Ar nebijau kitatikių?

[Diak. Tomas M.]

Paskutiniu metu girdisi daug "pranašysčių" apie tai, kad krikščionybės (bent jau Europoje) greit gali nelikt, ją išstums islamas. Ką jūs manote apie tai? Kaip tai palies Lietuvą?

[Silvija]

Manau, kad tokios krikščionybės, kokia Europoje (o ir ne tik) yra dabar, tikrai kad neliks, ir ačiū Dievui! Tai netgi krikščionybe neturėtume vadinti.

Bet esu įsitikinus, jog išsigrynins tikroji, be sinkretizmo priemaišų, o dabar gi – dažnas save vadinantis krikščioniu mano, jog iš visų pasaulio religijų išsirinkęs kas geriausia, jis patobulins savąjį tikėjimą...

Tai – vakarų vartotojiško pasaulio pasekmė, labai įtakojanti visą krikščionybę, silpninanti ją. O ten, kur silpna, be abejonės lengva yra pakeisti, dar labiau sužeisti ar net ir visai sunaikinti. Islamas pastaruoju metu tą ir daro ir šia prasme jis yra stiprus... ir kartais aš jo bijau

Tik va, iškart gilumoj kaip priekaištą, o gal kaip priminimą, išgirstu: "tobuloj meilėj nelieka baimės..."

[Baika]

Kitatikių gal ir prisibijau, jei atvirai. Nors gėda. Pasitikint Dievu, tokio dalyko kaip baimė apskritai turėtų nebūti. Bet su islamo kovotojais reikia nuolat būti pasiruošus viskam, užtat ir stengiuosi neapleisti savo sielos ir einu reguliariai išpažinties.

[Silvija]

Susiduri su jais?

O kaip tau padeda tokių susidūrimų metu tavo švari siela?

[Diak. Tomas M.]

Mano baimė būtų labiau susijusi ne su manim pačiu, bet su faktu, kad kitos religijos patraukia daug drungnų katalikų arba žmonių, kurie savo gyvenime nėra padarę sąmoningo pasirinkimo ir vis dar ieško.

Čia kaip vaikštant po maximą - iš 10 dešrelių rūšių tik viena yra iš tikros mėsos, bet kitiems svarbiausia, kad būtų tiesiog dešrelė, nes vis tiek pagrindinis skonis bus ketčupo

[Giedrė]

Kitatikių nebijau, jie taip pat Dievo vaikai, bet nemėgstu, kai jie bando agresyviai primesti islamą. Tada tikrai priešinuosi, kaip ir tuo atveju, kai aukštinamas homoseksualizmas. Tiesiog negaliu ramiai to nukęsti arba nutylėti.

[Silvija]

Nemanai, Giedre, kad sakyti "nebijau" galime tik tada, kai Lietuvėlėj tokių kaip mes - dauguma ir susidaro iliuzija, lygtai būtume stiprūs. O įsivaizduok, jei taptume mažuma, kaip priešintumeis? Ramiai nukęsti ir nutylėti - šiuo būdu?

Kas nematė, siūlau pažiūrėti filmą, kuriame galima patirti tą jausmą - ką reiškia būti mažuma musulmonų tarpe:
http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=YWEIxzlKCgA

Šiaip jau, man ir toliau tik viena išvada peršasi - mažai vienybės tarp mūsų, katalikų. Dažnai esame po vieną, todėl silpni ir visokios baimės apninka.

[Baika]

Susiduri su jais?

O kaip tau padeda tokių susidūrimų metu tavo švari siela?

Jei jau mirčiau nuo islamistų kovojamo "šventojo karo", turiu būti pasiruošusi susitikimui su Tėvu. Tam bandau nusiteikti kasdien. Žinoma, dažniausiai dėkoju Dievui, kad dar paliko mane žemėje, nes jaučiuosi ne tokia jau ir graži pas Jį nueiti.

[Silvija]

Vis eidama pro šalį užkliūvu už šios temos, nes kažkaip tai ji man atrodo kiek ne į tą pusę krypstanti ir aš pati prie to jaučiuosi nemažai prisidėjus deklaruodama neaiškios kilmės baimes .

