NĖ VIENAS ŽMOGUS NĖRA SALA. THOMAS MERTON

[Kaštonas]

Meilė gali būti išsaugota tik ją dovanojant kitam

1. Nie­ka­da ne­ra­si­me lai­mės, jei­gu jos sie­kia­me tik sau pa­tiems, nes lai­mė, ku­ri ma­žė­ja, kai ja da­li­ja­mės, nė­ra pa­kan­ka­mai di­de­lė, kad pa­da­ry­tų mus lai­min­gus.

Pa­si­ten­ki­ni­mas sa­vi­mi su­tei­kia ap­gau­lin­gą ir trum­pa­lai­kę lai­mę, ta­čiau ją vi­sa­da ap­tem­do liū­de­sys, nes ji ri­bo­ja ir slo­pi­na mū­sų dva­sią. Tik­ro­ji lai­mė ran­da­ma ne­sa­va­nau­diš­ko­je mei­lė­je, to­kio­je mei­lė­je, ku­ri au­ga ja da­li­jan­tis. Mei­le ga­li­ma da­ly­tis be ga­lo, to­dėl po­ten­cia­li to­kios mei­lės lai­mė ne­tu­ri ri­bų. Be­ri­bis da­li­ji­ma­sis – tai Die­vo vi­di­nio gy­ve­ni­mo dės­nis. Sa­vęs pa­čių da­li­ji­mą Jis pa­da­rė mū­sų pa­čių bū­ties dės­niu, tad la­biau­siai my­li­me sa­ve, my­lė­da­mi ki­tus. Ne­sa­va­nau­diš­ka veik­la ge­riau­siai įvyk­do­me sa­vo ge­bė­ji­mą veik­ti ir bū­ti.

Ta­čiau prie­var­ta nie­ka­da ne­ga­li­me pa­tir­ti lai­mės. Ne­ga­na to, kad mei­le bū­tų da­li­ja­ma­si, ja tu­ri bū­ti da­li­ja­ma­si lais­vai. Va­di­na­si, ji tu­ri bū­ti ati­duo­da­ma, o ne vien ima­ma. Sa­va­nau­diš­kam ob­jek­tui skir­ta ne­sa­va­nau­diš­ka mei­lė ne­su­tei­kia tik­ros lai­mės, ta­čiau ne to­dėl, kad už mei­lę rei­kė­tų at­si­ly­gi­ni­mo ar at­pil­do, bet grei­čiau to­dėl, kad mei­lė pa­si­lie­ka my­li­mo­jo lai­mė­je. Jei my­li­ma­sis mei­lę pri­ima sa­va­nau­diš­kai, my­lin­ty­sis ne­bū­na pa­ten­kin­tas. Jis ma­to, kad sa­vo mei­le ne­pa­da­rė my­li­mo­jo lai­min­go. Jo mei­lė ne­pa­ža­di­no ja­me ne­sa­va­nau­diš­kos mei­lės ga­lios.

Iš to ky­la pa­ra­dok­sas, kad ne­sa­va­nau­diš­ka mei­lė ga­li to­bu­lai skleis­tis tik to­bu­lai abi­pu­siš­ko­je mei­lė­je, nes vie­nin­te­lę tik­rą ra­my­bę ga­li­ma ras­ti tik ne­sa­va­nau­diš­ko­je mei­lė­je. Ne­sa­va­nau­diš­ka mei­lė su­tin­ka bū­ti ne­sa­va­nau­diš­kai my­li­ma my­li­mo­jo la­bui. Taip ji pa­sie­kia to­bu­lu­mą.

Mei­lės do­va­na – tai ga­lios ir ge­bė­ji­mo my­lė­ti do­va­na, to­dėl tik­rai do­va­no­ti mei­lę reiš­kia ją ir pri­im­ti. Tai­gi mei­lę ga­li­ma iš­sau­go­ti tik ją do­va­no­jant ki­tam, o tik­rai ją do­va­no­ti ga­li­ma tik tuo­met, kai ji ir pri­ima­ma.

