Perskaičiau šį straipsnį ir kilo daug minčių...
http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/pasirasete-ikivedybine-sutarti-jusu-baznytine-santuoka-negalioja-56-351742
Nors KB labai smerkia ikivedybines sutartis, bet manau, kad šiais laikais jos būtinos norint apsisaugoti nuo turto ištroškusių ir vien dėl jo besituokiančių. Vienas giminaitis po santuokos iširimo liko visiškai apiplėštas - neteko namo, automobilio - kitaip tariant visko, o šeima net vaikų bendrų neturėjo. Pasižiūrėjusi į visa tai, nusprendžiau, kad be sutarties tuoktis mažų mažiausia pavojinga ir neprotinga. Bet kaip suderinti sutartį ir bažnytinę santuoką?
Kokios būtų Jūsų mintys apie tai?
Aš manau, kad jei jau nori sudaryti sutartį, tai tada reikia tuoktis tik civilinės metrikacijos biure ir pamiršti santuoką bažnyčioje. Nes materija materijai, o dvasinė santuoka yra dvasiai.
Manau Paulius laiške Romiečiams išsireiškė gana teisingai:
Kurie gyvena pagal kūną, tie mąsto kūniškai, o kurie gyvena pagal Dvasią – dvasiškai.
Kūniškas mąstymas – tai mirtis, o dvasiškas – gyvenimas ir ramybė.
Kūniškas mąstymas priešiškas Dievui; jis nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti.
Ir todėl gyvenantys pagal kūną negali patikti Dievui.
Romiečiams 8:5-9
Ilgą laiką laikiausi nuomonės, kad vedybinė sutartis yra geras dalykas, nes kaip ir Giedrė minėjo, pašalina išskaičiavimo elementą. Tačiau "susipratau" :ashamed: ir dabar manau priešingai, kad vedybinė sutartis nėra toks jau nekaltas ir "geras" dalykas.
Vedybinė sutartis krikščioniškame gyvenime gerai įprasmina posakį "norėjau kaip geriau, o gavosi kaip visada... [blogai]". Taip yra todėl, kad vedybinė sutartis, nepaisant savo "teigiamo" elemento, palieka sutuoktiniams "kelią atgal". Tai savaime suprantama tiesiogiai prieštarauja pačiai Santuokos Sakramento prasmei - gyventi susituokus iki mirtis išskirs.
Drįsčiau teigti, kad tuo atveju, jei sutuoktiniai, prieš tuokiantis bažnyčioje, pasirašo vedybinę sutartį, Santuokos Sakramentas gali būti net negaliojantis, bet čia tik mano toks spėjimas - nesu Bažnytinės teisės specialistas.
Šiais laikais matome daug blogio apraiškų, kai žmonėms pasiūloma kažkas, nes "tai yra geriau", tačiau tas suktas "gėris" tyliai griauna tikro Gėrio pamatus. Manyčiau taip yra ir su vedybine sutartimi, kontracepcija, abortais, juvenaline justicija, tolerancija homoseksualizmui ir t.t. ir pan.
Kaip teigiamai įtakoja vedybinės sutarties nebuvimas? Jis priverčia žmogų neskubėti ir nešokti į pirmą pasitaikiusį "traukinį"; jis priverčia žmogų ieškoti artimo žmogaus, kuris taip pat gyvenime vadovaujasi krikščioniškomis vertybėmis; jis priverčia žmogų tikrąją to žodžio prasme save neatgaunamai dovanoti sutuoktiniui. Manau kiti dar daugiau pavyzdžių sugalvos ;)
Ši reklama jau buvo kartą mūsų puslapiuose naudota kaip iliustracija, bet pakartoju: http://www.youtube.com/watch?v=hm8sviOchDY (http://www.youtube.com/watch?v=hm8sviOchDY)
Man asmeniškai turbūt pats baisiausias dalykas tarp sutuoktinių yra kad ir pats menkiausias savo naudos ieškojimas. Padovanodami vienas kitam ne ką kitą, kaip SAVO GYVENIMĄ, mes abipusiai įsipareigojame saugoti tai, ką gauname iš kito labiau už tai, ką dovanojame.
O nesėkmės atveju, jei kitas žmogus pasirodys šiame santykyje silpnas, tikintis žmogus manyčiau turėtų priimti tai ne kaip savo "patirtus nuostolius", bet kaip mylimo žmogaus nesėkmę ir jo nelaimę.
