netikėjimo priežastys

[kukulis]

Temą pradėjau dėl vieno labai gero pavyzdžio. Bet prieš tai reiktų pasiremti ką apie tai kalba Bažnyčia ir šventieji .
Pagal didžiųjų ydų įvardijmą randame, kad netikėjimo priežastis - puikybė.
Dievo baimės praradimas - grubumas/vulgarumas ir kūniškos nuodėmės.
Drungnumas - dėl dėmesio praradimo ir tingumo.

Štai teorija, o kaip dėl praktikos?

Vienas žmogus pasakė kad Dievo nėra ir norėjo su kunigu pradėti diskusiją, vietoj to gavo atsakymą: "O kada, kuriuo gyvenimo laikotarpiu tau Dievas pradėjo trukdyti?" ir nuėjo.

Šiandien, kai klausiau vieną įrašą apie rusų rašytoją Michailą Bulgakovą, ten pateikė ištrauką iš vieno jo kūrinio.
Esą vienas veikėjas ateistas, pradėjo galvoti: "O jeigu iš tiesų Jėzus prisikėlė? ... Jeigu jis prisikėlė, vadinasi jis yra Kristus ir Dievas. Jeigu jis yra Dievas, tai negi man reiks prieš jį kristi ant kelių, kaip kokiai davatkai kaimietei? NE! Jėzus neprisikėlė! Jis supuvo! Supuvo!" Ir nubėgo tai šaukdamas į tamsą, galutinai perėjęs į blogio pusę.

[Silvija]

KBK sako, kad tikėjimas - tai Dievo malonė, bet jį stiprinti galima vis geriau suprantant tikėjimo tiesas.

Mane šios dienos liūdna naujiena apie kunigo netektį taip pat privedė prie tikėjimo klausimo, juk pasitraukęs kunigas tiesiog pralaimėjo kovoje už savąjį tikėjimą (kaip suprantu, be šios malonės pašaukimas kunigystei neįmanomas).

[Pilgrim]

pasitraukęs kunigas tiesiog pralaimėjo kovoje už savąjį tikėjimą

ar tikrai už tikėjimą ? o gal tik už savo pašaukimą ?

[Silvija]

O ar tai šiuo atveju ne tas pats?

Nebent to pašaukimo nebuvo

[Pilgrim]

Tikėjimas ir pašaukimas arba kartais gyvenimo būdas, kuriuo išreiškiamas pašaukimas tikrai nėra tas pats. Juk yra atvejų kai esi gydytojas, inžinierius, kunigas ... ir neturi tikėjimo.
Pašaukimo klausimas ir atsiliepimas į jį yra labai ir labai asmeniškas į kurį aplinkiniai nebūtinai turi matyti, žinoti atsakymą.

Atsakingas pareigas užimantis žmogus lieka trapus ir yra nuolat gundomas. Prašau tikinčiųjų melstis už kunigus, nes pašaukimo kelyje jie įvairiai išbandomi.

Kunigo pasitraukimas palieka gilią žaizdą tikinčiųjų bendruomenėje, kuriai jis tarnavo ir kuri pasitikėjo jo žodžiu ir gyvenimo liudijimu. Suprasdami žmogišką trapumą, melskime Dievą gailestingumo, kad būtų išgydytos matomos ir nematomos žaizdos.

Arkivyskupo Gintaro Grušo kreipimasis į tikinčiuosius dėl kunigo Roberto Šalaševičiaus
http://vilnius.lcn.lt/aktualu/;524

[kukulis]

Aha, man irgi keista, kaip galima turėti pašaukimą tapti kunigu, kai neturi tikėjimo.

Piligrim gal galėtum paaiškinti detaliau arba kokių pavyzdžių duoti?

[Silvija]

Aš mąstau taip: jei Dievas pašaukia mane mylėti Bažnyčią čia, žemėje, (nes šiuo metu esu Jo rankos, kojos, burna ir t.t.), tai aš pasitikiu, kad Jis mane nuves iki galo. Ar šis pasitikėjimas nėra tikėjimas bendra prasme?

