• Welcome to TavoRankose.org - katalikiškas diskusijų forumas. Please login or sign up.
 
gegužės 19, 2024, 08:54:19

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Modernizmas Katalikų Bažnyčioje - kad kovoti su tuo, reikia susipažinti

Pradėjo Diak. Tomas M., liepos 03, 2014, 14:54:47

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Diak. Tomas M.

Diskusijose mes vis paliečiam modernizmo temą. Dažnai modernizmą mes suprantame, pritaikydami modernizmo bruožus iš mums pažįstamų sričių, kaip filosofija, muzika, menas ir pan. Tai tikrai neįneša aiškumo, siekiant perteikti savo supratimą.

Katalikų tikėjime modernizmo erezija, kurios pasireiškimai fiksuojami - 1900-1910, 1966-dabartis, yra gana tiksliai apibrėžta. Pagrindinės klaidingo mokymo klaidos yra šios:


  • Dievo negalima pažinti ir įrodyti Jo egzistavimą įgimtu (naturaliu) supratimu (priežastimis). God cannot be known and proved to exist by natural reason.
  • Išoriniai Apreiškimo ženklai, kaip stebuklai ir pranašystės, neįrodo dieviškos krikščionių religijos prigimties ir nėra tinkami modernaus žmogaus intelektui. External signs of revelation, such as miracles and prophecies, do not prove the divine origin of the Christian religion and are not suited to the intellect of modern man.
  • Kristus neįsteigė Bažnyčios. Christ did not found a Church.
  • Ir pagrindinė Bažnyčios struktūra gali keistis. And the essential structure of the Church can change.
  • Bažnyčios dogmos pastoviai vystosi, kad laikui bėgant, jų prasmė galėtų kisti (iš vienos prasmės į kitą). The Church's dogmas continually evolve over time so that they can change from meaning one thing to meaning another.
  • Tikėjimas yra aklas religinis jausmas, kuris kyla iš pasąmonės dėl širdies ir moralei pajungtos valios impulso. Tikėjimas nėra tikrasis intelekto pakilimas į dieviškąją tiesą, gautas, išgirdus ją iš išorinio šaltinio. Faith is a blind religious feeling that wells up from the subconscious under the impulse of a heart and a will trained to morality, not a real assent of the intellect to divine truth learned by hearing it from an external source.

Kovai su modernizmo erezija yra skirtas Pop. Pijaus X Motu Proprio laiškas "PRAESTANTIA SCRIPTURAE" (anglų k.) ir to paties popiežiaus enciklika "PASCENDI DOMINICI GREGIS", kurios pagrindu buvo išleista knyga "Katekizmas apie modernizmą".

Kiti resursai:

XX A. PRADŽIOS KATALIKIŠKOJO MODERNIZMO ATGARSIAI LIETUVOJE

Pilgrim

CitataTikėjimas yra aklas religinis jausmas

Suskambėjo neseniai perskaityta žinia
CitataTarptautinė teologinė komisija paskelbė dokumentą, kuriame analizuoja ,,sensus fidei – tikėjimo jausmą". Formaliai tokio išsireiškimo Šventajame Rašte ar Bažnyčios mokyme iki Vatikano II Susirinkimo neužtiksime, tačiau užtiksime tą tikrovę, kurią ši sąvoka perteikia.

Tikintieji, rašoma dokumente, turi tarsi ,,dvasinį Evangelijos tiesos instinktą", kuris leidžia jiems atpažinti ir priimti autentišką krikščionišką doktriną ir praktiką, atmesti netikrą. Šis antgamtinis instinktas, susietas su tikėjimo dovana, priimta Bažnyčios bendrystėje, yra vadinamas ,,sensus fidei", tikėjimo jausmu, ir leidžia krikščionims išpildyti savo pranašišką pašaukimą.
... ... ...
Tikėjimo jausmas, kaip sako jau pats pavadinimas, yra susijęs su tikėjimo dovana ir su Šventosios Dvasios gavimu bei veikimu. Šventoji Dvasia veikia ir kalba ne vien per dvasininkus ar vyskupus, bet per kiekvieną tikintįjį. Vatikano II Susirinkimas sąmoningai stengėsi viršyti tokią Bažnyčios sampratą, pasak kurios yra dvasininkai, kurie aktyviai moko, ir likę tikintieji, kurie pasyviai priima. Bažnyčia pirmiausia yra pakrikštytųjų bendruomenė, dvasininkija ir vyskupija pirmiausia yra pakrikštytieji. Per krikšto metu gaunamą Šventosios Dvasios dovaną yra sukuriama pamatinė tikinčiųjų lygybė, kiekvienas tikintysis yra kviečiamas būti aktyviu bendruomenės nariu.

