II Vatikano susirinkimas, trys pastarųjų metų Popiežiai, kaip ir kiti šventi žmonės (https://www.youtube.com/watch?v=HozOIlDV3_4), tarsi susitarę, skelbė išaugusį pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje. Yra daug straipsnių, diskutuojančių, kaip įvairiose srityse pasauliečiai gali padėti dvasininkams ir visokeriopai darbuotis bendram Bažnyčios labui. Tačiau mane sužavėjo vienas ypatingas pavyzdys, kaip vienas žmogus gali padaryti poveikį aukščiausiame lygyje ir išgelbėti kitus tikinčiuosius nuo erezijų.
Kalba eina apie pasaulietį iš JAV - teologą Bob Sungenis, kuris yra ir pagrindinis filmo "Principas" (http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,798.0.html) sumanytojas.
Taigi, beskaitydamas JAV cirkuliuojantį naujausios laidos Katalikų Bažnyčios Katekizmą, buvo nustebintas, kad kalbant apie Dievo sandorą, buvo vystoma taip vadinama "dvigubos sandoros" idėja, kuri iš esmės skelbia, kad nors Kristus tapo naująja sandora visam pasauliui, žydams vis dar galioja senoji sandora. Iš esmės oficialus JAV RKB Katekizmas tikinčiuosius mokė erezijos :swoon: Įdomu būtų sužinoti, kas "prastūmė" tokias idėjas į Katekizmą, kuris tikriausiai buvo patikrintas ne vieno teologo, prieš išleidžiant... ir kaip buvo info tikrinama...
Tad Bob Sungenis informavo apie tai JAV vyskupų konferenciją ir Vatikaną. To pasekoje buvo sušauktas neeilinis JAV vyskupų suvažiavimas, kuriame buvo nuspręsta klaidą ištaisyti naujame Katekizmo leidime. Tam davė patvirtinimą ir Vatikanas.
Geras pavyzdys visiems - šiais laikais tikėjimo srityje reikia vadovautis posakiu "akys stačios ir ausys plačios" ;D
P.S. pažiūrėjau lietuviško Katekizmo 837-840 straipsnius, kiek suprantu, rodos viskas yra "košer" :D
Pažiūrėjau 837 - 840 punktus iš Katalikų Bažnyčios Katekizmo.
Šiais punktais aprašomas santykis su nepraktikuojančiais krikščionimis, kitų konfesijų krikščionimis, o 840 punkte aprašomas santykis su žydais.
Aišku mes, katalikai, privalome laikytis požiūrio, kad išganymas įmanomas tik Bažnyčios ribose, tačiau kaip minėjo toks ortodoksų diakonas Andrejus Kurajevas - kriščionio požiūris į kitus žmones yra ir turi būti
asimetriškas. T.y. aš sau visad privalau išsikelti aukštesnius reikalavimus, negu juos keliu kitiems. Pvz. tai kad sekmadienį nesudalyvavau šventosiose mišiose, privalau laikyti sau nuodėme, tačiau sakyti kaimynei: "vakar tu susilaužei koją, nes praeitą sekmadienį nenuėjai į bažnyčią" būtų
nešvanki frazė dvasine prasme.
Taip ir su kitomis konfesijomis: privalome melsti išganymo visam pasauliui, tačiau patys šiukštu nepasiduoti pasaulio abuojumui.
Šventajam Antanui Didžiajam buvo apreikšta, kad gretimame miestelyje yra už jį nuolankesnis žmogus, pagal profesiją batsiuvys, kuris kiekvieną vakarą eidamas miegoti melsdamasis sako "visas miestas bus išganytas ir išsigelbės, tik aš vienas - ne, nes neturiu jokios dorybės, ir per gyvenimą nepadariau nei vieno gero darbo".
Šią mintį taip pat labai gerai iliustruoja ortodoksų naujųjų laikų šventojo Ignatijaus Brenčianino raštai:
Citata
Teik artimajam pagarbą kaip Dievo paveikslui,- pagarba tavo sieloje, nematoma kitiems, aiški tik tavo sąžinei. Tavo veikla tebūna slaptai sutapatinta su tavo sielos nusistatymu.
Teik pagarbą artimam, neskirdamas amžiaus, lyties, iškalbos, - ir po truputį pradės tavo širdyje atsirasti šventoji meilė.