[Pilgrim]

Deja taip būna. Palyginimui pvz. gydytojas gali netikėti pasirinktu paciento gydymo efektyvumu ar jo pasveikimu, bet dėl tam tikrų priežasčių (reglamentuotas gydymas, finansinės aplinkybės ir t. t.) jį gydyti ir kalbėti priešingai nuo to ką jis mano.
Žmogaus vidinės nuostatos sunkiai pasiduoda giliam suvokimui be ypatingos Dievo malonės. Labai gražus arkivyskupo pasakymas "matomos ir nematomos žaizdos".
Kažkaip mes įsivaizduojame, kad kunigas jau ne žmogus, kad jo neveikia fiziologija, emocijos, neišgyvena jausmų ir t. t. Tapdamas kunigu ar pašvęstuoju žmogus netampa antžmogiu. Į kunigystės ar vienuolinio gyvenimo kelią žmogus ateina iš tos pačios aplinkos kaip ir kiti ateina į šeimos kelią. Jie gi neauga atskiruose inkubatoriuose ar pan.
Dažnokai mūsų vaizduotėje ir mintyse įvyksta pasidalinimas, takoskyra kunigas/žmogus kuri ateina iš pasidalinimo Šventybė/pasaulietiškumas. Tai nėra tikslu, pasidalinimas yra kitame pašvęstasis/pasaulietis. Tačiau bet kuris pasaulietis gaudamas paskyrimą bažnytinei tarnystei ar tai būtų katechetas, giedotojas, skaitovas ir pan. jau išjuda iš taško pasaulietis. Jis nėra paprastas pasaulietis kaip visi kiti (žiūrint iš Šventybė/pasaulietiškumas taško). Yra bandymų net surasti atskirą terminą tai apibrėžti. Šventimų sakramentas žmogų daug giliau išima žmogų iš pasauliečio kategorijos, bet nepadaro jo antžmogiu.

Silvija, tam kad galėčiau pasitikėti pirma aš turiu apskritai tikėti į kažką tai. Jei aš netikiu, tada nelieka kuo pasitikėti. Krikščionybėje sunkumo momentas tai, kad Dievas yra asmuo. Ne galia, ne neapibrėžta dvasia, begalinė meilė, gėris, tiesa, bet Asmuo. Asmuo kuris yra geras, kuris myli ir myli beprotiškai, kuris ne tik teisingas, bet labiau gailestingas ir t. t. Kad Jėzus, ne tik konkreti istorinė asmenybė, bet yra Gyvojo Dievo Sūnus. Bet tai tokia "beprotybė" kad ji gali susprogdinti žmogų ir jis be Dievo malonės negali tuo patikėti. Jėzus Petrui pasakė, ne tu pats pasakei, kad Esu Mesijas, bet Tėvas tau tai apreiškė.

[Silvija]

Dažnokai mūsų vaizduotėje ir mintyse įvyksta pasidalinimas, takoskyra kunigas/žmogus kuri ateina iš pasidalinimo Šventybė/pasaulietiškumas. Tai nėra tikslu, pasidalinimas yra kitame pašvęstasis/pasaulietis. Tačiau bet kuris pasaulietis gaudamas paskyrimą bažnytinei tarnystei ar tai būtų katechetas, giedotojas, skaitovas ir pan. jau išjuda iš taško pasaulietis. Jis nėra paprastas pasaulietis kaip visi kiti (žiūrint iš Šventybė/pasaulietiškumas taško). Yra bandymų net surasti atskirą terminą tai apibrėžti. Šventimų sakramentas žmogų daug giliau išima žmogų iš pasauliečio kategorijos, bet nepadaro jo antžmogiu.