2. Mei­lė ne tik tei­kia pir­me­ny­bę ki­to gė­riui prieš ma­ną­jį, bet ji net ne­ly­gi­na šių dvie­jų gė­rių. Jai eg­zis­tuo­ja vie­nin­te­lis gė­ris, t. y. my­li­mo­jo gė­ris, ku­ris kar­tu yra ir ma­no gė­ris. Mei­lė da­li­ja­si tuo gė­riu su ki­tu ne pa­si­da­ly­da­ma juo su tuo as­me­niu, bet pa­ti ta­pa­tin­da­ma­si su ki­tu taip, kad jo gė­ris tam­pa ir ma­no gė­riu. Abu­du vie­no­je dva­sio­je džiau­gia­si tuo pa­čiu gė­riu, ku­ris nė­ra pa­da­li­ja­mas pu­siau, bet ku­riuo vie­nu me­tu da­li­ja­si abi sie­los. Kai mei­lė iš tie­sų yra ne­sa­va­nau­diš­ka, my­lin­ty­sis net ne­klau­sia, ar jis ga­lė­tų ap­dai­riai pa­si­sa­vin­ti da­lį to gė­rio, ku­rio jis trokš­ta sa­va­jam drau­gui. Mei­lė vi­so sa­vo gė­rio sie­kia my­li­mo­jo gė­ry­je, o jį pa­da­ly­ti reikš­tų jį su­ma­žin­ti. Toks pa­da­li­ji­mas ne tik su­sil­pnins mei­lės veiks­mą, bet su­ma­žins ir jos tei­kia­mą džiaugs­mą. Juk mei­lė ne­sie­kia džiaugs­mo, ku­ris ky­la iš jos po­vei­kio – jos tei­kia­mas džiaugs­mas sly­pi pa­čia­me po­vei­ky­je, ku­ris yra my­li­mo­jo gė­ris. Tai­gi jei ma­no mei­lė bū­tų ty­ra, man ne­rei­kė­tų my­lė­ji­me ieš­ko­ti pa­si­ten­ki­ni­mo sau. Mei­lė sie­kia tik vie­no – gė­rio my­li­ma­jam. Vi­są ki­tą, ne to­kį svar­bų po­vei­kį, ji pa­lie­ka nuo­ša­ly­je. Tai­gi mei­lė yra pa­ti sau at­pil­das.   

3. My­lė­ti ki­tą – tai trokš­ti ki­tam to, kas jam iš tie­sų yra ge­ra. To­kia mei­lė tu­ri bū­ti grin­džia­ma tie­sa. Mei­lė, kai žmo­gus ne­ma­to skir­tu­mo tarp gė­rio ir blo­gio ir my­li ak­lai vien tam, kad my­lė­tų, yra grei­čiau ne­apy­kan­ta nei mei­lė. My­lė­ti ak­lai – tai my­lė­ti sa­va­nau­diš­kai, nes to­kios mei­lės tiks­las yra ne tik­ras my­li­mo­jo gė­ris, bet tik mei­lės pa­tir­tis sa­vo pa­čių sie­lo­se. To­kia mei­lė ne­ga­li at­ro­dy­ti esan­ti mei­le, ne­bent žmo­gus de­da­si sie­ki­ąs my­li­ma­jam gė­rio. Ta­čiau ka­dan­gi iš tik­rų­jų ne­rū­pi tie­sa, o žmo­gus ne­ma­no ga­lįs nu­ei­ti klai­din­gu ke­liu, tai tik pa­tvir­ti­na, kad mei­lė yra sa­va­nau­diš­ka. Ja ne­sie­kia­ma tik­ro gė­rio my­li­ma­jam ar bent jau pa­tiems sau. Taip my­lint rū­pi ne tie­sa, o tik pa­ti mei­lė, ku­riai už­ten­ka re­gi­mo gė­rio – mei­lės dėl jos pa­čios pa­tir­ties, kad ir ko­kie – ge­ri ar blo­gi – bū­tų my­lė­ji­mo pa­da­ri­niai.

Kai to­kia mei­lė eg­zis­tuo­ja kū­niš­kos aist­ros lyg­me­niu, tuo­met leng­va at­pa­žin­ti, kas ji yra. Ji – sa­va­nau­diš­ka, to­dėl tai nė­ra mei­lė. Daž­niau­siai tie, ku­rių mei­lė ne­pra­noks­ta jų kū­nų aist­rų, net ne­si­var­gi­na sa­vęs dangs­ty­ti ge­rais ke­ti­ni­mais. Jie tie­siog ten­ki­na sa­vo aist­ras. Ka­dan­gi jie sa­vęs ne­ap­gau­di­nė­ja, jie yra są­ži­nin­ges­ni, bet kar­tu ir la­biau ap­gai­lė­ti­ni, už tuos, ku­rie de­da­si my­lį dva­si­niu lyg­me­niu, net ne­su­pras­da­mi, kad jų ,,ne­sa­va­nau­diš­ku­mas" tė­ra ap­gau­lė.

