• Welcome to TavoRankose.org - katalikiškas diskusijų forumas. Please login or sign up.
 
balandžio 23, 2024, 11:22:54

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Ar privalome išklausyti, kai nepažįstami mums nori

Pradėjo kukulis, vasario 17, 2016, 04:33:56

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

kukulis

Yra tekę dalyvauti susirinkime, kur viena moteris atlikinėjo viešai, galima sakyti išpažintį. Tikrai neįdomu ir nepatiko. Tai tikrai ne tas pats kaip viešai sakomas liudijimas, kuris būna tikrai įdomus :)

Asmeniškai savo problemas galima išsakyti tik tam žmogui, kurį artimai pažįsti ir kuriam tu tikrai rūpi. Jeigu ateis *nepažįstamas* žmogus ir pasakys, kad aš jam "tikrai" rūpiu, tai aš *tikrai* tuo nepatikėsiu :D

Kaštonas

Tikriausiai tai jau sekantys klausimai, ar tai turi mums patikti. Ir kodėl? kodėl nepasitikim? ....

Mk:3:33   O Jis atsakė: ,,Kas yra mano motina ir mano broliai?"

kukulis

Pas romėnus buvo tokia patarlė:
"Ne viskas kas leidžiama Jupiteriui yra leidžiama jaučiui :) "

Kiekvienam žmogui Dievas yra labai artimas, koks negali būti artimas bet kuris žmogus bet  kuriam kitam žmogui ir netgi pačiam sau.

Kaštonas

Jn:13:34   Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip Aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą.

Jn:15:13   Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda.

1Jn:4:20   Jei kas sako: ,,Aš myliu Dievą", o savo brolio nekenčia,-tas melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, kaip gali mylėti Dievą, kurio nemato?

Kaštonas

" atvirumą kitam, ir šitaip pasiekus tikrą meilę, radus save, atiduodant save kito Tu."
Kito Tu. Kitame asmenyje esančiai Šventai Dvasiai.

"radus save,"
"išsivalius" iš visko kas aš neesu.

kukulis

Tai tik "poezija".

Realybėje esu įsitikinęs, kad kad negalima kito niekad prievartauti.

Kaštonas

Žinoma, kad negali. Būti krikščioniu laisvos valios apsisprendimas.
Apie būti tik trupučiuka krikščionimi Bunge šioje knygoje taip pat kalbėjo.

kukulis

Bet tai būti krikščioniu, dar nereiškia, kad sutikęs bet kurį kitą krikščionį jam privalau pilnai atsiverti; nes tada jau čia sekta kvepia.

Čia analogija su socialiniais tinklais:
https://www.youtube.com/watch?v=ti719rZEMts :D

Kaštonas

Aš Kukuli taip nesakiau, kad kiekvienam.
Nežinau realios situacijos apie tavo pasakota moterį. Bet spėsiu, ji atsivėrė jos "manymu" savo broliams ir seserims.
Ty kodėl ji tai darė, tai jos ir Dievo santykis.

Lk:9:48   ir tarė jiems: ,,Kas priima šį vaiką mano vardu, mane priima, o kas mane priima, priima Tą, kuris mane siuntė. Kas tarp jūsų mažiausias, tas bus didžiausias".
Lk:10:16   Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina Tą, kuris mane siuntė".


Ps filmuką vėliau pažiūrėsiu.

kukulis

Šiaip teisingai tu sakai. Labai gali būti kad būtent aš ten buvau pašalietis ...

Kaštonas

Nesusireikšmink.

Pvz. Mišiose sakomas pamokslas. Vieni išeina, pasimokine, kiti nieko nesupratę, kitus tai asmeniškai prakalbina... Kitiems nieko.
Izraelitai "gaudavo ordinus" ne už laimėtus ar pralaimėtus karus. Bet už tai kaip tuo atveju laikėsi Toros.

