• Welcome to TavoRankose.org - katalikiškas diskusijų forumas. Please login or sign up.
 
balandžio 28, 2024, 11:39:44

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Sėkmės ir nesėkmės tikėjimo kelionėje. Kaip jos mane skatina eiti į priekį?

Pradėjo Diak. Tomas M., birželio 15, 2012, 02:58:58

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Diak. Tomas M.


Baika

Būna įvairiai. Iš pradžių Dievas vedė labai gražiu "gėlynu". Vėliau, kai jau pradėjau į Jį įsikibti, Jis nusprendė mane patikrinti, kiek tvirtai Jame laikausi. Ir tai slepiasi, tai vėl visa galybe pasirodo. Tai nuvilia, rodos, tai vėl pakelia. Tačiau net ir itin sunkiomis akimirkomis yra jaučiamas greta. Na, žodžiais sunku tai papasakoti. Kas Dievą jaučia, tie mane supras. ;)

Diak. Tomas M.

Sveika, Baika, malonu, kad prisijungei prie mūsų draugijos ;)

Tavo aprašymas man labai primena plaukimą burlaiviu (tiesiogine prasme, nes pats kartais tuo užsiimu) - tai vėjas pučia tolygiai ir neša laivą į priekį, tai kartais visiškas štilis ir burės tabaluoja be naudos, o kartais, kaip dės gūsis, tai atrodo laivas apvirs.

Taip ir yra... nes Dvasia pučia ten, kur nori ir tada, kada nori :)

Mano nusiteikimas klaidų ir nesėkmių atžvilgiu yra toks - aš gailiuosi, kad jas padariau, bet nesigailiu, kad jos įvyko, nes jei išmokai duotą pamoką, vadinasi ji nebuvo beprasmė. Kartais klaidos būna skaudžios ir mums, ir mūsų artimiesiems, ir kitiems žmonėms, bet nemažai patirties ateina per skausmą, toks jau mūsų kelias. Tuomet viliesi, kad tavo patirtis padės tau su kaupu grąžinti žmonėms džiaugsmo ir taip atpirkti savo klaidas.

Baika

Ačiū už tokį palyginimą. Jis man patiko. Labai tiksliai apibūdintas mano pojūtis.

Kalbant apie klaidas, tai jaučiu, kad būtent dabar jų darau nemažai ir itin skaudžių, bet vis bandau suprasti, kodėl negaliu savęs nuo to sulaikyti ir ko turiu iš jų pasimokyti. Jaučiu, kad kol šito nesuprasiu, mano dabartinė kančia manęs nepaliks ir taip draskys mano sielą tarp ydos ir dorybės.

Silvija

Smagu, Baika, kad grįžai ;) pirmieji prisijungusieji prie forumo itin krito į akis, taip kad jaučiuosi, tarsi ne pirmąkart sveikinčiausi.

Pažįstama ir man tai, apie ką kalbate su Tomu. Nežinau kaip jums, man dar būna ir taip, kad neperėjus kokio nors išbandymo, Dievas tarsi duoda kitą galimybę ir labai jau panašią situaciją. Kaip mažą vaiką treniruoja, kol išmokstu pamoką :)

Galų gale kelias susiaurėja iki tokio, kad jei anksčiau nuklysdavau į lankas gan ilgam, tai dabar tereikia į šoną mažą žingsnelį dėti ir pasekmės aiškios - praradau, ką turėjau ir oi kaip skauda! Tačiau vis su didesne jėga tada norisi grįžti namo ir daugiau jau niekada neprarasti.

Giedrė

O mane nesėkmės labai nuvilia, liūdina, skaudina. Sunku būna po to atsikelti. Matyt trūksta pasitikėjimo Dievu. Turiu prisipažinti, kad per trisdešimt du gyvenimo metus tokio perkeičiančio Dieviško prisilietimo neteko patirti, todėl į visokias mistines patirtis žvelgiu itin įtariai. Man atrodo, kad Dievas padeda nešti vargo naštą, suteikia ramybės, na, o visokios mistinės apraiškos - daugiau vaizduotės vaisius. Gal jų ir būta didiesiems šventiesiems, bet mano gyvenime - ne. Vis laukiu gal ką nors perkeičiančio Dievas atsiųs, bet kol kas nepasitaiko. Kartais supykstu ant šv. Dvasios, kad nepūstelna mano pusėn... :)

Diak. Tomas M.

