• Welcome to TavoRankose.org - katalikiškas diskusijų forumas. Please login or sign up.
 
gegužės 07, 2024, 20:55:55

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Pasninkaukime kartu

Pradėjo Augucka, liepos 31, 2013, 19:36:25

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Giedrė

Tarp kitko Tomai pataikei ta prasme, kad mano Mamos antras vardas Sabina, tai papasakosiu jai tavo minėtą istoriją.  ;)

Kukuli, aš norėjau pasakyti, kad šeimose reikia daugiau pagarbos. Nurodymai ar tėvų, ar uošvių, ar sutuoktinių gali nepatikti, bet dėl ramybės šeimoje kartais reikia nuolankumo ir nusižeminimo, o taip pat sunkaus paklusnumo (ne visada!).

Mano Mama man kažkada pasakojo apie vienintelį piktumą su savo uošve, mano tėčio mama. Tėčio mama suvalkietė buvo kilus iš kaimo , todėl gamindavo gana riebiai ir tradiciškai (kugelis, cepelinai, koldūnai, spirgučiai), o mano Mama buvo jauna ką tik atitekėjusi miestietė nuotaka. Dirbo pradinukų mokytoja ir dažnai nespėdavo per pietų pertrauką pavalgyti. O grįžus namo jau  tekdavo valgyti, tai ką pagamino uošvė - riebiai ir kaimiškai. Vieną kartą pavargusi po darbo mano Mama ir sako uošvei: "Tie Jūsų koldūnai, Mamyte, svieste plūduriuoja kaip laivai". Tėčio mama užsidarė savo kambaryje, apsiverkė. Po dešimt minučių atėjo ir sako: "Martele, nupilsiu tą sviestą nuo koldūnų. Tik pavalgyk." Tai buvo jų vienintelis nesutarimas per dešimt gyvenimo metų viename bute. O mano Mama ir dabar be ašarų negali tos dienos prisiminti, nors po Tėčio mamos mirties jau praėjo trisdešimt penkeri metai. Yra man sakiusi: "Buvau jauna ir kvaila. Kaip galėjau taip įskaudinti savo uošvę, kuri būdama sena ir ligota man stengėsi tuos koldūnus skaniai padaryti." Tai man tapo didžia gyvenimo pamoka - jei tau ir nepatinka, ką padaro artimieji, prisiderink kiek gali, kad netyčia ištartas žodis dėl maisto ar dar kokios smulkmenos netaptų dideliu dvasinio skausmo kryžiumi, kuris daug sunkesnis už fizines problemas.

Gal kitam čia atrodys niekai, bet aš siekiu ir su savo tėvais, ir su kitais žmonėmis sutarti, nieko neįžeisti dėl tokio dalyko kaip maistas. O visos šeimininkės visokioms pastaboms labai jautrios. (Čia ypač vyrų žiniai ;) ).  Taigi, geriau jau patylėti nei pareikšti, kad neskanu arba, kad negaliu - pasninkauju. O ką tu žinai, gal tavo Mamos ar uošvės šaldytuve daugiau nieko nėra? O gal anyta tą brangios jautienos ar geros kiaulienos kilogramą pirko, kad pamalonintų tave ir atitraukė nuo savęs kitus poreikius, pavyzdžiui , geresnio vaisto nusipirkimą sau? Man tiesiog šiurpu, kai dabar žmonės kelia savo principus ir norus kažin kur, net nesusimąstę, kaip smarkiai gali įžeisti kitą.

Na va... ir vėl turbūt per emocingai gavosi  :ashamed:. Atsiprašau. Bet turbūt dabar geriau suprasite, ką norėjau pasakyti.

Silvija

Giedre, sakei, kad jūs šeimoje nesilaikote pasninko, jei ne paslaptis, kodėl?  O:-)

Giedrė

Tiesiog nėra praktikos - tėtei septyniasdešimt septyneri, mamai - septyniasdešimt. Jie nuo jaunystės to daryti nepratę, o dabar jau ir amžius, ir ligos neleidžia. Kai tik aš užsimenu apie savo pasninkus, jie manęs nesupranta. Namie kyla šaršalas. Bet po truputį jau radau konsensusą dėl žuvies penktadienio pietums. Jau pasiekimas  :thumbup:.