Šios šventos meilės priežastis - ne kūnas ir kraujas, ne jausmų įtaka, bet Dievas.
Neturintys krikščioniškos garbės, nėra praradę kitos garbės, gautos sukuriant: jie - Dievo paveikslas.
Jeigu Dievo paveikslas bus įmestas į baisias pragaro liepsnas, ir ten aš privalau jį gerbti.
Kas man tos liepsnos, tas pragaras! Ten įmestas Dievo paveikslas pagal Dievo teismą: mano pareiga išsaugoti pagarbą Dievo paveikslui ir tuo išsaugoti save nuo pragaro.
Ir aklam, ir raišam, ir protiškai neįgaliam, ir penimam kūdikiui, ir kriminaliniam nusikaltėliui, ir pagoniui parodysiu pagarbą, kaip Dievo paveikslui. kas tau jų negalios ir trūkumai! Žiūrėk savęs ir, kad tau nebūtų trūkumo meilėje.
Kukuli, labai gražios mintys, bet jos skirtos, kalbant apie asmeninį požiūrį. Tačiau, kai kalba eina apie visos Bažnyčios mokymą, jis turi būti aiškus, tvirtas ir bekompromisinis, kitu atveju mokymas pats skatintų netikėjimą ir erezijų atsiradimą.
Man taip pat patiko Ark. Fulton Sheen mintys (https://www.youtube.com/watch?v=HozOIlDV3_4), kur jis mąsto, kaip laikui bėgant, pasikeitė supratimas apie pasauliečių įtaką Bažnyčioje. Anksčiau pasauliečiai, kurie darė įtaką Bažnyčioje, buvo įtakingi visuomenės nariai - aristokratai, mokslininkai, valdžios vyrai. Tačiau XX amžiuje, galbūt dėl technologijos poveikio, net paprastas žmogus, sakykime interneto svetainės autorius, gali padaryti didelę įtaką, sutelkti didelius kiekius žmonių, greitai ir plačiai paskleisti informaciją. Taigi, dabartinis tikintysis gali aktyviai dalyvauti Bažnyčios gyvenime, nepaisant jo ekonominio ar socialinio statuso.
Tas tai tiesa, Tomai, kad eilinis pasaulietis gali šiuolaikinių technologijų pagalba padaryti didelę įtaką Bažnyčiai ir pasauliui, tik kitas klausimas dėl jo asmeninės atsakomybės už pasekmes suvokimo.
Kaip bežiūrėtume, prieš jaučiantis įpareigoti kažką paskelbti žmonijai, pirmiausia kaip siuvėjai turėtume atmatuoti devynis kartus ir tik po to - kirpti.
http://www.lcn.lt/b_dokumentai/vatikano_2s/apostolicam-actuositatem.html#s4 (http://www.lcn.lt/b_dokumentai/vatikano_2s/apostolicam-actuositatem.html#s4)
Sutinku su Silvija, kad reikia devynis kartus matuoti ir vieną kirpti.
Žiūrėk, Tomai: tu pirmoje savo frazėje parašei, kad kalba eina apie Bažnyčios mokymą, o po to vėl peršokai prie asmeninės veiklos. Ir gaunasi taip, kad tarsi kiekvienas žmogus pasidaro atsakingas už Bažnyčios mokymą.
Šitoj vietoje, sakyčiau, reikia prisilaikyti nuolankumo, o jis toks: "aš esu klystantis žmogus". Net ir tada, kai manausi skleidžiąs tikrą Bažnyčios mokymą, visad turėti omeny, kad kažkurioje vietoje galiu ir klysti.
Čia vėl pasitvirtina Bažnyčios tėvų išsakyta mintis, kad didžiausios erezijos kilo iš žmogaus puikybės. Būtent, kai kažkas pradeda manyti viską pilnumoje suprantąs ir savo argumentus pateikiantis kaip absoliučią tiesą.
Todėl paprasto pasauliečio veikla, šioje srityje, turėtų būti dvejopa:
1) Cituoti Katekizmą arba šventųjų raštus, pripažintus (raštus) Bažnyčios, arba Šventąjį Raštą, bet su kažkokio šventojo išaiškinimu, kuris (aiškinimas) taip pat pripažintas Bažnyčios.
