Tas, kurį myliu,
man kartą pasakė:
įsikalk, man
tavęs reikia
Štai kodėl
dabar taip sergsčiu save:
žiūriu, kur statau koją,
krūpsiu
nuo kiekvieno lašo lietaus,
kad neištaškytų manęs.
Bertolt Brecht
pasilikti nesikeisti negalvoti
būti akmeniu medžiu lietum
bet lūpos tavo išteptos medum
kad ne ištartų o tylėtų Žodį
Arūnas Peškaitis
Niekad per daug nesidomėjau poezija, bet šitie tikrai gražūs :thumbup:
– Mama, iš kur aš atsiradau?
– Tu neatsiradai, vaike, ir vargu
Ar kada atsirasi. Durys pro mane
– Tik nepyk –
Į tikrovę neišveda...
Rimvydas Stankevičius
Kukuli, tikrai :) poezijos irgi reik po truputį ragaut :)
Išdidžiai sėdžiu vienatvės soste
karūnuota savo pačios išmintim
iš aukštai toli matyt -
ilgas nuobodus kelias į niekur
Jurga Ivanauskaitė
Свиданий наших каждое мгновенье,
Мы праздновали, как богоявленье,
Одни на целом свете. Ты была
Смелей и легче птичьего крыла,
По лестнице, как головокруженье,
Через ступень сбегала и вела
Сквозь влажную сирень в свои владенья
С той стороны зеркального стекла.
Когда настала ночь, была мне милость
Дарована, алтарные врата
Отворены, и в темноте светилась
И медленно клонилась нагота,
И, просыпаясь: "Будь благословенна!" -
Я говорил и знал, что дерзновенно
Мое благословенье: ты спала,
И тронуть веки синевой вселенной
К тебе сирень тянулась со стола,
И синевою тронутые веки
Спокойны были, и рука тепла.
А в хрустале пульсировали реки,
Дымились горы, брезжили моря,
И ты держала сферу на ладони
Хрустальную, и ты спала на троне,
И - Боже правый! - ты была моя.
Ты пробудилась и преобразила
Вседневный человеческий словарь,
И речь поьгорло полнозвучной силой
Наполнилась, и слово ты раскрыло
Свой новый смысл и означало: царь.
На свете все преобразилось, даже
Простые вещи - таз, кувшин, - когда
Стояла между нами, как на страже,
Слоистая и твердая вода.
Нас повело неведомо куда.
Пред нами расступались, как миражи,
Построенные чудом города,
Сама ложилась мята нам под ноги,
И птицам с нами было по дороге,
И рыбы поднимались по реке,
И небо развернулось перед нами...
Когда судьба по следу шла за нами,
Как сумасшедший с бритвою в руке.
Арсений Тарковский, 1962
Žinomo kino kūrėjo A. Tarkovskio tėvo eilės.
Turiu porą tokių iš lietuvių, bet autorių nebežinau. Labiau tikdavo prieš 10 ar 15 metų...
Vėl man liūdna...
Vėl man liūdna, širdį gelia,
Vėl man darosi baisu,
Kur trys pasakų seneliai
Neša karstą ant pečių?
Juodas karstas, juodos mintys,
Pragaro liepsna baisi.
Mūsų laimė surakinta,
Paskandinta šuliny.
O tie pasakų seneliai
Išvaryti iš namų,
Eina, klumpa, galvas kelia,
Nesiskundžia likimu.
Jie norėjo tik uždegti
Meilės ugnį ant uolų,
Linksmą pasaką pasekti
Pasidžiaugti, kad ramu.
O dabar štai surakinta
Guli laimė šuliny,
O seneliams kojos linksta,
Baimė slepiasi širdy.
Ir per audrą, ir per vėją,
Pažiūrėti net baisu,
Trys seneliai užsidėję
Neša ugnį iš namų.
Vis dar...
Norėjau išlįsti kaip kurmis į šviesą
Norėjau surasti bent kokią nors tiesą
Norėjau kvatotis mirčiai i veidą
Norėjau daryti tai, ko neleido.
Norėjau paversti moliugą karieta
Norėjau myleti savo Džiuljeta
Norėjau išmokti atleisti už skriaudą
Norėjau išplaukti be pakišto šiaudo.
