• Welcome to TavoRankose.org - katalikiškas diskusijų forumas. Please login or sign up.
 
balandžio 19, 2024, 11:33:47

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Pasauliečių misija šiuolaikinėje Bažnyčioje

Pradėjo Diak. Tomas M., birželio 14, 2014, 23:50:05

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Diak. Tomas M.

II Vatikano susirinkimas, trys pastarųjų metų Popiežiai, kaip ir
kiti šventi žmonės, tarsi susitarę, skelbė išaugusį pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje. Yra daug straipsnių, diskutuojančių, kaip įvairiose srityse pasauliečiai gali padėti dvasininkams ir visokeriopai darbuotis bendram Bažnyčios labui. Tačiau mane sužavėjo vienas ypatingas pavyzdys, kaip vienas žmogus gali padaryti poveikį aukščiausiame lygyje ir išgelbėti kitus tikinčiuosius nuo erezijų.

Kalba eina apie pasaulietį iš JAV - teologą Bob Sungenis, kuris yra ir pagrindinis filmo "Principas" sumanytojas.

Taigi, beskaitydamas JAV cirkuliuojantį naujausios laidos Katalikų Bažnyčios Katekizmą, buvo nustebintas, kad kalbant apie Dievo sandorą, buvo vystoma taip vadinama "dvigubos sandoros" idėja, kuri iš esmės skelbia, kad nors Kristus tapo naująja sandora visam pasauliui, žydams vis dar galioja senoji sandora. Iš esmės oficialus JAV RKB Katekizmas tikinčiuosius mokė erezijos  :swoon: Įdomu būtų sužinoti, kas "prastūmė" tokias idėjas į Katekizmą, kuris tikriausiai buvo patikrintas ne vieno teologo, prieš išleidžiant... ir kaip buvo info tikrinama...

Tad Bob Sungenis informavo apie tai JAV vyskupų konferenciją ir Vatikaną. To pasekoje buvo sušauktas neeilinis JAV vyskupų suvažiavimas, kuriame buvo nuspręsta klaidą ištaisyti naujame Katekizmo leidime. Tam davė patvirtinimą ir Vatikanas.

Geras pavyzdys visiems - šiais laikais tikėjimo srityje reikia vadovautis posakiu "akys stačios ir ausys plačios" ;D

P.S. pažiūrėjau lietuviško Katekizmo 837-840 straipsnius, kiek suprantu, rodos viskas yra "košer" :D

kukulis

Pažiūrėjau 837 - 840 punktus iš Katalikų Bažnyčios Katekizmo.

Šiais punktais aprašomas santykis su nepraktikuojančiais krikščionimis, kitų konfesijų krikščionimis, o 840 punkte aprašomas santykis su žydais.

Aišku mes, katalikai, privalome laikytis požiūrio, kad išganymas įmanomas tik Bažnyčios ribose, tačiau kaip minėjo toks ortodoksų diakonas Andrejus Kurajevas - kriščionio požiūris į kitus žmones yra ir turi būti asimetriškas. T.y. aš sau visad privalau išsikelti aukštesnius reikalavimus, negu juos keliu kitiems. Pvz. tai kad sekmadienį nesudalyvavau šventosiose mišiose, privalau laikyti sau nuodėme, tačiau sakyti kaimynei: "vakar tu susilaužei koją, nes praeitą sekmadienį nenuėjai į bažnyčią" būtų nešvanki frazė dvasine prasme.

Taip ir su kitomis konfesijomis: privalome melsti išganymo visam pasauliui, tačiau patys šiukštu nepasiduoti pasaulio abuojumui.

Šventajam Antanui Didžiajam buvo apreikšta, kad gretimame miestelyje yra už jį nuolankesnis žmogus, pagal profesiją batsiuvys, kuris kiekvieną vakarą eidamas miegoti melsdamasis sako "visas miestas bus išganytas ir išsigelbės, tik aš vienas - ne, nes neturiu jokios dorybės, ir per gyvenimą nepadariau nei vieno gero darbo".

Šią mintį taip pat labai gerai iliustruoja ortodoksų naujųjų laikų šventojo Ignatijaus Brenčianino raštai:

Citata

Teik artimajam pagarbą kaip Dievo paveikslui,- pagarba tavo sieloje, nematoma kitiems, aiški tik tavo sąžinei. Tavo veikla tebūna slaptai sutapatinta su tavo sielos nusistatymu.

Teik pagarbą artimam, neskirdamas amžiaus, lyties, iškalbos, - ir po truputį pradės tavo širdyje atsirasti šventoji meilė.

Šios šventos meilės priežastis - ne kūnas ir kraujas, ne jausmų įtaka, bet Dievas.

