• Welcome to TavoRankose.org - katalikiškas diskusijų forumas. Please login or sign up.
 
balandžio 16, 2024, 10:04:01

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


NETOBULUMO KELIAS

Pradėjo Kaštonas, gegužės 21, 2015, 03:35:40

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

julijona

Kaip galima būtų gauti šią knygą pasiskaityti?

Kaštonas

Labas.
Gal, kažkas turėtu duoti ją pasiskaityti?



Kaštonas

",,Kokia tai laimė — sako Origenas — kai išpažįstu, jog esu skurdžius. Dievas mane išklauso ir siunčia man Išlaisvintoją". Vienintelis priešnuodis puikybei yra nusižeminimas. Tik Dievas yra nusižeminęs: Tas, kuris ,,būdamas Dievas, apiplėšė pats save ir nusižemino" (plg. FiI 2,6-8). Turime suprasti, kad nėra kito kelio Dievo ieškoti ir ji rasti, kaip tik kelias nusižeminimo, kuris suminkština puikybės ir savimeilės sukietintą širdį ir paverčia ją vaiko širdimi. ,,Šlovinu Tave, Tėve, kad tai apreiškei mažutėliams" (plg. Mt 11,25). "

"Vargšas turi mistišką jėgą: būdamas silpnas, jis gali paliesti užkietintas širdis ir pažadinti jose paslėptus gyvojo vandens šaltinius.. Tai kaip vaikiška rankelė, kurios mes visiškai nesibaiminame, kai ji slysta nepaisant mūsų egoizmo užtvaru kalėjimo grotas. Vaikelis atrakina visus užraktus. Išleidžia mus į laisvę. O už to vaikelio slepiasi Dievas."

LAISVĖS BAIMĖ

Galima pastebėti, kad atsiranda grupių ar bendruomenių su bemaž karine disciplina, su autoritariniu formacijos stiliumi, idant, kaip patys sako, pasiektų didesnį apaštalavimo veiksmingumą. Būtų galima klausti, kodėl kai kur tarp krikščionių tokia veikla dabar yra taip populiari. Argi evangelinė laisvė baugintų, ir kai kurie žmonės norėtų paaukoti savo laisvę kažkam panašiam į šeimą, kažkam, kas jiems nurodinės, kaip reikia elgtis? Kai kurie labiau norėtų infantiliškai paklusti kokiai nors tvirtai asmenybei, negu pačiam paimti save į rankas ir nevengti galimybės suklysti. Tiems, kurie per daug kalba apie Evangeliją kaip apie Gerąją Naujieną, kuri padaro mus laisvus, norėtume pakartoti Didžiojo Inkvizitoriaus žodžius.
Iš esmės bijome Kristaus laisvės, leidžiame laiką ribodami savo laisvę, siekdami vienodumo, kuris parodijuoja vienybę, nes vienybė yra išgyvenama įvairovėje. Ar tikrai supratome Šventosios Dvasios laisvę, evangelinę laisvę, tą laisvę, kurią mums norėjo atnešti Vatikano II Susirinkimas, sugrįždamas prie tyriausios evangelinės tradicijos? Ne, mus tai piktina ir leidžiame laiką ,,programuodami" ir ,,restrukturuodami", kad Šventoji Dvasia netrukdytų mums kurti mūsų planus. Kodėl taip daug žmonių paklūsta pagundai eiti į sektas arba į sektantiškas grupes? Ar ne dėl to, kad bijo laisvės, ypaČ savo laisvės? Iš esmės norėtume ,,sudėstyti Evangeliją" savaip arba pasakyti, kaip Didysis Inkvizitorius: ,,Įtikinsime juos, kad tik tada bus laisvi, kai išsižadės savo laisvės, kai atiduos ją mums, mums paklus".

Ar atskleidėme tikrąjį Dievo veidą?