Gyvenimas ėjo sklandžiai pro šalį
Pjaunu, ką sėjau - dilgėlės želia:
Kurmis apako šviesą išvydęs
Tiesa tarp trijų pušų pasiklydo
Mirtis tebelaiko gyvenimo raktą
Už laisvės troškimą - guzas i kaktą.
Moliugą suvalgiau... velniop tą karietą...
Kitiems savo meilę dalina Džiuljeta
Vis sunkiau ir sunkiau atleisti už skriaudą
Bet vis dar plaukiu. Ir vis dar - be šiaudo.
Aklinam kambary
bevardė viltis
lyg pelė
per visą naktį
krebžda.
Gynė Dineikaitė
,,Namai bičiulio kur?" – paklausė priešaušriu raitelis,
Ir stabtelėjo dangus.
Praeivis, šviesos šakelę nuo lūpų žvirgždukų tamsai įteikęs,
Pirštu parodė tuopą toly ir tarė:
,,Neprijojus medžio
Takelis bus tarp gyvatvorių, už Dievo sapną žalesnis,
Ten meilė tokio pat mėlio kaip plunksnos tiesos.
Josi takeliu iki galo, iš už brandos metų išnyrančio,
Paskui pasuksi vienatvės gėlės link.
Du žingsniai iki gėlės
Prie amžinosios žemės mitų versmės sustosi
Ir skaidri baimė persmelks tave:
Trapaus nuoširdumo erčioj šlamesį išgirsi,
Berniūkštį pamatysi,
Sliuogiantį išlakion pušin viščiuko vogt iš lizdo šviesos,
Ir jo paklausi –
Namai bičiulio kur?"
SOHRAB SEPEHRI
iš persų k. vertė Austėja Merkevičiūtė
ateis visų šventųjų ir tavęs
ateis pavargęs nuo teisumo
gyvų ir mirusiųjų nebeteisti
ir viešpataus: sėdės kartu prie stalo
šypsosis švęskit ir kartos
jog kaltas tas kuris teisus
ir tas teisus kuris aiman
nors truputėlį kaltas / Vytautas. V. Landsbergis
Prisikėlusi iš mirusiųjų
slampinėčiau pajūriu
prisirinkčiau
pilnas kišenes kriauklių
klausyčiaus ir klausyčiaus
bangų ošimo
kol pagaliau pamirščiau
kaip barbeno žemės grumstai
į karsto dangtį / Jurga Ivanauskaitė
Yra tokių, kurie gyvenimą atlieka gabiau.
Viskas juose ir aplink juos tvarkinga.
Viską išmano, į viską turi teisingą atsakymą.
Iš karto suvokia, kas ką, kas su kuo,
kokiu tikslu, kokiu būdu.
Antspauduoja tik vieninteles tiesas,
išmeta į smulkintuvus nereikalingus faktus,
O nežinomus asmenis
į iš anksto jiems priskirtus segtuvus.
Galvoja tiek, kiek verta,
nė akimirksnio ilgiau,
nes už to akimirksnio tyko abejonė.
O kai išleidžiami iš būties,
palieka savo postą
pro nurodytas duris.
Kartais jiems pavydžiu –
laimė, tai praeina. / W. Szymborska
"Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.
- Pradedu suprasti,- tarė mažasis princas.- Yra viena tokia gėlė... Man rodos, kad ji mane prisijaukino..."
"Jei tu ateidinėsi, pavyzdžiui, ketvirtą valandą popiet, tai jau nuo trečios valandos aš imsiu jaustis laiminga. Kuo toliau, tuo laimingesnė jausiuos. Ketvirtą valandą jau pradėsiu jaudintis ir nerimauti: sužinosiu, kiek atsieina laimė! Jei tu ateidinėsi bet kada, tai niekad nežinosiu, kada man pasipuošti širdį. Reikia laikytis apeigų... "
Antoine de Saint Exupéry
"Mažasis princas"
Kaštone, "Mažasis Princas" tavo mėgstamiausias kūrinys?
Man ši knyga patinka.
Palietė Keliauninkės įkeltas tekstas.
Kukuli, tau nebūna taip, kad užknisa iki negaliu tuščios kalbos?
trypia, trypia. Ir nieko. Laiką užmušinėją.
ohhh....