Silvija

Čia apie ką jūs? :-\

Katalikai turi išpažintį kaip praktiką. Jei nori būti tobulas, gerai dar yra turėti ir dvasios palydėtoją (geriausia iš dvasiškių), o kai yra poreikis išsikalbėti ar atsiverti - tam yra šeima, nėra reikalo viešintis. Sutinku, kad liudijimai, ką gero man Viešpats padarė, yra visai kas kita, kaip viešos išpažintys.

Ģrįžusios į katalikybę dvasinio gydymo praktikos yra atėjusios per protestantišką patirtį. Štai dalyvavusieji Gailestingumo versmės kursuose liudija, kad tai labai reikalingas dalykas, ypač užstrigusiems savo gilių sužeidimų brūzgynuose. Bet jei nuo vaikystės ėjai tikėjimo keliu ir sąžiningai atlikinėjai išpažintį, tokių užstrigimų būti neturėtų.

Tai - mano nuomonė.

Kaštonas

Pokalbis prasidėjo nuo citatos kurią tu įkelei iš knygos,, Akedija,,. Citatoje nekalbama apie sužeistumus konkrečiai.
Šios knygos pabaigoje ( ir ne tik šios)  yra aprašyta kas yra dvasiški.


Dvasinis pokalbis tarp tikinčiųjų laikomas sakramentu. Ty Bažnyčia.

Tie kurie ėjo nuo vaikystės tikėjimo keliu turės prarasti tikėjimą, kad surastų naujai.
Jei nebūtų JOKIŲ pastrigimų ir sužeistumu,, vaikščiotume vandeniu,,.
Ne mano nuomonė.

Varlė keliauninkė

Galiu 100 savo procentų patvirtinti neKaštono nuomonę (dėl vidinių sužeistumų).

Silvija

O judu turite tikėjimo praktikavimo patirtį nuo vaikystės? Išeina, kad tradicinė Bažnyčia neturėjo pilnaverčio tikinčiųjų katekizavimo ir tam trūko šių vidinio gydymo praktikų? Bet juk Išpažintis (sakramentas) yra daugiau už visas užtarimo maldas ar savo sužeidimų išpažinimus draugams. Gal tik ne visi jai tinkamai pasiruošia ir ją atlieka (pamiršta viso gyvenimo įvykius, nelaiko kai kurių įvykių nuodėme ir todėl negali jų apgailėti ir t.t.).

Citata iš: Kaštonas  vasario 18, 2016, 03:54:37
Dvasinis pokalbis tarp tikinčiųjų laikomas sakramentu. Ty Bažnyčia.

O kas išvis pagal tave yra sakramentas?

Tikėjimo kelias - nuo vaikystės jis ar ne nuo - paženklintas pasikartojančiais praradimais ir atradimais, vieno kažkokio ypatingo  BUM - praradau, kad vėl atrasčiau - nebūtinai reikia (ča dar turėtume pagvildenti ištikimybės temą :-\) Man atrodo, kad tas "prarasti, kad atrasčiau" reikalingas tada, kai tikintysis turi suformuotą neteisingą Dievo įvaizdį.

Kaštonas

, Man atrodo, kad tas "prarasti, kad atrasčiau" reikalingas tada, kai tikintysis turi suformuotą neteisingą Dievo įvaizdį.,,

Gali būti ir taip.

Į kitus iškeltus klausimus atsakysiu šitaip.
Šventą Raštą geriausiai paaiškina Šventasis Raštas. Šį pats Kristus.

O iš ties tai jautrios temos. Nenoriu jų tęsti forume.

Silvija

Dedu čia nuorodą į Kaštono sukurtą paralelinę temą, tiksliau, ištrauką iš leidinio. Tai labai gerai paaiškina jo mintis ir todėl privalo būti prisegama prie temos (ar komentaro), kurią papildo ;)

http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,1335.msg18561/topicseen.html#msg18561

Į tašką, Kaštonai :thumbup:

Yra tik vienas pavojus - kad atskiros bendruomenės, patirdamos savo kaip tikinčiųjų gyvenime sakramentiškumą, neatmestų Bažnyčios mokslo. Maždaug, turime (jaučiame) Dievo malonę, reiškia su mumis viskas tvarkoj, o pabuvę Šv. Mišiose, ar kartais net atlikę išpažintį, mes tokios malonės nepajuntame.