Ir turbūt nepakeliama yra gyventi kartu tuomet, kai nuolat jauti, kad kitas vienaip ar kitaip ieško naudos sau. Pasirašydami sutartį nuo pat pradžių, sutuoktiniai užsiprogramuoja tokiam gyvenimui ir toks gyvenimas negali suteikti žmogui tikros laimės ir džiaugsmo, kurią siūlo krikščioniškos šeimos perspektyva. Sudarydami vedybinę sutartį jauni žmonės automatiškai apvagia save pačius.
Prisipažinsiu, kad mano nuomonė turbūt smarkiai disonuos su kitų. Nematau nieko bloga, jeigu jauni žmonės atsakingai apsibrėžia, kad nepretenduoja į iki santuokos turėtą sutuoktinio turtą, kiekvienas asmeniškai atsako už savo skolas banke. Tai man būtų kaip ženklas, kad žmogus tikrai mane myli, o ne mano butą ar automobilį bei neketina man užkarti savo skolų. Kiek atvejų būna, kai moterys pasitiki, o po to turi su vaikais į gatvę eiti ir dar dengti svetimas skolas. Kartais ir vyrams tokios tragedijos nutinka. Kažkoks saugiklis turi būti ir manau, kad jis tikrai nedaro santuokos negaliojančia. Dievas juk žino, kad pasižadėjimas prie altoriaus nuoširdus, bet juk niekada nežinai, ar antroji pusė lygiai taip pat nuoširdi. Kanonai kanonais, bet tikrovė būna negailestinga.
Tikiuosi, Giedre, kai sutiksi saviškį, tavo nuomonė apsivers aukštyn kojom ;) O jei ne, tai tu jam iškart padovanoji savo nepasitikėjimą:
Citata...bet juk niekada nežinai, ar antroji pusė lygiai taip pat nuoširdi
Į santuoką aš niekad neičiau be abipusio pasitikėjimo, nes kaip tada su Dievo žodžiais
ir du taps vienu kūnu? Kaip tada su priesaikos žodžiais
ir džiaugsme, ir skausme?
Citata iš: Giedrė liepos 11, 2013, 10:09:51
Kažkoks saugiklis turi būti... Kanonai kanonais, bet tikrovė būna negailestinga.
Tas saugiklis yra valstybės įstatymai, kiek pamenu iki santuokos įgytas turtas ir dabar yra laikomas to žmogaus asmenine nuosavybe. Na, o jei yra kažkokių būkštavimų dėl būsimojo sutuoktinio, tai pirmiausiai yra ženklas, kad tai ne tas žmogus. O toliau, jei vis tik norima rizikuoti (nes kaip pasaulis sako, jei nerizikuosi, negersi šampano) galima savo turtą "užrašyti ant tėvų".
Manau šioje situacijoje žmogus galėtų pats savęs paklausti: "ar blogiau, kad prarasiu visą savo turtą, ar kad pragyvensiu visą gyvenimą Dievo nepalaimintoje santuokoje (nes sakramentas bus neįvykęs)". Savaime suprantama, kad daugeliui žmonių bus svarbesnis pirmas punktas, dėl ko Bažnyčia ir išgyvena šiais laikais tikėjimo krizę.
Dievas sprendimuose nesuteikia patogių variantų, kaip matėme iš istorijos su Jėzumi ir jaunuoliu, norėjusiu jį sekti. Jaunuolis norėjo "palaidoti tėvą" ir tik tada sekti Jėzų. Ką tai reiškia? Jis norėjo paveldėti tėvo turtą, nugyventi linksmą gyvenimą ir jau kai būtų senas ir "viską patyręs", ateiti sekti Dievą, rūpintis savo išgelbėjimu. Kas jam buvo atsakyta?
Citata57 Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: ,,Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!" 58 Jėzus atsakė: ,,Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti". 59 Kitam žmogui jis pasakė: ,,Sek paskui mane!" Tas prašė: ,,Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti". 60 Jis atsakė: ,,Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!" 61 Dar vienas tarė: ,,Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais". 62 Jėzus tam pasakė: ,,Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei". Lk 9 (http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Lk_9)
Jei jau dedi ranką ant santuokos arklo, nesižvalgyk atgal ;)
Na, Tomai, tu JAV gyveni, kur įstatymai veikia, o pas mus kas turtingesnis, to ir viršus teisme. Manau, kad įvesdami kanoninius apribojimus dėl tų ikivedybinių sutarčių kunigai netiesiogiai skatina bendrą gyvenimą susidėjus. Perskaičius minėtą straipsnį mane tiesiog ištiko šokas. Aš esu tikrai tikinti, bet be sutarties dokumentų niekada nesituoksiu, nes net ir labiausiai mylimam, prisiekiančiam ir pan. gali lengvai po dešimtmečio, pavyzdžiui, viskas nusibosti ir tada prasideda jau nebe meilė, bet turtiniai teismai, kurie trunka ilgai ir brangiai kainuoja finansine ir nervų prasme.