4. Die­viš­ko­ji mei­lė nė­ra nei sil­pna, nei ak­la. Ji iš es­mės yra ap­dai­ri, tei­sin­ga, san­tū­ri ir stip­ri. Jei šio­je mei­lė­je ne­su­si­lie­ja vi­sos ki­tos do­ry­bės, tuo­met mū­sų mei­lė nė­ra tik­ra. Nie­kas, tik­rai no­rin­tis my­lė­ti ki­tą, ne­su­tiks jį my­lė­ti ap­si­mes­ti­nai. Jei mes ap­skri­tai ke­ti­na­me ki­tus my­lė­ti, tu­ri­me pa­si­ryž­ti juos my­lė­ti ge­rai. Prie­šin­gu at­ve­ju mū­sų mei­lė bus ap­gau­lin­ga.

Pir­mas žings­nis ne­sa­va­nau­diš­kos mei­lės link – pri­pa­žin­ti, kad mū­sų mei­lė ga­li bū­ti ap­gau­lin­ga. Pir­miau­sia tu­ri­me ap­va­ly­ti sa­vo mei­lę ir at­si­sa­ky­ti nuo­mo­nės, kad ma­lo­nu­mas my­lė­ti ga­li bū­ti tiks­las sa­vai­me. Kol ma­lo­nu­mas yra mū­sų tiks­las, mes bū­si­me ne­są­ži­nin­gi pa­tys sau ir tiems, ku­riuos my­li­me. Mes siek­si­me ne jiems gė­rio, bet sau ma­lo­nu­mo.

5. Tuo­met tam­pa aiš­ku, kad, no­rė­da­mi ki­tus ge­rai my­lė­ti, pir­miau­sia tu­ri­me my­lė­ti tie­są. Ka­dan­gi mei­lė yra re­a­lių ir kon­kre­čių žmo­nių san­ty­kių da­ly­kas, tai tie­sa, ku­rią tu­ri­me my­lė­ti, jei my­li­me sa­vo bro­lius ir se­se­ris, nė­ra tik abst­rak­ti idė­ja – tai mo­ra­li­nė tie­sa, ku­ri tu­ri bū­ti įkū­ny­ta ir ku­riai rei­kia su­teik­ti gy­vy­bę mū­sų pa­čių ir jų li­ki­muo­se. Ši tie­sa – tai dau­giau nei šal­tas iš mo­ra­li­nių prie­sa­kų ky­lan­čios pa­rei­gos su­vo­ki­mas. Tie­sa, ku­rią tu­ri­me my­lė­ti, my­lė­da­mi sa­vo bro­lius ir se­se­ris, tai kon­kre­tus li­ki­mas ir šven­tu­mas, ku­rio jiems trokš­ta Die­vo mei­lė. Kai as­muo iš tie­sų my­li ki­tą as­me­nį, jį ska­ti­na ne tik­tai troš­ki­mas ma­ty­ti ki­tą pa­ten­kin­tą, svei­ką ir kles­tin­tį šia­me pa­sau­ly­je. Mei­lei ne­ga­li pa­kak­ti kaž­ko taip ne­to­bu­lo. Jei ruo­šiuo­si my­lė­ti sa­vo bro­lį, pri­va­lau kaip nors gi­liai pa­nir­ti į Die­vo mei­lės jam slė­pi­nį. Ma­ne tu­ri ska­tin­ti ne tik žmo­giš­ka­sis ar­ti­mu­mas, bet ir die­viš­ko­ji ar­tu­ma, ku­rią mums ap­reiš­kė Jė­zus ir ku­ri pra­tur­ti­na mū­sų pa­čių gy­ve­ni­mus, iš­lie­da­ma mū­sų šir­dy­se Šven­tą­ją Dva­sią.

