Šlovinimas

[kukulis]

Niekaip neišeina iš galvos šlovinimo giesmė, kurią sudaro tik viena eilutė:

Tas kuris trokšta gyvojo vandens, te ateina pas mane.




nerandu niekur įrašo internete

[Silvija]

Nežinau tokios, panašu į Taize meditacines - vienos eilutės - giesmeles

O nenori pats įrašo padaryti?

[kukulis]

Tai norint įrašyti, reikia labai gerai ir sugroti ir sudainuoti

Va panašiai skamba
https://www.youtube.com/watch?v=FZnIdjufhSE
nors lietuviškai vis vien šiek tiek kitaip

[Silvija]

Tai norint įrašyti, reikia labai gerai ir sugroti ir sudainuoti

Tu tą puikiai darai, ypač su lūpine armonikėle O kodėl gi ne?

[Varlė keliauninkė]

Teko išgirsti, kad hebrajų kalboje žodis "šlovė" (tas kuris vartojamas Biblijoje) reiškia "svorį"/"sunkumą" - t.y. Dievo žodis turi turėti svorį tikinčiojo širdyje. Danielio knygoje karaliui keliant puotą atsirado užrašas ant sienos 'MENE, MENE, TEKEL ir PARSIN'. 'TEKEL' – tu buvai pasvertas svarstyklėmis ir buvai rastas lengvas, t.y. Dievo akyse karalius nieko nereiškia - pavėjui tada..

Čia šiaip - naudinga info, tiems kas šlovina :-)

[Diak. Tomas M.]

Nors Kukulis pradėjo temą labai apibrėžtu klausimu, bet labai plačiu pavadinimu, tad teks praplėsti

Šiaip kaip suprantu, bent jau lietuvių katalikybėje šlovinimas yra pirmiausiai susijęs su charizmatinio atsinaujinimo judėjimu ir jam būdingais maldos tipais. Tačiau, bent kiek suprantu iš to ką girdžiu/skaitau, tai nėra senųjų Bažnyčios Tėvų praktika, bent jau ne tokiu būdu, kaip tai daroma mūsiškame šlovinime. Bent man taip šviečiasi, kad mūsų kultūrai žymiai artimesnė yra santūri adoracija, kuri tikrai yra šlovinimas, tik be išorinių išraiškos priemonių. Savaime suprantama, tų šlovinimų būna labai įvairaus intensyvumo, nuo pagiedojimo su gitara iki
šokimo, kalbėjimo kalbomis,
rankų dėjimo ir dar ko nors... bet šiaip ar taip jame visada yra labai stiprus
poveikis jausmų lygmenyje, kuris yra toks pavojingas pats savaime.

Beje apie tai galima plačiai paskaityti Šv. Kryžiaus Jono knygoje: II knyga - 11 skyrius - Apie kliūtis ir žalą galinčius slypėti proto nuovokose dėl to, kas antgamtiškai pateikiama išoriniams kūno pojūčiams, ir kaip sielai su tuo elgtis. Kaip klausiau viename pamoksle (nuoroda žemiau).

Rašau apie tai todėl, kad šiandien man "užkliuvo" viena pastraipa iš straipsnio apie jaunimo ruošimą sakramentams:

"Jaunimas renkasi kas savaitę į pusantros valandos programą, kuri yra jaunatviška, dinamiška, pavyzdžiui, vyksta šlovinimas, bendravimas prie arbatos, ir tai jaunimui labai patinka." A. Lukaševičius. Rengimas sakramentams: atsivertimas ar skiepas nuo Kristaus?

Tad tarsi visas jaunimas pagal programą "praeina" charizmatinį šlovinimą, bet kaip su ne tokiais "fainais" maldos metodais? Pats kai buvau dar studentas ir po keleto tokių šlovinimo susitikimų daugiau ten niekada negrįžau ir kiek skaitau, rodos, kad bent jau JAV tradiciniai kunigai (
pamokslas) ir tikintieji nelabai palankiai žiūri į visą tą reikalą. Tiesa sakant net protestantai
nėra sužavėti juo taip pat.

