Dažnai į darbą žygiuoju nuo stoties kelis kilometrus, tai gavosi, kad įkrito toks pipiro dydžio akmenukas į batą. Kadangi skubėjau nepavėluoti, nestojau atsirišinėti bato ir pan. Kai atvykau į darbą, vėl staiga reikėjo kažkur bėgti...
Taip gavosi, kad aš pusę dienos su tuo akmenuku bate pravaikščiojau. Jis mane "nervino", bet po truputį pradėjau susigyventi su juo. Dienos gale supratau, kad tas akmenukas nerealiai gerai mano dėmesį moka atkreipti ir tuo pat metu kilo idėja, kad darbo metu tai gali būti labai geras priminimas Jėzaus maldai.
Nuo tada mes ir draugaujame su tuo akmenuku bate ;D
:D oi čia tai geras! Man dėl tos pačios priežasties (kad nenuklįst į lankas meldžiantis) jau buvo kilus mintis ašutinę pasisiūt :)
Šiandien štai ką gavau į paštą:
Tavo kliūtis – ne tas didžiulis kalnas į kurį tau reikės įkopti.
Tavo kliūtis – tas mažytis akmenukas tavo bate.
:D
Čia tas akmenukas panašiai, kaip nešioti grandines po marškiniais? :D