Tie­sa, ku­rią my­liu, my­lė­da­mas sa­vo bro­lį, ne­ga­li bū­ti tik kaž­kas fi­lo­so­fi­nio ir abst­rak­taus. Tai tu­ri bū­ti kaž­kas ant­gam­tiš­ka ir kon­kre­tu, prak­tiš­ka ir gy­va vie­nu me­tu. Tai sa­ky­da­mas tu­riu gal­vo­je ne per­kel­ti­nę šių žo­džių pras­mę. Tie­sa, ku­rią tu­riu my­lė­ti sa­vo bro­ly­je, tai ja­me gy­ve­nan­tis pats Die­vas. Tu­riu ieš­ko­ti ja­me al­suo­jan­čios Die­vo Dva­sios gy­ve­ni­mo. Šį slė­pi­nin­gą gy­ve­ni­mą at­pa­žin­ti ir juo sek­ti ga­liu tik tos pa­čios ma­no šir­dies gel­mė­je gy­ve­nan­čios ir vei­kian­čios Šven­to­sios Dva­sios vei­kia­mas.

6. Die­viš­ko­ji mei­lė ver­čia ma­ne ieš­ko­ti dau­giau, ne vien sa­vo pa­ties troš­ki­mų pa­ten­ki­ni­mo, net jei tų troš­ki­mų tiks­las bū­tų ki­tų gė­ris. Ji taip pat tu­ri ma­ne pa­da­ry­ti ir Die­vo Ap­vaiz­dos jų gy­ve­ni­me įran­kiu. Aš tu­riu įsi­ti­kin­ti ir ma­ne tu­ri per­smelk­ti su­vo­ki­mas, kad be ma­no mei­lės jiems jie gal­būt ne­pa­siek­tų da­ly­kų, ku­rių jiems trokš­ta Die­vas. Ma­no va­lia tu­ri bū­ti Die­vo va­lios įran­kis, ku­ris pa­dė­tų jiems kur­ti sa­vo li­ki­mą. Ma­no mei­lė jiems tu­ri bū­ti slė­pi­nin­gos ir be ga­lo ne­sa­va­nau­diš­kos Die­vo mei­lės jiems ,,sak­ra­men­tas". Ma­no mei­lė jiems tu­ri bū­ti ne ma­no dva­sios, bet Šven­to­sios Dva­sios pa­siun­ti­nys. Žo­džiai, ku­riais jiems kal­bu, tu­ri bū­ti Kris­taus, ku­ris tei­kia­si jiems sa­ve at­skleis­ti ma­ny­je, žodžiai.

To­kia die­viš­ko­sios mei­lės sam­pra­ta la­biau­siai tin­ka ku­ni­gui. Tai yra vie­nas iš šven­ti­mų ma­lo­nės as­pek­tų. Jis, taip sa­kant, yra ne­at­ski­ria­mas nuo ku­ni­gys­tės ir ku­ni­gas ne­ga­li at­ras­ti ra­my­bės sa­vy­je ar­ba Die­ve, jei ne­si­sten­gia ki­tų my­lė­ti ne vien tik sa­vo mei­le, bet ir pa­ties Die­vo mei­le. Tik ši die­viš­ko­ji mei­lė, ku­ri yra to­kia stip­ri ir to­kia tik­ra, kaip pa­ties Die­vo dva­sia, ga­li mus iš­gel­bė­ti nuo ap­gai­lė­ti­nos klai­dos iš­lie­ti ant ki­tų mei­lę, ku­ri ve­da juos į klai­dą ir ska­ti­na ieš­ko­ti mei­lės ten, kur ji nie­ka­da ne­ga­li bū­ti su­ras­ta.

7. Kad my­lė­čiau ki­tus to­bu­la, die­viš­ka mei­le, pri­va­lau bū­ti tei­sin­gas jiems, sau pa­čiam ir Die­vui.

Tik­rie­ji as­mens in­te­re­sai yra bū­din­gi bū­tent jam, bet taip pat ir ben­dri vi­sai Die­vo Ka­ra­lys­tei. Taip yra dėl to, kad vi­si šie in­te­re­sai yra su­telk­ti Die­vo pla­ne jo sie­lai. Kiek­vie­no iš mū­sų li­ki­mą Vieš­pats ke­ti­na įtrauk­ti į vi­sos sa­vo Ka­ra­lys­tės li­ki­mą. Ir kuo to­bu­liau esa­me sa­vi­mi, tuo la­biau esa­me pa­jė­gūs įneš­ti sa­vo in­dė­lį į vi­sos Die­vo Baž­ny­čios gė­rį, nes kiek­vie­nas as­muo yra to­bu­li­na­mas Die­vo vai­ko do­ry­bė­mis ir kiek­vie­na­me šios do­ry­bės at­si­sklei­džia skir­tin­gai, nes kiek­vie­no šven­to­jo gy­ve­ni­me jos iš­ryš­kė­ja esant skir­tin­gam Ap­vaiz­dos lem­tų ap­lin­ky­bių rin­ki­niui.