Tikrasis Dievo veidas yra veidas vaiko, kuris negali gintis, nes yra visiškai beginklis kaip Avinėlis, vedamas į skerdyklą. Dievas yra vargšas, visiškai apiplėštas, begalinis trapumas, kuris ištiesia į mus rankas, kad mus priimtų ir kad mes Jį priimtume kaip visa silpnybę, beginklę ir nuginkluojančią.
Būtent tai yra tikrasis Dievo-Meilės veidas, kurį apreikšti turi Bažnyčia ir krikščionys. Per daug gerai šiandien žinome, kaip daug žmonių atstumia Dievą, tačiau atstumia ne tikrą Dievą, o suklastotą paveikslą, kurį jiems parodėme. Esame atsakingi už tikrą Dievo paveikslą. Gražiausias Dievo veidas pasirodo plaunant kojas. Jėzus ant kelių prieš savo mokinius — tai evangelijos širdis. Dievo visagalybė pasireiškia nužengimu žemiausiai. Jėzus klūpi, yra žemiau nei mes, yra prie mūsų kojų.

Atskleisti tikrąjį Dievo veidą, tai patikėti, kad Dievas užima paskutinę vieta ir kad galime prie Jo prisijungti tiktai einant keliu žemyn ir atsiklaupę mazgodami kojas. Būtent tokį Dievo veidą turime dabar apreikšti pasauliui.


Silvija

Citata iš: Kaštonas  liepos 12, 2016, 02:53:27
Tik Dievas yra nusižeminęs: Tas, kuris ,,būdamas Dievas, apiplėšė pats save ir nusižemino" (plg. FiI 2,6-8). Turime suprasti, kad nėra kito kelio Dievo ieškoti ir ji rasti, kaip tik kelias nusižeminimo, kuris suminkština puikybės ir savimeilės sukietintą širdį ir paverčia ją vaiko širdimi. ,,Šlovinu Tave, Tėve, kad tai apreiškei mažutėliams" (plg. Mt 11,25). "

:thumbup:

sakoma, kad seneliai dažnai suvaikėja...

Diak. Tomas M.

Todėl Švč. Mergelės Marijos pavyzdys ir yra toks vertingas mūsų gyvenimuose, nes nusižeminimas ir nuolankumas lydėjo visą Jos gyvenimą.

Kaštonas

Jėzaus mokinys yra pašauktas ne dorybei, bet šventumui, o šventumas nėra siekimas žmogiško tobulumo, kuri galėtum įgyti savo pastangomis ir savo didžiadvasiškumu. Todėl vidinio gyvenimo mokytojai ,,tobulumo siekimą laiko demonišku narcizmu ir nuolat jį smerkia kaip spastus religinėje srityje.

,,Vesk čionai visus vargšus" (Lk 14, 21) Ar Jėzus Evangelijoje nesako, jog paskutiniai bus pirmieji? Ir ar nesukviečia visu labiausiai skurstančių ir sužeistų i mene, kurioje vyksta vestuvių puota?
Keldamas pietus ar vakariene, nekviesk nei savo draugu, nei broliu, nei giminaičių, nei turtingu kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu
nepakviestu tavęs ir tau nebūtu atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai busi palaimintas, nes
jie neturi kuo atsilyginti. (Lk 14, 12-14)
Tad kodėl šventumas turėtų būti skiriamas tik ,,tobuliesiems", ,,teisiesiems", ,,dorybingiesiems"? Juk – Evangelija tai aiškiai parodo -
puota pirmiausia skiriama vargšams ir paliegėliams, o ne turtingiems kaimynams.

Dievo Motina Magnificat giesmėje sako, kad Dievas pašalino iš sostu, tuos, kurie patys užlipo ant savo netikros dorybės pjedestalo ir laiko save galiūnais, gebančiais daryti didžius dalykus savo pačių jėgomis. Ir ką Jis padarė? Išėjo ieškoti mažutėlių, pažemintų, nuolankių, vargšų, sužeistų, ir juos išaukštino.

Kaštonas

Sudaužyti savo atvaizdą

Šiandien viskas tampa vaizdiniu ir apgaule. Svarbiau yra ,,atrodyti"
negu ,,būti". Prisiminkime Adomą iš Pradžios Knygos. ,,Būsite kaip Dievas", vadinasi, būsite kaip tie, kurie Dievą suplaka su savo visagalybės svajonėmis.
Jėzus atmetė pagundą būti kaip dievas, ir neapsimetė, kad yra žmogus. Sutiko nužengti žemyn savo žmogystėje, silpnas ir sužeidžiamas.