Neturintys krikščioniškos garbės, nėra praradę kitos garbės, gautos sukuriant: jie - Dievo paveikslas.

Jeigu Dievo paveikslas bus įmestas į baisias pragaro liepsnas, ir ten aš privalau jį gerbti.

Kas man tos liepsnos, tas pragaras! Ten įmestas Dievo paveikslas pagal Dievo teismą: mano pareiga išsaugoti pagarbą Dievo paveikslui ir tuo išsaugoti save nuo pragaro.

Ir aklam, ir raišam, ir protiškai neįgaliam, ir penimam kūdikiui, ir kriminaliniam nusikaltėliui, ir pagoniui parodysiu pagarbą, kaip Dievo paveikslui. kas tau jų negalios ir trūkumai! Žiūrėk savęs ir, kad tau nebūtų trūkumo meilėje.

Diak. Tomas M.

Kukuli, labai gražios mintys, bet jos skirtos, kalbant apie asmeninį požiūrį. Tačiau, kai kalba eina apie visos Bažnyčios mokymą, jis turi būti aiškus, tvirtas ir bekompromisinis, kitu atveju mokymas pats skatintų netikėjimą ir erezijų atsiradimą.

Man taip pat patiko
Ark. Fulton Sheen mintys, kur jis mąsto, kaip laikui bėgant, pasikeitė supratimas apie pasauliečių įtaką Bažnyčioje. Anksčiau pasauliečiai, kurie darė įtaką Bažnyčioje, buvo įtakingi visuomenės nariai - aristokratai, mokslininkai, valdžios vyrai. Tačiau XX amžiuje, galbūt dėl technologijos poveikio, net paprastas žmogus, sakykime interneto svetainės autorius, gali padaryti didelę įtaką, sutelkti didelius kiekius žmonių, greitai ir plačiai paskleisti informaciją. Taigi, dabartinis tikintysis gali aktyviai dalyvauti Bažnyčios gyvenime, nepaisant jo ekonominio ar socialinio statuso.

Silvija

Tas tai tiesa, Tomai, kad eilinis pasaulietis gali šiuolaikinių technologijų pagalba padaryti didelę įtaką Bažnyčiai ir pasauliui, tik kitas klausimas dėl jo asmeninės atsakomybės už pasekmes suvokimo.

Kaip bežiūrėtume, prieš jaučiantis įpareigoti kažką paskelbti žmonijai, pirmiausia kaip siuvėjai turėtume atmatuoti devynis kartus ir tik po to - kirpti.

http://www.lcn.lt/b_dokumentai/vatikano_2s/apostolicam-actuositatem.html#s4

kukulis

Sutinku su Silvija, kad reikia devynis kartus matuoti ir vieną kirpti.

Žiūrėk, Tomai: tu pirmoje savo frazėje parašei, kad kalba eina apie Bažnyčios mokymą, o po to vėl peršokai prie asmeninės veiklos. Ir gaunasi taip, kad tarsi kiekvienas žmogus pasidaro atsakingas už Bažnyčios mokymą.

Šitoj vietoje, sakyčiau, reikia prisilaikyti nuolankumo, o  jis toks: "aš esu klystantis žmogus". Net ir tada, kai manausi skleidžiąs tikrą Bažnyčios mokymą, visad turėti omeny, kad kažkurioje vietoje galiu ir klysti.

Čia vėl pasitvirtina Bažnyčios tėvų išsakyta mintis, kad didžiausios erezijos kilo iš žmogaus puikybės. Būtent, kai kažkas pradeda manyti viską pilnumoje suprantąs ir savo argumentus pateikiantis kaip absoliučią tiesą.

Todėl paprasto pasauliečio veikla, šioje srityje, turėtų būti dvejopa:
1) Cituoti Katekizmą arba šventųjų raštus, pripažintus (raštus) Bažnyčios, arba Šventąjį Raštą, bet su kažkokio šventojo išaiškinimu, kuris (aiškinimas) taip pat pripažintas Bažnyčios.
2) Disputo metu visada būti nuolankumo dvasioje, ir prie savo išmąstytų argumentų pridėti, kad tai yra tavo paties ar grupės žmonių nuomonė, bet ne Bažnyčios pripažinta visuotinė tiesa :)

T.y. tavo, Tomai, paminėtas bekompromisiškumas, tinka tik pirmu atveju, o antruoju verčiau būti nuolankesniam. T.y. Bažnyčios dogmatikoje esantis bekompromisiškumas, neturi pereiti į tavo asmeninės kalbos bekompromisiškumą.

Diak. Tomas M.