Kai yra tėvai, tai turto perrašymas tinka, o jeigu jie jau mirę? Visokių atvejų būna. Dažniausiai moterys visada nukenčia, nes jos mažiau uždirba arba nedirba ir neturi pinigų advokatams, nes augino vaikus. Stebiuosi, kad mūsų dvasininkija pastato moteris ir jų būsimus vaikus į tokią joms nepalankią padėtį, o turėtų būti silpnesniųjų pusėje.
Prancūzijoje jau nuo septyniolikto amžiaus egzistavo vedybų sutartys, o žmonės jas pasirašydavo ir ramiai sau tuokdavosi Bažnyčioje. Niekam nekilo jokių problemų ir šeimos tvirtos buvo. Juk jeigu viskas šeimoje gerai, tai ta sutartis taip ir gulės sau ramiai ir sudūlės. O va jei labai blogai, tai tada ją būtinai reikės ištraukti, kad neliktum be namų ir be duonos vaikams. Nesuprantu, kodėl Lietuvoje visada tokiais klausimais užimama pati senoviškiausia ir labai jau neprogresyvi pozicija.
Keista, kad jei sutartis ikivedybinė, tai jau santuoka negaliojanti, o jei povedybinė (nors ir minutė po vestuvių pasirašyta) tai jau anot kun. Pukenio "buitinis reikalas". Aš tai nematau skirtumo, išskyrus tai, kad ikivedybinė sutartis leidžia nuotakai saugesnei ir ramesnei prie altoriaus eiti.
Citata iš: Giedrė liepos 11, 2013, 12:00:20
...net ir labiausiai mylimam, prisiekiančiam ir pan. gali lengvai po dešimtmečio, pavyzdžiui, viskas nusibosti ir tada prasideda jau nebe meilė, bet turtiniai teismai, kurie trunka ilgai ir brangiai kainuoja finansine ir nervų prasme.
Būtent tada ir prasideda tikras įrodymas, kad jūs kaip pora tikrai rūpinatės santuoka. Aišku ne viskas nuo vieno žmogaus priklauso, bet kažkur teko skaityti, kad tuo atveju savo sutuoktinio nupuolimą turime vertinti ne kaip smūgį prieš mus, bet kaip jo dvasios ligą. T.y. vietoje sakant "kaip ji(s) taip gali su manim elgtis?" sakyti "kaip man jo(s) gaila, kad ji(s) taip apiplešia savo sielą".
Ateinant į šį gyvenimą, niekas nežadėjo, kad viskas bus paprasta ;)
Citata iš: Giedrė liepos 11, 2013, 12:00:20
Prancūzijoje jau nuo septyniolikto amžiaus egzistavo vedybų sutartys...
Lietuvoje irgi egzistavo, tereikia paskaityti Žemaitės veikalus... ar tai buvo toks jau geras dalykas, čia jau kitas klausimas :-\
Į klausimą kaip Bažnyčia vertina priešvedybinę sutartį atsako kun. Valkauskas ir kun. Fakejevas Katekizmo komentarų laidoje (ties 17:36):
http://www.marijosradijas.lt/component/mplayer/mp3_player.html?Itemid=40595 (http://www.marijosradijas.lt/component/mplayer/mp3_player.html?Itemid=40595)
Kanonai kanonais, bet realybė savo diktuoja - neseniai iširo draugų katalikų šeima ir labai vyru pasitikėjusi žmona (mano artima draugė) turi savo buvusiam vyrui sumokėti 250 000 lt, kad nupirktų jam atskirą vieno kambario butą, nors jai liko du vaikai, o alimentai - juokingi. Ji - mokytoja, alga maža. Nepykite už atvirumą, bet kas jai tokias kosmines sumas duos, gal tuokęs kunigas ar vyskupija? Ne, jie to nedarys. Jie tik klausimukus į anketas surašo. Dabar varo vargšė per tris darbus, kad išmokėti tuos pinigus buvusiajam, o dar antras vaikas visai mažiukas. Štai ir visa nekanoninė realybė, o būtų sudarius finansinę ikivedybinę sutartį - nereikėtų plėšytis.