Manau gerai būtų išsiaiškinti:

1. Ar šlovinimas (kaip jį mes matome dabartinėje Bažnyčioje) yra toks, koks buvo Apaštalų laikais.

2 Ar šlovinimas (kaip jį mes matome dabartinėje Bažnyčioje) buvo praktikuojamas Bažnyčios Tėvų? Ir ką jie mano bendrai apie tokio tipo maldą/elgesį?

3. Ar verta vaikus nuo pat vaikystės/jaunystės pagal programą supažindinti su tokio tipo malda?

[Varlė keliauninkė]

Pritariu Tomui, kad lietuviškas charizmatinis šlovinimas gitaromis ir giesmėmis vyksta tik emociniame lygmenyje, ir, man asmeniškai, kuo toliau tuo sunkiau jame ištverti.. Kai yra galimybė, tai pasistengiu "nusiplauti" nuo to.

[kukulis]

Šiaip tai temą dariau ne diskusijoms. Na ... čia gi maldos klubo skyrius. Ar kaip?

P.S.
O jei dėl diskusijos, tai psalmių giedojimas senovėje ir atitinka šiuolaikinį šlovinimą. Skiriasi muzikos stilius. O žodžiai ... visokių yra. Pamenu kai ėjom iš Jurbarko į  Šiluvą pėsčiomis, ten panašias dainavom pasikartojančias. Mano supratimu tai iš esmės yra malda, tik jos prasmė dedama ne tiek į žodžius, kiek į tam tikrą kontempliaciją; o nuo tikros kontempliacijos skiriasi tuo, kad čia yra kažkokie žodžiai ir melodija, o kontempliacijoje paprastai tylima. Gal Piligrim čia tinkamą žodį rastų

P.P.S.
Dėl emocijų.
Žinot kokia mintis atėjo? Mums nepatinka ne pačios emocijos, o mums nepatinka svetimos emocijos . Turiu omeny bažnyčios tėvų rekomendacijas bendruomenėje melstis ir skaityti Šventąjį Raštą be emocijų, kad į teksto prasmę neįdėtume per daug savo nuosavo jausmingumo.

Ir dar. Tie patys Bažnyčios tėvai taip ir rašė, kad yra malda ir yra psalmių giedojimas. Kai žmogus nueina į per didelį jausmingumą tai patariama daugiau melstis tyloje; tačiau kai žmogus įkrenta į nusiminimą, jam rekomenduojama giedoti psalmes. Išvada turbūt tokia, kad ne pats jausmingumas kenksmingas, o saiko nesilaikymas tame jausmingume.

[Pilgrim]

1. Ar šlovinimas (kaip jį mes matome dabartinėje Bažnyčioje) yra toks, koks buvo Apaštalų laikais.
Apaštalai buvo žydai ir todėl viskas vyko hebraiškoje kultūrinėje tradicijoje. Taigi mes nesame žydai ir turime skirtingą kultūrinę tradiciją. Pamenate tokią ištrauką: ,,Jie prisigėrę jauno vyno" (Apd 2, 13) taip tuo metu kalbėjo apie Apaštalus patyrusius Šventąją Dvasią. Patyrus Šventosios Dvasios krikštą vyksta pasikeitimai, kurie regimi.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-05-23-raniero-cantalamessa-ofm-cap-visi-pasidare-pilni-dievo-meiles/45216

2 Ar šlovinimas (kaip jį mes matome dabartinėje Bažnyčioje) buvo praktikuojamas Bažnyčios Tėvų? Ir ką jie mano bendrai apie tokio tipo maldą/elgesį?
Reikia konkretinti kurie Bažnyčios Tėvai, nes jų yra ne vienas ir jie kalba apie skirtingas dvasinio gyvenimo patirtis.

3. Ar verta vaikus nuo pat vaikystės/jaunystės pagal programą supažindinti su tokio tipo malda?
Kaip suprantu klausimas kyla iš Artūro straipsnio. Tai minima programa yra skirta konkrečiai auditorijai, paaugliams besirengiantiems Sutvirtinimo sakramentui. Kartu jie yra kviečiami išgyventi Šv. Dvasios krikštą, o čia jau reikia kalbėti apie šlovinimą.