Šiandien mąstydama ir skaitinėdama apie nesutarimus pačių katalikų darže (turiu omeny lefebristus, JAV organizaciją Leadership Conference of Women Religious), užtikau vieną labai ypatingą, mano akimis, straipsnį su puikiom įžvalgom apie trijų monoteistinių religijų dialogą (kaip jį padaryti įmanomu).

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-04-25-kard-walter-kasper-metas-kalbeti-apie-dieva-ii/80800

Kardinolas Walter Kasper sako: ,,Trejybės teologija veda mus prie santykio ir asmens teologijos (35). Kaip Dieve Trejybės Asmenų subsistencija remiasi santykiu, lygiai taip santykiai analogiškai (t. y. remiantis panašumu, kai nepanašumas didesnis) yra pamatinė tikrovė ir kūrinijoje. Laikantis tokios perspektyvos, žmogus suvoktinas kaip santykio ir dialogo esybė. Pasitenkinimą jis suranda ne įtvirtindamas save, bet pagarbiai ir kupinas meilės pripažindamas kito kitoniškumą.

Štai krikščioniškosios egzistencijos pamatinis paradoksas ir pamatinė dialektika: tik tas, kas netenka gyvybės, ją atranda (plg. Mt 10, 38–39; Jn 12, 25). Tad pasaulio raidą lems ne jėga, pinigai, galia ir įtaka, ne ,,stipriausiųjų" savęs įtvirtinimas, bet pakanta, pagarba, solidarumas, atlaidumas, gerumas ir praktinė meilė. Taigi mokymas apie Dievą ir Trejybę aikštėn kelia perspektyvas, dar neišplėtotas iki jų loginės baigties.

Mokymo apie Dievą ir Trejybę kaip visos teologijos viseto apmąstymas tebėra neįveiktas iššūkis ir milžiniška bei praturtinanti užduotis. Tad tikrai metas kalbėti apie Dievą, liudyti Dievą ir mąstyti apie Dievą."

[Teofilė]

Nemanai, Giedre, kad sakyti "nebijau" galime tik tada, kai Lietuvėlėj tokių kaip mes - dauguma ir susidaro iliuzija, lygtai būtume stiprūs. O įsivaizduok, jei taptume mažuma, kaip priešintumeis? Ramiai nukęsti ir nutylėti - šiuo būdu?

Mūsų kartai kažin ar beteks pasijusti religine mažuma - turbūt aktualesnis klausimas, kaip ugdyti savo vaikus, kad jie būtų stiprūs tikrąja šio žodžio prasme.

[Silvija]

Sutinku, ugdyti vaikus yra žymiai svarbiau, nei kad rūpintis savo kailiu , bet negali žinot, ar ir mums patiems neteks dar pajust permainų šia prasme. Štai viename bernardinai.lt tekstų radau įdomų pasvarstymą:

Nusilpusi civilizacine ir kultūrine prasme, praturtėjusi milijonais atvykėlių iš kitų kontinentų, kultūrų ir religijų, Europa žengia žingsnius, nuo kurių priklausys jos ateitis. Jau 1997 m. po septynių Europos valstybių prezidentų susitikimo su Jonu Pauliumi II Gniezne, Lenkijoje, Vokietijos prezidentas Roman Herzog sakė, jog šiandien viskas taip greitai keičiasi, kad visai nežinia ar po 25 metų Europa vis dar bus atskiras kontinentas, ar tik priedas prie amerikietiškos masinės komunikacijos ar azijietiškos pramonės. Viskas priklauso nuo to, - sakė jis, - ar Europa laiku atgaus savąjį dinamizmą, kurio per amžius sėmėsi iš krikščionybės.