Tas tekstas tiko ir man.
Taip ir būna, kad kai pasidalinam, kas šią dieną mus paliečia (tiksliau, per ką mus šiandien paliečia Dievas), tai "pajudina" ir šalia esančius. Tarsi kokia grandininė reakcija :)
Perskaičius pastarąją ištrauką prisiminiau "Eik į savo kambarėlį" pratybų patarimą būtinai numatyti konkretų laiką maldai - Susitikimui. Tai man svarbu.
Būna visaip man. Būna, kad užknisa kalbos, o būna, kad pats ieškau su kuo pabendrauti ::)
Aš trokštu!..
Manoji burna -
Molio šukė išdžiūvus...
Suskeldėjęs -
Prie gomurio limpa
Liežuvis.
Mano gyslom - ugnis,
Nebe kraujas
Sruvena - - -
Aš, kurs esu Izraeliui atvėręs
Šaltinį uoloj,
Vandenynus plačiuosius
Sukūręs,
Tyrųjų šaltinių ir upių
Valdovas,
Trokštu lašo vandens!..
O man liko -
Tik perrūgęs vynas...
Tiktai juo - lyg actu -
Mano degančias lūpas
Suvilgys - -
Ruošia gėrimą Judas,
Ten - ant medžio šakos...
Piktžodžiavimais girdo minia...
Mano tauta!
Tu taip atsilygini
Dievo Mesijui?!..
...Aš trokštu!..
Duok man gerti,
Samarijos dukra,
Iš sudužusios sielos ąsočio
Išsiliejusios tavo gėlos...
Aš išsekintus nuodėmių šulinius
Užtvindysiu Meile -
Kriokliais Gyvojo
Išganingo vandens!..
Ateikite,
Jūs, kurie geriate
Iš pūvančių pelkių,
Iš pražudančio geismo
Srovių!..
Vieno lašo -
Jūsų sielų aš trokštu!
Aš - jums dovanai duosiu
Šaltinį, kurs trykšta
Iš mano Širdies...
Šitas geras, oi ta lapėsnapė:
Citata iš: Kaštonas liepos 18, 2016, 03:32:53
Jei tu ateidinėsi bet kada, tai niekad nežinosiu, kada man pasipuošti širdį. Reikia laikytis apeigų... "
Priminė, kad Dievas yra ne chaoso, o tvarkos Viešpats, viskam kas ant žemės padirbęs rėmus.
Vida, o kas tų eilių autorius? Tu pati?
Tikrai ne aš. Jeigu atrasiu parašysiu. Šiaip balzamas sielai. Pasirodė gražu, todėl pasidalinau. :)
Marija Katiliūtė-Lacrima
2016 m. liepos 6 d., eidama 86 metus, mirė viena ryškiausių Lietuvos religinės poezijos kūrėjų Marija Katiliūtė-Lacrima.
1961 m., dar studijuodama Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, Marija savo gyvenimą paaukojo Dievui, tapdama pogrindyje veikusios Kristaus Karaliaus diakonių kongregacijos seserimi. 1971–1989 metais ji dirbo žurnalo Kultūros barai, 1988–1995 metais – Katalikų pasaulis redakcijose.
Kurti eiles Marija Katiliūtė pradėjo ankstyvoje jaunystėje, tačiau pirmoji knyga – sonetai ,,O Vilniau, Vilniau" – Lietuvoje pasirodė tik 1989 metais. Sovietmečiu jos kūryba, nenurodant autoriaus, plito savilaidoje ir kartais buvo priskiriama kitiems poetams. Malšindama religinės poezijos alkį, per nuorašus sklidusi Lacrimos poezija pateko į užsienį ir, nenurodant autorystės, buvo išleista JAV, Australijoje, Kanadoje, Brazilijoje (Švč. M. Marijos ir Jėzaus Širdies litanijų invokacijų, rožinio slėpinių, Kryžiaus kelio stočių apmąstymai). Daug jos eilėraščių tapo bažnytinėmis giesmėmis, neretai laikytomis tiesiog liaudies kūryba.