2) Disputo metu visada būti nuolankumo dvasioje, ir prie savo išmąstytų argumentų pridėti, kad tai yra tavo paties ar grupės žmonių nuomonė, bet ne Bažnyčios pripažinta visuotinė tiesa :)
T.y. tavo, Tomai, paminėtas bekompromisiškumas, tinka tik pirmu atveju, o antruoju verčiau būti nuolankesniam. T.y. Bažnyčios dogmatikoje esantis bekompromisiškumas, neturi pereiti į tavo asmeninės kalbos bekompromisiškumą.
Kukuli, aš nešokinėju, tiesiog atsakiau į tavo offtopic'ą, kur pradėjai nagrinėti žydų sandorą ;) - todėl kalbant apie bekompromisiškumą buvo atsakymas į tavo eilutes apie Katekizmo mokymą - pirmoje atsakymo tau dalyje aš apskritai nekalbu apie pasauliečių veiklą, bet apie Katekizmą ir Bažnyčios mokymą.
Dienos mintys
Neužsiimk prozelitizmu, gerbk kitų tikėjimą. ,,Savo liudijimu, augdami kartu bendrystėje galime įkvėpti kitus. Tačiau religinis prozelitizmas yra visų blogiausias, paralyžiuojantis dalykas: ,,Kalbu su tavimi, kad tave įtikinčiau". Ne. Kiekvienas žmogus kalbasi, remdamasis savo tapatybe.
Bažnyčia auga patraukdama, ne užsiimdama prozelitizmu, verbuodama kitus.
Teko net "googlinti", kad suprasčiau kas yra tas "prozelitizmas":
"Prozelitizmas - (plg. prozelitas) - siekimas patraukti kitus į savo tikėjimą, būdingas budizmui, krikščionybei, islamui; taip pat uolus naujo tikėjimo išpažinimas."
Ar apaštalas Paulius smarkiai klydo bandydamas (sėkmingai) atversti pagonis į krikščionybę?
Tik vienas niuansas, kad apaštalas Paulius pagonių atversti į krikščionybę nebandė. Jis tiesiog skelbė krikščionybę pagonių tautoms. Ir pagonys jau patys laisvai apsispręsdavo už ar prieš krikščionybę. :) Sakyčiau, kad mes irgi turėtumėm taip daryti, t.y., pristatyti krikščionybę, paaiškinti, kas tai yra, o žmonės po mūsų paaiškinimų jau patys turi apsispręsti - jie yra už ar prieš krikščionybę. :-\
Tikėjimas, kaip ir meilė turi būti laisvas, antraip tai bus nei tikras tikėjimas nei tikra meilė. ;)
O bet tačiau supažindinti galima visus ::)
Citata iš: Augustas kovo 21, 2016, 08:11:47
Tik vienas niuansas, kad apaštalas Paulius pagonių atversti į krikščionybę nebandė. Jis tiesiog skelbė krikščionybę pagonių tautoms...
Manau tai yra žodžių žaismas, nes kad ši mintis turėtų svorį, reikėtų tiksliai apibrėžti kokie veiksmai (ne)atitinka vieną ar kitą elgesį, nes tai, kas tau yra skelbti, kitam gali būti noras atversti.
Aš tik iš anksčiau skaitęs, jei žmogus trokšta kitų žmonių atsivertimo (a.k.a. jų sielų išgelbėjimo), tas troškimas yra viena didžiausių vertybių Dievo akyse. Tad jei Šv. Apaštalas Paulius skelbė Evangeliją, trokšdamas, kad kuo daugiau žmonių išpažintų Jėzų Dievu, ar jis tik skelbė, ar ir norėjo atversti tuos žmones?
Apie ką kalbame:
apie misiją šiuolaikinėje Bažnyčioje
ar
apie misiją šiuolaikiniame pasaulyje
Na tikrai - labai dažnas atvejis, kada šviežiai atsivertęs krikščionis Bažnyčioje pastebi daug trūkumų ir puola juos taisyti..
o senai atsivertę, ką daro?
Jie arba netikinčius bando atvertinėti, arba bando ieškoti bendrystės su kitais tikinčiaisiais, bet dažniausiai tik stengiasi savo tikėjimą išlaikyti ;)
Aha.
Ir kaip jiems sekasi teoriškai arba praktiškai?