Jei iš tie­sų vie­nas ki­tą my­li­me, mū­sų mei­lei bus su­teik­ta aiš­ki įžval­ga, ku­ri pa­dės ma­ty­ti ir gerb­ti Die­vo pla­nus kiek­vie­nai sie­lai. ...

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-02-14-thomas-merton-ne-vienas-zmogus-nera-sala/40166

[Kaštonas]

8. My­lė­da­mi sa­va­nau­diš­kai, re­tai ka­da ger­bia­me my­li­mo­jo tei­ses bū­ti sa­va­ran­kiš­ku as­me­niu. Ne­gerb­da­mi tik­ro­sios ki­to bū­ties ir jo as­me­ny­bei ne­su­teik­da­mi erd­vės aug­ti ir plės­tis jai vie­nai sa­vi­tu bū­du, mes sie­kia­me ki­tą iš­lai­ky­ti mums pa­val­dų, rei­ka­lau­ja­me, kad ki­tas pri­si­tai­ky­tų prie mū­sų, ir vi­sais ga­li­mais bū­dais to sie­kia­me. Sa­va­nau­diš­ka mei­lė silps­ta ir nu­nyks­ta, jei jos ne­pa­lai­ko my­li­mo­jo dė­me­sys. Jei­gu taip my­li­me, mū­sų drau­gai yra tik tam, kad ga­lė­tu­me juos my­lė­ti. Juos my­lė­da­mi sie­kia­me juos pri­jau­kin­ti ir pa­da­ry­ti mū­sų na­mi­niais gy­vū­nė­liais. Taip my­lė­da­mi la­biau­siai bi­jo­me, kad my­li­ma­sis pa­bėgs. Rei­kia, kad my­li­ma­sis pa­si­duo­tų, nes tuo­met su­stip­rės ir mū­sų pa­čių jaus­mai.

Sa­va­nau­diš­ka mei­lė daž­nai at­ro­do esan­ti ne­sa­va­nau­diš­ka, nes esa­me pa­si­ry­žę my­li­ma­jam pa­da­ry­ti bet ko­kią nuo­lai­dą, kad tik iš­lai­ky­tu­me jį įka­lin­tą. Ta­čiau tai yra di­džiau­sias sa­va­nau­diš­ku­mas, ku­riuo sie­kia­me už ge­ro­kai men­kes­nę gė­rio kai­ną nu­pirk­ti tai, kas yra ge­riau­sia as­me­ny­je: jo lais­vę, jo in­te­gralumą, jo pa­ties kaip as­mens au­to­no­mi­nį oru­mą. Toks sa­va­nau­diš­ku­mas yra dar la­biau at­stu­mian­tis, kai my­lin­ty­sis jau­čia­si sa­vi­mi pa­ten­kin­tas, jam ma­lo­nu da­ry­ti nuo­lai­das ir įsi­vaiz­duo­ti, kad jos vi­sos yra ne­sa­va­nau­diš­kos die­viš­ko­sios mei­lės veiks­mai.

Ta­čiau są­ži­nin­gai tie­sos ieš­kan­ti ne­sa­va­nau­diš­ka mei­lė ne­da­ro my­li­ma­jam ne­ri­bo­tų nuo­lai­dų.