Šis tekstas paimtas iš Vatikano radijo puslapio (http://lt.radiovaticana.va/news/2014/06/23/tarptautin%C4%97_teologijos_komisija_paskelb%C4%97_dokument%C4%85_apie_%E2%80%9Etik%C4%97jimo/lit-808893)

kukulis

Šiaip iš tiesų šitų erezijų įvardijimas įneša daug aiškumo.

Kodėl? Todėl kad tarp šių įvardijimų nėra to, kas kartais laikoma erezija, nors iš tiesų taip nėra. Pvz. tarp šių išvardintų erezijų nėra kritikuojamas modernizmas kaip toks. T.y. ne viskas, kas priskiriama modernizmui turėtų būti vadinama blogiu.

Pvz. roko ir kitokia moderni muzika , modernios sporto šakos, menas ne visada turėtų būti siejamas su kuria nors iš išvardintų erezijų. Sutinku, kad didelė dalis roko muzikos neša savyje piktojo dvasią; lygiai tas pats galioja ir su menu ir galbūt su kai kuriomis sporto šakomis; tačiau yra ir geras rokas, ir modernus krikščioniškas menas, ir visai geros ir įdomios modernios sporto šakos; tas pats pasakytina ir apie bet kurias kitas modernizmo šakas.

Todėl, jeigu žmogus mėgsta roko muziką, tai dar nereiškia, kad jis pvz. mano jog stebuklai ir pranašystės, neįrodo dieviškos krikščionių religijos prigimties ir nėra tinkami modernaus žmogaus intelektui.

P.S.

Visai kita tema, man irgi užkabino Piligrim tos erezijos apie religinį aklumą.  Šitoj vietoj užimu Tomo ir Piligrim poziciją: vien intelektas neturėtų būti suabsoliutinamas;  protas turi būti nuolankus ir suprasti, kad ne viskas jam yra pasiekiama savarankiškai.

P.P.S.

Ai man atrodo čia labiausiai akcentuotinas šis punktas: Bažnyčios dogmos pastoviai vystosi, kad laikui bėgant, jų prasmė galėtų kisti (iš vienos prasmės į kitą).

Regis čia labiausiai šitoje vietoje Bažnyčios Tradicija kertasi su modernizmo idėjomis.

Varlė keliauninkė

Citata iš: Tomas M.  liepos 03, 2014, 13:04:20
Silvija, tu visiškai teisi, Tradicijos su Modernizmu nereikia dirbtinai priešinti, jie ir taip yra vienas kitam priešiški patys savaime :D
Netiesa. Savaime nebūna. Būna sugalvotas priešiškumas, kuris yra "tarp ausų", t.y. mūsų galvose. Taip pat patogus įsitvirinimas vien tik tradicijoje ir nematant laiko ženklų grasina mums tapti fariziejais.. Mes mąstome, analizuojame ir tokiu būdu pametame visumą, su visa įvairove, ir nebematome proceso, judėjimo - tampame statiški, įklimpe savo proto konstrukcijose iki kaklo.. Tai ne ne tas Kelias, ir tada sekame ne Jėzų, o o savo įsivaizdavimus.. tada kyla noras kovoti, priešintis, kai reikia tik priimti ir gyventi čia ir dabar. Noriu pasakyti, kad pasaulis atrodo toks, kaip mes galvojame. Todėl galvokime, ką galvojame.

kukulis

Man atrodo kad mes labai maišome terminus.