Giedre, tu iškėlei ir kitą įdomią temą, kuri manau nusipelno atskiros diskusijos: Mistinės Dievo ir dangaus apraiškos gyvenime. Ar patyrėme ir kaip tai vertiname?

Citata iš: Giedrė  liepos 17, 2012, 15:07:52
O mane nesėkmės labai nuvilia, liūdina, skaudina. Sunku būna po to atsikelti. Matyt trūksta pasitikėjimo Dievu... Kartais supykstu ant šv. Dvasios, kad nepūstelna mano pusėn... :)

Nusivylimo ir liūdesio reikia saugotis, nes tai gali būti labai apgaulinga blogio strategija - išvarginti žmogų tokiais jausmas ir palaužti jo pasitikėjimą Dievu, o tada žmogus tampa dar silpnesnis ir labiau pažeidžiamas. Todėl beveik visi šventieji ir gyveno "kentėk linksmai" nusistatymu.

Geriau jau sakyti mintyse: "Dieve, kad ir kas buvo, viską aukoju Tau, Tavyje viskas yra įprasminta - vadinasi neprarasta." Ir vyti visas blogas emocijas šalin :)

Ir pykti ant Šv. Dvasios neverta, nes gal tave kaip tik saugo nuo per didelio krūvio, nes kai gausi, tai po to gali ir nepanešti... ;)

Silvija

Citata...todėl į visokias mistines patirtis žvelgiu itin įtariai. Man atrodo, kad Dievas padeda nešti vargo naštą, suteikia ramybės, na, o visokios mistinės apraiškos - daugiau vaizduotės vaisius. Gal jų ir būta didiesiems šventiesiems, bet mano gyvenime - ne.

Žinai, kaip liaudis sako, ne šventieji puodus lipdo. Kita vertus, visi mes, einantys šventumo keliu, jau esame daugiau mažiau šventieji ir nėra ribos, nuo kurios žmogus bac - ir pasidaro šventuoju :)

Manau nereiktų šioje kelionėje apriboti Dievo nusistatant prieš bet ką, ką Jis norėtų mums duoti, prieš mistines patirtis - taip pat. Kai atsiveriam Jam ir priimam viską iš Jo Rankų, tada ir prasideda tas netikėtumų pilnas gyvenimas, kurį kai kurie tikintieji ir liudija. Ir kurio, man atrodo, tu pati slapta ilgies. Juk kas ta mistika? Tai - nebūtinai apsireiškimai ar stigmos. Man atrodo, kad tai - tas pats dvasinis gyvenimas patiriant Gyvąjį Dievą, kurio nematome, bet kuris aiškiai kalba per įvykius ir žmones bei šitaip dalyvauja mūsų gyvenimuose labai realiai.

Giedrė

Smagu skaityti Jūsų atsiliepimus. Jie suteikia vilties, kad Šv. Dvasia pūstels ir mano pusėn.  ;) Kad nepanešiu to pūstelėjimo naštos, tai nebijau. Labai jau ilgiuosi kokio nors Dievo ženklo, nes kartais atrodo meldiesi, gyveni ir nieko. Tada vis susimąstai, ar ateina į Dievo ausį tavo maldos ir prašymai, ar nuskęsta žmonijos milijoninių maldų upėje, kaip kokie akmenėliai. Gal man tik vienai tokios mintys kvaršina galvą? Kiti vis šneka apie šv. Dvasios apsireiškimus savo gyvenime, o pas mane sieloje tokių dalykų nebūna. Gal žinote kokią maldą, kuri pagelbėtų pajusti Dievą savo gyvenime? Man dvasią pakelia Gailestingumo vainikėlis, bet kartais pagaunu save galvojant, gal per daug vilčių įdedu į tą maldą? Gal yra dar kas nors, kas nuvestų prie Dievo ausies tiesesniu keliu. Ką jūs praktikuojat maldoje?