Atgavus Nepriklausomybę, Lietuvoje pasirodė Lacrimos religinės lyrikos bei poetinių meditacijų rinkiniai Troškulys, Septynios gelmės, Atverk man lūpas, Magnificat, Irtis į gilumą, Švč. Mergelės Marijos litanija,Tau, Marija!, šv. Mišių apmąstymaisonetais Tikėjimo paslaptis, meditacijų liturginių metų sekmadieniams, šventėms ir iškilmėms trilogija Jausti su Bažnyčia. Praėjusiais metais išleista papildyta Rožinio meditacijų knyga Mergelės Žiedas. Dar daug poetinės kūrybos, kurios Lacrima neapleido iki paskutiniųjų dienų, liko rankraščiuose.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-07-07-mire-poete-marija-katiliute-lacrima/146389
- Lik sveika...
- Lik sveikas,- tarė lapė.- Štai kokia mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.
- Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis,- pakartojo mažasis princas, norėdamas geriau įsiminti.
- Tavo rožė tau tokia brangi todėl, kad tu jai paskyrei tiek laiko.
- Mano rožė man tokia brangi todėl...- pakartojo mažasis princas, norėdamas geriau įsiminti.
- Žmonės pamiršo šią tiesą,- tarė lapė.- Bet tu neturi jos pamiršti. Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji. Tu atsakingas už savo rožę...
- Aš atsakingas už savo rožę...- pakartojo mažasis princas, stengdamasis geriau įsiminti.
Vienoje Kauno mokykloje pradinukai kuria haikus :)
Žuvis Nemune.
Žirgelis kalnelyje
Sėdi sau ramiai...
Svajonė skrenda
Su viltingais sparneliais
Ir lyja lietus...
Išaušo rytas.
Pradeda keltis gėlės.
Ateina tyla.
(http://www.efoto.lt/files/images/49106/padaryk%20kavos%20mz.preview.jpg)
"Žirgelis kalnelyje
Sėdi sau ramiai..."
Pasirodo arkliukai tikrai moka sėdėti. Geras. :)
Не бойтесь тюрьмы, не бойтесь сумы,
Не бойтесь мора и глада,
А бойтесь единственно только того,
Кто скажет:"Я знаю, как надо!"
Aleksandr Galič
(Nebijokite kelėjimo, nebijokite terbos (ubago),
Nebijokite maro ir bado,
Bijokite to vieno, kuris sako
"Aš žinau kaip reikia!")
dar vienas rusiškas, bet geras. nu tooks geras.. neversiu.
Два на миру у меня врага,
Два близнеца, неразрывно-слитых:
Голод голодных и сытость сытых!
Marina Cvetajeva
Ak koks grožis.. koks būties lengvumas būsimos grėsmės akivaizdoj. Nepakeliamas lengvumas. Kas atspės autorių?
Iš negandingų vakarų
Audrų perkūnijų prikrauti
Lingavo debesų laivai.
Tada graži, graži buvai,
Akim tyliųjų ežerų...
Lyg eidama linelių rauti.
Gražu. Pabandžiau įsijausti į vaizdą....
"Iš negandingų vakarų " - kažkas po karo.
"Audrų perkūnijų prikrauti " - apvalūs dideli tamsūs, kartais violetiniai, žaibuoja
"Lingavo debesų laivai. " sunkūs
"Tada graži, graži buvai, " - be komentaro
"Akim tyliųjų ežerų... "gili-sena
"Lyg eidama linelių rauti. "-su keiksmažodžiais?
Pradėjai neblogai, bet pabaigoj kažkas zekiško prasimušė :)
Sekantis posmelis:
Dangus įkaito nuo žarų,
Gaisravietės žėravo baisios.
Ties vieškeliu, ties vėjuotu
Nustebusi stovėjai tu
Akim tyliųjų ežerų,
Upelių kaspinais žydraisiais.
"Nustebusi stovėjai tu " šita eilutė man patiko. :thumbup:
Negaila juodbėrių bėrų,
Jaunų dienų jaunam negaila.
Man gaila tik tavęs vienos
Įsigalvojusios, liūdnos -
Akim tyliųjų ežerų...
Tavęs man begaliniai gaila.
Sugraudino. Mopedą juodą vaikystėje turėjau.
Kažin kur jis dabar?!
Nu. Paskaityk dar mažąjį princą, jau užmiršai :)
Nesinervuokis Keliauninke, aš jau sakiau, kad nieko nesuprantu poezijoje.