Yra toks bendrinis žodis "tradicija" ir yra  tikrinis žodis "Bažnyčios Tradicija".

Bažnyčios Tradicija kalba apie labai konkrečius dalykus. Tai nėra tiesiog kažkoks liaudiškas pamaldumas ar panašiai. Tai yra Šventojo Rašto aiškinimas, dogmatika, dvasingumo supratimas ir kiti labai rimti dalykai.

Tuo tarpu mes dažnai suvokiam žodį "tradicija" labiau bendrine prasme. Tarkim važinėjimas į Šiluvos atlaidus yra tradicija, bet jokiu būdu ne Bažnyčios Tradicija.

Žodis modernizmas taip pat įgyja skirtingas prasmes priklausomai nuo vartojimo konteksto. Šnekamojoje kalboje žodis "modernizmas" mažiau sietinas su Bažnyčia. Bendrine prasme "modernizmas" yra noras vis kažką keisti, naujumo ieškojimas ir t.t. . Šia bendrine prasme, žodis "modernizmas" yra neutralus gėrio ir blogio supratimo atžvilgiu.

Labiau tikrine prasme žodis "modernizmas" įgyja specifinę reikšmę priklausomai nuo konteksto. Pvz. modernus menas, moderni muzika, modernūs baldai.

Moderni Bažnyčia taip pat, mano nuomone, dar kol kas neįgyja negatyvaus atspalvio. Negatyvumas atsiranda, kad iš noro keisti, prarandami Bažnyčios turtai. Čia ir Tomo įvardintos "modernizmo erezijos". Manau labai gerai, kad yra padarytas šis įvardijimas.

Pats įvardijimas "modernizmo erezijos" padarytas, be abejo, šviesių protų, ir tikriausiai dalyvaujant Šventajai Dvasiai.

Todėl reikia būti labai atsargiems ir netapti bambančiais "senukais", kurie vis sako "Šiais laikais jaunimas visai sugedęs. Va pamenu mūsų laikais tai buvo viskas visai kitaip ... " ;)

P.S.
Bendrine prasme ištartų žodžių "modernizmas" ir "tradicija" reikšmės iš tiesų kaip antonimai.  Tačiau šis supriešinimas ne visad yra tas pats supriešinimas kaip "blogis" ir "gėris".

Dar labiau, pereinant prie konkretaus šių žodžių vartojimo konteksto, sakyčiau, tiek "modernizmas" tiek "tradicija" gali netgi sueiti į vieną derinį; kuriant naują gėrį, kuris savo esmėje visad yra naujas.

P.P.S.

Čia yra paimta Švenčiausiojo Sakramento adoracijos melodija. Giedama lotyniškai, panaudojant elektroninius instrumentus.
https://www.youtube.com/watch?v=r3H5f7oePQE

Diak. Tomas M.

Paskaita apie modernizmą (anglų k.):
Rev. Paul Scalia - The Errors of Modernism.

Labai daug gerų minčių ir įžvalgų, bet kas ypač įsiminė - modernizmas pavojingas ne katalikų tikėjimui, jis pavojingas bet kokiam tikėjimui...

kukulis

Pagal tai, ką pasakė kalbėtojas, tai supratau, kad modernizmo pagrindas - reliatyvizmas. Tiek laiko, tiek erdvės, tiek subjekto prasme.

Tikėjimo atžvilgiu pagrindas - agnosticizmas. Tačiau viskas veda labiau į tai, kad modernistas yra labiau materialistas nei agnostikas.

P.S.
Gerą paskaitą klausiau apie materializmą. Išgirstą informaciją ir kaip ją supratau prie progos surašysiu :)

Pilgrim

Na kadangi tai viršija mano žinias  ;) tai ramu.  Nes nėra aišku.

kukulis

Man tai ramu pasidaro kai kas nors paaiškėja. ;) Mat kokie žmonės skirtingi... Gal kada pabendrausim. :)

Pilgrim

Anglų kalbos žinias viršija  :) o modernizmas tai ten nieko nauja. Jis išnagrinėtas dar viename iš pirmųjų amžių.

kukulis

Vadinasi Bažnyčia dabar yra panašioje situacijoje, kaip ir pirmaisiais amžiais.