Įvairiai.
Toliau trolinam? ;)
Citata iš: Pilgrim kovo 22, 2016, 06:51:57
Apie ką kalbame:
apie misiją šiuolaikinėje Bažnyčioje
ar apie misiją šiuolaikiniame pasaulyje
bažnyčioje. evangelizacijos labiausia reikia tikintiems, mums patiems
Iš tikrųjų tokią mintį esu girdėjęs: "įėjimas per bažnyčios duris yra lengvesnis negu nuo durų nuėjimas iki altoriaus". T.y. nesunku tapti Bažnyčios nariu - daug sunkiau juo išlikti.
na jo.
Naktį prieš kojų mazgojimą, po vieno tokio pasidalinimo pamaniau(sprendžiau), kad mano misija bažnyčioje baigta. Dar nuostabiau, kad taip nutiko Jėruzalėje, Alyvu kalne.
Citata iš: Tomas M. kovo 21, 2016, 19:38:16
Citata iš: Augustas kovo 21, 2016, 08:11:47
Tik vienas niuansas, kad apaštalas Paulius pagonių atversti į krikščionybę nebandė. Jis tiesiog skelbė krikščionybę pagonių tautoms...
Manau tai yra žodžių žaismas, nes kad ši mintis turėtų svorį, reikėtų tiksliai apibrėžti kokie veiksmai (ne)atitinka vieną ar kitą elgesį, nes tai, kas tau yra skelbti, kitam gali būti noras atversti.
Aš tik iš anksčiau skaitęs, jei žmogus trokšta kitų žmonių atsivertimo (a.k.a. jų sielų išgelbėjimo), tas troškimas yra viena didžiausių vertybių Dievo akyse. Tad jei Šv. Apaštalas Paulius skelbė Evangeliją, trokšdamas, kad kuo daugiau žmonių išpažintų Jėzų Dievu, ar jis tik skelbė, ar ir norėjo atversti tuos žmones?
Čia ir yra tas niuansas - norėti, kad žmonės atsiverstų, ir norėti atversti žmones. Koks yra skirtumas tarp šių pasakymų? :) Manau, kad apaštalas Paulius troško jų atsivertimo. Žinoma, galima sakyti, kad tai tarsi tas pats, kad vartoji tuos žodžius kaip sinonimus, nors iš tikrųjų tie žodžiai nėra sinonimai.
Norėčiau panagrinėti Evangelijos skelbimo filosofinį niuansą.
Nesu garantuotas ar tinkamą temą pasirinkau. Atsimenu nagrinėjome klausimą: ar mūsų Dievas, į kurį tikime yra Platono arba kitų filosofų Dievas, ar tai yra Abraomo, Izaoko, Jokūbo Dievas.
Kodėl prisiminiau šitą klausimą? Nes filosofinis Dievas, kurį galima nagrinėti, įrodyti, paneigti (?) ir t.t. gal tėra mūsų fantazijos rezultatas, o Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas yra tas, kuris realiai veikia istorijoje. Aš bandžiau diskutuoti su žmonėmis, kurie domėdamiesi manęs klausė apie mano tikėjimą ir pradėjau ne nuo to galo - pradėjau filosofuoti. Kadangi teko bendrauti su žmonėmis, kurie filosofijoje turi daugiau žinių nei aš ir kurie pradėjo cituotis įvairius autorius, minėti įvairius terminus, kurių aš nesupratau ir kurių aš nežinojau, gavosi taip, kad nebeturėjau ką pasakyti.
Tada pradėjau galvoti, o kaip man perteikti savo tikėjimą taip, kad būtų pasakyta visa esmė.
Galiausiai priėjau sau pakankamą atsakymą: "aš tikiu į Jėzų Kristų".
Kodėl anksčiau vengiau šito atsakymo? Dėl to, kad po šito, dažniausiai viskas užsibaigia.... Kodėl taip įvyksta, atskiras klausimas ir atskira diskusija.
P.S.
Bet būtų įdomu panagrinėti šį klausimą: kodėl vengiame, kalbėdami su žmonėmis, ištarti Jėzaus Kristaus vardą?
Gal kad patys iki galo nesam įtikėję? Arba kad nenorime mesti Perlo kur pakliuvo? Vienas iš dviejų.