Pilgrim

Istorija ...  ;)
ir klausimas šeimininkėms kaip elgtis  :-\
Pas uošvius, anytas, labai artimus žmones ... iškilminguose pietuose, vakarienėje, per Velykas, Kalėdas,
nesvarbu kur, kada ... svarbu laukti brangūs svečiai ir iškilmingas balius  :)
Tai va stalas lūžta ... visko priruošta šeimininkė pusę savaitės ruošė, naktimis nemiegojo, nervinosi, finansus leido ...
tačiau šeimininkai labai mėgsta svogūnus ir visuose patiekaluose jų taip pat netrūksta...
Na va ir atvyksta laukti svečiai (gal tai marti, gal tai žentas, gal mieli bičiuliai ...)
Ir ar tai marčiai, ar tai žentui, ar ... paprasta žodžiu bėda įgimta alergija svogūnams, paėmus į burną prasideda spazmai ir žmogus pradeda dusti. Svogūnai taip veikia bet kokioje formoje: kepti, virti, žali ...
Klausimas ką daryti ... valgyt negali, bus blogai ... nevalgyt bus scenos su ašaromis ir patriūbavimais, manęs, mano triūso negerbia didžiuojasi ... paaiškinimai atsiremia į sieną taip negali būti, tiesiog nesuvokiamas dalykas ...
taigi kaip elgtis ir kaip jaustis visiems dalyviams ?

kukulis

Gal pasakyti tiesą: alergija svogūnams?  :D

Giedrė

Na, Piligrim, alergija yra rimta  liga. Ir jei tavo artimas alergiškas pavyzdžiui, pienui ir riešutams, tai tu gi apie tai žinai ir nepateiksi jam karšto pieno ir duonos su riešutų sviestu vakarienei.

Pilgrim

Pasikartosiu ... paaiskinimai atremiami argumentu taip negali buti, mes tokiu zmoniu negirdejoms ... o pries ruosiant zino, bet pamirso ...

kukulis

Man atrodo, Piligrim, kad tu čia fantazuoji ;)

Diak. Tomas M.

Gera mintis, kad pasninkas saugiausias, kai yra paklusnumas. Ir nereikia būti vienuoliu, ir nereikia sau jokių pažadų - atsiverskite senesnę maldaknygę ar katekizmą ir ten tas paliepimas pasninkauti yra duotas pačios Bažnyčios  :thumbup:

Mes pamiršome, kad palyginus visai neseniai, pasninko nesilaikymas penktadieniais buvo mirtina nuodėmė (kaip beje ir sekmadienio Šv. Mišių praleidimas). Įsivaizduojate? Mirtina nuodėmė, t.y. atskirianti mus nuo Kristaus malonės ir galimai užtverianti Dangaus vartus. Na, apie pragarą ir tai, kad ten galima patekti, tai tikrai nekalbėsiu, nes čia jau būtų per daug, čia jau būtų visai ne politkorekt ;D

O dar prisiminkime, kiek valandų reikėjo pasninkauti iki priimant Švč. Sakramentą... kas tokius dalykus gali pakęsti, svieto galas - 4 valandas tuščiu pilvu vaikščioti? Kur tai matyta?! AŠ VALGYTI NORIU!!! :D

Taigi, faktas, kad katalikiška pamaldumo Tradicija stipriai ir greitai naikinama pasaulietinės erozijos. Ir visai nesvarbu, kad kai kurie dalykai yra atėję nuo pačio Šv. Petro sosto. Deja, bet tai nepakeičia fakto, kad katalikai tampa skystablauzdžiais ištižėliais. Stipriai pasakiau, bet čia kalbu, lygindamas mus su eiliniais musulmonais, ne su kokias persibadavusiais ir "pasikėlusiais" asketais... Turėjome druskos, bet ją vardan "meilės" išbarstėme pakelėse :( Reikia vėl eiti ir iš senų klodų tos druskos pakapstyti  8)

O jei kažkur nuėjai ir reikia dar "pasiaiškinti", kodėl šiandien negali to ar ano valgyti, tai geriausias pagalbininkas yra humoras, tiesiog pasakykite: "negaliu valgyti šiandien mėsos, o tai bijau Dievulį įžeisti".

Kaip manote, kokia būtų reakcija? Ar žmonės sakys, tai nebijok, įžeisk, ar vis tik jie susimąstys? Giedre, iš tavo atsakymo matau, kad neperskaitei dėmesingai šv. Sabinos istorijos ;) Visad yra kelios galimybės ir tikrai yra galimybė be jokių pykčių ar įžeidimų paaiškinti, kad laikaisi pamaldumo praktikos, nes taip Dievas nori ir Bažnyčia moko. Netiki? Prieš eidama prie vaišėmis nukrauto stalo, pasimelsk Šv. Dvasiai ir paprašyk, kad Angelas Sargas už rankos tave laikytų ir pamatysi, kaip gausis. Ir Dievui garbė bus, ir paršelis su žąsim dar gyvenimu ilgėliau pasidžiaugs :D

arabele

pasižadėjau sau ir Dievuliui kad per gavėnią, trečiadieniais nevalgysiu saldumynų. Tikiuosi man pavyks nes čia man daug sunkiau nei nevalgyti mėsos. Tikiuosi įveiksiu visas šiandienos pagundas.