Giedre, puoli į labai gilią duobę - tikslas pateisina priemones. Čia tas pats, kaip "krikščionių Dievas yra blogas, nes leidžia tokiems blogiems dalykams įvykti".
Tu draugės situaciją vertini išimtinai iš jausminės pusės. O faktai gali daugiau paaiškinti. Apskritai už butą 250K sakyčiau tikrai daug... gal jie name gyveno? Kodėl ji turi mokėti, kad todėl, kad būtinai norėjo pasilikti butą, gal atsisakė jį iškeisti į du mažesnius būtus ir t.t. ir pan. Sutinku, kartais būna tikrai neteisingų sprendimų, bet vienu blogiu negalima teisinti kito blogio.
Giedre,
Tikriausiai niekada nemylėjei aklai, aš kai susitikau su savo vyru net minties nebuvo apie sutartį (nors jei rimtai nelabai ką mes ir turėjom), bet jei mano antroji pusė man pasiūlius būtų tai būčiau labai suabejojus ar jis mane myli (bet dabar manau kad ten tik ir buvo meilė, kuri pasibaigė ir neperaugo į nieką daugiau). juk tuokiesi bažnyčioj su Dievo palaiminimu koks dar gali būti noras dalintis. Viskas baigės irgi nepergeriausiai dabar skiriamės ir turim nemažai finansinių problemų, bet ar tu pasirašysi ar ne vistiek skirtis skauda, ypač tai pusei kuri to nenori. Nors gal kai nesi turtingas ta sutartis ir nerūpi nes niekada neturėjau per daug pinigų. O skolos dažniausiai atsiranda bendros gyvenant kartu kaip ir turtas.
Mano nuomone, Giedre, tavo požiūris yra ne kas kita kaip nepasitikėjimo žmonėmis deklaravimas, bet ar tai - tikinčio žmogaus savybė? Jei būčiau krikščionis vyras, tai kurdamas šeimą labai suabejočiau merginos su tokiomis vertybėmis patikimumu. Kaip kažkada jau pastebėjo Augucka, tuomet geriau orientuotis tik į civilinę santuoką. Nes Dievo neapgausi... Sakau tai su rūpesčiu, nes gali ir tu šitaip "užsirauti" ant tokio žmogaus, kuriam visokie ekonominiai išskaičiavimai bus norma, o tada toks abipusis naudos santykis garantuotai persikels į kasdieninius santykius.
Visame šitame reikale dar kyšo ir baimės ausys, kuri tikinčio žmogaus kelyje visad nukreipia negera linkme. Ir tai suprantama - mes bijome būti apgauti, bijome dovanoti kitam savo pasitikėjimą 100 procentų, nes nei vienas nesam, deja, tobuli ir galbūt jau ne kartą nukentėję. Vis dėlto krikščioniškoje sandoroje tarp dviejų asmenų dalyvaujantis Dievas imasi Pats rūpintis būsimos šeimos gerove (kas gali būti geriau? :happy:), todėl kas neįmanoma žmogui, tampa įmanoma Dievui. Du žmonės su pasitikėjimu eidami į tokią santuoką turi šansų įvykdyti savo pašaukimą žemėje.
O kad pažinti žmogų reikia dar iki santuokos, tai čia nėra net klausimo. Aklai pulti į tai yra lengvabūdiška, todėl ir yra skirtas tas sužadėtinių laikas, kursai, kuriuos veda gyvenimiškos išminties pilni vadovai. Ir reikia būtinai tuo abiems sutuoktiniams pasinaudot. Esu girdėjusi, kad po tokių kursų nuomonės apie daugelį dalykų pasikeičia radikaliai.