O gal kas esate susidūrę daugiau su tokia situacija, ir kas tuomet būna, kai pamini Jėzaus Kristaus vardą?
Ar žmogus su kuriuo kalbi nutyla, ar pradeda ko nors klausinėti?
Na, esu susidūręs šiek tiek.
Aš gal geriau SAVO(nuomonę sau) išvada pasakysiu užuot filosofavęs.
Kol pašnekovas nebus gilioj šiknoj gali koki nori vardą ir Vardą sakyti.
Vienas iš naujausių tekstų:
"Pagaliau vyras, susitaręs su klebonu, mus sutuokė, bet sugadino visą ceremoniją... Pamokslo metu mums pasakojo apie materialius dalykus ir t.t., bet visa tai nebeturėjo prasmės, kai viskas vyko, atrodo, dėl pinigų... Iškilo klausimas: ar žmonės, kurie negali aukoti šimtų eurų bažnyčiai, negali priimti santuokos sakramento? Mes būtume davę ir daugiau, bet tiesiog prieš tai kunigas mums sakė, kad auka prasideda nuo 30 eurų, o mes įdėjome 80 eurų – manėme, užteks.
http://www.delfi.lt/pilietis/naujienos/jaunieji-vestuviu-diena-prisimena-su-skauduliu-kaltina-klebona-sugadinus-ceremonija.d?id=72291280
Ty kur centras?!
Neblogas straipsniukas, juk jei pinigus sumoki, daugiau nieko ir nereikia ::)
Citata iš: kukulis rugsėjo 14, 2016, 08:13:05
P.S.
Bet būtų įdomu panagrinėti šį klausimą: kodėl vengiame, kalbėdami su žmonėmis, ištarti Jėzaus Kristaus vardą?
Aš asmeniškai nevengiu minėti Jėzaus Kristaus, bet jei matau, kad žmogus iki to nepriaugo, tai neminiu, nors tą, kad esu krikščionis-katalikas, jam be abejo, pasakau.
Iš mano patirties tai sunkiausia kalbėtis su katalikais :DDD
Nieko asmeniško Augustai.
Norėjau pajuokauti. Pasidalinti.
Vakar teko, turėjau pokalbį su pora. Abu praktikuojantys katalikai/ Taip prisistato.
Mišias lanko "rusį", eucharistiją aukoją kažkoks bičas prieš tai kažką pasiuntęs i maksimą obuolių sulčių ir duonos. Mokslo apie dievą ruošiasi mokintis už taškus, kuriuos galima įsigyti už eurus. Mokykla, atokiau ...
Nu ...
Katalikais dabar vadina save nauja sekta, naudodami vertimą "catolicos" reiškiantį "visuotinis". Vadinasi jie yra visuotiniai krikščionys, nepriklausantys nei vienai denominacijai.
Taip pat yra tekę susidurti su atveju, kai katalikais save vadino kažkokia sekta pusiau jehovos liudytojai.
Todėl ne visi kurie save vadina katalikais, tokie yra iš tikrųjų.
--
Grįžtant prie temos. Kaip manote, kodėl kartais Jėzaus Kristaus vardas sukelia nepatogumo pojūtį?
"kodėl kartais"
" Reikškite savo emocinius išgyvenimus ,,aš" teiginiais, o ne ,,tu" teiginiais."
"BAIMĖ praneša apie realų arba įsivaizduojamą pavojų, sumobilizuoja veiksmui arba, atvirkščiai, sustingdo, kol svarstom, kaip geriau pasielgti."
http://www.asirpsichologija.lt/index.php?id=304&category=4
Jei pats atsakysi į savo klausymą "kartais " žinosi kitų atsakymus.