Gal tuomet pernelyg pasislinkta ir į dvasininkijos-pasauliečių suartėjimą? Gal teisūs Bažnyčios tėvai, rekomendavę to ypač saugotis? Žinau ir dabar kunigų, kurie taip gyvena, žinoma jie dažnai netenka ryšio su ganomaisiais, bet žiūrėti į jauno amžiaus kunigus ir kaip jie betarpiškai su pasauliečiais bendrauja, nuo šiol man jau nebus taip lengva ir gražu

[Silvija]

Silvija, tam kad galėčiau pasitikėti pirma aš turiu apskritai tikėti į kažką tai. Jei aš netikiu, tada nelieka kuo pasitikėti. Krikščionybėje sunkumo momentas tai, kad Dievas yra asmuo. Ne galia, ne neapibrėžta dvasia, begalinė meilė, gėris, tiesa, bet Asmuo. Asmuo kuris yra geras, kuris myli ir myli beprotiškai, kuris ne tik teisingas, bet labiau gailestingas ir t. t. Kad Jėzus, ne tik konkreti istorinė asmenybė, bet yra Gyvojo Dievo Sūnus. Bet tai tokia "beprotybė" kad ji gali susprogdinti žmogų ir jis be Dievo malonės negali tuo patikėti. Jėzus Petrui pasakė, ne tu pats pasakei, kad Esu Mesijas, bet Tėvas tau tai apreiškė.

Man dabar tokia eretiška mintis atėjo : ar galime tuo pačiu terminu asmuo nusakyti Dievą, kuris yra dvasia ir žmogų, kuris yra labai jau kūniškas

[Pilgrim]

Taip, nes ir žmogus yra asmuo, ir Dievas yra Asmuo.
dvasininkas-pasaulietis, tiesiog norim nesąmoningai padaryti takoskyrą žmogus - superžmogus.
Pažiūrėkim iš tokio taško: kunigystė, vienuolystė, šeima, našlystė - tai gyvenimo būdas.
Dvasinėse pratybose kalbama apie esminį pašaukimą ir kiti paskui sekantys pašaukimai profesijai, gyvenimo būdui yra tarsi priemonės siekti esminio pašaukimo. Tuomet pašaukimas kunigystei, šeimai, vienuolystei - pašaukimas gyvenimo būdui per kurį keliaujame į tikslą. Tuomet pašaukimas būti artoju, gydytoju, programuotoju, mokytoju - duotas talentas siekti esminio tikslo. Bet turėdami skirtingus talentus, gyvendami skirtingus gyvenimo būdus, turėdami skirtingas gyvenimo istorijas neįgijame papildomų kojų, rankų ar dar kažko visi liekame dvikojais, dvirankiais, kuriems taip reikia, kad būtų šalia kažkas, kad kažkas tartų paguodos žodį kuomet sunku, patartų išbandymų momentu, rastume kur paverkti kai liūdna. Liekame asmenimis kuriems reikalingas kitas asmuo.

[kukulis]

Na gerai,  pagal temos pavadinimą diskusija vyksta, bet jeigu grįžtume prie to klausimo, ar be tikėjimo galima turėti pašaukimą būti kunigu, tai manau į jį taip ir liko neatsakyta.

Visų pirma, prieš renkantis gyvenimo kelią, žmogus atlieka sprendimą, ir tą jo sprendimą įtakoja jo vidinė nuostata: užsibrėžti gyvenimo tikslai, norai ir panašiai.

Tai jeigu žmogus nusprendžia tapti kunigu, tačiau tarp tų jo vidinių paskatų nėra tikėjimo, tai klausimas tada toks: kokios tos vidinės paskatos jį paskatino pasirinkti kunigo kelią. Ir jeigu tarp tų paskatų nėra tikėjimo, tai tada klausimas - ar tas žmogus nepasirinko kunigo kelio visai ne pagal pašaukimą? T.y. ar nėra taip, kad žmogus, rinkdamasis kunigo kelią, neturėdamas tikėjimo, nedaro klaidos? Nes be tikėjimo, gal jį paskatino kažkokie kiti dalykai, gal būt net labai egoistiški?