Te­ap­sau­go ma­ne Die­vas nuo nie­ka­da ne­iš­drįs­tan­čio man pa­prie­kaiš­tau­ti drau­go mei­lės. Te­ap­sau­go Jis ma­ne nuo drau­go, sie­kian­čio ma­ne vien tik pa­keis­ti ir pa­tai­sy­ti. Ta­čiau te­gu Jis dar la­biau ma­ne ap­sau­go nuo drau­go, kai my­lė­da­mas jis yra pa­ten­kin­tas tik tuo­met, kai yra pei­kia­mas.
Jei my­liu sa­vo bro­lius tie­so­je, ma­no mei­lė bus tik­ra ne tik jiems, bet ir man.
Ne­ga­liu bū­ti tei­sin­gas jiems, jei ne­su tei­sin­gas sau pa­čiam.
,,Vieš­pats iš­ti­ria tei­sų­jį ir ne­do­rė­lį, – smur­tau­to­jų iš vi­sos šir­dies jis ne­ken­čia" (Ps 11, 5).
,,Blo­gis" – tai ne­ly­gy­bė, ne­tei­sin­gu­mas, kai sau sie­kiu dau­giau, nei ma­no tei­sės lei­džia, o ki­tiems duo­du ma­žiau, nei jie tu­rė­tų gau­ti. My­lė­ti sa­ve la­biau nei ki­tus, tai bū­ti ne­tei­sin­gam sau pa­čiam ir ki­tiems. Kuo la­biau siek­siu pa­si­nau­do­ti ki­tais, tuo men­kes­nis as­muo bū­siu pats, nes troš­ki­mas tu­rė­ti tai, ko ne­tu­rė­čiau tu­rė­ti, su­siau­ri­na ir su­men­ki­na ma­no pa­ties sie­lą.
To­dėl sa­ve per daug my­lin­tis žmo­gus ne­su­ge­ba ko nors iš tik­rų­jų my­lė­ti, taip pat ir pats sa­vęs. Tad kaip jis ga­li ti­kė­tis my­lė­ti ki­tą?
,,Pik­tos va­lios žmo­gus su­vi­lio­ja sa­vo kai­my­ną ir nu­ve­da jį ne­ge­ru ke­liu" (Pat 16, 29).

[Kaštonas]

9. Die­viš­ko­ji mei­lė tu­ri mus iš­mo­ky­ti, kad drau­gys­tė yra šven­tas da­ly­kas ir kad nė­ra nei diìviš­ka, nei šventa mū­sų drau­gys­tę grįs­ti ne­tie­sa. Tam tik­ra pras­me ga­li­me bū­ti drau­gai vi­siems žmo­nėms, nes nė­ra že­mė­je nė vie­no žmo­gaus, su ku­riuo mes ne­tu­rė­tu­me kaž­ką bendra. Ta­čiau bū­tų me­las lai­ky­ti per­ne­lyg daug žmo­nių sa­vo ar­ti­mais drau­gais. Ne­įma­no­ma bū­ti ar­ti­mam su dau­ge­liu, nes pa­sau­ly­je yra ne­daug žmo­nių, su ku­riais iš tik­rų­jų tu­ri­me vis­ką bendra.

Tai­gi mei­lė tu­ri bū­ti nuo­šir­di tiems, ku­riuos my­li­me, ir sau pa­tiems, taip pat iš­ti­ki­ma sa­vo pa­čios dės­niams. Ne­ga­liu bū­ti nuo­šir­dus sau pa­čiam, jei ap­si­me­tu, kad tu­riu dau­giau bendra, nei yra iš tik­rų­jų, su kaž­kuo, kas man pa­tin­ka, dėl sa­va­nau­diš­kų ar ne­de­ra­mų prie­žas­čių.

Ta­čiau drau­gys­tė su vi­sais žmo­nė­mis tu­ri ben­drą pa­grin­dą: vi­si esa­me Die­vo my­li­mi, to­dėl tu­rė­čiau trokš­ti, kad jie vi­si my­lė­tų Jį vi­so­mis sa­vo jė­go­mis. Ta­čiau yra fak­tas, kad ne­ga­liu šia­me gy­ve­ni­me gi­liai pa­nir­ti į jų mei­lės Die­vui ir Die­vo mei­lės jiems slė­pi­nį.

Di­die­ji ku­ni­gai, to­kie šven­tie­ji kaip Ar­so kle­bo­nas, žvel­gę į tūks­tan­čių sie­lų slė­pi­nin­gą gel­mę, vis tiek li­ko žmo­nė­mis, tu­rin­čiais tik ke­lis ar­ti­mus drau­gus. Nie­kas nė­ra toks vie­ni­šas, kaip ku­ni­gas, tu­rin­tis pla­čią ku­ni­gys­tės tar­nys­tę. Jo ga­no­mų ben­dra­žy­gių pa­slap­tys izo­liuo­ja jį bai­sio­je dy­ku­mo­je.

