Neseniai išsiaiškinom, kad Šv. Mišios yra svarbiausia, aukščiausia ir galingiausia malda (http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,761.msg8772.html#msg8772). Tačiau, paklausę savęs pačių, ką galėtumėm atsakyti į klausimą - kokia yra Šv. Mišių vieta, reikšmė mano gyvenime? Turiu prisipažinti, kad ne taip jau seniai, man asmeniškai Šv. Mišios buvo pareiga, kurią privalėjau atlikti kiekvieną sekmadienį :ashamed:
Taip, Šv. Mišios yra ta vieta, kur einu išpažinties ir priimu Švč. Sakramentą - Komuniją, bet vis tiek tai jautėsi, kaip kažkas šalia. Jei anksčiau būčiau paklaustas, kas mano gyvenimo centras, būčiau sugalvojęs dešimtis atsakymų, bet net tie atsakymai, kurie būtų susiję su tikėjimu, nebūtų palietę Šv. Mišių. Tikriausiai tai būtų kažkas panašaus į "tarnauti Dievui ir artimui" ir pan.
Prieš metus benediktinų vyresnysis tėvas Petras pirmą kartą man pristatė koncepciją, kad Šv. Mišių liturgija turi būti krikščionio gyvenimo centras, apie kurį sukasi visa kita ir kuris duoda impulsą visam kitam. Turiu prisipažinti, atrodė toks mąstymas keistokai. Ypač tai yra keista, kai iš tiesų nepažįsti Šv. Mišių, nelabai "įsikerti", kas ten prie Altoriaus vyksta.
Pradėjus domėtis ir pažinti didžiausią Visatoje paslaptį, atsiveria naujos mąstymo perspektyvos, bet tai tik pradžia... iki gyvenimo centro, dar toli eiti...
Skaičiau, kad pagrindinis katalikiškos švietimo sistemos tikslas (http://www.cardinalnewmansociety.org/CatholicEducationDaily/DetailsPage/tabid/102/ArticleID/2363/A-School-of-Love-the-Sacred-Liturgy-and-Education.aspx) - paruošti žmogų dalyvauti melstis Šv. Mišias. Pirmiausiai kyla klausimas - ar apskritai tai gali būti švietimo sistemos tikslas? Juk mokyklos, universitetai turi išmokyti vaikus skaityti, skaičiuoti... susirasti darbą ir tapti gerais specialistais... Perlipame per krūvą pasaulietinių idėjų ir stereotipų apie švietimą... prisiminę, kad žmogus buvo Dievo sukurtas pirmiausiai ne tam, kad geru specialistu taptų, bet kad garbintų savo Sutvėrėją, ir bent iš dalies pripažinę tokį tikslą galimu, klausiame toliau - ar tai tikrai sudėtinga?
Taip, tai yra! Juk mes nugyvename pusę savo gyvenimo ir suprantame, kad niekuomet nesimeldėme Šv. Mišias pilnai. Vadinasi iš tos didžios Versmės malonių, mes gaudavome vos kelis lašelius, o juk galėjome... Tad jei mes teisingai pasirenkame viso gyvenimo ašį nuo pat vaikystės, gal tikrai tuomet mes galime išugdyti vaikus, kurie gyventų Kristuje ir Kristui? Tuomet reikia prisipažinti, kad toks katalikiškų mokyklų tikslas yra labai garbingas ir kartu sunkus. Beje, tai taip pat paaiškina, kodėl klasikiniame katalikiškame švietime visuomet yra mokoma lotynų kalbos - oficialios bendros mums visiems Visuotinės Šventosios Katalikų Bažnyčios kalbos.
Tad koks mūsų ryšys su Šventąja Liturgija ir ar mes ryžtamės tapti 'homo liturgicus' - Šventosios Liturgijos Žmogumi, kuris į viską gyvenime žiūri per Dievo garbinimo prizmę? :)
Keletas įdomių skaitinių Šv. Mišių tema: http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,78.0.html
Mišiose reikia nedalyvauti, bet ... (pasibaikite ;) kiekvienas)
Dalyvauti yra blogai.
Tai gal ir padiskutuokime šia kryptimi :)
tiesiog praplėskime savo sąmoningumą.
Šv. Mišiose reikia ...
P.S. kita dialogo mintis bus dar ... labiau apverčianti gyvenimą aukštyn kojomis :o
(prižadu :()
Tikrai čia neišsemiama tema.
Pamenu kažkada man buvo kilusi abejonė dėl to, kaip žmogus turi dalyvauti šv. mišiose. Nes buvau girdėjęs, kad Afrikoje žmonės ir šoka per šv. mišias ir impulso pagauti pradeda giedoti.
Vis dėl to, kadangi šv. mišios yra malda, tuomet ir reikia į jas žiūrėti kaip į maldą. Yra įvairių mokyklų kaip reikia melstis, bet man atrodo geriausia forma - maksimalus dėmesio sukaupimas į prasmę ir Dievą; visi kiti dalykai - tokie kaip savo nuoskaudų išsakymas džiaugimasis su kitais, ir t.t. yra svarbūs, bet antraeiliai dalykai. Vis dėl to maldoje svarbiausias dalyvis - Dievas.
T.y. pats sau aš discipliną pastačiau į pirmą vietą šv. mišių metu, nes jei eilgiesi kitaip - atsiranda kažkoks nemalonus jausmas, viskas kažkaip susivulgarina.