P.S.
T.y. nekalbu apie tai kad galima vėliau prarasti ar įgyti gilesnį tikėjimą. Kalbu būtent apie kunigystės pasirinkimo momentą.

[Varlė keliauninkė]

Krikščionybėje sunkumo momentas tai, kad Dievas yra asmuo. Ne galia, ne neapibrėžta dvasia, begalinė meilė, gėris, tiesa, bet Asmuo. Asmuo kuris yra geras, kuris myli ir myli beprotiškai, kuris ne tik teisingas, bet labiau gailestingas ir t. t. Kad Jėzus, ne tik konkreti istorinė asmenybė, bet yra Gyvojo Dievo Sūnus.

ir

Man dabar tokia eretiška mintis atėjo : ar galime tuo pačiu terminu asmuo nusakyti Dievą, kuris yra dvasia ir žmogų, kuris yra labai jau kūniškas

Dievas yra dvasia (meilė, gėris, tiesa) Jn 4,24 ir Jis kartu su Jėzum, o vadinasi ir visa Šventoji Trejybė gyvena tikinčio (būtent tikro tikinčio) žmogaus viduje, kaip Jėzus ir sakė, 'mes ateisime ir apsigyvensime' Jn 14,23. Kūne. Ir todėl Dievas, ir Jėzus, ir šventoji dvasia yra asmenys. Tokia teorija. O praktiškai tai - žmogus. Paulius sakė 'gyvena manyje Kristus'. Bet tikriausia, ne kiekviename žmoguje apsigyvena Švenčiausioji Trejybė  ? Ir neveltui antras įsakymas liepia mylėti artimą - tik vienas Dievas mato, kas jame gyvena, mes nematome

[Pilgrim]

Pašaukimo ir tikėjimo santykis ...
Turėti ar neturėti pašaukimą. Gal teisingiau sakyti atpažinti savąjį pašaukimą, atpažinti kur Viešpats mane kviečia, atpažinti Jo planą man.  Nėra skirtumo ar tai kvietimas kunigystei, šeimai, vienuolystei. Ar tai kvietimas būti mokytoju, kirpėju, artoju, programuotoju. Ar tai kvietimas pasirinkti darbo vietą, savo veiklą. Išgirsti kur mane pašaukia.
Ar žmogus įsiklauso į šį kvietimą ar atpažįsta yra jau kitas klausimas. Dažnai būna, kad neišgirsta arba išgirsta ne vietoje ir nelaiku. Kas tai nulemia ? Kiekvieno atskira istorija. Nėra vienodų istorijų. Dabar ar išgirsti šiam kvietimui yra būtinas tikėjimas.  Jeigu žmogus nueina ir daro tai kas jį traukia, kas jam malonu, kas jį džiugina.  Ar jis jau neatpažino savojo pašaukimo. Pagaliau aplinkiniai atpažinę jo pašaukimą, jam tai įvardina. Tikrai pažįstam žmonių kurie yra "savo rogėse" ir nėra tikintys.
Kunigystė, vienuolystė ... Dažnai žmonės nesąmoningai dvasininką įsivaizduoja kaip tarpininką tarp Antgamtės ir pasauliečio ir todėl kelia papildomą reikalavimą turėti ryšį su antgamtę, tikėti anapusiniu pasauliu. ir mes pasakome šis žmogus turi turėti tikėjimą, tikėti Dievu ir tai yra logiška. Ar turi tikėjimą žmogus pasirinkdamas kunigystę ? jei nesigilinsime į klausimą į ką jis tiki, koks jo Dievo įvaizdis, tuomet atsakymas taip.
Tačiau ir tikintis žmogus gali suklysti atpažįstant savo pašaukimą. Kalbame dabar tik apie šeimos arba kunigystės kelią. Suklysti ir vietoje tarkim šeimos kelio pasirinkti kunigystę. Galimas ir priešingas atvejis vietoje kunigystės pasirinkti šeimą.