Tomai, tas ir baisiausia, kad tos šeimos butas pirktas už jos tėvų pinigus (buvęs sutuoktinis prisidėjo labai menkai). Bet per skyrybas, tai jis sau sugebėjo viską išsireikalauti ir net daugiau nei iš tiesų priklausė, nes buvo viskas teisiškai traktuojama kaip bendras turtas. Draugė nenorėjo keisti tėvų jai nupirkto trijų kambarių buto geram rajone ir mūriniame daugiabutyje į du blokinio namo kambarius labai prastame rajone. Tada jai priteisė tą siaubingą sumą, kuri tikrai per didelė, bet juk teisme laimėjo buvusysis, nes jo advokatas geresnis buvo ir apie dviejų vaikų gyvenimo sąlygas jis nesuko sau galvos. Didelių turtų jie abu niekada neturėjo, bet dėl to vieno buto pasidarė tiek bėdos, kad šaukštu neišsemsi - reikės daugelio metų skoloms padengti.
Tarp kitko, kai ji prieš gerą dešimtmetį tekėjo, sakiau jai į akis , susidaryk ikivedybinę sutartį, kad turėtum teisinį užnugarį sau ir būsimiems vaikams, jei reikėtų dalintis turtą. Bet ji nei girdėti nenorėjo - meilė didžiausia, kur jau ten sutartys. O dabar - būtų labai gerai buvę tokį dokumentą turėti. Nebūtų buvę tų finansinių peštynių dėl buto ir galėtų moteris sau ramiai vaikus auginti dirbdama vienam darbe, o ne trijuose.
Gal Jūs ir teisūs, kad aš aklai mylėti nemoku, o tiesą pasakius, ir nenoriu. Jausmai ir protas turi eiti drauge ir tikrai viliuosi, kad mano būsimas vyras supras tai, būtent kaip sąžiningumą mūsų abiejų atžvilgiu. Viliuosi, kad suvoks, kad nei pati noriu pasipelnyti iš jo turto, nei leisiuosi kito apgaunama. Kartais ir nedidelis NT tampa ilgų teismų priežastimi, o aš po teismus nesirengiu vaikštinėti. Geriau jau viską suderinti iš anksto.
Aišku, skiriantis labai skauda širdį, Arabele, - suprantu Jus ir užjaučiu išgyvenant skyrybas. Bet jau geriau, kai prie to sunkaus širdies skausmo neprisideda šimtatūkstantinės skolos. Manau, kad Dievas saugo atsargius, o jei meilė tikrai abipusė, tai Jis ir laimins, o sutartis - tik teisinis garantas, kad katastrofos atveju neliksi apgautas. Manau, kad su dvasingumu tai neturi nieko bendra. Jei jus tokios mano vertybės stebina, ką darysi, bet pastaruoju metu mačiau tikrai daug skausmingų draugų ir giminių skyrybų ir turto dalybų, kad aklai krisčiau į tą pačią balą.
Tai gal dėl to, kad gyvenimas tapo žiaurus, pakoreguokime ir kitas Bažnyčios sąlygas Sakramentams gauti? Pavyzdžiui, atsirado labai daug homoseksualius santykius pateisinančių... gal tada kanonus priartinkime prie jų supratimo, Giedre?
Pamąstymams ... :-\
Kas yra Sakramentas ... ženklas Dievo malonei gauti ... Dievo malonei gauti. Dievo malonė neprimetama prieš žmogaus valią. Sakramente reikalingas laisvas valios apsisprendimas. Laisva valia ... be jokių sąlygų.
Santuokos sakramentas — tai Dievo bei Bažnyčios liudytojų akivaizdoje vyro ir moters duota priesaika visą gyvenimą vienas kitą mylėti, gerbti ir susilaukti vaikų bei juos ugdyti.
Bažnyčioje vyras ir moteris tuokiasi laisva valia, tvirtai apsisprendę, vieną kartą ir visam gyvenimui. Būtent laisva valia ... sutarties atveju atsiranda jeigu ...
Kai yra jeigu išnyksta kito priėmimas, priėmimas tokio koks jis yra ... aš tave mylėsiu jeigu ...
Kitas momentas netikėjimas ... Dieve viskas šaunu, bet aš apsidraudžiu, jeigu ... O Tavo malonė ... kam ji ... aš gi apsidraudžiau. Kurdamas jeigu, aš neleidžiu sau pasitikėti Dievu, kad toje sunkioje situacijoje, suveiks sakramento metu gaunama malonė, kad Dievas pasilenks prie mūsų ... gal geriau sutartis ...
Tikėjimas ir laisva valia ... o tai yra kertinės sąlygos sakramentui gauti ...