Vis dėlto man "melstis Mišias" lietuviškai nelabai skamba. Jei žodyje "melstis" telpa ir garbinti, šlovinti ir atsiprašyti bei maldauti - ok. Bet tai neturėtų būti susiaurinama iki kurios nors vienos maldos formos. Ar ne todėl lietuviškai sakome "švęsti Mišias"? (Nuo žodžio "šventas") :-\
Citatamaldoje svarbiausias dalyvis Dievas.
Isitikines, kad ne ... maldoje svarbiausia ne tai
Nepyk Piligrimai, kad taip rašau, bet tu esi nemandagus. Ir šiame forume tai pasireiškia daug kartų. Tu tarsi atsakai, bet tuo pačiu ir nieko neatsakai, padėjęs daugtaškį, kad visi imtų spėlioti ką turi omeny.
Tai jeigu parašai kad svarbiausia ne tai, tai parašyk tai kas svarbiausia. A?
Man šv. Mišiose labai svarbu tai kad tai yra bendruomenine malda, todel stengiuosi kuo labiau jungtis i bendruma su visais, atsipalaiduojant ir bunant bendrysteje :happy:
CitataMissa yra vėlyva siuntimo lotyniška forma (missio arba dimissio – "atleidimas namo"). Šis išsireiškimas ženklino praeities Mišiose dvigubą prasmę: visų pirma, tai reiškė neokatekumenų atleidimą namo. Po Žodžio liturgijos, po visuotinės maldos neokatekumenai apleisdavo Mišių salę. Antra, taip būdavo sakoma Mišių pabaigoje visiems susirinkusiems. Tokiu būdu, Mišios tapo siuntimu – Missa. To siuntimo šaknys glūdi dar Senojo Testamento žydų Pesah šventėje, kai žydai turėjo paskubomis, stovint su lazda rankose, suvalgyti ėriuką ir iškeliauti link Pažadėtosios Žemės. Pesah buvo paaukotasis valgis, iškeliaujant iš Egipto vergovės link Kanaano. Todėl Mišios simbolizuoja mūsų išsilaisvinimą iš kasdienybės nuodėmių kalėjimo, iš mūsų egocentrizmo. Išėjimas įvyksta po to valgymo. Kad pastiprintume savo jėgas, turime užkąsti, nes kelionė netrumpa. Ji truks gal net 40 metų, o gal, kol pagaliau pasieksime tai, ką Viešpats mums paruošė...
Dieviškoji Auka neužsibaigia savyje, ji mus įpareigoja išsisklaidyti po pasaulį, ne beviltiškai klajojant po jį, bet ieškant ir kuriant tas pažadėtąsias žemes.
Einame į Mišias ne todėl, kad laimėtume nors gabalėlį rojaus žemės; ir ne todėl, kad galėtume šauniai pasismaginti toj šventėje, bet kad galėtume sustiprinti savo jėgas mums pavestai misijai – "pašventinti pasaulį savo tikėjimu".[/b]".
"Valgyk ir gerk, nes pernelyg ilgas dar likęs tau kelias" (plg. 1 Kar 19, 7)
http://www.vitaconsecrata.lt/sv-misiu-prasme#iz2.8
Piligrimai, atsiprašau jei agresyviai rašiau :( . Ačiū kad esi. Telaimina tave Viešpats. [-o<
O šventosios mišios, kaip ir paprasta malda turbūt turi savo "mokyklą", kur pagal vieną mokyklą labiau svarbu susikaupimas ir koncentracija, o pagal kitą - bendruomeniškumas ir emocijos. Nors man asmeniškai lotyniškos šventosios mišios nelabai patinka, nes aš nemoku lotynų kalbos, bet, atrodo, paprastas šventąsias mišias aš traktuoju pagal panašią "mokyklą" kaip yra traktuojamos lotyniškos šventosios mišios.
Citata iš: Pilgrim birželio 12, 2014, 02:59:21
Mišiose reikia nedalyvauti, bet ... (pasibaikite ;) kiekvienas)
Dalyvauti yra blogai.
Tai gal ir padiskutuokime šia kryptimi :)
tiesiog praplėskime savo sąmoningumą.
Šv. Mišiose reikia ...
... ieškoti susitikimo (ir bendrystės) su Viešpačiu Eucharistijoje? Bent jau toks būtų šiandien mano atsakymas į klausimą, ką reikia daryti šv.Mišiose.
Sutinku :thumbup:
Teisingas atsakymas dažniausiai būna pats paprasčiausias :).
Sudėtingi išmąstymai paprastai būna "šio pasaulio gudravimai" ;)
O kaip jūs susiejate Liturgiją su savo kasdienybe? Kur yra sąlyčio taškai? Kas padeda "pratempti" iki sekančių Šv. Mišių? Kaip joms ruošiamės iš anksto?
Geri klausimai, Tomai. :thumbup:
Aš dažniausiai šv.Mišių modelį pritaikau asmeninėje maldoje bei santykiuose su draugais ir tarnystėje savo bendruomenės nariams. Pvz., Mišios prasideda giesme, po to būna atgailos aktas, garbės himnas, kolektos malda, šv.Rašto skaitiniai... Aš taip pat savo asmeninę maldą neretai pradedu (tyliai giedama) giesme, tada atsiprašau už nuodėmes, kurias padariau per dieną, tada išsakau intencijas, po intencijų išsakymo Dievui meldžiuosi ar medituoju (irgi tyliai).