Benediktas XVI priduria, kad ,,pagal pasaulio, kuriame gyvename, daugiakultūriškumą galima spręsti, jog jei Europos kultūra neturėtų transcendentinio ir religinio matmens, ji nebūtų sugebėjusi užmegzti dialogo su pasaulio kultūromis, kurios visos turi transcendentinį ir religinį matmenį, sudarantį žmogaus asmens esmę. Tad ir Europos misija bei užduotis yra dialogo kūrimas, tikėjimo ir naujos racionalistinės pasaulėžiūros integravimas į vieną antropologinę viziją, kuri geriausiai atspindi žmogiškumo esmę ir kurios dėka visos kultūros gali susikalbėti" (žurnalistams skrendant iš Romos į Portugaliją, 2010 m. gegužės 11 d.).

Ir štai - keletas pavyzdžių, kad Bažnyčia yra dar vis pakankamai dinamiška, kas taip pat turėtų ne pakenkti, o padėti susikalbėjimui:

http://lt.radiovaticana.va/Articolo.asp?c=618932

http://dievogarba.wordpress.com/2012/09/11/televizijos-reportazas/

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-09-24-arnfrid-schenk-mano-dievas-tavo-dievas/88351

[Silvija]

Peržvelgiau šią mūsų diskusiją, vykusią prieš porą metų ir pamačiau, kiek per tą laiką pajudėjo reikalai į priekį: vis nuožmesni krikščionių persekiojimai, viešos egzekucijos...

Bet ne viskas viena kryptimi, štai žinia, kaip musulmonai išstoja prieš musulmonus (argumentai gali būti mums patiems svarbūs ateityje):

Atviras musulmonų teologų laiškas (lettertobaghdadi.com) yra nukreiptas būtent prieš šią ISIS pretenziją uzurpuoti Korano interpretaciją, tvirtinant, kad tik jie yra ,,tikrieji" musulmonai ir kad jų veiksmai pilnai atitinka islamo doktriną ir tradiciją.

23 puslapių laiške papunkčiui cituojami ISIS lyderio ar jo kovotojų pareiškimai, gretinami su Koranu ir islamo tradicija, parodant iškraipymus, pasmerkiant nusikaltimus. Reikia pridurti, kad laiško argumentacija gali būti menkai suprantama neturinčiam arabų kalbos pagrindų, nepažįstančiam klasikinių islamo autorių. Vis tik gana aiškiai pasmerkiama visa eilė ISIS veiksmų – teisės iškraipymai, tame tarpe ir džihado doktrina, nekaltųjų žudymas, masiniai išpuoliai prieš krikščionių ir jazidų mažumas, pavergimai, moterų ir vaikų teisių pamynimai bei išnaudojimai, prieš kankinimai, barbariški aktai, senovinių kapų naikinimai, savavališkas kalifato įsteigimas ir t.t.

Pavyzdžiui, 7 laiško skyriuje paminimi žurnalistų Jameso Foley ir Steveno Sotloffo, humanitarinio darbuotojo Davido Haneso nukirsdinimai. Pasak laiško autorių, jiems galioja pasiuntinių neliečiamumas, įtvirtintas vienoje sunoje. Žurnalistas, kuris yra sąžiningas, kuris nėra šnipas, yra tiesos pasiuntinys ir jo darbas yra pasakoti tiesą kitiems žmonėms. Humanitariniai darbuotojai yra gailestingumo ir atjautos pasiuntiniai. Jų žudymas neginčitinai uždraustas. 10 skyriuje pasmerkiamas žudymas vietos krikščionių, kurie nėra ginkluoti, nėra priešai, bet draugai. 13 skyriuje pasmerkiamas atvertimas per prievartą – ne tik krikščionių ar kitų nemusulmonų, bet ir tų musulmonų, kurie nepripažįsta ISIS ideologijos ir valdžios. 22 skyriuje įvardijama ,,korumpuota logika", pasak kurios ISIS tvirtina: ,,tik mes esame musulmonai ir mes nusprendžiame, kas bus kalifas, o jo nepriimantys yra nemusulmonai"

http://lt.radiovaticana.va/news/2014/09/25/paskelbtas_vie%C5%A1as_musulmon%C5%B3_teolog%C5%B3_lai%C5%A1kas_d%C4%97l_isis_veiksm%C5%B3_ir/lit-827387

[kukulis]

Greit permečiau akimis diskusiją.

