Adventas

[kukulis]

Gal būtų noro pasidalinti ką šiame Advente pasižadėjome Dievui?

Aš kaip visad - nežaisti prie kompo.
Labai stengiuosi neteisti kitų žmonių, nors tas dažniausiai nesigauna.

[Silvija]

Šiaip jau aš tokių konkrečių įžadų neduodu (galvoju, kad taip gal išpildau Jėzaus patarimą neprisiekinėti? ).

Vieno susikaupimo vakaro metu gavau aiškų adventinį ženklą - Moterį su kūdikiu - tai stengiuosi būti kuo geresnė mama ir močiutė

[Varlė keliauninkė]

As Dievui taip pat nieko nebezadu. Esu tai dariusi, bet isteseti nepavyko.. Pasizadu tik sau. Siemet nusprendziau pabandyti nesigincyt su vadovybe - oi kaip sunku buti nuolankiai..

[Diak. Tomas M.]

Aš bandau prisiminti pasninką, kuris senais laikais Advento metu buvo panašus į Gavėnios meto pasninką. Pasirodo net žodis "karnavalas" yra su tuo susijęs, jis reiškia panašiai "mėsa, ate" Mat anksčiau karnavalu prasidėdavo pasninko laikas, panašiai tikriausiai, kaip Užgavėnės.

Pirmas žingsnelis, bandau nekrimsti visokių "pakramtukų" tarpuose tarp tikrų valgymų.

[kukulis]

Tik neperlenk lazdos, ir taip kūdas esi

[Eugenijus]

Juokdariai jūs. Pasninkauti paprasta ir nesunku. Mano vaikai jau suaugę, bet su džiaugsmu prisimena vaikystę ir laukia tos dienos, kada prasidės adventas. Tą dieną, jeigu yra likę šaldytuve mėsos ir pieno, viskas išmetama šuniui ir prasideda vegetariškas gyvenimas su silke iki Kalėdų.Užtt  kokia skani būna Kalėdų žąsis po pasninko. Tas pats ir per Gavėnią - pelenų dienoje mėsa ir pienas išmetamas šuniui, ir septynios savaitės vegetarystės iki Velykų.
    Nuo Kalėdų iki Pelenų dienos yra laikotarpis, vadinamas Mėsėdžiu. Mėsėdžio metu valgoma gausiai ir riebiai mėsos, penktadieniais tačiau taip pat prisilaikant pasninko.
  Bažnyčia apsileido ir išglebo, nebeteikdama reikšmės pasninkui. Pasninkas turėtų būti bekompromisinis.
Kadangi pasninkas paniekintas ir išjuoktas, vietoj jo žmonija išsigalvojo visokias "stebulingas" dietas - tai vegetarystę, tai veganystę, tai žaliavalgystę, tai dar kokią durnavalgystę. Nereikia išradinėti iš naujo to, kas patikrinta per šimtmečius. "Tik pasninkas juodas ilgą amžių duoda" -lioaudies išmintis.
     Iš vaikystės prisiminimų. Nebuvo jokių triukšmingų karnavalų nei užgavėnių. Vaikystės kaime buvo savotiška apeiga prieš pasninką - advento pradžioj ir prieš Pelenų dieną moteriškės plaudavo krosnį, keptuves, puodus, žarsteklius. Tais laikais dujinių nei elektrinių viryklių nebuvo, virdavo valgį krosnyje. O krosnį, puodus ir žarsteklius plaudavo tam, kad nuplautų taukų likučius, kad tik koks lašelis taukų pasninko metu neužtikštų ant valgių. Šitaip ruošdavosi pasninkui. Kaimynės susitikusios viena kitai girdavosi, kad štai jau išmazgojo krosnį ir puodus - pasiruošė pasninkui.
    Paklausus kokį senosios, ne dabartinės išglebusios, kartos žmogų, ar sunku būdavo pasninkauti - tik nusijuokdavo - et, paaukodavau viską Dievo garbei ir pasninkaudavau, visiškai nesunku.