Pamesti savo iliuzijas

Kol mūsų dvasinis gyvenimas atrodo mums tarsi kilimas aukštyn
sugniaužtomis kumštimis, toli mums iki šventumo. Mat norėdami laimėti šventumą, kaip gerasis plėšikas, kuris gavo jį veltui ant kryžiaus, turime nulipti ir prarasti visas savo tariamas dorybes. Nulipdami turime patirti, jog natūralus mūsų ,,tobulumo" didžiadvasiškumas yra tik smėlio sauja. Visa, ką ant to statome, vieną dieną subyrės. Kol mums atrodys, jog malonės tvarkoje esame kam nors gabūs savo jėgomis, tol mes nenutuoksime, kas yra šventumas.
Kartais tuo skaudžiu nukopimo keliu Dievas nuveda mus į dykumą,
sudarydamas apie mus tuštumą. Tai yra sužeistos ir mirštančios Jėzaus Širdies kančios paslaptis. ,,Bet aš kirminas, o ne žmogus" (Ps 21, 7) – pasakys psalmistas. Iš tikrųjų Kančioje ir merdėjimo bei kryžiaus paslaptyje, Kristus sutiko būti kaip kirminas. Tapo vargingiausiu iš vargingųjų, išmestu iš visuomenės.
Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus [...] Skausmų vyras, apsipratęs su negalia, Toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą (Iz 53, 2-3)
Tikras, teisingas šventasis, tai varguolis, netekęs visko, pripažįstantis
savo skurdą ir šaukiantis iš griovos dugno, iš kopėčių apačios. Iš mūsų sielvarto dugno turi ištrykšti mūsų šauksmas, kaip muitininko ir aklojo iš Evangelijos, šauksmas: ,,Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio", arba maldavimas iš antrosios Sveika, Marija dalies: ,,Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus nusidėjėlius", Tai beturčių šventumo maldos šauksmas. Kartais jau nieko nejaučiame, yra visiška tuštuma, pasilieka tik ašaros: ,,Pavargau bešaukdamas pagalbos, man gerklė išdžiūvo" (Ps 69,4)

Kaštonas

Aš, aš, aš...

Kaip sakė Fenelonas:
Dvasia yra taip savimeilės suteršta, kad visada šiek tiek susitepa,
žvelgdama į savo dorybę. Siela dėkoja Dievui: (,,Mano Dieve, tai Tu leidi man tai padaryti"), bet puikiai jaučiasi manydama, jog tai ji, ne kas kitas, yra tas asmuo, ant kurio liejasi dangiškosios dovanos. Deja! Noriu būti pastebėtas, įvertintas, giriamas, mylimas, iš kitų
išskiriamas, noriu, kad manimi stebėtųsi; noriu sudominti savo artimą, laimėti jo širdį, pasigaminu sau stabuką iš savo reputacijos. Mano reputacija man yra brangesnė už gyvenimą. Panieka, kurią, mūsų manymu, jaučiame sau, yra nuoširdi tik tada, kai sutinkame, kad žmonės sakytų mums, jog mus niekina. Tačiau kai mums tai pasako, mes siuntame17.

Ir Fenelonas trumpai apibendrina:
Nėra pagrindo nusiminti. Tačiau prigimties nusiminimas dėl to, kad jau nieko iš savęs nelaukiame ir pasitikime tiktai Dievu, būtent ir yra tai, ko Dievas nori.

Kad taptume nieku, pastebėtume savo bjaurumą, atsidurtume pačioje kopėčių apačioje - turime nužengti į naktį, sutikti kentėti didžiojo mūsų ,,aš" išgryninimo skausmą.