Kukuli, aš nešokinėju, tiesiog atsakiau į tavo offtopic'ą, kur pradėjai nagrinėti žydų sandorą ;) - todėl kalbant apie bekompromisiškumą buvo atsakymas į tavo eilutes apie Katekizmo mokymą - pirmoje atsakymo tau dalyje aš apskritai nekalbu apie pasauliečių veiklą, bet apie Katekizmą ir Bažnyčios mokymą.

vida

Dienos mintys
Neužsiimk prozelitizmu, gerbk kitų tikėjimą. ,,Savo liudijimu, augdami kartu bendrystėje galime įkvėpti kitus. Tačiau religinis prozelitizmas yra visų blogiausias, paralyžiuojantis dalykas: ,,Kalbu su tavimi, kad tave įtikinčiau". Ne. Kiekvienas žmogus kalbasi, remdamasis savo tapatybe.

Bažnyčia auga patraukdama, ne užsiimdama prozelitizmu, verbuodama kitus.

Donatas

Teko net "googlinti", kad suprasčiau kas yra tas "prozelitizmas":
"Prozelitizmas - (plg. prozelitas) - siekimas patraukti kitus į savo tikėjimą, būdingas budizmui, krikščionybei, islamui; taip pat uolus naujo tikėjimo išpažinimas."

Ar apaštalas Paulius smarkiai klydo bandydamas (sėkmingai) atversti pagonis į krikščionybę?

Augustas

Tik vienas niuansas, kad apaštalas Paulius pagonių atversti į krikščionybę nebandė. Jis tiesiog skelbė krikščionybę pagonių tautoms. Ir pagonys jau patys laisvai apsispręsdavo už ar prieš krikščionybę. :)  Sakyčiau, kad mes irgi turėtumėm taip daryti, t.y., pristatyti krikščionybę, paaiškinti, kas tai yra, o žmonės po mūsų paaiškinimų jau patys turi apsispręsti - jie yra už ar prieš krikščionybę.  :-\

kukulis

Tikėjimas, kaip ir meilė turi būti laisvas, antraip tai bus nei tikras tikėjimas nei tikra meilė. ;)

O bet tačiau supažindinti galima visus  ::)

Diak. Tomas M.

Citata iš: Augustas  kovo 21, 2016, 08:11:47
Tik vienas niuansas, kad apaštalas Paulius pagonių atversti į krikščionybę nebandė. Jis tiesiog skelbė krikščionybę pagonių tautoms...

Manau tai yra žodžių žaismas, nes kad ši mintis turėtų svorį, reikėtų tiksliai apibrėžti kokie veiksmai (ne)atitinka vieną ar kitą elgesį, nes tai, kas tau yra skelbti, kitam gali būti noras atversti.

Aš tik iš anksčiau skaitęs, jei žmogus trokšta kitų žmonių atsivertimo (a.k.a. jų sielų išgelbėjimo), tas troškimas yra viena didžiausių vertybių Dievo akyse. Tad jei Šv. Apaštalas Paulius skelbė Evangeliją, trokšdamas, kad kuo daugiau žmonių išpažintų Jėzų Dievu, ar jis tik skelbė, ar ir norėjo atversti tuos žmones?

Pilgrim

Apie ką kalbame:
apie misiją šiuolaikinėje Bažnyčioje
ar
apie misiją šiuolaikiniame pasaulyje

kukulis

Na tikrai - labai dažnas atvejis, kada šviežiai atsivertęs krikščionis Bažnyčioje pastebi daug trūkumų ir puola juos taisyti..

Kaštonas


kukulis

Jie arba netikinčius bando atvertinėti, arba bando ieškoti bendrystės su kitais tikinčiaisiais, bet dažniausiai tik stengiasi savo tikėjimą išlaikyti ;)

Kaštonas

Aha.
Ir kaip jiems sekasi teoriškai arba praktiškai?

kukulis


Varlė keliauninkė

Citata iš: Pilgrim  kovo 22, 2016, 06:51:57
Apie ką kalbame:
apie misiją šiuolaikinėje Bažnyčioje
ar apie misiją šiuolaikiniame pasaulyje
bažnyčioje. evangelizacijos labiausia reikia tikintiems, mums patiems

kukulis

Iš tikrųjų tokią mintį esu girdėjęs: "įėjimas per bažnyčios duris yra lengvesnis negu nuo durų nuėjimas iki altoriaus". T.y. nesunku tapti Bažnyčios nariu - daug sunkiau juo išlikti.

Kaštonas

na jo.
Naktį prieš kojų mazgojimą, po vieno tokio pasidalinimo pamaniau(sprendžiau), kad mano misija bažnyčioje baigta. Dar nuostabiau, kad taip nutiko Jėruzalėje, Alyvu kalne.