[Varlė keliauninkė]

Tikrai taip, Eugenijau. Su vyru esam isbande gavenios bemesi pasninka ir buvo visai nesunku, tik pritrukau fantazijos pasninkiniams valgiams :-)

[kukulis]

Na, protinis darbas turi savų niuansų ..

Gali nedavalgęs griovį kasti, bet kažką išmąstyti, spręsti problemas nevalgius ... sunkiai ... sunkiai ...

[Giedrė]

Nepavyksta laikytis pasninkų. Kaip ir Silvijai, man neišeina ko nors pasižadėti Dievui ir ištesėti. Tad dabar nieko nebežadu. Nėra prasmės.

Duok Dieve, nepamiršti penktadienio pasninko. Visiškai bedžiaugsmis man šis Adventas. Būtų mano valia - nedaryčiau nieko .

Dėl Mamos pastačiau Adventinį vainiką, na dar prisiversiu eglutę jai pastatyti, Kūčias paruošti. Bet anksčiau tie dalykai visada keldavo itin didelį džiaugsmą ir laukimą, o šiuo metu - 0 emocijų. Kadangi ateis giminių, tai teks stalą dengti ir t.t. Bet šiaip - šiemet šv. Kalėdos man bus eilinė diena kalendoriuje.

[kukulis]

Visad yra prasmė, net ir tada kai bandai ir nesigauna 

[Sigitas]

Lengvas pasninkas - velniui į naudą!
Kuo pasninkas skiriasi nuo kokios nors ten iškrovos dienos ar tiesiog susilaikymo, tarkim norint sulieknėti ar šeip neturint ko valgyti?

Kas pasninke yra svarbiausia? Ar nevalgymas? Ar nedarymas? Yra tokia piktoji dvasia, kuri prie žmogaus prikimba ir žmogus gali parų paras nenorėti nei valgyti, nei kompiuteriu žaisti, nei ten linksmintis nei ten kvaišalus kokius vartoti. Sėdi ar guli ir žiūri į vieną tašką paskendęs kažkokiame svajonių pasaulyje, arba vaikšto ir daro tai, kas yra būtina padaryti, bet tarsi būdamas ne čia. Ir be jokio vargo gali būti nevalgęs ir negėręs nė vandens nė duonos kandęs nei tėliką žiūrėjęs nei kompą įsijungęs...

Ar mes pasninkaujame tam, kad tenkintume piktąją kurią nors dvasią?
Manau, jog - NE!
Todėl jeigu jums/man pasninkas yra lengvas, reikia susimąąstyti ar tikrai viskas su manimi yra gerai?
Nes tikras pasninkas visados lydimas piktosios dvasios trukdymų, apsunkinimų ir puolimų.

Tikras pasninkas, tai ne kai šuniui išmeti mėsą ir prie jos neprisilieti mėnesį, bet kai eini į parduotuvę, nusiperki geros dešros ir ją atiduodi kuriam nors bomželiui ar kaimynui, stokojančiam. Nebūtinai penktadienį. 

Nenorėjau moralizuoti, atsiprašau.
Kas yra tikras pasninkas, galite pasiskaityti bet kurioje maldaknygėj ar liturginiame maldyne ar katalikų interneto puslapyje.

[Silvija]

Šios dienos bernardinai.lt adventinė meditacija iš pop. Pranciškaus ,,MISERICORDIAE VULTUS"

PASNINKAS PAGAL DIEVĄ
   
Išvien su pranašu Michėju galime ir mes sakyti: Tu, Viešpatie, esi Dievas, kuris atleidžia kaltę ir dovanoja nusižengimą. Tavo pyktis netveria amžinai, nes tau malonu būti gailestingam. Tu, Viešpatie, vėl mūsų pasigailėsi ir kojomis sutrypsi mūsų kaltes. Taip, tu įmesi į gelmes visas mūsų nuodėmes (plg. Mch 7, 18–19).

Šiuo laiku galima dar konkrečiau apmąstyti pranašo Izaijo knygos puslapius: ,,Pasninkas, kokio aš noriu, tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, pavergtiesiems duoti laisvę, sulaužyt bet kokį jungą. Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems.

Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, tavoji žaizda bus greitai užgydyta. Tavasis teisumas žengs pirma tavęs, o Viešpaties šlovė palydės iš paskos. Tada šauksies, ir Viešpats atsilieps, kai pagalbos prašysi, jis tars: Aš čia! Kai tarp savųjų pašalini priespaudą, nedarai skriaudos, ko blogo nekalbi, paduodi alkstančiam duonos, palengvini varguolio gyvenimą, tada tavoji šviesa užtekės tamsoje, – tamsa bus tau šviesi kaip dienovidis.

Viešpats visuomet bus tau vadovas, sausros išdegintoje šalyje tave pasotins. Jis atnaujins tavo jėgas, – būsi tu nelyginant laistomas sodas, kaip niekad neišsenkantis šaltinis" (Iz 58, 6–11).



...neatsukti nugaros saviesiems... 

[Sigitas]

Oh, sese Silvija! Dėkoju Dievui už tave! 
Pirmesnį pasisakymą parašiau momentinės nuotaikos apimtas ir, truputį nurimęs, pavalgęs vėlyvus pietus, pagalvojau, jog iš tiesų paskubėjau ir, gal būt, ką nors įskaudinau savo tokiu radikalesniu, fariziejišku pasisakymu. 
Tada nusprendžiau grįžti ir parašyti kažką dar, o čia va sesės Kristuje Jėzuje toks nuostabus post'as, kad net apsiverkiau beskaitydamas. AČIŪ!