[kukulis]

Na, tu tikėjimą išplėtei iki to, kad gali būti, jog tas žmogus, kuris rinkosi kunigystės kelią, turėjo tikėjimą, kuris gal būt neatitinka Katalikų Bažnyčios mokymą. Ar teisingai supratau?

Bet juk tuomet kaip jis praėjęs seminariją vis dar ir išlaikęs egzaminus galėjo suklaidinti egzaminuotojus?

Čia matau tik šiuos variantus:
1) Jo tikėjimas subrendo ir jis tapo vertu šios tarnystės.
2) Pasitaikė žiopli egzaminuotojai, kurie praleido diletantą kunigą.
3) Šis žmogus mokėjo paslėpti savo tikrąjį veidą ir į kunigystę atėjo su savais tikslais. Šis punktas koreliuoja su antruoju, nes tokį turėjo "išryškinti" seminarijos egzaminuotojai.

Trečiuoju atveju apie pašaukimą nėra ką kalbėti.
Antruoju variantu galime apkaltinti seminarijos dėstytojus aplaidumu.
Na, o pirmasis atvejis turbūt teisingas 90% (o gal ir 99% ) visų žmonių, kurie kada tik yra tapę kunigu. Čia aišku tik mano spėjimas, bet jis remiasi tuo, kad žmogaus tikėjimas bręsta visą gyvenimą

P.S.
Šiaip tema pati labiau apie tikrus netikinčiuosius, arba tiksliau kliūtis, kurios trukdo žmonėms priimti tikėjimą.

P.P.S.
Apie kunigystę ir tikėjimą buvo pakrypęs pokalbis. Bet vis gi, nesuprantu apie kokį konkretų atvejį mes kalbame?

P.P.P.S
Čia apie Robertą Šalaševičių?

[Pilgrim]

Konkretus atvejis aukščiau esančioje nuorodoje.
Seminarijos vadovybė ir dėstytojai deda visas pastangas padėti žmogui atpažinti kvietimą į kunigystę ir siekia priartėti prie 100 procentų.
Dėl tikėjimo supratai teisingai.

[vida]

Sveiki, melskimės už kunigą. Šiaip tema labai delikati. Dažnai girdžiu įvairių pasisakymų apie kunigų dorovę. Visada turiu argumentą, kad daugiausiai gundomi ir puolami Dievo tarnai, todėl visada esame  kviečiami melstis. Labai patiko vieno tikinčio pasisakymas- koks bebūtų kunigas ,, svolačius'' ( atsiprašau) , laikant jam mišias visi sakramentai veikia. Klausykloje jis bet kokiu atveju yra Dievo ausys . Visi kunigui  suteikti įgaliojimai veikia , ir manau, kad ne mūsų nosies reikalas teisti, smerkti. Tobulo nei vieno nėra. Įsivaizduoju kiek kunigas turėjo turėti drąsos, išgyventi dvasinę kovą atsisakant tarnystės.

[Silvija]

Teisingai, smerkti ir teisti nereikia, bet kadangi atvejis padarytas viešu, išanalizuoti jį sveika ne tik dvasininkijai, bet ir pasauliečiams.

[kukulis]

Aš kažkaip labiau linkęs sutikti su Piligrim nuomone, kad pasitraukimas iš kunigystės, dar nebūtinai reiškia tikėjimo praradimą.

Todėl sakyčiau čia apie tą kunigą ne visai į temą, nebent kas nors mano kitaip.

[Silvija]

Tebūnie

Dar viena mintelė temai: maldoje ateina tikėjimo tikrumas, mes tarsi pagauname tiesą. Taigi netikėjimas tiesiogiai proporcingas maldos nebuvimui. Ir atvirkščiai.

Būti nuolatinėj maldos būsenoj=tikėti?