Pilgrim


Diak. Tomas M.

Įdomios įžvalgos apie modernizmo grėsmę ne tik iš religinių, bet ir polit-sociologinių perspektyvų, kaip visuomet gilus prof. Vytautas Radžvilas:

"Nėra paprastas sutapimas ir joks atsitiktinumas, kad visos tarpusavyje aršiai besigrumiančios įtakingiausios modernybės ideologijos ir jas įkūnijantys politiniai režimai – tarybinis komunizmas, vokiškasis nacionalsocializmas, įvairūs sekuliarūs nacionalizmai ir fašizmai ir liberalios vakarietiškos demokratijos – yra jaudinančiai vieningi bent jau vienu klausimu. Visi nuostabiai sutaria, kad būtina ,,išlaisvinti" žmoniją iš krikščionybės. Juk pastangos šitaip ,,išlaisvinti" žmogų yra ne paprastas mėginimas pakeisti išorines – ekonomines, socialines ar politines – jo egzistavimo sąlygas. Beatodairiška ir visuotinė kova su krikščionybe, kai į bendrą frontą telkiasi net aršiausi ideologiniai priešai, išduoda už jų kivirčų ir kovų slypint pamatinį ir visus vienijantį bendrą tikslą. <...> Tai užmojis ,,išlaisvinti" žmogų iš jo paties išplėšiant patį jo žmogiškos savasties branduolį ir pagrindą – jį protinga, iš tiesų laisva ir moraliai atsakinga būtybe darančią dvasinę sielą."

"Kad ir koks patrauklus savuoju didingumu ir grožiu, krikščioniškas žmogaus idealas pats savaime vargu ar būtų galėjęs tapti pavojingiausias ir nekenčiamiausias ,,naujojo žmogaus" kūrėjams, jeigu nebūtų griežčiausia ir todėl akivaizdžiausia jų projektuojamo ir gaminamo žmogaus priešingybė ir alternatyva. Būtent šio idealo fone akivaizdžiausias išryškėja ,,naujojo žmogaus" – iš troškimų medžiagos lipdomos savųjų aistrų nesugebančios savarankiškai kontroliuoti ir valdyti būtybės – gyvūnžmogiškas menkumas ir niekingumas. Kitaip sakant, krikščionišką žmogaus idealą siekiama žūtbūt ištrinti iš šiuolaikinio žmogaus atminties ir vaizduotės todėl, kad jo šviesoje ,,naujasis žmogus" negailestingai pasirodo esąs tuo, kas jis iš tikrųjų yra ir tegali būti – joks ,,antžmogis", o tik apgailėtina žmogaus parodija ir karikatūra."


Vytautas Radžvilas. Sujauktos sąvokos kaina: pilietinė ar pilietiška visuomenė? (X)

kukulis

Nesenai išgirdau tokią mintį.

Nuo renesanso laikų buvo iškelta subjektyvumo idėja. T.y. kad egzistuoja ne objektyvi, bet subjektyvi tiesa.
Pvz. R. Dekarto pasakytas teiginys "mąstau, vadinasi egzistuoju" yra iš subjektyvizmo pagimdytas teiginys.

Gal būt R. Dekartas ir nebuvo koks nors destruktyvus mąstytojas, gal kaip tik jis buvo tas žmogus kuris įnešė daug šviesos į mąstymo ir matematikos sritį. Vis dėl to, žmogaus mąstymas jo filosofijoje buvo iškeltas į pirmą vietą, nors pirmoje vietoje turėtų būti Dievas.
Taip. Filosofijoje galima diskutuoti įvairiais klausimais, tačiau reikia nusibrėžti ribas, kur klausimas yra tiesiog diskusijų objektas, o kur pasaulėžiūrą formuojantis teiginys ir įsitikinimas.