Citata iš: Augustas birželio 14, 2014, 13:41:47
Citata iš: Pilgrim birželio 12, 2014, 02:59:21
Šv. Mišiose reikia ...
... ieškoti susitikimo (ir bendrystės) su Viešpačiu Eucharistijoje? Bent jau toks būtų šiandien mano atsakymas į klausimą, ką reikia daryti šv.Mišiose.
Aš pridėčiau: ne tik su Viešpačiu, bet ir su broliais/seserimis.
O į Tomo klausimą, kas padeda "pratempti", atsakyčiau - Dievo Žodis, kuris taip pat mus maitina. Ir sąlyčio taškai kasdienybėje man yra per tai.
Aš atsakysiu paprastai.
Aš pajaučiu vidinį Dievo kvietimą ateiti į Šv. Mišias. Tas kvietimas toks švelnus jausmas, švelniai kutenantis sielą, kuomet pagalvojus apie susitikimą su Jėzumi gyvai pabūti Jo apsuptyje, manyje prabunda didžiulė nenumaldoma trauka atsiduoti tam dieviškam meilės kvietimui, nes rodos, jei jam neatsiliepsiu, tai prarasiu kažkokią svarbią dalį ir be Mišių mano dvasinis gyvenimas pasidarys nykus ir tuščias.
Vakar vakaro Mišiose taip aiškiai jutau Dievą... tariant vardą "Švenčiausioji Trejybė", kad žiūrint į konsekruoto vyno taurę, akyse kaupėsi ašaros, ir man vis rodėsi, kad žmonės nepakankamai rimtai ir pagarbiai į Jėzaus kraują žiūrėjo. Nenorėjau nei vieno smerkti, bet tiesiog buvo labai labai labai liūdna...
Į Tomo klausimus dėl kasdienybės negaliu vienareikšmiškai atsakyti, nes, atrodo po mano atsivertimo ir nebeliko tos kasdienybės. Ta prasme, vis dar jaučiuosi esąs kažkokiame pereinamame laikotarpyje.
Į šventąsias mišias ateinu įvairiomis nuotaikomis, bet jeigu įvardinčiau "kvietimą", tai jį apibūdinčiau kaip skausmingą jautimą esant mirusiu ir norą vėl jaustis gyvu, kaip ypač ryškiai jautėsi atsivertimo pradžioje.
Šventosios mišios tai tarsi atsigavimas - išgyvenimas kažko kas teikia gyvybę. Gal dažniau ne tiek kad būtų paskui pritaikoma kasdienybėje, bet kad nuo tos kasdienybės pabėgti .. pailsėti.
Dėl kasdienybės labiau tiktų Šventojo Rašto epizodai arba kunigo pamokslai. Na mūsų klebonas tokių rimtų pamokslų, kad būtų penas visai savaitei ir iš viso priverstų pakeisti požiūrį į kasdienybę ir pačiam keistis, tai buvo per praeitus metus gal 3 ar 4. Tai tie 3 ar 4 tikrai buvo labai geri, verti užrašyti į kokią knygą. Vyresnio kunigo pamokslai paprastesni, mažiau filosofiški, mažiau verčiantys susimąstyti, bet labiau žmogiški, visad praskaidrinantys nuotaiką šiai ir sekančiai dienai.
Dėl Šventojo Rašto, kažkaip didelio skirtumo nejaučiu tarp to kas skaitoma bažnyčioje ir ką pats perskaitau.
Citata iš: kukulis birželio 15, 2014, 09:51:49
Į šventąsias mišias ateinu įvairiomis nuotaikomis, bet jeigu įvardinčiau "kvietimą", tai jį apibūdinčiau kaip skausmingą jautimą esant mirusiu ir norą vėl jaustis gyvu...
Nuostabus išsireiškimas!
Tikrai NUOSTABUS išsireiškimas! :thumbup: Perskaičius iškart įkrito į širdį :)
Kukuli, labai tiksliai aprašei tą jausmą. :thumbup:
Man Šv.Mišios tikrai svarbios, į bažnyčią einu kaip į Dievo namus. Čia geriausia vieta apmastymams, bendravimui su Dievu. Mišioms ypatingai nesiruošiu, tačiau pakeliui paprastai apmastau intencijas.
Gėda pripažinti, kad ne kiekvieną sekamdienį einu į bažnyčią, tačiau labai džiaugiuosi, kad apsilankymai dažnėja. Atgaila, malda, pokalbis su Dievu, kunigo pamokslas - visai tai kelia nusiraminimą, džiugesį, meilę žmonėms, norą vėl sugrįžti. Ir nors dalyvavimas mišiose nėra mano gyvenimo centinė ašis, bet manau tai yra kryptis arčiau kurios turiu ir noriu laikytis [-O<
Kaip visi čia gražiai parašėt, man taipnepavyktų :ashamed:
Man mišios pasidarė kaip šventė, kurios metu mes visi aš ir mano vaikučiai pasipuošę kiekvieną sekmadienį einam pas Dievulį.Mano mergina kaskart pasipuošia gražia suknele ir eina su kitom mergaitėm prie altoriaus, o mudu su sūneliu Švenčiam mišias kartu su visais. Vakar man taip buvo gera mano mažiukas visas mišias taip gražiai prisiglaudęs buvo lyg tikrai melstusi ir suprastu kas čia vyksta. Aš kaskart po mišių grįžtu pakylėta aišku per savaitę tas jausmas išblėsta kasdienybė užgožia visas geras mintis ir ketinimus, bet kitas sekmadienis vėl ir vėl ateina. Taip ir gyvenam nuo vieno sekmadienio iki kito
Citata iš: kukulis birželio 15, 2014, 09:51:49
Į Tomo klausimus dėl kasdienybės negaliu vienareikšmiškai atsakyti, nes, atrodo po mano atsivertimo ir nebeliko tos kasdienybės. Ta prasme, vis dar jaučiuosi esąs kažkokiame pereinamame laikotarpyje.