Apaštalų išgryninimas kartais būna baisesnis už vienuolių išgryninimą. Turime aiškiai matyti visų savo darbų, net apaštalavimo, motyvaciją, ir kartais pasidaro baisu. Fransua Varillon tai aiškina taip:
Manote, kad lengva pasakyti: ,,Teateinie Tavo karalystė"? Taip sakote? Gal veikiau sakote: ,,Kad tai aš įvesčiau Tavo karalystę"? O jeigu Tavo karalystė ateina per kitus, tai ji manęs jau nedomina. Kad tai aš įvesčiau Tavo karalystę! Tavo karalystę! Jei pažvelgsime į to dalyko esmę, tai reiškia: teateinie mano karalystė. O jeigu tai susiję su apaštalavimo reikalais – teateinie mano karalystė, Viešpatie, Tavo karalystei tarpininkaujant. Taip, kaip kiti sukuria savo karalystę literatūra, politika, žmogiška garbe, taip aš sukursiu savo karalystę apaštalavimu.18

Nėra kito sprendimo, kaip tik nusileisti į patį savo bėdos dugną. Vien tik toks išgryninimas gali mus nuvesti iki tikro antgamtinio šventumo.

Egoizmo suteršti

Kas dar vyksta nužengiant? Pirmiausia, jis vyksta naktį, o vienintelė
šviesa, galinti mus apšviesti, yra Šventosios Dvasios šviesa; pirmiausia Ji mus įtikina, kad esame nusidėjėliai (plg. Jn 16,8). Wilfrid Stinissen aiškina, kaip ta šviesa mums parodo, kokie mes iš tikrųjų esame:
Matyti, jog visa, tiek gera, tiek meilė, kurią rodėme Dievui ir žmonėms, buvo savimeilės suteršta; buvo naudotasi žmonėmis, užuot jiems tarnavus; darbuotasi dėl savo, ne dėl Dievo Karalystės. Žmogus palengva pradeda suprasti, kad visa gera, ką savo gyvenime yra daręs ir kas jam pelnė kitų pagarbą, buvo gyvenimas sau pačiam; iki šiol jis elgėsi taip, lyg būtų pasaulio bamba; beviltiškai įpuolė į egocentrizmą. Dievo šviesa nepermaldaujamai atskleidžia fariziejų19.

Juo giliau nužengiame į naktį, juo aiškiau matome, kad nėra skirtumo tarp mūsų ir blogiausio nusidėjėlio, nes turime savyje tokius pačius polinkius į pikta. Galbūt pirmiau reikia patirti savo darbų bei nenaudingų žodžių tuštybę ir pasiekti savo ribas, net prisiliesti prie savo nevilties, kad iš savo skurdo dugno gerai suprastum, ką Jėzus pasakė savo mokiniams:
,,Be manęs jūs negalite nieko padaryti", arba ,,esi nenaudingas tarnas ". Prieš nužengdami į naktį manėme, kad galima evangelizuoti ir kitus įtikinti sava technika ir gerai parengtais planais. Tačiau Dievas ima veikti mūsų bėdose. Šventasis Maksimilijonas Kolbe kartą prisipažino: Kai jau visos priemonės nuvylė, kai buvo pripažinta, jog esu žuvęs ir vyresnieji nutarė, jog esu niekam tikęs, tada Nekaltai Pradėtoji paėmė į savo rankas tą įrankį, kuris atrodė tik metalo laužas20.

Tėvo Kolbės apaštalavimo vaisingumas ėmė reikštis tik tada, kai jis sunkiai susirgo, o jo bendrabroliai ir vyresnieji nutarė, kad darbui jis jau netinka. Kai jis atsidūrė pačioje kopėčių apačioje, atmestas ir pripažintas netikusiu, kai visi juo suabejojo, kai tapo visiškai apiplėštas, tada Dievas. juo pasinaudojo Tai ir yra nužengimo paradoksas. Žmogus, atsidūręs pačioje apačioje, žmogus, kuris jau niekam netinka, tampa veiksmingiausiu įrankiu, nes per jo vargą ir silpnumą ima veikti Dievas.

Kai Kryžiaus Jonas buvo Tolede kalėjime iki kraujo savo brolių
plakamas, jau žmogiškai beviltiškas, visų pamirštas ir laikomas žuvusiu, tada pačioje giliausioje tos tamsios nakties gelmėje jis šventė savo mistines sutuoktuves su Dievu ir parašė Dvasinę Giesmę. Naktyje sušvito šviesa.