Užkliuvo vieta, kur klausiama, ar mes, kaip tikintys, esame mažuma, ar tik mūsų vaikai bus mažuma.

Šiaip .. mes esame mažuma. Kažkokiu būdu yra sudaryta atmosfera, kai pasakyti, kad esu katalikas, tarsi gėda. Su tuo susiduriu, kai tenka bendrauti su žmonėmis. Pvz. vienas žmogus nenorėjo imti Artumos žurnalo, "kad kiti nepagalvotų, kad aš čia kažkoks .. na žinai?" .

Čia tas kažkurioj kitoj diskusijoje įdėtas straipsnis buvo, kur žmonės iš mažens pakrikštyti "įgija imunitetą". Tarsi vietoj to kad krikšto metu pasėtas grūdas augtų, pasidaro taip, kad žmogus išmoksta ignoruoti tą grūdą, kaip kažkokį nemalonų svetimkūnį.

Aš musulmonų nebijau. Nes jie tarsi išorėje. Kai jie ateis į Lietuvą, tada likusi tautos dalis taps sąmoningesnė.

Patys baisiausi yra "katalikai" kurie šaiposi iš Bažnyčios ir Kristaus, nekenčia Marijos, žydų, keikia visus ir viską. Va šitų labiausiai bijau.

[Sigitas]

Aš musulmonų nebijau. Nes jie tarsi išorėje. Kai jie ateis į Lietuvą, tada ...

Musulmonai labai senai jau Lietuvoje. Klaipėdoje jų pamažu daugėja, Vilniuje jau ir mečetę pasisatatė. Mano tėvų penkiaaukščio daugiabutyje vieni iš kaimynų yra muslimai. Neatskirsi jų į parduotuvę užėjęs. Taip, kad būk atsargesnis, kad nepapiktintum kurio nors mahometono...
Kitatikių nebijau, bijau Dievo ir perkūnijos.

[vida]

Buvau musulmonų krašte, pas vyro gimines. Labai noriu būti nevienašališka. Pamačiau jų elgesyje  gražių dalykų , kaip nebūtų keista . Norėtųsi tik mums katalikams būti geriausiais. Kitus , ne taip galvojančius, kito tikėjimo pakritikuoti. Esu įsitikinus čia mano asmeninis trumparegiškumas.  Dievui tautybės nėra.
Deja, turiu pripažinti , kad pamačiau daug ,, neblogų'' dalykų jų santykiuose.  Negirdėjau apkalbinėjant vieniems kitus , mačiau daugiau meilės vienas kitam, didelę pagarbą vyresniesiems. Autobuse jaunimas nemaigo telefono ir neapsimeta , kad nemato šalia stovinčio vyresnio žmogaus. Be žodžių užleidžia vietą. Jie labai vieningi, svetingi. Sergančių savo tėvų jie neatiduoda į slaugos namus. Jaunimas ( bent jau kurių šeimose  lankėmės) visiškai negeria.  Lankausi ne pirmą kartą, tik šį kartą po didesnės pertraukos. Žinau, kad sulauksiu prieštaravimų, gal nelabai myliu savo tautą, bet tikrai taip nėra. Manau, kad esu patriotė.
Katalikui privalu išlaikyti ramybę, nepiktinti kito žmogaus. Man toli gražu ne visada tai pavyksta. O jie linkę patylėt, nekelt audros. Uošvienė vienoej situacijoje akivaizdžiai patylėjo, aš tikrai nebūčiau iškentus. Kai paklausiau kodėl neprieštaravot- atsakė -visada laimėsi , kai patylėsi. Jo...
Daug metų gyvenu su savo vyru ir turiu pripažinti, kad nežiūrint to , kad jis netikintis taikos ir ramybės , pagarbos kitam žmogui , tenka pasimokyti man pačiai.

[kukulis]

Kristus atėjo gelbėti nusidėjėlius, o ne teisiuosius

[Silvija]

A tai manai, kad anie visi teisūs? 