Nors subjektyvizmas leidžia atsiriboti nuo išorinių veiksnių, ir tai padeda konstruoti labai logiškai griežtas mąstymo instrukcijas, tačiau "kvailių rankose " jis tampa priemone pateisinti absoliutų mąstymo nebuvimą, ar tingėjimą mąstyti ir gilintis; t.y. nesvarbu kaip aš mąstau, tai yra mano tiesa, nors visiems likusiems ji atrodys kaip visiškas absurdas.

kukulis

Dar norėčiau prasiplėsti dėl teiginio "mąstau vadinasi egzistuoju" įvertinimo kaip subjektyvizmo išaukštinimo.
Kodėl jei sakau/remiuosi teiginiu "mąstau vadinasi egzistuoju" įrodinėdamas, savo egzistencijos realumą, tai jau esu subjektyvizmo aukštintojas? Ogi todėl, kad savo mąstymą pastatau į pirmą vietą. Tarsi jei neišmąstyčiau kad egzistuoju, tai tarsi ir nebeegzistuočiau... Beje šiuo keliu nuėjo induistai, pagal kuriuos visa tėra iliuzija ...
Tuo tarpu, jeigu remiamės krikščioniškąja pasaulėžiūra, tai aš egzistuoju ne todėl kad mąstau, o todėl kad mane sukūrė Dievas. Aš savo egzistenciją remiu autoritetu - Šventuoju Raštu, nes ten parašyta: "Dievas sukūrė dangų ir žemę ..", o taip pat ir žmogų. Todėl, jeigu savo pasaulėžiūrą remiu Dievo Žodžiu, tai savo pasaulėžiūros formavime, savo egzistencijos formuluotę keliu remdamasis Dievo Žodžiu.
Taip!  - jeigu aš eisiu į filosofiją ir nagrinėsiu savo egzistenciją iš pasakymo "mąstau, vadinasi egzistuoju", tai nebus kokia nors nuodėmė, kol aš laikysiu savyje supratimą, kad tai tėra mąstymas, skirtas suvokti kažkokius dalykus; tačiau tvirtai laikysiuosi supratimo, kad daiktai egzistuoja ne todėl kad aš taip mąstau, o jie egzistuoja objektyviai - todėl kad juos sukūrė Dievas, nepriklausomai nuo to, ką aš apie tuos daiktus galvosiu.

Pilgrim

Mąstyti - reiškia suvokti save, o suvokti galima tai kas egzistuoja. Vadinasi mąstydamas aš suvokiu tai kas egzistuoja, suvokiu save, tą kuris egzistuoja, dar daugiau per mano mąstymą visata tampa save suvokianti, per mane ji atranda savo buvimo prasmę, per vieni kitus mes atpažįstame save. Ir mąstau vadinasi egzistuoju viso labo yra pasakymo aš esu išreiškimas kitaip.
Ar stalas suvokia, kad jis yra, ar medis suvokia, kad jis yra ir dar turi žalius lapus. Jis tai sužino per mane, būtį kuri turi gebėjimą suvokti, gebėjimą mąstyti. Tik tuomet kai mąstymas pradeda ieškoti funkcinių ryšių ir priklausomybių pasigirsta klausimas kodėl, kokia prasmė to kad aš esu ? Ir tik tada į klausimą kodėl aš esu, kodėl egzistuoju, kodėl mąstau ... gali būti atsakymas nes aš esu kūrinys, jei tikiu, kad yra Kūrėjas.
Elektronai, protonai egzistavo objektyviai, bet į mąstymą pateko tik tuomet kai aš juos suvokiau tik tada jie pradėjo man "egzistuoti". tas pats ir Šventas Raštas jis yra, bet man pradeda "egzistuoti" kai aš jį suvokiu kas tai yra.

kukulis


Pilgrim

Aha, tai kokia prasmė tuomet žmogui mąstyti, matyt  :-\ jokios juk jau apmąstyta, vadinasi ir nereikia

Diak. Tomas M.

Kad sugebėtum pamilti ;)

Tam ir laisva valia dar buvo pridėta prie viso gero, kurį gavome.

kukulis

Žmogui duota širdis mylėti, protas mąstyti, ir rankos dirbti; o dar prie visko prisideda valia.

Jeigu turi protą ir nemąstai, vadinasi užkasi Dievo duotą talentą. Ar ne? ;)