Silvija

Citata iš: kukulis  kovo 11, 2014, 18:41:07
Man atrodo, Piligrim, kad tu čia fantazuoji ;)

Visai ne. Iš Pilgrim duotos situacijos aiškiai galim daryt išvadą, kad tiek šeimininkės, tiek kitų žmonių argumentai sudūžta prieš argumentą – aš daviau pažadą Dievui.

Kaip turėtų elgtis normali šeimininkė? Ji stengtųsi surast alternatyvą, bet neverstų žmogaus valgyti savo kvailom šnekom "aš tiek dirbau, tiek pinigų išleidau, negali būti, kad tu alergiškas būtent svogūnams" ir pan. Perkeliant situaciją į tokią, kad baliuje žmogus pasisako pasnikaująs, kaip turi elgtis šeimininkė? Tikintis žmogus pasakytų ką nors panašaus į tai: "kokia mums garbė, kad tu mus vis dėlto aplankei ir garbė Dievui už tavąją auką!". Galbūt dar pateiktų gražiai paserviruotą taurę gryno vandens. Bet nebūtų tos gundytojos vietoje: "na suvalgyk, juk nieko neatsitiks jei atsikąsi kąsnelį, gal tik stipriau (lygus su Dievui) pasijusi..." Lygiai taip pat turėtų elgtis ir kiti svečiai, bet šių dienų realijos, deja, visai kitos :(.

Dabar kaip pasielgtų alergiškas žmogus? Jis aišku nerizikuotų gyvybe valgydamas svogūnus. Lygiai taip pat turėtų nerizikuoti gyvybe sulaužydamas pasninką (savo pažadą Dievui). Prisiminkime išdavusį Jėzų Petrą, kuris pradžioje tvirtino net gyvybę galintis paaukoti, o vėliau išsigandęs žmonių dėjo į krūmus... triskart tai padarius jam nušvito supratimas kokia to kaina ir jis pravirko kaip vaikas.

Mes tiesiog tapom baisiai nejautrūs Evangelijos žiniai. Mes nebesuvokiame kokia to kaina. Jei turėtume santykį gyvą su Jėzumi, kaip turėjo Petras, būtų kitaip. Bet sako, kad ir šiandien dar galima tokį santykį turėti O:-) Ar mes to siekiame, o gal visi kiti gyvenimiški dalykai mums svarbiau?

Čia aišku vėl tik mano pasvarstymai :(, pati esu žiauriai išlepus ir ši diskusija mane stipriai papurtė :thumbup: Galiu prigalvot krūvas argumentų ir iš savo situacijos: Bažnyčia to neliepia, todėl nebūtina rodyti iniciatyvos pačiai... esu priversta ruošti valgį vyrui, kuris nepraktikuoja, todėl man sunku išsilaikyti pačiai... Bet juk visa tai - taip apgailėtina!

Gimėm nuogi ir mirsim tokie patys (t.y. nesaugūs ir po vieną), todėl ne į žmones turime remtis, o vien į Dievą.

Silvija

Ir dar dėl visokių filosofijų, kas link pasninko, kurį seniau Bažnyčia suprato tiesiogiai - kaip susilaikymą nuo valgio. Štai ši interpretacija:

http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,110.msg751.html#msg751

Viskas gražu ir teisinga. Bet kai imi tikrai (!) pasninkaut (o ne vietoj mėsytės valgai lašišą), tik tuomet ir patiri, kad būnant alkanam ateina pagunda kitus teisti, sureikšminti skirtumus, pasiduoti tamsai ir liguistoms mintims, kalbėti niekinančius žodžius ir reikšti nepasitenkinimą... Nevalgymo praktika mums baisiai naudinga, kad galėtume įvertinti tikrąją savo padėtį, pamatyti savo ydas, o po to - pastebėti kaip gražiai Viešpats iš to gydo, atkurti tikrą santykį su Juo.

Todėl matyt atėjo metas vėl viską vadinti savais vardais.