Jei Dievas pirmoje vietoje tai ir visi kiti dalykai savoje vietoje
:'( Ei, chebra aš katalikas, girdit einu į Bažnyčią ... bet žinai Dieve, gal geriau nesikišk aš čia sutartėlę ... :'(
Kodėl mes bėgam nuo Jo ... Jis ateina sustoja ir laukia šalia, laukia kantriai ir ištikimai, kol teiksiuos pakelti akis ... A čia Tu ... ... Kai man sunku, rėkiu šaukiu pro ašaras ir Jis girdi, Jis labai labai arti, nes išgirdo :hug: ... Tik pakelti akis ... Tėti ...
Yra visas magistrinis vedybų sutarties tema, išsamus ir gilus
KODĖL VEDYBINĖ SUTARTIS GALI TAPTI KLIŪTIMI
http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2008~D_20080611_104248-02616/DS.005.0.01.ETD
Silvija, su visa pagarba, bet homoseksualumas - visai kita problema. O apie šeimas - kitas klausimas.
Vaikų vien oru juk nepamaitinsi, o juodai duonai gali ir nepakakti, jei prireikia staiga sumokėti buvusiam vyreliui porą šimtų tūkstančių litukų. Kažkaip, kai vyksta skyrybos, tai teisme niekas neklausia paliktos ir apgautos dviejų vaikų motinos nei apie laisvą valią, nei apie tikėjimą, nei apie sakramentus. Kalba ten eina tik apie dokumentus ir finansus. Vyreliui tas santuokos sakramentas jau seniai tik miglų migla, kažkur išsisklaidžiusi. O kažkada abu buvo praktikuojantys katalikai ir laisva valia priesaikas kartojo bažnyčioje - "kol mirtis mus išskirs". Užteko dešimt metų ir finalas - labai jau liūdnas.
Piligrim, laisva valia - traktuoju, kaip niekam neverčiant, o ne "be sąlygų". Tikėjimas turi būti, bet tai irgi ne aklumas. Patikėkite, skyrybų metu tiek moterys ir jų vaikai ašarų išlieja, kad Dievas turėtų nuo jų nesitraukti kiaurą parą. Bet tai nepanaikina slegiančių skolų ir apleistumo, bejėgiškumo jausmo. Skaudu, nes tai matau savo artimoje aplinkoje. O tą pasiūlytą magistrinį pavartysiu laisvu laiku.
Na va, taip emocingai ir įeinu į šeimos metus ... Matysim, kas dar toliau bus... :D
Citata iš: Giedrė gruodžio 11, 2013, 06:42:36
kad Dievas turėtų nuo jų nesitraukti kiaurą parą. Bet tai nepanaikina slegiančių skolų ir apleistumo, bejėgiškumo jausmo.
... koks yra mano Dievas ...
... kur ji sutikau, ar sutikau ...
Gera tema, labai gerai atspindinti zmogiskaji trapuma ir visa nuopolio istorija.
Giedre, kai kalbam apie sakramenta, mes juk kalbame apie besalygiskuma, nes santuoka yra meiles institucija, o meile yra/turi buti besalygiska. Suprantama, tai sunku, ypac patiriant isdavyste, nera ka ir kalbet. Visdelto, baznycios poziuriu, nera tokio dalyko kaip buves vyrelis ar buvusi zmonele. Ir tavo drauge, turint omeny, kad sakramentus prieme samoningai, lieka santuokoje su tuo vyriskiu.
Negaliu nieko komentuoti nei spresti, taciau kiek tu mini, panasu kad tavo draugu istorijoje susidure du isdidumai. Taigi visos sios istorijos pasekmiu priezastys yra ne baznycios kanonai, o nemeile. Ir noredami isvengti skyrybu ir ju problemu, mes turime ne draustis sutartimis, kaip Piligrim sako, o statyti savo gyvenima ant tvirto pamato - Dievo.
Lygiai taip mes galetume tikrai pakeisti viska. Juk "dabar tokie laikai", ar ne? Yra labai rimtu dalyku, tokiu kaip zmogaus gyvybe, pavyzdziui. Kaip nesciai moteriai nesidaryti aborto, jei tai kainuos jai gyvybe, o namuose dar du nepilnameciai vaikai?? Kokia nauda is to, kad ispazinusi Kristu busiu nukankinta, juk gyva jam duociau daugiau naudos? ir .tt.. Bet visas tai yra melas. Nera jokiu kitokiu laiku nei aplinkybiu, Dievo tiesoms tai negalioja. Noras apsidrausti juk ir nuvede pirmuosius zmones prie uzdrausto vaisiaus.