:thumbup: Kukuli, linkiu tau taip gyventi, kad niekuomet ir nesugrįžtum iš to "pereinamo" laikotarpio į kasdienybę. Reikalas tas, kad daugelis po kažkurio laiko "atbunka", tas paliečia ir Šv. Mišių supratimą, pajautimą. Aš pats noriu stengtis taip atsinešti į Šv. Mišias, kad kiekvienas kartas būtų naujas stebuklas, kurio aš vis nepajėgiu įminti :)
Citata iš: Augustas birželio 15, 2014, 05:24:09
Aš dažniausiai šv.Mišių modelį pritaikau asmeninėje maldoje bei santykiuose su draugais ir tarnystėje savo bendruomenės nariams. Pvz., Mišios prasideda giesme, po to būna atgailos aktas, garbės himnas, kolektos malda, šv.Rašto skaitiniai...
Kaip ir Augustas, panašų modelį praktikuoju - Valandų Liturgija labai gražiai atspindi visus tuos Liturginės maldos aspektus.
Citata iš: Vėtra birželio 15, 2014, 17:37:52
Mišioms ypatingai nesiruošiu, tačiau pakeliui paprastai apmąstau intencijas.
Mano pasiruošimas Šv. Mišioms ir Komunijai taip pat būdavo "Dievo Avinėli..." ir "Viešpatie, nesu vertas...", tačiau mane paskatino pravoslavų pavyzdys, nes jie jau iš vakaro ruošiasi priimti Švč. Sakramentą: pasninkauja, apmąsto susitikimą su Dievu, skaito skaitinius, meldžiasi. Vėliau ir katalikų autorius skaitant radau, kad nuo mūsų pasiruošimo priklauso malonės kiekis, kurį galime gauti, priimdami Švč. Sakramentą, t.y. jei Sužadėtinio labai lauksime ir tam atidžiai ruošimės, Jis atneš mums gausesnių dangiškų lauktuvių :D
Citata iš: arabele birželio 16, 2014, 01:35:58
Kaip visi čia gražiai parašėt, man taipnepavyktų :ashamed:
Arabele, tu irgi gražiai parašei, nepradėkime lenktyniauti literatūriniuose sugebėjimuose ;)
Dar keletas įdomių skaitinių Šv. Mišių tema: http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,78.0.html
Labai nesižavėkit ta Katalina Rivas. Teko apie ją girdėti kontraversiškų atsiliepimų. Ji nėra šventoji ir tai ką ji patiria, gali būti ne iš Dievo. Panaši į ją yra Filipinuose vardu Emma.
Iš Vievio parapijos - Žingsnis po žingsnio Mišiose:
http://www.vievioparapija.eu/liturgija/zingsnis-po-zingsnio-misiose (http://www.vievioparapija.eu/liturgija/zingsnis-po-zingsnio-misiose)
http://www.vievioparapija.eu/liturgija/zingsnis-po-zingsnio-misiose (http://www.vievioparapija.eu/liturgija/zingsnis-po-zingsnio-misiose)
http://www.vievioparapija.eu/liturgija/zingsnis-po-zingsnio-misiose (http://www.vievioparapija.eu/liturgija/zingsnis-po-zingsnio-misiose)
http://www.vievioparapija.eu/liturgija/zingsnis-po-zingsnio-misiose-iv (http://www.vievioparapija.eu/liturgija/zingsnis-po-zingsnio-misiose-iv)
http://www.vievioparapija.eu/liturgija/zingsnis-po-zingsnio-misiose-gailescio-aktas (http://www.vievioparapija.eu/liturgija/zingsnis-po-zingsnio-misiose-gailescio-aktas)
Citata iš: kukulis birželio 14, 2014, 12:08:00
Nors man asmeniškai lotyniškos šventosios mišios nelabai patinka, nes aš nemoku lotynų kalbos...
Į pagalbą Kukuliui :D
Parsisiųsti Šv. Mišių tvarką (Ordo Missae) pagal 1962 m. Romos Mišiolą (http://www.arche.lt/p/misiu-tvarka.html). Jame pateikiamas Romos rito ekstraordinarinės formos šv. Mišių lotyniškas tekstas lygiagrečiai su nauju vertimu į lietuvių kalbą.
CitataPiligrimai, atsiprašau jei agresyviai rašiau
Kukuli, viskas gerai. KAžkaip nepasisekė užpykti :( bet ir nesistengsiu ;) pasitaiko visiems visko. Priimti vienas kitą kokie esam yra nepaprastas žygdarbis ir didvyriškumas. O mes juk stengiamės, tai vadinasi bus viskas gerai. :thumbup:
Apskritai dažnai mes nepuolam ginti savo nuomonės, nepuolam kovoti už ją, neieškom argumentų, o ... pradedam šnekėti kas pasipainioja ant liežuvio galo.