[Kaštonas]

10. Kai vis­kas da­bar jau pa­sa­ky­ta, tie­sa te­bė­ra ta, kad mū­sų lem­tis – my­lė­ti vie­nas ki­tą, kaip Kris­tus my­lė­jo mus. Gy­ven­da­mas že­mė­je Jė­zus tu­rė­jo la­bai ne­daug ar­ti­mų drau­gų, ir vis dėl­to Jis my­lė­jo ir my­li vi­sus žmo­nes ir kiek­vie­nai pa­sau­ly­je gi­mu­siai sie­lai yra ar­ti­miau­sias drau­gas. Vi­sų žmo­nių, ku­riuos su­tin­ka­me ir pa­žįs­ta­me, gy­ve­ni­mai yra įpin­ti į mū­sų gy­ve­ni­mą kar­tu su dau­ge­lio, ku­rių nie­ka­da že­mė­je ne­pa­ži­no­si­me, gy­ve­ni­mais. Ta­čiau tik ke­le­tas, la­bai ne­daug iš jų, yra ar­ti­mi mū­sų drau­gai. Ka­dan­gi su jais tu­ri­me dau­giau ben­dra, tai ga­li­me juos my­lė­ti ir ne­sa­va­nau­diš­kai bei to­bu­lai, nes tu­ri­me dau­giau kuo su jais pa­si­da­ly­ti. Jie yra ne­at­ski­ria­mi nuo mū­sų li­ki­mo, to­dėl mū­sų mei­lė jiems yra ypač šven­ta: ji – tai Die­vo ap­si­reiš­ki­mas mū­sų gy­ve­ni­muo­se.

[Kaštonas]

11. To­bu­la, die­viš­ka mei­lė la­biau­siai ver­ti­na Die­vo lais­vę. Ji pri­pa­žįs­ta Die­vo ga­lią do­va­no­ti sa­ve tiems, ku­rie Jį my­li ty­rai, ne­pa­žeis­da­mi jų mei­lės ty­ru­mo. Dar dau­giau: ne­sa­va­nau­diš­ka, die­viš­ka mei­lė, iš Die­vo pri­im­da­ma Jo pa­ties do­va­ną, jau vien dėl to tam­pa pa­jė­gi my­lė­ti to­bu­lai ir ty­rai, nes pats Die­vas su­ku­ria ty­ru­mą ir mei­lę tų, ku­rie Jį ir vie­nas ki­tą my­li to­bu­la, die­viška mei­le.

Ši die­viš­ka mei­lė ne­tu­rė­tų bū­ti vaiz­duo­ja­ma kaip al­kis. Tai – Dan­gaus Ka­ra­lys­tės puo­ta, į ku­rią dau­ge­lis bu­vo pa­kvies­ti di­džio­jo Ka­ra­liaus. Dau­ge­lis ne­ga­lė­jo at­vyk­ti į tą puo­tą, nes troš­ko kaž­ko ki­to, kaž­ko sau – ūkio, žmo­nos, gal­vi­jų ban­dos. Jie ne­ži­no­jo, kad jei pir­miau­sia bū­tų ieš­ko­ję tos puo­tos ir Ka­ra­lys­tės, jie bū­tų ga­vę ir vi­sa ki­ta.

Die­viš­ko­ji mei­lė nė­ra al­ka­na. Tai – ju­ge con­vi­vium, nuo­la­ti­nė puo­ta, kur nė­ra per­si­so­ti­ni­mo šven­tė, ku­rio­je la­biau pa­si­so­ti­na­me pa­tar­nau­da­mi ki­tiems, o ne pa­tys mai­tin­da­mie­si. Tai yra ir ap­dai­ru­mo puo­ta, ku­rio­je ži­no­me, kaip duo­ti vie­nas ki­tam, tei­sin­gai at­sei­kė­ti.

Vieš­pats at­sa­kė: ,,Kas yra tas iš­ti­ki­mas ir su­ma­nus už­vaiz­das, ku­rį šei­mi­nin­kas pa­skirs va­do­vau­ti šei­my­nai ir de­ra­mu lai­ku ją mai­tin­ti? Lai­min­gas tar­nas, ku­rį su­grį­žęs šei­mi­nin­kas ras taip da­ran­tį" (Lk 12, 43–44).

Ta­čiau ki­tus mai­tin­ti die­viš­ka mei­le – tai juos mai­tin­ti Gy­vy­bės duo­na, ku­ri yra Kris­tus, ir mo­ky­ti juos my­lė­ti mei­le, ku­ri ne­pa­žįs­ta al­kio.

,,Aš esu gy­vy­bės duo­na! Kas at­ei­na pas ma­ne, nie­kuo­met ne­be­alks, ir kas ti­ki ma­ne, nie­kuo­met ne­be­trokš" (Jn 6, 35).