla aukštyn be jokių pastangų, nes jis gauna iš aukšto savo protui šviesos.
Tyra, paprasta ir gerame pastovi siela neišsiblaško net būdama užsiėmusi daugeliu darbų, nes ji viską
daro Dievui pagarbinti ir niekur neieško savęs. Kas gi, pagaliau, labiau vargina ir neramina, jei ne nesutvarkyti širdies palinkimai?

4. Tikrai geras ir dievotas žmogus elgiasi pagal savo vidinį nusistatymą: savo veiksmais jis seka ne
klaidingus palinkimus, bet juos palenkia proto kontrolei. Kas gi stipriau kovoja, jei ne tas, kuris dirba savęs nugalėjimui?
Vienintelis mūsų darbas turėtų būti: kovoti prieš mus pačius, kiekvieną dieną tapti vis stipresniu prieš save, kiekvieną dieną daryti pažangos gerame. Šiame gyvenime kiekvienas tobulumas turi netobulumų priemaišų; mes viską matome tik lyg per miglas.
Kuklus savęs pažinimas yra tikresnis kelias į Dievą, negu gilūs moksliniai tyrinėjimai.

[Kaštonas]

Nauja nuoroda
http://www.lkbkronika.lkbkronika.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=634:kristaus-sekimas&catid=50:kristaus-sekimas&Itemid=553


Tu, mano sūnau, neik paskui savo geidulius ir nusigręžk nuo savo valios (Ekl. 18, 30), bet pamėk Viešpatį, ir jis duos tau, ko tavo širdis prašo (Psl. 36, 4).


*******

ŠIRDIES LAISVĖ ĮGYJAMA IŠSIŽADĖJIMU

1.     J ė z u s .  Mano sūnau, palik save, atrasi mane.
Visko išsižadėk, net savo valios, o viską laimėsi.
Kai tik būsi savęs visiškai išsižadėjęs, tuoj gausi gausių malonių.
2.    M o k i n y s .  Viešpatie, ko aš turiu išsižadėti ir kiek kartų?
3. J ė z u s . Visada, kiekvieną valandą, didžių ir mažų dalykų. Aš nedarau jokių išimčių ir reikalauju visiško atsidavimo.
Kaip galėtumei būti mano, o aš tavo, jei viduje ir išorėje nesi laisvas nuo savo valios?
Juo greičiau šitą savo valios atsisakymą įvykdysi, juo daugiau turėsi ramybės; juo tas atsisakymas bus tobulesnis ir nuoširdesnis, juo man būsi malonesnis ir juo daugiau iš manęs laimėsi.