Tas pats pasitaiko ir kai negirdim kunigo homilijos, nes vakar laikraštyje skaitėme, kad va šitas kunigas viršijo greitį ir jis ... ką jis ten gali dabar pasakyti. ::) Pasimiršta, kad esame įrankiai, kartais aplaužyti, apdilę, kreivi, bet ... įrankiai Viešpaties rankose.
Na ir apie Šv. Mišias :-\
... :( aš pasistengsiu, labai labai stengsiuosi :o
"Jeigu nebūsite, kaip vaikai ... " Stebėdami augančią kartą, o gal dar atsimindami ir savo vaikystę, tikriausiai galime prisiminti ir pasakyti tai ką labiausiai mėgdavome daryti. Na žinoma, ne kambarius tvarkyti, ne indus šluostyti, bet... Ką ? Taip, teisingai ... žaisti. Žaidimai turėjo keletą savitų dalykų. Tai taisykles ir tik tam žaidimui būdingą atmosferą arba ją galima pavadinti to žaidimo aplinka, pasauliu. Taigi žaidimui reikalinga taisyklės ir aplinka. Ką dažniausiai mėgdavome žaisti. Ar prisimenate ? ... O gi suaugusiųjų pasaulį. Mėgdavome būti gydytojais, vairuotojais, lakūnais ... tuom kuom būsime suaugę. Žaidime persikeldavome į ateitį ir žaisdavome tai kas bus kai ateis suaugusiųjų laikas ir ta suaugusiojo ateitis apibrėždavo dabartinio žaidimo taisykles. "Jeigu nebūsite,kaip vaikai ..." Taip, taip tai girdėjome ... Ką dabar mums reikia žaisti ? :o o ką žaisti, kaip žaisti :-\
Žmogus nesukuria Liturgijos, Dievas nustato Liturgijos taisykles ... taisykles ? (kažkas girdėto ...) ir Liturgijoje mes žaidžiame :swoon: būsimąjį amžinąjį gyvenimą, pagal taisykles, kurias nustato Dievas ... "Dabar Jūs regite kaip veidrodyje, bet ateis laikas kai regėsite veidas į veidą". Taigi Liturgija yra žaidimas mūsų būsimojo gyvenimo, žaidimas kurio taisykles sukuria Dievas. :o
Vakar kunigas gražiai paminėjo dar vieną liturgijos buvimo kasdieniame gyvenime aspektą - gyvenimą pagal liturginį kalendorių.
Mes įpratę gyventi pagal metų kalendorių - skaičiuoti mėnesius, dienas, o pažengus dvasiniu keliu, jis sako - pradedame gyventi pagal liturginį kalendorių, ir jau nemąstome, kad atostogų važiuosiu balandį, bet - atostogų važiuosiu Velykų laiku ir pan. :)
Tuomet išnyksta mėnesiai, metų laikai, o jų vietą užima Adventas, Kalėdų laikas, Gavėnia, Velykų laikas ir t.t. Ir tas buvimas Dievo akivaizdoje įgauna naują prasmę, nes ne tik ši diena vyksta Dievo akivaizdoje, bet visi metai.
Atsakant Piligrimui - tada krikščionis yra homo ludens :)
CitataMes įpratę gyventi pagal metų kalendorių - skaičiuoti mėnesius, dienas, o pažengus dvasiniu keliu, jis sako - pradedame gyventi pagal liturginį kalendorių
Norėčiau kitaip išsireikšti ir kalbėti apie vienybę bei susiskaldymą. Kada atskiriame ir suskaidome metų ciklą į du kalendorius liturginį ir paprastą, tada tiesiog elgiamės kaip skaldytojai. Pasukę dvasiniu keliu ieškome vienybės ir sujungiame šiuos kalendorius į vieną. Liturginis kalendorius tiesiog įprasmina metų kalendorių. Kartais atskiriame mėnesius, dienas nuo Velykų, Kalėdų laiko dėl elementaraus nežinojimo.
Šie ciklai jokiu būdu neprieštarauja vienas kitam,o kaip tik papildo vienas kitą.
Prieštarautų, jeigu tai būtų Bažnyčios mokymas : tipo dabar draudžiame jums skaičiuoti mėnesius :D
O dabar tai buvo asmeninis pasiūlymas, kad, kaip minėjo Tomas, labiau "jaustųsi" kad esi krikščionis ;)
Čia kalbama ne apie tai, kad kažkas "labiau jaustųsi" ar kad kažkas draudžia mėnesius skaičiuoti, bet kad gyvendamas Dievo akivaizdoje, pats pradedi metus skaičiuoti Dievo įvykiais... :swoon:
Citata iš: Tomas M. birželio 12, 2014, 02:48:54... ką galėtumėm atsakyti į klausimą - kokia yra Šv. Mišių vieta, reikšmė mano gyvenime?
...
Tad koks mūsų ryšys su Šventąja Liturgija ir ar mes ryžtamės tapti 'homo liturgicus' - Šventosios Liturgijos Žmogumi, kuris į viską gyvenime žiūri per Dievo garbinimo prizmę? :)
Man šventosios Mišios yra neišsemiamasis Šaltinis, Gyvasis Vanduo, pati Gyvybė. Dievas dovanoja save, ateina ir pasilenkia prie manęs, nevertojo. Jeigu galėčiau, kasdien dalyvaučiau šventosiose Mišiose ir priimčiau Kristaus Kūną bei Kraują (vienu ar dviem pavidalais).