Neturėjau ką veikti, prisipažįstu.
Bandžiau juokauti. Viskas tyliu.
Nesinervuoju, nesulauksi :)
Poezija man patinka tuo kad čia ir nereik nieko suprasti. Ne taip kaip filosofijoj ar teologijoj kokioj. Čia galima ilsėtis
Ir tavo ašarų tyrų...
Jom dulkių vieškelio nelaistyk.
Neverk daugiau ir neliūdėk,
Kovon mane tu. palydėk
Akim tyliųjų ežerų...
Tau dovanų parnešiu laisvę.
Piligrim, ir tu ilsiesi?
man labai patikęs yra šis jos kūrinys
O Viešpatie, sugrįžtu pas Tave,
Tamsioj nakty paklydus.
Priglausk kaip tikrą dukrą vėl mane.
Skaudžias žaizdas išgydęs.
Priimk atgal, o Viešpatie brangus,
Leisk su Tavimi sueiti.
Aš žemėje palieku visus draugus —
Tavy turiu tik viltį.
Juk Tu žinai, kad laimė tarp žiedų. ..
Širdy man buvo gera, gera. ..
Bet melas išvogė man daug turtų,
Įpiršęs nuodingąjį nektarą.
Jis nunešė kryželį paslapčia,
Man nuo širdies pavogęs.
Joje ir kūdikio karšta malda
Paliko be pastogės.
Gyvenimas atrodo tuštuma,
Lyg tamsi, juoda naktis...
Vėl netikėtai palietei mane
Malonės savo spinduliu.
Dabar vėl grįžau, Dieve, pas Tave,
Tamsioj nakty paklydus, —
Priglausk kaip tikrą dukrą vėl mane,
Skaudžias žaizdas išgydęs.
p. s. Kaštonai ne tik ... pats kartais parašau
Kaštonai, kas tau labiausia iš trijų patink: eiti, sėdėti ar gulėti? Tiesiog atsakyk be išvedžiojimų
Jo, šitas yra jos atgailos aktas.
Be išvedžiojimu nesigaus.
Kada noriu tada patinka eiti.
Bala nematė.
Gulėti.
Vadinasi ir tu mėgsti ilsėtis :) Dievas ir tas kaip išėjo ilsėtis, taip ir ...
Geras. :celebrate:
Užduok dar viena klausimą!
Gerai. Ar dabar galėtum pasakyti apie save "esu be klastos" ?
Pasakau: be šansų....
1281 / 1283
Tai labanakt. Jei galėsi, pasimelsk šiandien už mane
ok
0,00 MR
Šį eilėraštį skaičiau 9 klasėje - šiandien atradau naujai. Man - nuostabi ši poezija, todėl dalinuosi:
Борис Чичибабин
С далеких звезд моленьями отозван,
к земле прирос
и с давних пор живет в лесу литовском
Иисус Христос.
Знобят дожди его нагое тело,
тоскуют с ним,
и смуглота его посеверела
от здешних зим.
Его лицо знакомо в каждом доме,
где видят сны,
но тихо стонут нищие ладони
в кору сосны.
Не слыша птиц, не радуясь покою
лесных озер,
он сел на пень и жалобной рукою
щеку подпер...
Я в ту страну лесную и речную
во сне плыву,
но все равно я ветрено ревную
к нему Литву.
Он там сидит на пенышке сосновом
под пенье ос,
и до сих пор никем не арестован
смутьян Христос.
Про черный день в его крестьянской торбе
пяток сельдей.
Душа болит от жалости и скорби
за всех людей.
Ему б — не ложь словесного искуса,
молву б листвы...
Ну как же вы не видели Иисуса
в лесах Литвы?
Sudomino šis poetas, pasirodo - tikras pranašas, kaip ir turėtų poetai būti. Rusas, gyvenęs Ukrainoje. Paklausykite jo skaitomų eilių (nuo 6.00):
https://youtu.be/ummUyjyggPE
Ką manote? :-\
Citata iš: Varlė keliauninkė spalio 14, 2016, 15:59:54
Ak koks grožis.. koks būties lengvumas būsimos grėsmės akivaizdoj. Nepakeliamas lengvumas. Kas atspės autorių?