Kaštonas

Yra labai daug pavojų. Anksčiau tavo minėta šeima, taip kaip vienetas, taip ir bendruomenė sudaro vienetą. Taip kaip ir aš sau.
Ty patys sau negalime būti objektyvus.

Komentarą rašau dėl šito:

330. Antra. Tik Dievas, mūsų Viešpats, gali suteikti sielai malonę be pirmesnes priežasties. Mat  Kūrėjui būdinga įžengti [į sielą], iš jos išeiti, sukelti joje paskatas, traukti ją visą mylėti jo dieviškąją  didybę. Sakau ,,be priežasties", be jokio pirmesnio pajutimo ar pažinimo kokio nors objekto, per kurį  ateitų tokia paguoda, dėka jos proto ir valios aktų.

331. Trečia. Esant priežasčiai, sielą gali paguosti tiek gerasis, tiek ir blogasis angelas, tik skirtingu  tikslu:
gerasis angelas sielos pažangai, kad ji augtų ir kiltų nuo gero prie geresnio;  blogasis angelas priešingu tikslu, siekdamas pagaliau įtraukti ją į savo pražūtingus kėslus ir piktybę.

Šaltinio nenurodysiu.

Diak. Tomas M.

Citata iš: Silvija  vasario 18, 2016, 09:16:13
O judu turite tikėjimo praktikavimo patirtį nuo vaikystės? Išeina, kad tradicinė Bažnyčia neturėjo pilnaverčio tikinčiųjų katekizavimo ir tam trūko šių vidinio gydymo praktikų? Bet juk Išpažintis (sakramentas) yra daugiau už visas užtarimo maldas ar savo sužeidimų išpažinimus draugams. Gal tik ne visi jai tinkamai pasiruošia ir ją atlieka (pamiršta viso gyvenimo įvykius, nelaiko kai kurių įvykių nuodėme ir todėl negali jų apgailėti ir t.t.).

Čia gal nedažnas variantas, bet iš asmeninės patirties manyčiau tai yra įmanoma skrupulų atveju. Tuomet išeini iš klausyklos, o tau jau atrodo, kad padarei didelę nuodėmę, tuo tarpu išsikalbėjimas yra mažiau formalus procesas ir galbūt tai padėtų kažkaip stabilizuotis savo supratime, kas yra gera, kas bloga ir pan. Bet tai tik mano spėjimas.

Dar reikia pripažinti, kad kartais tokių "išpažinčių" gali tekti klausyti visai ne iš katalikų (ar praktikuojančių).

Varlė keliauninkė

Citata iš: Silvija  vasario 18, 2016, 09:16:13
Bet juk Išpažintis (sakramentas) yra daugiau už visas užtarimo maldas ar savo sužeidimų išpažinimus draugams.
Ko gero tu teisi tuo aspektu, kad draugams ar artimiesiems reikėtų išpažinti tik su jais susijusius dalykus.

Čia ištrauka iš Antonijaus Blumo tekstų apie išpažintį
Citata...daugumą nuodėmių padarome žemindami, niekindami, įžeisdami savo artimuosius, ir susitaikymas turi prasidėti nuo susitaikymo su tuo, kuriam esame nusikaltę. Dievas negali mums atleisti to, ką padarėme kitiems žmonėms, kol patys nieko nepadarėme, kad ištaisytume savo klaidas. Dievas negali atleisti, kol nebandome susitaikyti su tais, kuriuos įžeidėme, kol neapnuoginame prieš juos savo nusižengimų gėdos ir bjaurasties.
Visas tekstas įdėtas http://tavorankose.org/forumas/index.php?topic=100.new#new