Varlė keliauninkė

Citata iš: Pilgrim  kovo 11, 2014, 14:15:07
Pamąstymui ...

taigi pažadas ... o kam pažadas ?
... pažadas Dievui ...
taigi pasninkas - pasižadėjimas Dievui

Pažadus reikia tesėti. Valio! Pirmiausia Dievui, o po to artimui. Nes pirmasis įsakymas yra mylėti Viešpatį, ir tik antras - artimą.
Tačiau va toks įdomus klausimukas: jeigu pirma pažadėjai artimui (susitarei), o tik jau vėliau padarei pasiryžimą Dievui? Nes mano istorijos atveju, tai būtent taip ir įvyko - susitariau su anyta dar gerokai prieš gavėnią ne dėl laiko kada ji pagamins, o dėl fakto (valgymo). O gavėnia su savo įsipareigojimais atsitiko jau po to. O pažadų stengiuos laikytis visada..
Įdomu, pamodeliavau mintyse teismo procesą - manau, turiu šansų teisėjo malonei :-)

Augucka

Manau visas šis reikalas remiasi į mokėjimą pažaboti savo valią arba plaukti pasroviui ir atsiduoti nevalingumui.

Reikia savęs labai gerai paklausti - ar aš ieškau bet kokių kabliukų, kad tik pateisinti savo nevalingumą?

Tai anyta pakvietė, tai mama skaniai pagamino, tai vyrui gaminau, tai ir pati pavalgiau, tai užsieny buvau... Tai taikau sau ir kitiems. Tokie mūsų kasdieniški pavyzdžiai.  ::)

Žmogiška valia yra labai sudėtingas dalykas ir ne kiekvienas gali savo valią pažaboti. O piktasis tuo ir naudojasi, priėjęs dar labiau kursto, kad tik nepaklustum savo valiai. Valia yra iš Dievo, nevalia yra iš piktojo. Štai kodėl šalia pasninko būtinai kartu turi eiti malda. Malda padeda nubaidyti kurstytoją, nuvyti jį šalin. Tai yra svarbu. Pasninko dieną būtina daug kartų melsti: "Viešpatie, neleisk manęs gundyti." Ši malda kartu su visomis kitomis maldomis pasninko dieną yra labai svarbi.
Pasikliaukime Viešpačiu, atiduokime Jam savo valią. Jis duos tai, ko reikia. Jis pastiprins ir kūną ir dvasią.  [-O<

Silvija

Liuks išvados, Augucka :thumbup:, tik manau čia yra painiavos su terminais, konkrečiai – žmogaus valia:

Citata iš: Augucka  kovo 12, 2014, 09:17:46
Žmogiška valia yra labai sudėtingas dalykas ir ne kiekvienas gali savo valią pažaboti. O piktasis tuo ir naudojasi, priėjęs dar labiau kursto, kad tik nepaklustum savo valiai.

Gal reiktų sakyti paklustum? :-\

Pasaulyje esame įpratę girdėti, kad reikia ugdyti valią. Pasninku mes taip pat tą darome, bet klausimas, kuo skiriasi tikinčio žmogaus valios ugdymas nuo bedievio? Pažaboti savo valią – teisingai sakai, kalbant tikėjimo kalba, tai ir yra atiduoti savo valią Dievui. O bedievius savo valios "žabojimas" kartais priveda prie visokių anoreksijų, dailaus kūno kulto ir pan. Bet šituos dalykus čia visi supranta, gal tik vertėtų žmogaus valia kaip įprasta laikyti tai, kas mus traukia link nuodėmingos prigimties, o paklusdami Dievo valiai mes savo valios atsisakome visiškai, t.y. vis labiau atrandame dieviškąją prigimtį :angel-2:

Pilgrim

CitataTačiau va toks įdomus klausimukas
Keliauninke ... o čia atsakymas ... klausyk jis tavo
ir nežiūrėk į ekraną kai klausysi

http://www.youtube.com/watch?v=AlJrlsAF68U

Diak. Tomas M.

Citata iš: Varle keliauninke  kovo 12, 2014, 07:37:34
Įdomu, pamodeliavau mintyse teismo procesą - manau, turiu šansų teisėjo malonei :-)

Šansų yra labai mažai, tiksliau sakant - nėra:

http://youtu.be/9VFE8ToVatI?t=14m4s

8)

Diak. Tomas M.

Vakar kunigas gražiai pasakė: "kai pasninkaujate ir jaučiate alkį, tegul tas alkis būna Dievui. Būkite alkani Dievo!".

Pastebėjau, kad kai kiek "rimčiau" pasninkauji, atrodo kūnas "palengvėja" ir toks jausmas, kad ne taip "spaudžia" sielą prie žemės :D

Norėjau paklausti, ar ir jūs kažką panašaus jaučiate?

kukulis

Esu tą lengvumą irgi savy pastebėjęs, bet kol kas ne per šią Gavėnią  :ashamed: . Kažkaip šiemet viskas sunkiau nei kitais metais ...

Diak. Tomas M.

Tikriausiai Dievas duoda pradedantiesiems šiek tiek to jausmo, kad žinotų kaip yra, o po to seka kasdieninė kova su retais pragiedruliais ;)