Kodėl Dievas nėra nei kairysis nei dešinysis (pagal Peter'į Kreeft‘ą)

[Silvija]

Kalbant apie pozityvizmą Bažnyčioje jau užsiminiau apie tai, kad kaip ir politikoje, Bažnyčioje rodos  ima rastis bažnytinė "dešinė" ir "kairė", tarsi vieni iš mūsų (konservatyvieji), remdamiesi protu, turėtume savo rankose tiesą, o kiti (kairieji), būtume teisūs absoliutu laikydami meilę.

Šį dalyką pastebėjęs amerikiečių filosofas, katalikas Peter'is Kreeft'as, savo knygoje "Tave mylintis Dievas" rašo:

Kas blogiausia gali nutikti Bažnyčiai? Tikrai ne kankinimai, žudymai, grasinimai, persekiojimai ar viso pasaulio rengiamas sąmokslas sunaikinti ją žemėje. Taip jau buvo kartą nutikę, bet per tai Bažnyčia tik neregėtai išsiplėtė. Tą patvirtina gerai žinomas Tertuliano posakis: ,,Kankinių kraujas yra Bažnyčios sėkla". Šalyse, kur Bažnyčia buvo ar vis dar yra persekiojama, matome daug stipresnę, sveikesnę ir greičiau augančią Bažnyčią nei šalyse, kur Banyčia yra oficialiai įsteigta, pasiturinti ir gerbiama: Amerikoje, Anglijoje, Olandijoje. [...]

Tai, kas blogiausia gali nutikti Bažnyčiai, jau šiandien vyksta Bažnyčioje Vakaruose. Tai sąmoningas Bažnyčios taikstymasis prie pasaulio. Taip ji išduoda savo svarbiausią užduotį – skatinti, kad pasaulis paklustų Kristui. Vedlys virto pasekėju, galingas Judo liūtas prijaukintas. ,,Sekite manim" tapo ,,Sekite laiko dvasia". Sekimą Kristumi išstūmė sekimas populiariąja kultūra. Pastangos laimėti pasaulį, jį atverčiant, dabar pavirto bandymu laimėti, jam pataikaujant. [...]

Šį mirtiną procesą aiškiausiai matome būtent pačioje šiuolaikinių krikščionių minties raidoje ir jų vartojamose kategorijose. Tai pasaulietiškos kategorijos. Kokios?

Šiuolaikinis pasaulis viską noriai politizuoja ir viskam suteikia politinės "dešinės" ir "kairės" kategorijas. Šios sąlyginį refleksą sukeliančios kategorijos gelbsti mus nuo baisios būtinybės svarstyti problemas iš esmės. Dabar ir Bažnyčia ima šokti pagal šio raibo dūdmaišininko melodiją.
Bet meilė Dievui negali paklusti dūdmaišio melodijai. Suprasdami Dievo meilę, mes išsivaduojame iš šių dviejų pasaulietiškų politinių kategorijų viešpatavimo. Pasižiūrėkime kaip...



Vėliau įdėsiu daugiau ištraukų iš knygos, bet dabar labai įdomu, ar esate tai pastebėję jūs savo aplinkoje, bendruomenėje, Bažnyčioje?

[Silvija]

Kažkaip prisiminiau šitą autorių. Įdedu naują gabaliuką, nes skamba labai aktualiai.



Dešinieji prieš kairiuosius

Esminė kairiųjų, arba liberalizmo, nuostata remiasi meilės absoliutumu. Kairieji remia idėją arba programą, jei ji atrodo atsidavusi žmonėms, pasiruošusi jiems padėti ir yra gailiaširdiška. Dešinieji tai vadina ,,kraujuojančios širdies balzamu", šį apibūdinimą vartodami kaip keiksmažodį. Abi šios aiškios nuostatos yra visiškai teisingos. Egzistuoja abu absoliutai, nes jie sudaro pačią Dievo esmę. Konservatoriai klysta, nes neįžvelgia, kad meilė irgi absoliutas, o liberalai klysta nematydami, kad absoliutas yra ir tiesa.

Be to, konservatoriai nesuvokia, kad tiesa be meilės nėra absoliuti tiesa, o liberalai – kad meilė be tiesos nėra absoliuti, tikroji meilė. Taigi abi pusės ne tik nesuvokia viena kitos absoliuto, bet kartu nesuvokia ir savojo. Konservatoriai tiesą mato kaip atšiaurų, beasmenį dalyką, o liberalai meilę – nuolaidžią ir subjektyvią. Klysta abi pusės. Tiesa yra ne principas, o asmuo. (plg. Jn 14,6). Meilė, kaip ir pats Dievas, yra griežta. Tiesa nėra šaltas taisyklingumas, o meilė nėra šiltas išgeibimas.