Patys ritualai, liturgija, nėra esmė, nors ir turi polinkį būt sureikšminti, susisvarbinti. Dievas yra virš ir už liturgijos. Liturgijos šventa nevadinu. Šventasis tėra tik vienas ir šventumo Šaltinis tėra tik Jis - gyvasis Dievas. Dievas iš savo begalinės meilės, atsidavimo mums, nevertiesiems, dovanoja savo šventumą visiems žmonėms, kas tik nori ateina ir pasiima Dievo, vienintelio Šventojo, šventumo kiek tik gali pakelti. Visgi Dievas pasirinko būdą, kuriuo ateina į mūsų, mirtingųjų ir nevertųjų gyvenimus - per liturgiją. Liturgija yra reikalinga tam, kad mes, nevertieji, galėtume turėti kontaktą su Dievu, kad galėtume semtis gyvybės, Gyvojo vandens, maitinančio mūsų dvasinius sąnarius ir kremzles, teikiančio dvasiai atgaivos išgyventi sausrą ir kaitras, dvasinio pakilimo ir nuosmūkio vingius. Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas yra jėga, išlaikanti mane gyvą.
Esu dalyvavęs ir tokiose Mišiose, kur be kunigo, Dievo ir manęs daugiau nieko nebuvo (duris pats buvau patikimai užrakinęs). Bet kur kas mieliau dalyvauju Mišiose kartu su parapijiečiais, šeip užklydusiais žmonėmis. Bendruomeniškumas labai gerai augina žmoguje šventumą!
Mokaisi pakantumo, tolerancijos, meilės ir kitų dorybių pakęsdamas šalia savęs kitu kvapu kvepiantįjį, kitu balsu kalbantįjį, kitaip besielgiantįjį žmogų. Ne pamokslas ir net ne pats kunigas Mišiose svarbiausi. Svarbiausi yra bendrai visi susirinkusieji, įskaitant ir kunigus ir Dievą. Dievas eina į santykį su mumis, o mes einame į santykį su Dievu. Tas susitikimas yra svarbiausia, jei jis įvyksta.
Pliusas turi vertikalę ir horizonalę, taip ir mūsų gyvenime - vien horizontalės nepakanka, reikalinga vertikalė. :thumbup:
Daug diskutuojame apie Tridentinę liturgiją, lotynų kalbą, II Vatikano Susirinkimo liturgiją. Manau, kad II Vatikano Susirinkimas pamatė gerokai daugiau, gerokai toliau į ateitį negu įsivaizduojame. Todėl ir mums reikia žvilgsnio į horizontą. Turiu keletą įžvalgų ir jomis pasidalinsiu, tačiau pirma turime padaryti kelionę istorijoje. Kelionė užims šiek tiek laiko, neparašysiu tai per vieną kartą, todėl turėkit kantrybės.
Taigi,
Tridento susirinkimas – devynioliktasis visuotinis Katalikų Bažnyčios susirinkimas, sušauktas Italijos mieste Tridente (dabar Trentas) 1545 metais. Truputį reikia suvokti to meto istorinį kontekstą, kas vyko pasaulyje. Tuo metu Europoje pradėjo įsigalėti nauji tikėjimai, traukę savo pusėn vis daugiau žmonių. Liuteronai, kalvinistai, arijonai ir kt. ... Pačioje Bažnyčioje popiežiai, kardinolai tapo pernelyg pasaulietiški, plačiai paplito kyšininkavimas, ypač norint gauti bažnytines pareigas, vienuolynai prarado drausmę, taip pat plačiai piktnaudžiauta indulgencijomis. Susirinkimas buvo skirtas Reformacijos padariniams įveikti ir drausmei bažnyčios viduje atstatyti. Jo nutarimai davė pradžią kontrreformacijai ir pradėjo to laikmečio bažnytinę reformą.
Jame iš naujo patvirtintas realus Kristaus buvimas Eucharistijos pavidaluose, tuo atsakydamas protestantams, kurie atmetė šį mokymą. Susirinkimas paskatino bažnyčių didžiuosiuose altoriiuose įrengti stacionarius tabernakulius. Buvo pabrėžta pamokslo svarba ir tai buvo ne tik viena iš priemonių kovojant su reformacija, bet ir būdas stiprinti katalikų tikėjimą. Reformuotas dvasininkų rengimas ir pradėtos steigti dvasininkų akademijos. Susirinkimas kalbėdamas apie dvasininko asmenybę, pradėjo apibrėžti jo pareigas. Tai iškėlė poreikį naujai liturgijai. Po Susirinkimo dar labiau įsigaliojo reikalavimai kunigų celibatui. Susirinkimas pažadino spartesnį įvairių vienuolijų kūrimąsi, davė impulsą statyti naujas bažnyčias. Buvo apibrėžtas mokslas apie atgailą. Atgailos sakramente iškirtos trys dalys: gailestis dėl nuodėmių, nuodėmių išpažinimas ir atsilyginimas.
Šventojo Rašto klausimais katalikų Bažnyčia pasisakė skirtingai negu protestantai. Reformatoriai, pvz. Liuteris, vertė Bibliją į paprastam žmogui suprantamą kalbą. Susirinkimas pabrėžė, kad vienintelė oficiali Biblijos versija yra lotyniška Vulgata ir kad jokios privačios Rašto interpretacijos negali nukrypti nuo Bažnyčios mokymo.