Šlovinimas mums asocijuojasi su charizmatikais todėl, kad jie pirmieji pas mus pradėjo kalbėti apie šlovinimą ir dar tai, kad jie ragina priimti Šv. Dvasios krikštą.

[kukulis]

2 Ar šlovinimas (kaip jį mes matome dabartinėje Bažnyčioje) buvo praktikuojamas Bažnyčios Tėvų? Ir ką jie mano bendrai apie tokio tipo maldą/elgesį?
Reikia konkretinti kurie Bažnyčios Tėvai, nes jų yra ne vienas ir jie kalba apie skirtingas dvasinio gyvenimo patirtis.

Daugelis šventųjų rašo apie psalmių giedojimą. Tos frazės, kad esant nusiminimui reikia giedoti psalmes, dabar greit nerandu.

[Silvija]

Šlovinimas šlovinimui nelygu.

Mano žentas, buvęs protestantas, dabar - katalikas, sako, kad katalikai labai greitai perėmė iš protestantų tai, kas pas juos nėra geriausia. Iš tokių dalykų paminėčiau šlovinimą scenoje: per didelė asociacija į roko koncertus - atlikėjai (šiuo pavadinimu nenoriu įžeisti tų, kurie toje situacijoje tikrai meldžiasi) stovi veidu į žiūrovus (neįžeidžiant ir jų). Papuolusiam į tokią situaciją žmogui, nemėgstančiam šio žanro muzikos (nes ir ne visus kūrinius galima vadinti giesmėmis), tikrai, kaip Keliauninkė sako, norisi greičiau bėgti iš ten. Tai kyla klausimas, ar TO mėgėjai savotiškai nediskriminuoja kitų tikinčiųjų?

Bet būna situacijų, kai mažose grupėse, kurios susirenka pasimelsti tiek maldomis, tiek giedojimu, ir tai vyksta atskiroje bendruomenėje - galbūt ji gali kviesti ir kitus į savo susirinkimą, kaip Gyvieji akmenys tą daro - tokio dalyko neturėtume smerkti.

O kad jaunimą rengiant sutvirtinimui visą reikia "perleisti" per šį protestantišką Dievo garbinimo būdą, tai ir aš nesutinku

[kukulis]

Per Marijos Radiją 17 val. transliuojama "valandų" giesmė iš benediktinių vienuolyno.
Kažkoks tarpinis variantas tarp "valandų" ir protestantiško šlovinimo vyksta Lietuvoje san Damiano bendruomenėse,  kurias globoja pranciškonai. Jeigu kam būtų noras išgirsti tai galiu nuvesti į vieną tokį maldos susirinkimą
Man asmeniškai tiesiog užgydo širdį sudalyvavimas tokiose pamaldose.

[Pilgrim]

Silvija, Silvija 
o tu papasakok ...
kaip Lietuva, kur gėlės dar nežydi,
nors jau saulutė, kaip tas žibutės žiedas
vis bando skverbtis danguje.
Kaip Lietuva, po užsienių atrodo ?
Kaip tie namai tiek laiko nelankyti,
nespėję dar pabėgti ...

P.S. taip norisi šitą  pašpilkuoti 
ir žinok kabliukas yra

[Gubijaus vilkas]

Šlovinimas šlovinimui nelygu.
................................................................ Iš tokių dalykų paminėčiau šlovinimą scenoje: per didelė asociacija į roko koncertus - atlikėjai (šiuo pavadinimu nenoriu įžeisti tų, kurie toje situacijoje tikrai meldžiasi) stovi veidu į žiūrovus (neįžeidžiant ir jų). Papuolusiam į tokią situaciją žmogui, nemėgstančiam šio žanro muzikos (nes ir ne visus kūrinius galima vadinti giesmėmis), tikrai, kaip Keliauninkė sako, norisi greičiau bėgti iš ten. Tai kyla klausimas, ar TO mėgėjai savotiškai nediskriminuoja kitų tikinčiųjų?
.............................

Silvija, žinok suformulavai tai, kas seniai sukasi mano vatinėj galvoj Na stringa ta scena nors tu ką... Tokiu atveju geriau jau kur nors tada šalia už durų pasimelst... O kad jos popsinės? Nežinau, kartais labai širdį paliečia.