Dar visgi pridėsiu.
Apie tylą.
Ne savo sugalvojimus, bet iš knygos, labai senos ir senai skaitytos.
Bet radau ją, noriu pacituoti:
,,tuoj po mano įšventinimo į kunigus, buvau pasiųstas prieš Kalėdas į senelių namus. Tenai gyveno sena ledi, kuri, po pirmųjų pamaldų, užėjusi pas mane, pasakė: ,,Tėve, aš norėčiau kokio nors patarimo apie maldą. Visus praėjusius metus aš klausinėjau žmones, išgarsėjusius mokslu apie maldą, ir jie niekada nedavė man aiškaus atsakymo. Todėl pagalvojau, jeigu jūs nieko nežinote, tai galite atsitiktinai papasakoti nesąmonę". Tai buvo gana drąsinanti situacija! Paklausiau ją: ,,kokia yra jūsų problema?" Senoji ledi atsakė: ,,keturiolika metų aš kalbėjau Jėzaus maldą beveik nepaliaujamai ir niekada nepajutau Dievo akivaizdos". Jai atsakiau: ,,Jeigu kalbi visą laiką, tai neduodi Dievui progos įterpti žodį". Ji paklausė: ,,Ką turiu daryti?" Atsakiau: ,,Eik į savo kambarį, po pusryčių susitvarkyk jį, pastatyk fotelį tokioje padėtyje, kad užnugaryje liktų visi tamsieji kampeliai, kurių visada yra senų ledi kambariuose ir į kuriuos jos suslepia nereikalingiausius daiktus, uždek lemputę prieš ikoną ir pirmiausia peržvelk visus daiktus savo kambaryje. Sėdėk ir žvalgykis aplinkui. Stenkis pamatyti kur gyveni, nes esu tikras, jog jeigu ištisai meldeisi per šiuos 14 metų, tai jau seniai kaip reikiant nesi apžiūrėjusi savo kambario. Paskui paimk mezginį ir 15 minučių megzk Dievo akivaizdoje. Tačiau draudžiu tau ištarti nors vieną maldos žodį. Tik megzk ir stenkis pasidžiaugti kambario ramybe". Ledi negalvojo, kad tai galėtų būti pamaldus patarimas, tačiau jį įvykdė.
Po kiek laiko ji vėl atėjo pas mane ir tarė: ,,Žinai, tai padeda". Paklausiau jos: ,,Kas padeda, kas atsitiko?" Man buvo įdomu sužinoti, kaip veikia mano patarimai. Ji paaiškino: ,,Dariau tik tai, ką jūs man patarėte. Rytą atsikeldavau, nusiprausdavau, susitvarkydavau savo kambarį, pavalgydavau pusryčius, sugrįždavau atgal, pasižiūrėdavau ar nėra nieko, kas galėtų man sutrukdyti, tada atsisėsdavau į fotelį ir galvodavau: ,,O kaip gera turėti 15 minučių, kurių metu galiu nieko nedaryti niekam nenusikalsdama. Po daugelio metų apsižvalgiusi aplinkui pagalvojau: ,,Dieve, kokiame puikiame kambaryje aš gyvenu - langas išeina į sodą, gražiai suprojektuotas butas, pakankamai vietos man ir daiktams, kurių susirinkau per metų metus". Ir ji tęsė: ,,Jaučiau didelę ramybę, nes kambaryje buvo tylu. Tikseno laikrodis, bet jis netrikdė ramybės. Tiksenimas tik pabrėžė visuotinę tylą. Po kiek laiko prisiminiau privalanti megzti Dievo akivaizdoje ir pradėjau megzti. Ir vis labiau ir labiau įsisamoninau tylą. Virbalai švelniai lietė fotelio atramas. Man nereikėjo jokio įsitempimo, ir tada supratau, kad ši ramybė nebuvo vien triukšmo nebuvimas, ta ramybė turėjo esmę. Tai nebuvo kažko nebuvimas, o kažko buvimas. Tyla turėjo tankumą, buvo turininga ir ji pradėjo skverbtis į mane. Aplinkos tyla atėjo ir sutiko tylą manyje". Baigusi kalbėti ji pasakė kažką labai gražaus, ką aš vėliau radau prancūzų rašytojo Georges Bernanos raštuose. Ji pasakė: ,,Ir staiga aš supratau, kad tyla yra buvimas. Tylos viduje buvo Tas, kuris yra visų tyluma, visa ramybė, visas svoris".
Tai nereiškia, kad ji liovėsi melstis. Ji tik galėjo palaikyti šią kontempliatyvią tylą kurį laiką. Po to jos mintys pradėdavo virpėti ir nukrypdavo į žodinę maldą, kol jos protas nurimdavo. Tada ji vėl gėrėdavosi tyla. Labai dažnai tai galėtų būti ir su mumis.
Skaitome atsitikimą iš prancūzų katalikų kunigo Arso klebono Jono Marija Vianėjaus gyvenimo. Pasakojama apie valstietį, kuris buvo pratęs praleisti ištisas valandas bažnyčioje nejudėdamas, nieko nedarydamas. Kunigas pasakė jam: ,,Ką jūs veikiate visas tas valandas?" Senasis valstietis atsakė: ,,Aš žvelgiu į Jį. Jis žvelgia į mane, ir mes esame laimingi".
To galime pasiekti, jeigu išmoksime tylėti. Pradėk nuo lūpų tylos, emocijų tylos, proto tylos, kūno tylos. Tačiau klystume manydami, galį tai pradėti nuo aukščiausio taško - nuo širdies bei proto tylos. Turime pradėti nutildydami savo lūpas, nutildydami savo kūną, kad išmoktume būti tylūs, pašalintume įtampą, nepasiduotume svajonėms bei suglebimui. Pagal vieno rusų šventojo mintį, turime būti kaip smuiko styga: įtempta taip, kad iš jos išgautume tikras gaidas, įtempta ne per stipriai iki trūkimo, ir ne per mažai, nes tada girdėtume tik zvimbesį. Ir tik tokioje būsenoje privalome mokytis tylos, būti absoliučiai ramūs. Tuomet dažniau, negu įsivaizduojame suprasime prasmę šių apreiškimo žodžių: ,,Aš stoviu prie jūsų durų ir beldžiuosi"."

Antonijus Bliūmas (A. Bloom pravoslavų metropolitas D. Britanijoje) ,,Maldos Mokykla" (49-52 psl.).

[Silvija]

Ačiū, Sigitai

[Diak. Tomas M.]