"Nes imame įtarti, kad būtent dvasinėje erdvėje rasime atsakymus, kurių neberandame penkių pojūčių pasaulyje, kad čia išmoksime mylėti, rasime saugumą. Deja, žmonės retai kada ryžtasi rimtai kelionei savo paties dvasingumo link, tarsi ir ieško, ir nori, bet kartu ir bijo rasti. Net ir jausdamas rimtą vidinį alkį dvasingumui, dažnas bando jį nuslopinti tik šen bei ten pasmalsaudamas. Kažką išgirsta, kažką išbando... Pasklaido literatūrą, pasiklauso, kaip ten kitiems ,,keistuoliams" sekasi. Gal dar kokį praktinį dalykėlį iš dvasinės srities integruoja į savo buitį: pasilanksto ..."
http://www.delfi.lt/gyvenimas/karjera/kad-dvasine-kelione-netaptu-dvasinemis-klejonemis.d?id=71724008
visas str:
http://www.gyvojipsichologija.lt/kad-dvasine-kelione-netaptu-dvasinemis-klejonemis-i-dalis/
Maždaug nuo 6 min:
http://www.marijosradijas.lt/transliacijos/63712-2016-09-05-09-00-katecheze.html
"Nepatogumo pojūtis" "kartais" yra elementari baimė.
Bet prie vienų žmonių aš visai nejaučiu jokio nepatogumo, o prie kitų jaučiu.
Be to, dažnai taip atsitinka, kad kai pasakai Jėzus Kristus, toliau jau esi ignoruojamas.
"Bet prie vienų žmonių aš visai nejaučiu jokio nepatogumo, o prie kitų jaučiu."
Vakar atsakiau. (Liepos 26, 2015, 12:25:17 »)
http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,1164.msg20891/topicseen.html#msg20891
"Be to, dažnai taip atsitinka, kad kai pasakai Jėzus Kristus, toliau jau esi ignoruojamas."
Normalu.
Tavęs turėtu nenustebinti, jei kita karta "galvon gausi" už tokį pasakymą.
Mandagus pašnekovas pasitaikė.
Citata iš: Kaštonas rugsėjo 15, 2016, 10:59:50
"kodėl kartais"
"Nepatogumo pojūtis" "kartais" yra elementari baimė.
Nereikia imti į kabutes, nes tai tikrai ne visada baimė. Kartais tai - didelė išmintis. Įsakymo
Netark Dievo vardo be reikalo įvykdymas.
Ir gal galėtum paaiškinti, kam pakėlei tą
sąžinės sąskaitą?
"Nereikia imti į kabutes, nes tai tikrai ne visada baimė. " į kabutes įdėjau "kartais" todėl, kad aš nežinau kas turima Kukulio galvoje. Lygiai taip pat sutinku su teiginiu, kad tai ne visada baimė. (pvz gali būti pyktis) Taip pat, gali būti, net esant Bažnyčioje prie altoriaus Vardas visiškai nieko nereiškia. Pvz paėmiau iš "delfio" (realiau, kad "nepatogumo jaus" ne todėl, kad įtakoja Vardas, bet todėl, kad kažkas bando įteigti kas visai neįdomu = pyktis). Nėra vieno atsakymo čia ir dabar kodėl JAM, Ir ttt
"Kartais tai - didelė išmintis. " Išmintis nėra jausmas. Kukulis kalba apie JAUSMĄ. Taip pat, kartais tai painiojamasis su "Viešpaties baime" -kiek daug Jis dėl manęs padarė ir kiek aš mažai dėl Jo...
"Ir gal galėtum paaiškinti, kam pakėlei tą sąžinės sąskaitą?"
Galiu pabandyti.
Pvz kai kalbuosi su Silvija, kai kalbuosi su Piligrimu, kai kalbuosi su Kaštonu nors ir tais pačiais žodžiais manyje kyla skirtingos reakcijos. Arba. Nepaisant su kuo kalbuosi prie ištarto žodžio manyje kyla reakcija.
Ty tas įrankis puiki priemonė "išsiaiškinti", "kodėl kartais"
Aiškumas :thumbup: Kodėl klausiau? Nes tame Kukulio klausime nereiktų ieškoti kaltės (sąžinės sąskaita kažkodėl priminė būtent tai). Manau, Dievas taip augina savo vaikus - duodamas pajusti, kad Jo vardas šventas.
"Nes tame Kukulio klausime nereiktų ieškoti kaltės (sąžinės sąskaita kažkodėl priminė būtent tai)"
"sąžinės sąskaita" ir apie tai , kodėl tau "priminė būtent tai". O aš Kukulio klausime neieškojau kaltės. :thumbup:
Kai paskaitai apie šventuosius, įkvepia jų elgesys. Šiandien skaičiau apie motiną Teresę. Moteris spjovė jai į veidą, ji nusišypsojo, kartu esantias dvasininkas labai suglumo. Paklausė, kaip tu gali šypsotis apspjauta? Ji atsakė- spjovė ne į mane , spjovė į Jėzų.