Silvija

Kažkaip susimąsčiau dar kartą perskaičius šį tavo pasidalinimą :)

Mano gyvenime taip pat būta ilgo laikotarpio, kada tikėjimas buvo tarsi savaime suprantamas dalykas, nei augantis, nei mažėjantis, viskas tarsi stovėjo vietoje, kol gyvenau paklusniai tėvų įdiegtam auklėjimui, o šis man atrodė vienintelis teisingas ir nekeliantis jokių abejonių. Buvau kaip tas kitas vaikas iš paklydėlio sūnaus evangelinės istorijos, kuris būdamas šalia tėvo jautėsi saugus, neišgyveno nei nuopuolių nei atsivertimų, nes jam to ir nereikėjo. Šventoji Dvasia tuomet matyt buvo kaip tas ramus vanduo, kuriame aš plūduriavau nejausdama jokios srovės.

Tačiau kai atsidarė užtvanka ir ištekėjusi (rodos kartu su tuo vandeniu) atitrūkau nuo savo tėvų ir mano pasirinkimų jie daugiau nebeįtakojo (juos ėmė labiau įtakoti naujai sutikti žmonės), tikėjimo kelionė tapo įvairesnė ne tik geraja prasme, bet ir pavojų. Kai kurių mano pasirinkimų pasekmės iki šiol jaučiamos ir rodos niekad jau nesugrįšiu į tą saugią ramybę, kokią išgyvenau tada. Prasidėjo kitas – nuolatinės kovos kelias. Laimė, visad laikiausi įsikibusi Dievo, nors kartais atrodė, kad rankoj belikęs tik plonas siūlelis...

Gal per ilgai pasakoju visą tą priešistorę, bet manau, kad ir tau taip gali nutikti, nes Dievas tikrai girdi tavo maldas, tik nežinia, ką Jis, kaip mylintis Tėvas, tau yra parengęs: ar tik truputį atkėlus užtvankos skląstį saugiai iš lėto keliauti, ar permaldavus Jį, paskraidyt su vėjeliu :D

Kas link maldų ir būdų, kaip patirti Dievą, tai labai svarbu yra visiškai Jam pasivesti, kad ir ryto maldos metu, o po to stebėti, ar savo valia dienos bėgyje neatmetu kai kurių Jo pasiūlymų.

Net, sakyčiau, kada nors imt ir surizikuoti neatmesti kokios nors visai netikėtos galimybės, kuri galbūt iš pradžių pasirodys tau net nepriimtina (aišku, tai neturėtų būti lengvabūdiškas pasirinkimas). Bet dažnai tai yra būtent TAI, ką tau ,,prasiblaškymui" nori pasiūlyti Dievas.  Tokį Jo pasiūlymą turėtų lydėti tam tikras tikrumas, kad šito tau iš tiesų reikia, bet galbūt trukdo atsiradusi baimė ar kas nors kita, kas yra ne iš Dievo, atpažink tai.

Tik perspėju, tokiu atveju reikia nepamiršt pasiimti alyvos atsargų savo žibintui, nes kelias tokios kelionės posūkiuose kartais būna silpnai apšviestas ;)

Baika

Silvija,
su tuo kelio apšvietimu būna ir taip, kad pastarasis apskritai dingsta. Va, tada sustoju. Paverkiu, jei to labiausiai norisi, net galbūt skundžiuosi Dievui, klausiu, kodėl mane apskritai pasiuntė vykdyti darbų, kurių, rodos, neįstengiu įveikti. Bet po to staiga prašviesėja ir vėl einu su dar didesne energija ir užsidegimu.

Silvija

Aha :) svarbiausia, manau, kad pasiskundi Tėčiui, kad jau sunku, todėl viskas ir vėl pajuda ;)

Šiuo metu vis dar rekolekcijų mintimis gyvenu. Mums buvo tiesiog liepta visose gyvenimo situacijose šlovinti Dievą - ir kai sunku, ir kai lengva. Ir dar, aiškiai, sąmoningai Jam leisti (nes Jis gerbia mūsų laisvą valią ir Pats nesikiš, jei nenorėsim) ateiti į konkrečią situaciją. Tada Dievas jau "imasi" to reikalo.