[Silvija]

Pilgrim, pirmiausia, tai nesuprantu to tavo

Silvija Silvija

Antra, nesutinku su pajuodinta eilute čia:

3. Ar verta vaikus nuo pat vaikystės/jaunystės pagal programą supažindinti su tokio tipo malda?
Kaip suprantu klausimas kyla iš Artūro straipsnio. Tai minima programa yra skirta konkrečiai auditorijai, paaugliams besirengiantiems Sutvirtinimo sakramentui. Kartu jie yra kviečiami išgyventi Šv. Dvasios krikštą, o čia jau reikia kalbėti apie šlovinimą.

Šlovinimas mums asocijuojasi su charizmatikais todėl, kad jie pirmieji pas mus pradėjo kalbėti apie šlovinimą ir dar tai, kad jie ragina priimti Šv. Dvasios krikštą.

Ar Šv. Dvasios krikštą galima patirti tik per šlovinimą, apie kurį kalbame???

Tas pats Artūras Lukoševičius pasakojo savąją patirtį Taize pamaldų metu, kur jis gavo apreiškimą apie Tiesą. O ten vykstantis meditacinis giedojimas yra visai kas kita, nei protestantiški šlovinimo koncertai. Gal jis tai turėjo omeny? Gal apie panašų būdą ir kukulis užsiminė?

Būtų mano valia, aš to dalyko išvis nevadinčiau šlovinimu ir gal tada nekiltų mums tų durnų asociacijų. Aš negaliu žodžio šlovinimas... vartoti be kitų dviejų - ...dvasia ir tiesa. Gal tai ir būtų tas lakmuso popierėlis įvairiems vertinimams?

[Pilgrim]

Apie ką mes kalbame 
Kartu jie yra kviečiami išgyventi Šv. Dvasios krikštą, o čia jau reikia kalbėti apie šlovinimą.
1. kvietimas išgyventi Dvasios krikštą
2. reikia kalbėti apie šlovinimą
3. kada kalbėti, kai yra kvietimas išgyventi Dvasios krikštą
ar yra kokia nors užuomina, kad Šv. Dvasios krikštą galima patirti tik per šlovinimą.
Kalbėti apie ką nors, reiškia aiškinti kas tai yra, arba aš nemoku lietuvių kalbos 
jei kvieti išgyventi Dvasios krikštą, vadinasi turi paaiškinti kas yra šlovinimas.

o toliau paprastas eiliuotas klausimas kaip sekėsi kelionė atgal į Lietuvą ir kaip jautiesi grįžus.

[Diak. Tomas M.]

Pamenu Kun. Arnoldas Valkauskas vienoje "Katekizmo komentaro" laidoje griežtai pasisakė to charizmatiško "Šv. Dvasios krikšto" atžvilgiu... Nebent Pilgrim norėtų ginčytis...

[Pilgrim]

Tomai negaliu  nes nežinau kas buvo tam komentare kalbama.
Tačiau ar yra klausimų 
Taip yra  to charizmatiško "Šv. Dvasios krikšto" atžvilgiu
koks skirtumas tarp charizmatiško "Šv. Dvasios krikšto" ir ne charizmatiško "Šv. Dvasios krikšto" ?

[Silvija]

Na tikrai čia kažkoks nesusikalbėjimas vyksta... Prašau, neskubėkim konfrontuot.

Pilgrim, būtinai pasidalinsiu įspūdžiais, kai tik turėsiu laiko

Ai, va dar labai į temą vienas straipsnis:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-12-02-kun-algirdas-akelaitis-sloviname-ar-giedame/54036

[kukulis]

Tai ten Taize kur vyksta tai vadinasi ne šlovinimas, o meditacija?
Toje bendruomenėje, kur minėjau, tai jaunimas dar santūriau nei tuose Taize įrašuose gieda, bet vis viena tai vadina šlovinimu

P.S.
Aš Šventosios Dvasios krikštu visad laikiau savo atsivertimo momentą ... bet dabar kai šita diskusija taip pakrypo, tai jau nebežinau, ką ta frazė reiškia