Išlaikyti ramybę dėl ištarto Jėzaus vardo galime tik Jo padedami. Pačių pastangos bereikšmės. Matyt, tą nepatogumo jausmą dėl Jėzaus vardo turime išgyventi ir bet kokį negatyvą priimti su dėkingumu. Gera patarinėti :D
Prašom:
Lk:21:17 Būsite visų nekenčiami dėl mano vardo.
Iš mano užrašų:
"ATVEJO ANALIZĖ
Sekanti ištrauka paimta iš šv. Augustino Išpažinimų 8 kn., 7 sk. Pasakojamas įvykis prieš Augustino atsivertimą. Iki to laiko Augustinas jau buvo studijavęs filosofiją, _religiją ir suradęs, kad krikščionių tikėjimas turi prasmę. Ištrauka apibūdina Augustino vidinę patirti, klausantis Ponticiano pasakojimo apie dviejų jo jaunų draugų atsivertimą.
,,Taip tad aš graužiaus ir gėdijaus, kai Poncianas tai pasakojo. Baigęs pasakoti ir atlikęs reikalą, dėl kurio buvo atėjęs, jis išėjo, ir tuomet ko aš nepasakiau sau? Kokiais minčių kirčiais neplakiau savo sielos, kad sektų paskui mane, bemėginantį eiti paskui Tave? Ir priešinosi, ir atsisakinėjo, ir nesiteisino. Sunaikinti buvo ir paveikti visi argumentai; bebuvo likęs nebylus šiurpas, ir tartum mirties bijojo siela atkristi nuo savo įpročio, kuriuo mirtinai sirgo."
Paaiškinkite dvasių veikimą "
Šaltinio nenurodysiu.
Tai darau išvadą, kad minint Jėzaus Kristaus vardą, bus neišvengiama situacija, kai kažkas sureaguos priešiškai; ir tai yra ta baimė, dėl kurios galime bijoti tarti Jėzaus Kristaus vardą.
Ar teisingai supratau? :)
"Ar teisingai supratau"
1 "minint Jėzaus Kristaus vardą, bus neišvengiama situacija, kai kažkas sureaguos priešiškai "
taip. (Net neminint, tiesiog esant, gali gauti "strėlių" už tai kad esi pakrikštytas Šv. Dvasioje Jo Vardu)
Ir visiškai kas kita
2 "ir tai yra ta baimė, dėl kurios ..."
galima kiekviena karta kitiems (aiškinti-atvesrsdinėti) sakant Jėzus Kristus, jaustis "nepatogiai" todėl, kad dažnai miniu bet nieko apie Jį nežinau. Ty gali būti kvietimas. Ir tt ir pan.
" Šventas Jo vardas" visai gali būti kita tema. Pvz kai Jo Vardu sienas tapetuoja, tame nėra baimės.
(Fil:2:10 kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme)
Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad aukščiausia puikybės forma yra manipuliacija Jo vardu. Tai, taip pat jaučiama "nepatogumo".
(pvz. eik greit melstis, nes pragaran pakliūsi)
Yra "lūpų" malda.
"Jėzau Kristau, Dievo Sūnau..."
Galima ją kalbėti todėl, kad kas nors liepė, pasirodyti, .... ir gali kalbėti ją iš meilės.(Tarti iš meilės, tada nekyla "nepatogumai")
Ar aiškiau?
"ir tai yra ta baimė, " -meilė
Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane. Gal:2:20
Gaila jau ištrintas iš Youtube, bet buvo toks Užkalnio interviu su Valkausku, kur jis sakė: "Pabandykite pasakyti - "Jėzus Kristus yra Viešpats" ir pažiūrėkite, kaip jausitės...", t.y. ir blogis nesnaudžia, jis nori, kad mes jaustumės blogai ir nekartotume Dievo vardo...
Man panašiai buvo, kai pradėjau prie žmonių daryti Kryžiaus ženklą prieš valgant - jauteisi kaip koks "balvonas" - kažkoks gėdos ir gal baimės, o gal ir kitų jausmų mišinys... bet gera žinia ta, kad kai darai ir nesustoji, tie melagingi jausmai dingsta ;)
Rom 10:10 (http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Rom_10,10) Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą.