Panašiai manau mąstė ir Šv. Pranciškus Salezas, kiek pamenu, jam dvasios ramybė buvo viena didžiausių vertybių jo gyvenime. Jis niekur neskubėjo, kaip suprantu specialiai. Mano interpretacija buvo tokia, kad jis būtų geriau kažkur pavėlavęs, bet ramiai atėjęs, nei verstųsi per galvą ir prarastų tuo momentu Dievo ramybę, na aišku, nebandau tuo pateisinti punktualumo nebuvimą, bet tik idėja

Beje, Eugenijau, o jūs žuvį ir pieno produktus valgote? Nes mano benediktinai, tai kaip suprantu ne tik šių, bet ir augalinio aliejaus atsisako... 

[Eugenijus]

viską valgome, kas tik duota valgyti, ir mėsas, ir pienus ir visa kita, kas tik galima valgyti.Tačiau per pasninkus - šventa - jokių mėsų nei pienų, kaip kad mūsų tėvai ir seneliai darydavo. Gaila, kad atsisakę pasninkų, žmonės leidosi suvedžiojami visokių vegetarų bei žaliavalgių sektų.

[kukulis]

Eugenijau, gal galėtum dar praplėsti tą mintį dėl vegetarų ir žaliavalgių sektų?

T.y. tapęs žaliavalgiu žmogus praranda galimybę pasninkauti per Adventą, nes jam kiauri metai kaip pasninkas?

[Eugenijus]

tokios minties aš neturėjau. Tik norėjau pasakyti, kad ir vegetarai,ir žaliavalgiai yra liguistos psichikos žmonės, užsidarę savame pasaulyje ir norintys primesti savas nesveikas idėjas kitiems. Fiziologiniu požiūriu ir vegetarystė, ir žaliavalgystė yra nepilnavertė mityba. Dar pusė bėdos, jei suaugę vegetarai atsisako mėsos, tai jų reikalas, bet kai jie prievartauja savo vaikus su nepilnaverte mityba - tai jau yra negerai.
Krikščioniškas pasninkas yra tik LAIKINAS atsisakymas mėsos, ir tai fiziologiniu požiūriu tik į naudą. Reikalas tas, kad šimtmečius žmonija kentėjo dėl maisto trūkumo, o šių laikų žmonija kenčia nuo persivalgymo. Nutukimas ir persivalgymo ligos plinta kaip epidemija. Štai čia pasninkas būtų kaip tik. Ir valią žmogaus ugdytų, ir nuo apsivalgymo saugotų. Kokia viena iš didžiųjų septynių nuodėmių - persivalgymas.

[Eugenijus]

Nepavyksta laikytis pasninkų. Kaip ir Silvijai, man neišeina ko nors pasižadėti Dievui ir ištesėti. Tad dabar nieko nebežadu. Nėra prasmės.

Duok Dieve, nepamiršti penktadienio pasninko. Visiškai bedžiaugsmis man šis Adventas. Būtų mano valia - nedaryčiau nieko .

Dėl Mamos pastačiau Adventinį vainiką, na dar prisiversiu eglutę jai pastatyti, Kūčias paruošti. Bet anksčiau tie dalykai visada keldavo itin didelį džiaugsmą ir laukimą, o šiuo metu - 0 emocijų. Kadangi ateis giminių, tai teks stalą dengti ir t.t. Bet šiaip - šiemet šv. Kalėdos man bus eilinė diena kalendoriuje.

Kokie dar giminės per Kūčias? Per Kūčias ir Kalėdas tik vaikai gali aplankyti tėvus, nes tai - šeimos šventė, ir jokių svečių. Svečiai gali lankytis tik antrą Kalėdų dieną. "Per Pasqua o per Natale nessun lascia il suo casale"- itališka patarlė, sakanti, kad nei per Kalėdas, nei per Velykas niekas nepalieka savo namų.

[kukulis]

Vadinasi vegetarams ir žaliavalgiams per pasninką reiktų nevalgyti daržovių, o vien mėsą 

Na .. toks pasninkas jų būtų