Iš negandingų vakarų
Audrų perkūnijų prikrauti
Lingavo debesų laivai.
Tada graži, graži buvai,
Akim tyliųjų ežerų...
Lyg eidama linelių rauti.
Skaitydama šį straipsnį (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-10-18-ar-man-vis-dar-gyvas-seniai-mires-120-metis-eretas/150166), negaliu negalvoti, kad poetas vis dėlto turi būti kiek pakilęs nuo žeidžiančios realybės, kad tokiais meilės žodžiais, atsiskirdamas nuo to kas žèma, galėtų garbinti.
Keliuotis prisiminė Eretą, mąstydamas apie jo ir Salomėjos Nėries draugystę:
Tai buvo triukšmingas katalikų veikėjas, nedaug turįs laiko rengtis universiteto paskaitom, bet savo nepasiruošimą puikiai mokėjo pakeisti oratoriška retorika, jaudinančia patetika ir pompastišku patosu.
S. Nėris dėl savo jaunatviško nepatyrimo, dėl savo nerealistinio išauklėjimo nesugebėjo įžiūrėti šios retorikos dirbtinumo ir vis labiau juo žavėjosi. Draugavimasis prasidėjo dar 1926 metais rudenį. Jis ją pakviesdavo į kiną, nusivesdavo į ,,Metropolio" restoraną muzikos paklausyti.
Jis mėgo muziką ir kartkartėmis, užuot skaitęs paskaitas, į universiteto auditoriją atsigabendavo gramofoną, demonstruodavo daugiausiai Bethoveno simfonijas ir jas patetiškai aiškindavo. S. Nėris irgi mėgo muziką ir J. Ereto pagalba Bethoveną pamėgo visam gyvenimui. Išoriškai buvo gražus, bet dirbtinių manierų ir pompastiško mandagumo. S. Nėriai tai tiko, ji, tokia nuoširdi ir natūrali, nebuvo suradusi būdų šifruoti kaukėto gyvenimo. J. Eretas buvo sulietuvėjęs ir vedęs labai paprastą, bet ramią ir geros širdies studentę Jokaitytę, artimą milijonierių Vailokaičių giminaitę.
(Juozas Keliuotis apie Salomėją Nėrį, in XXI amžius, http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2008/07/16/memuar_01.html )
Kun. Robertas Grigas
...Jau virš Vilniaus aušra...
Iš rankraštinio eilių rinkinio ,,Dangus ir Dykuma"
XXX XXX XXX
,,Haec est hora vestra et potestas tenebrarum"*
Lc 22, 53
Jau boluoja aušra... Sustabdykite tankus,
Jau praėjo tamsybių valdžios valanda.
Kraujas Trylikos inkaru sunkias į krantą,
Kur gyvens nugalėjusi laisvės tauta.
Ryto vėjas vidurnaktį baigia draskyti.
Ar su laisve gyvent – ar numirti su ja
Tvinsta žmonės į aikštes, ant potvynio švyti
Jūrų Žvaigždė, ir minios kartoja ,,Sveika"...
-Aušra, Rože, Mergele, jei Tu mus dar myli –
Sugrąžink, įsakyk, – Tu gali,- atgalios...-
Į šarvuotą, ledinę, pastėrusią tylą
Šaukia motina, sesė, dvasia Lietuvos.
...Jei dar myli... Marija! Mus Sūnui užtarki,
Nes kitaip žemės teisė ir vėl bus kurčia.
- - - Jau virš Vilniaus aušra! Nesuspėjote, tankai!
Jau į pragarmes garma šėtono valdžia!