"kažkoks gėdos ir gal baimės, o gal ir kitų jausmų mišinys... bet gera žinia ta, kad kai darai ir nesustoji, tie melagingi jausmai dingsta ;)"
Gali būti ir taip, Tomai.
Atsakymas nėra universalus (nelygu situacija).
(Rom 10:10 kalbama apie tikėjimo išpažinimą.)
Jok 2
1 Jok 2,14-2,26: Iš pirmo žvilgsnio prieštarauja šv. Pauliaus mokymui Rom 3,20-31; Gal 2,16; 3,6-14 ir kitur. Bet prieštaravimas tėra žodinis, ne dalykinis. Šv. Paulius kalba apie išorinius Mozės Įstatymo įsakytus veiksmus, kurių atlikimo tikrai nepakanka dvasiniam nuteisinimui. Pirmiausia reikia tikėti Kristų ir taip gauti nuteisinimą, o toliau tikėjimas turi reikštis veiklia meile (žr. Gal 5,6). Šv. Jokūbas suponuoja jau turimą tikėjimą ir pabrėžia, jog tik meilės darbai parodo jį esant gyvą.
Vida rašė "Gera patarinėti :D"
Tai prisiminiau:
https://www.youtube.com/watch?v=rYQGSsfgMyA
Citata iš: Kaštonas rugsėjo 16, 2016, 13:02:56
(Rom 10:10 kalbama apie tikėjimo išpažinimą.)
Bet jei tave klausia "Ką tiki?" ir tu atsakai "Jėzų Kristų." - ar tai nėra tikėjimo išpažinimas?
"Ką tiki?"
Toks klausimas toli nuo Kukulio temos.
Geras klausimas. Pasvarsčiau kiek buvau klaustas tokiu klausimu.
Viena karta.
Antra karta panašiai klausė Jahovos liudytoja.
Radau sveikinuosi "Garbė Jėzui Kristui" arba su manimi taip sveikinasi. Tai darau ne su visais.
Manau tai ne tas pats ko Kukulis klausė.
Šiaip ar taip, mes juk nesame šventieji. Turime įvairių baimių, klaidingų išankstinių nuostatų ir t.t.
Bet juk yra toks posakis, kad Bažnyčia yra šventa, sudaryta iš nešventų narių :celebrate:
... tiek prisvarstėm, tiek prirašėm ...
o gal viskas gerokai paprasčiau
ir atsakymas gal paprastas kaip du kart du ...
nesame šventieji, bet ... privalome tokiais tapti
turime įvairių baimių ... Jėzus irgi turėjo
Neturiu patarimų - esate pažengę toli į priekį ir tai džiugina, nes galiu mokytis iš visų jūsų.
Gal, keli pastebėjimai. Artimiausiems draugams esame pasakę: "mes tikime į Jėzų Kristų, kaip į savo asmeninį Gelbėtoją". Ir kiekvieną kartą jaučiu ir norą liudyti ir tam tikrą nepatogumą. Tas nepatogumas: kad mano paties tikėjimas nėra pakankamas, todėl kažkiek nerimauju, kad galiu ne paskatinti domėtis Gerąja Naujiena, o nuvilti, per mažai gilinamės į tai kuo tikime. Taip, esame "moliniai indai", bet ne tai kelia didžiausią nerimą. Tikėjimui reikalingas judėjimas. Ir to judėjimo manau dabar kaip tik man ir trūksta. Kai žinai ką turi daryti, bet nedarai: tai laiko nėra, tai dar kas nors trukdo. Yra pastovus ir realus pavojus parimti komforto zonoje ar nepastebėti puikybės ir liudijimas tada yra silpnas. Nežinau, gal tik man taip.
,, Kai žinai ką turi daryti, bet nedarai: tai,, -
19 Kitas sakė: 'Pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti. Prašau mane pateisinti'.
20 Trečias tarė: 'Vedžiau žmoną, todėl negaliu ateiti'.' "................... Lk 14.
Pasikalbėk ką esi nusprendęs pvz. Su kunigu , tada daryk pasiryžimą ir eik.
Suprantu kaip tai sunku padaryti.
"Yra pastovus ir realus pavojus parimti komforto zonoje' yra kur kas rimčiau nei galvoji.