• Welcome to TavoRankose.org - katalikiškas diskusijų forumas. Please login or sign up.
 
kovo 28, 2024, 09:39:50

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Ar mes gyvename savo vaikuose?

Pradėjo kukulis, lapkričio 23, 2017, 03:54:13

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

kukulis

Sveiki forumiečiai,

vakar mes su žmona diskutavom klausimu: ar mūsų dalelytė yra mūsų vaikuose ir ar mums mirus mes liekame gyventi per savo vaikus.

Aš laikiausi vienokios nuomonės, o žmona kitokios. Nenoriu atskleisti kas kokios pozicijos laikėsi, kad iš anksto nenuteikčiau laikytis kokios nors pozicijos, nes noriu paklausti:

Kaip manote ar mes gyvename savo vaikuose po savo mirties?

Donatas

Klausimas toks platus, kad negalima siaurai atsakyti. Lieka  "gyventi", "mūsų" genai, mūsų elgesio modeliai. Tačiau nei genai, nei elgesys nėra mūsų -  mums tai tik duota, nors elgesio modelius galima šiek tiek keisti.

Silvija

Jei dvasinį ryšį galima pavadinti mano gyvenimu kitame asmenyje, tai taip. Apie tai kalba ir Pats Jėzus per Dievo žodį (Jn 17):

 Ne tik už juos aš meldžiu,
bet ir už tuos,
kurie per jų žodį mane įtikės:
21 tegul visi bus viena!
Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje,
tegul ir jie bus viena mumyse,

kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.
22 Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs,
aš perdaviau jiems,
kad jie būtų viena, kaip mes esame viena:
23 aš juose ir tu manyje,
kad jie pasiektų tobulą vienybę
ir pasaulis pažintų,
jog tu esi mane siuntęs
ir juos myli taip, kaip mane mylėjai.
24 Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji
būtų su manim ten, kur ir aš;
kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs,
nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą.
25 Teisingasis Tėve,
pasaulis tavęs nepažino,
o aš tave pažinau.
Ir šitie pažino, jog tu mane atsiuntei.
26 Aš pagarsinau tavo vardą
ir dar garsinsiu, kad meilė,
kuria mane pamilai,
būtų juose ir aš būčiau juose".

Bet! Reikia saugotis tokio mąstymo, kaip kad tenka girdėti, pvz. vienoje šeimoje miršta kūdikis, o po kelerių metų šeima susilaukia dar vieno vaiko, ir štai jame visi pastebi reinkarnavusį mirusįjį. Taip pat ir apie gimines kartais šnekama, jog štai tame vaike yra atgimęs koks nors dėdė, arba po mirties pats tėvas "okupuoja" sūnaus kūną :)

Pilgrim

Ne, negyvename savo vaikuose.
Jokiomis formomis ar būdais.

Silvija,
citata ne apie tai.

Silvija

Žiūrint kas yra "tai". Žinau, ką pasakytum: esame nepakartojami asmenys, ir aš su tuo sutikčiau :)

Pilgrim

21 tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje,
tegul ir jie bus viena mumyse, ...

viena mumyse ... apie Švč. Trejybės tarpusavio santykį ir kad mes būsime tame santykyje laikui atėjus.
Buvimas per Jėzų, mūsų įsitraukimas į ypatingą bendrystę su Tėvu.
Tačiau šios bendrystės patirtis galima jau čia per - visi bus viena.


Silvija

Taip, toji ištrauka yra apie tai. Gal aš ir klaidinu ją pateikdama, bet ar mirusieji, kurie jau yra vienybėje su Trejybe, negali būti savo tikinčiuose vaikuose per tą pačią vienybę?

Varlė keliauninkė

negyvename vaikuose. reikia kalbėti apie atmintį. panašiai kaip kaip Mišiose per Kristaus atsiminimą yra sudabartinama Jo auka. kol esi atmenamas vaikų, provaikaičių, tol gyveni jų atminty

kukulis

Aš irgi manau kad negyvename savo vaikuose. Čia tas "gyvenimas" vaikuose tiktų, jei kalbėtume apie kokias nors rytietiškas religijas, kurioje apskritai nėra asmens sąvokos.
Tuo tarpu, jeigu mes priimame asmens sąvoką, kur vaikas yra vienas asmuo, o aš esu kitas asmuo, tai jokio gyvenimo vaikuose negali būti iš principo.

Galiu tik įvardinti žalą, kurią atneša "gyvenimo vaikuose" mąstymas. Visų pirma vaikai paverčiami stabais, antra - bandoma jiems primesti savo valią, tarsi stengiantis padaryti savo kopijomis. Visa tai kyla iš to, kad žmogus neturi gyvenimo prasmės, ir ją bando perkelti į savo vaikus.

Vienu momentu mąsčiau apie tai kad Adomo nuodėmė persikelia visai žmonijai, bet nuodėmė ir nėra gyvenimas. Nuodėmė yra mirtis. Adomas ne gyvena mumyse, tai Adomo mirtis tūno mumyse, o ne jo gyvenimas.

Silvija

Ta pačia proga noriu paklausti daugiau išmanančių, kas ta Elijo dvasia šituose kontekstuose:

Pranašų mokiniai, buvę kitoje pusėje – Jeriche, tai pamatę pasakė: ,,Elijo dvasia pasilieka su Eliša!" Atėję jo pasitikti, nusilenkė jam, puldami kniūbsčia. (2 Kar 2, 15)

ir

Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad prirengtų Viešpačiui tobulą tautą". (Lk 1, 17)

Silvija

Paatvirausiu: neperseniausiai sapnavau savo mamą, kuri daugelio žmonių liudijimu buvo šventa moteris ir ji, rodos, kentėjo dėl mano elgesio. Mane tai iki šiol įtakoja keistis į gera. Kaip tai pakomentuotumėt?

kukulis

Visi žmonės susiję tarpusavyje. Jeigu išplėstume sąvoką "gyventi" iki "gyvenančių darbuose" tai būtų galima gyventi ir darbuose ir vaikuose :) .
Viskas priklauso, ką mes turime omenyje, sakydami "gyvename" :)

Diak. Tomas M.

 4 metų dukrytė šiandien klausia manęs: "Tėveli, o kodėl visi žmonės nemyli Dievulio, o mes mylim?" - Prasideda etapas, kurio metu tikiuosi, kad pasiseks teisingai perteikti tikėjimą ir gyvenimo prasmę. Jei taip įvyktų, tikriausiai galėtume sakyti, kad mes gyvename savo vaikuose, t.y. mūsų perteikta patirtis, nuostatos, tikėjimas, tradicijos, viskas, kas mums buvo svarbiausia, sėkmingai įsišaknijo vaikuose, tapo jų vidine dalimi.

Panašiai gal galima būtų klausti (tik dvasiniame/moraliniame kontekste) ar skiepintoje obelyje gyvena abiejų medžių dalys.

Pamenu skaičiau apie tai, kad Prancūzijoje tikėjimo jau beveik nebeliko, bet žmonės iš inercijos vis dar elgiasi kaip krikščionys, tai buvo pavadinta "šventoji atmintis". Sakyčiau "šventoji atmintis" gal irgi būtų to pavyzdys, kaip tėvų, protėvių vertybės vis dar gyvena šiuolaikiniame žmoguje.