Jazminas

Nesėkmės tikėjimo kelionėje yra neišvengiamos ir reikalingos ( bent jau man). Jei jų nebūtų, labai lengvai įtikėčiau savuoju tobulumu ir galvočiau, kad jau esu šventa  O:-)  Kaip į jas reaguoju? Nepatinka, nes nemėgstu gerti karčių vaistų, nors ir žinau, kad tai tik mano gerovei. Kurį laiką papykstu, pazyziu Dievui, tada nueinu priimti Susitaikinimo sakramentą. Tuomet su Malonės pagalba keliauju toliau  :)

Patiko straipsnis apie širdies atsivertimą.
http://www.lietuvosseimoscentras.lt/main.php/id/42/lang/1

Jazminas

Prieš tai parašiau vien apie nesėkmes....   
Kai patiriu sėkmę, tai yra malonę, paguodą, dėkoju Dievui, džiaugiuosi ir noriu, kad taip būtų visą laiką. Esu dvasinės kelionės pradžioje ir vis primenu sau, kad paguoda ir nepaguoda, sėkmė ir nesėkmė keičia viena kita kaip diena ir naktis.
Labai padėjo knyga -  Margaret Silf ,,Vidinis kompasas". 

Silvija


zulija

Buna tu nesekmiu,ir pradedi panikuoti,dvejoti,abejoti savo jegomis,bet kazkas viduje yra kas tave skatina nenuleisti ranku ir irtis i prieki,didziausi priesai kelyje tai yra baimes.

Silvija

Jei nebūtų nesėkmių, turbūt gerai nesuprastume ir kas yra sėkmė :)

Vakar Visų Šventų vakarinėse Mišiose Kaišiadorių vyskupas labai gražiai priminė vieną dalyką - tikintis žmogus ne tik kad išsilaiko kelyje susidurdamas su nesekmėmis, bet ir būdamas sėkmingas išlieka savo vietoje ir blaivaus proto, net jei ta sėkmė ir labai svaiginanti.


Diak. Tomas M.

Baimė yra viena geriausių kontrolės priemonių, todėl blogis (ir tokie žmonės) ja intensyviai naudojasi.

Tad pasakai "Be Dievo žinios nuo mano galvos ir plaukas nenukris" ir eini sau laimingas be jokių baimių :D

P.S. nors aišku, čia irgi reikia padirbėti, bet viskas įmanoma su Pagalba!

Silvija

CitataTad pasakai "Be Dievo žinios nuo mano galvos ir plaukas nenukris" ir eini sau laimingas be jokių baimių

Prisiminiau, kai pirmąkart važiavau su kątik išlaikiusiu teises sūnum, intuityviai įsitvėriau į kėdę :D , o paskui prisiminiau šiuos Evangelijos žodžius, baimė iškart dingo - iš tiesų mums kiekvienam parengtas ypatingas kelias, mūsų valanda ateis, kai Viešpats panorės, o einant tuo keliu drąsiai, neabejojant, mes nesupainiosim su jokiais šalutiniais keliukais ir iš tiesų tapsime laimingi.

Tiesa yra ir kita baimės rūšis - dievobaimingumas. Tai yra tam tikra apsauga nuo blogio, sauganti mus nuo atitolimo ir atkritimo. Ir žinoma, kartais nereikia sėst į vieną vežimą su abejotinais asmenimis  ;D

zulija

Citata iš: Tomas M.  lapkričio 02, 2012, 15:21:44
Baimė yra viena geriausių kontrolės priemonių, todėl blogis (ir tokie žmonės) ja intensyviai naudojasi.

Tad pasakai "Be Dievo žinios nuo mano galvos ir plaukas nenukris" ir eini sau laimingas be jokių baimių :D

P.S. nors aišku, čia irgi reikia padirbėti, bet viskas įmanoma su Pagalba!
Gal galite man parasyti,kur biblijoje galeciau rasti sias citatas!