Situacija Liturgijos klausimuose ... XVI a. pradžioje, pradėta suvokti skandalinga padėtis liturgijoje ir atsiranda atskiri bandymai pertvarkyti liturgines knygas. Romos liturgija buvo kritikuojama reformatorių ne tik teologijos, bet ir apeigų lygmenyje. Jie padarė radikalių naujovių. Katalikų Bažnyčiai reikėjo grąžinti tvarką liturgijoje ir jos supratimą.
Pakankamai išsamiai ir trumpai situacija aprašyta "Bažnyčios žiniose" 1998 m. išspausdintame Clifford Howell SJ straipsnyje.
CitataTam tikra prasme teisinga sakyti, kad laikotarpis nuo Tridento iki Vatikano II Susirinkimo neturi Mišių liturgijos istorijos. Tėra tik tridentiškosios liturgijos raiškos būdų istorija. 1570 metų Mišiole buvo nustatyti liturginiai tekstai bei apeigos, o įsteigtoji Šventoji apeigų kongregacija turėjo tikslą užkirsti kelią bet kokiems jų pakeitimams. Tad Tridento Susirinkimas buvo keturių griežtumo ir sąstingio amžių pradžia; tai buvo rubricizmo era.
Kad suprastume šį liturgijos istorijoje pavyzdžio neturintį reiškinį, turime apžvelgti kai kurias jo atsiradimo priežastis. Tridentas buvo puolamos Bažnyčios susirinkimas. Reikėjo kovoti su erezijomis ir taisyti daugybę, ypač su liturgine praktika susijusių, klaidų. Viena iš blogybių – visiškas chaosas liturginėse knygose – apėmė tiek daug aspektų, kad susirinkimas negalėjo ilgiau atidėlioti šios problemos sprendimo. Mišiolo reforma buvo patikėta naujai komisijai, 1570 m. išleidusiai Pijaus V Mišiolą.
Naujasis Mišiolas buvo, be abejonės, labai reikalingas. Iki spaudos išradimo visos liturginės knygos buvo rankraščiai. Negana to, kad rankraščiuose knibždėte knibždėjo perrašinėtojų klaidų, juose net neužsiminta, jog tai kopijos. Tai buvo vietos papročiais bei idėjomis pagrįsti vietiniai gaminiai. Kiekvienoje šalyje, kiekvienoje vyskupijoje, beveik kiekvienoje Vakarų bažnyčioje šv. Mišias švęsdavo savaip, nes jokia centrinė valdžia to griežtai nekontroliavo. Šv. Mišios, tiesa, visur išlaikė savo tradicinį "pavidalą" – pradžios apeigas, Šventraščio skaitinius, atnašų paruošimą, konsekraciją, pašventintų dovanų dalijimą ir pabaigos apeigas, – tačiau kiekvienos dalies viduje būta milžiniškos įvairovės, o kai kurių įsiskverbusių maldų ortodoksiškumas kėlė abejonių. Susirinkimas nusprendė, jog šią visuotinę maišatį galima įveikti tiktai viską suvienodinant; ir čia galėjo pasitarnauti reformuoto Mišiolo išspausdinimas.
Clifford Howell SJ
Liturgija nuo Tridento iki Vatikano II Susirinkimo
http://www.baznycioszinios.lt/old/bz9805/805str.html
Kai kurie straipsnio pastebėjimai bus reikalingi tolimesniuose mūsų apmąstymuose.
Papildymui paskaityti galima šiuos tekstus
Trumpa liturgijos istorija (2)
http://www.palendriai.lt/liturgija/liturgijos-straipsniai/143-trumpa-liturgijos-istorija-2.html
LITURGIJA NUO TRIDENTO IKI VATIKANO II SUSIRINKIMO
http://viluckas.lt/liturgija-nuo-tridento-iki-vatikano-ii-susirinkimo/
O kas jau visai plačiai nori
Visuotinio Vatikano II Susirinkimo šaltiniai
http://www.lcn.lt/b_dokumentai/vatikano_2s/vs2_saltiniai.html
Sveiki, vakar stebėjau per LRT prezidentės inaguraciją. Katedroje buvo aukojamos šv. mišios. Prezidentė priėmė šv. komuniją , deja, pasirodė, kad katalikiškos tautos atstovė toli nuo supratimo, kas ten vyko. Be abejo, kiekvienam reiktų kapstytis savo sielos darže, bet nejauku buvo už ją. Aukojant šv. sakramentą, net prie teliko visada priklaupiu. Susidarė įspūdis, kad visa tai iš nežinojimo. Sukalbėsiu 1 poterį už ją. :'(
Mes kiekvienas sąlyginai esame neišmanėliai šia prasme ir turime kur tobulėti. Jei tik suvoktume, kas vyksta Eucharistijoje! :angel-2:
Pajutau paraginimą pasitaisyti dėl mūsų prezidentės dalyvavimo šv. mišiose , manau mano
,, įžvalgos'' bevertės dėl jos ,, taisiklingumo '' mišių aukoje. Ne mano proto reikalas - Dievas mato kitaip. Aš mačiau tik jos elgseną, o Viešpats mato širdį. Todėl manau , kad nereikėjo man kišt savo trigrašio ir komentuoti. Jaučiuosi nuteisusi , o šitos nuodėmės bandau vengti.