Mano manymu šeimos griųva todėl kad dabar labai jau paprasta pakeist partnerį, labai normalu turėt atsarginius variantus, viskas normoj kai vaikai auga be tėčių, o kai kuriais atvėjais ir be mamų.
Ir nemanau kad kažkuo čia kaltas Dievas patys apsiprendžiam ir darom klaidas o paskui srebiam. Kaip kažkada skaičiau Egzorcisto kunigo A. Valkausko interviu ir man užsitrigo viena mintis (pažodžiui nepavyks, bet esmę pakartosiu) Kad Dievas mus gelbėdams siunčia išbandymus padarei nesamonę kad toliau jos nedarytum gauni pamoką, jei dar nedašilo gauni dar didesnę kol galų gale atsisėdi ir supranti kad ne tuo keliu eini.
Aš šia mintį radau tada kai galvojau kad man labai blogai ir visi aplinkui kalti ypač kaltinau savo vyrą ir jo naująją draugę, bet tada toptelėjo mintis kad kažką gal pati ne taip darau ir čia man reik peržvelgt savo prioritetus ir tada atsibudau...
Dabar mažiau suku galvą kurdama keršto planus vyrui ir jo naujajai šeimai, auginu savo vaikučius ir dėkoju Dievuliui kad juos turiu ir nemanau kad sutartis būtų man labiau padėjus nei dvasios ramybė. (gal čia ir ne į temą bet man beskaitant jūsų diskusijas kilo tokios mintys)
Kažin ar kokia nors sutartis pasaulyje, kokia ji bebūtų, gali padaryti žmogų laimingesnį, saugesnį, labiau mylimą ar mylintį?.. Priartinti jį prie Dievo? Kokia pinigų suma gauta po skyrybų iš buvusio sutuoktinio gali išspręsti šiuos klausimus?
Na, meilės tai, aišku, neprideda jokia sutartis, bet apgavikus ir lengvo gyvenimo ieškotojus, tai turėtų tas dokumentas savaime atpurtyti, nes tokie dažniausiai neveda be išskaičiavimo ir pasipelnymo planų (tas pats, beje, galioja abiems lytims).
O dėl skyrybų, tai aišku, abi pusės pridaro klaidų. Miela Arabele, linkiu jums stiprybės ir rasti džiaugsmo kruopelių kasdienybėje. Kaip sakė viena šventoji: "Pirmyn, tik pirmyn. Dievas pagelbės."
Ačiū, man viskas su Dievo pagalba bus gerai.
O Jums miela Giedre linkiu sutikti tokį vyra kurį pažinus ir pamilus nebenorėtum jokių sutarčių ir ilgai ir laimingai su Dievo pagalba gyventumėt
Arabele, būtų gerai rasti tokį gyvenimo draugą , kuriuo galima būtų pasitikėti... Bet nesu labai optimistiška, nes iš visų aplink esančių jaunų šeimų (visi tikintys) neišsiskyrusi liko tik viena šeima. Kažkada mes dvi netekėjusios draugės kavinėje net paradoksaliai pasidžiaugėme, kad neskubėjome savo šeimų kurti, nes nereikia dabar skirtis. Mano tėvai, pavyzdžiui, jau beveik keturiasdešimt metų vedę, va jų tai tikra meilė, o dabartinės meilės kažkokios netikros, labai trapios. Dažnai pagaunu save mąstant, kad XXI amžiuje tikros santuokinės meilės ir ištikimybės jau nebėra...
...todėl mūsų užduotis, Giedre, ir yra, kad ji būtų ;)
Svarbu labai norėti ir rasi savo tikrą ir nuoširdžią meilę, o jei abu dirbsit ta linkme su Dievo pagalba turėsit darnią ir gražią šeimą. Skirtis visada skaudu, bet ir tas gyvenimas, kuris buvo iki skyrybų duoda daug savų pliusų. Pvz aš savo vyru esu begalo dėkinga kad man padovanoju du nuostabius vaikučius jei iki šios dienos būčiau netekėjusi tikriausiai jų neturėčiau. Taigi viskas turi pliusų ir minusų. Nereikia į viską žiūrėt per kitų prizmę, žinau daug šeimų laimingai gyvenančių santuokoje ir nė nemanančių skirtis. Todėl ilga laika jaučiausia labai blogai, kad neišsaugojau savosios.