Visai normalu, kad bijome nužengti ir būti prikalti prie kryžiaus.
,,Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė jį drausti. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: <Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis>"(Ml 8,33).

Žmogui iš prigimties tokia žinia yra sunki. Tačiau nėra kito kelio, kaip tik nuolankumo ir drauge nešamo kryžiaus kelias. ,,Tada bus sutramdytas mariųjų pasipūtimas, nužemintas žmonių išdidumas" (Iz 2,17).

O kaip Dievas nužemino žmonių išdidumą? Išgąsdindamas juos? Parodydamas jiems savo galybę? Ne, nužemino jį pats nusižemindamas, nužengdamas, save suniekindamas, leisdamas Jį prikalti prie kryžiaus, ,,priimdamas tarno išvaizdą" (Fil 2,7). Ne tik paskelbė, kad yra mažiausias, bet tapo vargingiausiu iš mūsų.

Kodėl Mane apleidai

Šventumas yra neįmanomas be to nužengimo į pažeminimą, be to suniekinimo. Iš pačios žemiausios gelmės Jėzus sušuko: ,,Mano Dieve, mano Dieve, kodėl Mane apleidai?" (Mt 27, 46),

Giedrė

Tai gal yra koks tekstas PDF formatu? Norėtųsi paskaityti visumą ...

Kaštonas

Kai ateina laikas įžengti tamson, kur pasijuntame nuogi, bejėgiai ir vieniši, kur patiriame savo galingiausių jėgų ir garbingiausių dorybių nepakankamumą, ir nerandame nieko savyje, kuo galėtume pasiremti, nieko savo prigimtyje, kas galėtų mus palaikyti, ir nieko visame pasaulyje, kas galėtų mums būti gairėmis ir duoti šviesos – tada galime įsitikinti, jog iš tikrųjų gyvename tikėjimu. Ir būtent toje tamsoje, kai nebelieka nieko, kas galėtų mūsų protui patikti ar jį paguosti, kai pasijuntame nenaudingi ir verti visokios paniekos, kai mums atrodo, jog nepateisinome vilčių ir esame visiškai sunaikinti, mūsų siela pagaliau lieka atplėšta nuo to slapto egoizmo, kuris buvo taip arti mūsų, kad neįstengėme jo atskleisti ir identifikuoti. Būtent toje tamsoje atrandame laisvę. Tame apleidime auga mūsų jėgos.. tai naktis, kuri mus apiplėšia ir išgrynina49.




Juo giliau nužengiame į naktį, juo aiškiau matome, kad nėra skirtumo
tarp mūsų ir blogiausio nusidėjėlio, nes turime savyje tokius pačius polinkius į pikta. Galbūt pirmiau reikia patirti savo darbų bei nenaudingų žodžių tuštybę ir pasiekti savo ribas, net prisiliesti prie savo nevilties, kad iš savo skurdo dugno gerai suprastum, ką Jėzus pasakė savo mokiniams: ,,Be manęs jūs negalite nieko padaryti", arba ,,esi nenaudingas tarnas ". Prieš nužengdami į naktį manėme, kad galima evangelizuoti ir kitus įtikinti sava technika ir gerai parengtais planais. Tačiau Dievas ima veikti mūsų bėdose.

Kaštonas

Norėdamas tapti šventu, turi pasiekti toki kraštutini susinaikinima,
kad beliktu tik viena – pasitikėti Dievu. Visko netekus, išgelbėti gali tik
pasitikėjimo aktas visiškame neturte, vilties aktas, kylantis iš visiško apiplėšimo.

Aukščiausio šventumo būsena bemaž susilieja su būsena didžiausio
nusidėjėlio, kuris jau nieko neturi ir kurio vienintelis turtas yra
pasitikėjimas Dievo gailestingumu.

Sielos išgryninimo, kentėjimu, į kuriuos Dievo šviesa paneria siela,
vienintelis tikslas yra realizuoti visiška neturtą ir iššaukti vilties aktą.

t. Kūdikėlio Jėzaus Marija Eugenijus