1991 04 – 1993 02 10
* Lot. ,,Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas"
Lk 22,53
XXX XXX XXX
Man davėt rožę –
Tokią dygliuotą
Kaip tas lieptelis
Kuriuo einu
Į savo laisvę
Ar ešafotą –
Kaip Dievas nori –
Tiesiu keliu
Delnais suspaudžiau
Tartum likimą
Skaudų, bet savą
Iki gelmių
Ir sausio naktį
Tryliktą – trylika
Švenčiausių ašarų
Virto krauju
Ir jos užbūrė
Baltą karūną
Ant geltonplaukės
Tautos kasų
Jau nenuplėš jos
Sparnai siaubūnų
Jau neaptėkš jos
Gličiu purvu
Iš vieno perlo
Iš ametisto
Lelijos žiedo
Žalios rūtos
Kalte iškalta
Liete nulieta
Spindėk per amžius
Virš Lietuvos - - -
1991 05 24
1991 m. Sausio tryliktoji
Virš veidų ir žaizdų,
virš minių naktyje prasiskleidus
Paslaptingoji Rože,-
tai ašarų maldos tenai, o ne sausio speiguota rasa –
Ant pažįstančių
ir nepažinusių dar Jos nepaliesto grožio širdžių nusileidus
Tu laimėjai
mūs' taikųjį mūšį – ne ginklo – stipresnio – teise - -
Ar girdi,
neapkenčiantis, kruvinas, aklas pasauli,
Ar girdi? –
jau triumfuoja ne smurtas, o laisvės svajužė šventa
Naują erą,
kur Kūdikis Rožės skeptru viešpatauja,
Kaip gyvybę Anapus atverčia –
dabar jau visų mūs' sesuo –
Loreta - -
1992 01 13
XXX XXX XXX
Sunkus buvo tankas, kuris ant tavęs užvažiavo,
Plieniniai ir aštrūs vikšrai, kurie draskė susmigę.
Ar spėjai sušukti – ir ką? – Dangui, Rytdienai, Mamai
(Tėvynė!Ir laisvės – šviesos – sklidina begalybė!)
Skaudėjo labai? Sopulys numarino net skausmą?
(Žaizdas glamonėjantys motinų pirštai ir lūpos
Pajėgtų – sutraiškytais jų palaikais apsisiaustų
Ir dvasią, ir šypsnį, ir gyvastį savo įpūtę)
Bet tavąjį kūną į žemę įspaudė metalas,
Į taurę suliejo drauge su krauju savanorių,
O siela pakilo ir vėl – antrą kartą – pastojo jiems kelią
Nematomu milžinu. Ir tankai sustojo.
Kaunas, 1992 01
Pascal Riou eilėraštis ,,Pasenęs Zachiejus"
Laipiodamas į medžius visada maniau,
kad būsiu pirmasis tave pastebėjęs
ir pakilęs virš minios erzelio, kur ligoti vaikai,
apdairūs išminčiai ir svetimšaliai kareiviai,
savo ginklais staiga tave užstojantys.
Diena, kai mano tarnai tau padengė stalą,
buvo mano šlovės ir jaudulio laikas;
tikėjau ją nesibaigsiant.
Pasenau bėgant metams – ir tavo veidas kaip gyvas priekaištas.
Privalėjau toliau rinkti mokesčius
ir lenktis dienos galingiesiems. Šakos
išsikerojo ir aš taip pavargau
tave sekti – net iš toli...
Būna laikas, kai tylėdamas stoviu
paskendęs šviesoj, kuri krinta
gilumoje didžiulės, tuščios navos,
paliktos giedotojų.
Man prireikė penkiasdešimties metų suprasti,
kad ten manęs lauki.
Iš prancūzų kalbos vertė Tomas Taškauskas
Sėdėdamas savo gyvenimo narvely,
stebėk dvasios paukštį, kol jis neišskrido / Rumi*
*Džalalis ad Din Rumi (1207–1273) – persų poetas, juristas, teologas, sufijų mistikas
rašo vyrai protingi
apie dulkes ir mirtį
šaukia tartum pasaulį
gimdytų
o aš tik meldžiuosi
kad lytų kad lytų kad lytų
B.Jonuškaitė
Kam įdomu:
https://www.lyrikline.org/en/poems/mieste-karantinas-15252
Aš namų neturiu.
Aš nemoku dainų.
Aš trumpam atėjau.
Aš ilgam išeinu.
Mano sese maža,
Aš žinau ko tyli.
Baisiai aukštas dangus,
Baisiai žemė gili.
Ir žinai paprastai
Toj pilkoj pakelėj:
Mes nebuvom aukštai,
Mes nebūsim giliai.
Bet vistiek bet vistiek
Vieną vasarą čia
Buvo mūsų pasaulis,
Džiaugsmai ir kančia.
Jonas Strielkūnas