Man tai šis Jėzaus duotas pavyzdys iš Lk 4 dabar iškilo:

Jėzus prabilo: ,,Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: 'Gydytojau, pats pasigydyk' – padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume". Jis dar pridūrė: ,,Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje. Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, tik pas našlę Sidonijos mieste, Sareptoje. Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet nė vienas iš jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas".

Mes patys kalti, kad pas mus mažai kas vyksta.

[vida]

Rašiau ir galvojau, kad teisingai suprastumėte. Nepajutau ten  jokių Šv. Karo užuomazgų , tik dar kartą sakau, kad jie vieningesni, draugiškesni. Mano vyras , kai atvažiavo čia stebėjosi mūsų šaltumu ir nesvetingumu. Be abejo, jų kitas mentalitetas. Bet niekur nemačiau , kad jie  kaip gruzinai rankom mosikuotų .
Žinoma, man kilo minčių kodėl mes taip negalime labiau vienas kitą mylėti. Turiu pradėti nuo savęs.
Tam tikrose situacijose , kai buvo liečiami tikėjimo klausimai - nei sekundei nedvejojau ir aiškiai įvardinau , kad aš katalikė. Buvom ant uošvio kapo, tai paprašė prisidengti galvą, nes kitaip negalima. Klusniai priėmiau tai, bet širdy dengiausi ne prieš jų alachą, o prieš savo Dievą.
Man labai smagu , kad į kiekvieną parašymą gaunu daug argumentuotos medžiagos, paremtos Šv. Raštu. Pati skaitau ŠV. Raštą, bet cituoti nedrįstu. Todėl mano visi parašymai tokio,, buitinio'' pobūdžio.  Esu tik antrametė tikėjimo pagrindų grupelėje.

[Silvija]

Tai ir puiku, Vida , sakoma, šventaja tapti galima ir virtuvėje, prie puodų.

Kaip supratau, tavo vyras iš musulmonų? Na va, turim išskirtinį atvejį ir kai imame kamuoliuką mušinėt į vienus vartus, tipo "mes ir jie", šie atvejai (mišrių šeimų) neleidžia plėtotis radikalumui. Ir kuo toliau, tuo daugiau tokių atvejų bus.

Man atrodo, kad šie paskutinieji laikai, kai maišosi tautos, rasės, tikėjimai, turi labai stipriai žmones pamokyti meilės. Aišku, dažnai tai vyks ir per kraują bei karus...

[vida]

Silvija, rašiau, kad jis netikintis. Musulmonu jo nepavadinsi. Dažnai visokių klausimų sulaukiu. Ar valgo kiaulieną? Valgo lašinius .Jeigu prisiminti mūsų santykių pradžią- kokių tik gąsdinimų nesulaukiau. Jis tave papjaus  ir taip toliau. Pirmo susitikimo metu man  gal ne tokios mintys kilo, bet panašios. Dabar gėda tai prisiminti. Po tiek metų bendro gyvenimo galiu drąsiai teigti, kad buvau neteisi. Visi mūsų draugai dažnai stoja jo pusėn.
Didžiausias mano dvasinis skausmas, kad mes gyvenam be santuokos sakramento. Ir jei anksčiau jokios vilties neturėjau, tai dabar žiburėlis dega. Buvau pokalbiams  pas dvasininkus - yra išeitis.  Prašau Viešpaties, kad laimintų ir vestų. Dievas daro stebuklus. Matyt, Jėzus numatė man tokį kelią. Sekmadienį į mišias visada einu ,, ant votyvos''.Taip mama sakydavo. Vyras net pasipiktina, jei sakau , kad eisiu sumai ar vakarinėm mišiom. Atsirado pagarba. Pradžioje manė, kad tai tik šiaip dėl akių einu, dabar suprato, kad kitaip nebus. Dukros abi ,, turi''  visus sakramentus. Jokio prieštaravimo nebuvo. Tai net nediskutuotina. Atsiprašau jei ką papiktinau. Gali susidaryti vaizdelis, kad aš už kitatikius, bet tikrai kiek mano jėgos leidžia, kiek Dievas duos tiek eisiu įsikibus į katalikybės parankę.