Iš esmės visi mes vienodi ir aš toje situacijoje turbūt panašiai būčiau pagalvojusi (nors nemačiau TV siužeto), bet kai užrašome savo mintis juodu ant balto, tarsi kažkas įvyksta daugiau, pamatome save pačius ir savo mintis lyg ir iš šono :-\ ...mintimis, žodžiais, darbais ir ... yra visas kelias nuo užuomazgos iki rimtos nuodėmės. Nepyk, kad ir toliau kapstausi šioje situacijoje (matau, kad pati esi labai savikritiška) ;)
Kaip turėtume elgtis, jei mūsų valdžios atstovai iš tikrųjų užsiimtų veidmainystėm, kurias būtų galima įrodyti? Va čia tai klausimas :-\
Gink , Dieve, nepykstu.Vienu žodžiu, galiu pasakyti, kad prezidentė , nei klaupėsi, nei atliepė į maldas. Jausmas , kad prašalietė. Pavyzdys nekoks.
Manau gerai, kad kritikuoju save, geriau nei manyti , kad esu puikuolė neklystanti. Bet vėlgi labai meldžiu , kad stipresni ir dažnesni būtų Viešpaties apreiškimai, kad esu nepakartojamas Dievo kūrinys. Tada taip būna gera, kai tą suvoki. Nenoriu nuslysti ir pradedi bumbėti, kad kažko man trūksta. Per tai užmiršti dėkoti už viską , už suteiktą grožį , už visus , kuriuos sutinki.
Čia ne į temą. Labai džiaugiuosi, kad užtikau Jus visus. Nevalia girtis gerais darbais, bet tiesiog primenu, kad dažnai meldžiuosi už visus forumiečius. :thumbup:
Gal mūsų prezidentė atsivertė ir Vilniečiai galės kiekvieną sekmadienį palinkėti jai ramybės :D ? O jei rimčiau įdomu ar yra / buvo toks demokratinės valstybės vadovas kuris bent kas antrą sekmadienį dalyvaudavo mišiose ( išskyrus specifines valstybes kaip Vatikanas ).
Ekvadoro prezidentas Gabriel García Moreno (http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,687.msg7204.html#msg7204).
Pietų Korėjoje, jei nori tarnauti kariuomenėje, privalai būti katalikų tikėjimo. Analogiškai su Šveicarija (jei neklystu). O kaip turi elgtis tų šalių vadovai - nežinau :)
O ne atvirkščiai ?
Ta prasme, jei nori tapti kataliku, pirma turi atlikti tarnybą kariuomenėje? :o :D
Jei nenori tarnauti kariuomenėje. Pietų Korėja vis dar nenutraukus karo su Š. Korėja ir laikas nuo laiko "pasišaudo" armija ten didelė, kraštas budistų. Būtų labai keista jog iš katalikų pavyktų sudaryti armiją. Dar būtų keisčiau, kad tektų priimti tikėjimą kuris draudžia žudyti tam kad papultum į armiją kurioje labai daug galimybių žudyti. Kažko aš nebesuprantu :(
Sukursiu atskirą temą (http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,859.msg9539.html#msg9539) šiam klausimui.
Šv. Mišių meditacija Šventos Aukos tema (tradicinės šv. Mišios):
https://www.youtube.com/watch?v=9ZurFnbV_2U&list=UUdu7YZ9xyWaRtMCbb7WtzGw
Jei kam kiltų klausimas dėl parodomo Judo bučinio, tai kunigo bučiuojamas Altorius yra kaip atsiteisimas už Judo bučinį, nes Altorius simbolizuoja kapo oloje gulintį Kristaus Kūną, uždengtą drobule.
O korporalas (staltiesėlė, ant kurios statoma taurė) rodos simbolizuoja skepetaitę, kuria buvo uždengtas mirusio Kristaus Veidas.
Įdomios br. Luko Skroblo mintys apie dvasinės Komunijos dviprasmiškumą (nesuprantu, kodėl gi nebūtų galima rasti tam skirtingus terminus :-\):
,,Sakramentinis valgymas, kuris leidžia pasiekti dvasinį valgymą, nėra atskirtas ir priešpastatytas dvasiniam valgymui, bet į jį įimtas. Tačiau šis sakramentinis valgymas yra atskirtas nuo dvasinio valgymo, kai sakramentinis valgymas nepasiekia savo tikslo". (Teol. Suma. III a. q. 80, a. 1, ad. 2). Šv. Tomo mintis aiški: sakramentinė komunija yra nukreipta į dvasinę komuniją, kaip netobulas daiktas į tobulą.
Paraginimas Sacramentum caritatis aiškiai kalba apie tuos, kurie trokšta priimti eucharistinį sakramentą, bet negali. Dokumentas ragina juos vis tiek dalyvauti Eucharistijos liturgijoje, nes tai yra būdas puoselėti troškimą ir vieną dieną pilnatviškai susivienyti su Kristumi, t. y. priimti sakramentinę komuniją ir per ją dvasinę. Troškimas pilnos komunijos gali būti puoselėjamas per dvasinę komuniją. Tačiau šiame kontekste dvasinė komunija nėra ta pati tikrovė, kaip ta, kuri yra sakramentinės komunijos vaisius, apie kurį kalba šv. Tomas Akvinietis. ,,Dvasinė komunija" paraginime yra troškimas sakramentinės komunijos. Tai troškimas, kuris (jei auga) gali privesti prie būtinybės nutraukti priežastis, trukdančias priimti sakramentinę komuniją.
http://www.palendriai.lt/liturgija/liturgijos-straipsniai/193-sakramentinė-komunija-ir-dvasinė-komunija.html (http://www.palendriai.lt/liturgija/liturgijos-straipsniai/193-sakramentinė-komunija-ir-dvasinė-komunija.html)