Šis klaidingas supriešinimas persekioja ir iškraipo beveik visą supratimą apie pagrindines nūdienos moralines problemas. Vadovaudamiesi nuolaidžios meilės supratimu, jos šalininkai skelbia: ,,Darykite, jei jaučiate, kad tai yra gerai". Laikydamiesi griežtos tiesos sampratos, jos šalininkai pamiršta apie meilę, išstumia ją iš jai priklausančios pirmumo vietos.

[kukulis]

Ar tikrai toks kairiųjų ir dešiniųjų apibrėžimas? Nes tokį, kokį parašė Silvija, pirmą kartą skaitau

[Silvija]

Čia ne Silvija, o Peter Kreeft Manau, turėta omeny procesus Bažnyčioje dėl tiesos klausimo, kurie kyla nuo amžių pradžios ir šiuo metu yra iškilę ir kuriuos minėto straipsnio bernardinuose apžvalgininkas taip apibūdina:

Tarp besimėgaujančiųjų šia priešprieša Vatikane yra ir konservatorių, ir liberalų. Liberalai komentuotojai džiaugiasi Burke'o pažeminimu, o konservatoriai laiko jį auka ir tiki, kad Vatikano sąmokslas prieš juos siekia iki pat Šv. Petro sosto.

Mano nuomone, kiekvienas turėtų giliai įkvėpti ir surinkti visus faktus. Ar popiežius Pranciškus labiau palaiko liberalų požiūrį tam tikrais klausimais? Taip. Ar jo pažiūros susikerta su kardinolo Burke'o? Regis, kad taip. Ar jo mokymo ir liturgijos šventimo stilius susikerta su konservartyvesniu kardinolo Burke'o stiliumi? Neabejotinai.
Ar popiežiaus politinės ir ekonominės pažiūros skiriasi nuo kardinolo Burke'o? Tikėtina. Ar susikerta šiaurės amerikiečio iš priemiesčių ir pietų amerikiečio iš lūšnynų kultūra? Veikiausiai. Ar visa tai reiškia, jog tarp šių dviejų vyrų yra nesantaika? Ar kardinolas yra pasiryžęs vadovauti tradicionalistų schizmai? Ar Pranciškus nori išguiti iš Bažnyčios konservatorius? Ne, ne, ne. Štai kodėl.

Mano nuomone, vargu ar vertėjo "išmesti" susidariusią Sinode situaciją aptarinėti visiems, kam pakliuvo, tačiau yra visai natūralu, kai tarp skirtingų žmonių atsiranda skirtingos nuomonės ir išspręsti klausimą pasikviečiama Šventoji Dvasia. Taip turėtume elgtis visose gyvenimo situacijose jų nepolitizuodami. Peter Kreeft ir stengiasi paaiškinti, kad "kairė" ir "dešinė" Bažnyčioje turėtų būti visai kas kita nei politikoje.

[Silvija]

Dar vienas gabaliukas.



Visi šventieji išvengia ,,kairės" ir ,,dešinės" kategorijų. Jie visi pažįsta meilę, kuri nėra nei nuolaidi, nei atšiauri, nes jie visi pažįsta Dievą. Todėl jie taip pat pažįsta tiesą, kuri nėra nuolaidi ir subjektyvi ar atšiauri, abstrakti, beasmenė ir doktrininė. Jų pažįstama Tiesa ir jų pažįstama Meilė yra tas pats Asmuo.

Pažvelkime į Augustino pavyzdį. Šalia Pauliaus Augustinas turbūt yra įtakingiausias šventasis visoje istorijoje. Jei Augustino nebūtų iš viso, arba jis būtų buvęs kitoks, vos ne kiekvienas Vakarų pasaulyje gyvenantis žmogus būtų kitoks. Visam tūkstančiui metų, visai krikščionybės epochai, beveik tik savo rankomis jis nukaldino pamatinius filosofinius, teologinius ir politinius krikščionybės principus.

Teologiškai vaizduojamoje skulptūroje šv. Augustinas laiko du daiktus. Vienoje rankoje jis laiko atverstą knygą, kitoje – liepsnojančią širdį. Turbūt istorijoje daugiau nebuvo nė vieno žmogaus, panašesnio į Jėzų tuo, kad jame susijungė liepsnojanti, aistringa mylinti širdis ir šaltas, stiprus, ištvermingas protas. Tai buvo ne dviejų sąjunga, o dviejų vienuma. [...]

Šis tiesos ir meilės absoliutumo ir jų sąjungos supratimas yra ir taikdariškas, ir skelbiantis karą. Tai tarsi Jėzus, sakantis: ,,duodu jums savo ramybę" (Jn 14, 27), bet ir  - ,,Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo" (Mt 10,34). Kaip tai suprasti?

Dievas yra Meilė. Tai kodėl Taikos Karalius atneša kalaviją? Todėl, kad taip elgiasi meilė. Būtent Dievo meilė pateikia didžiąją perskyrą, istorijos kryžkelę. Dievo meilė nėra tik guodžianti amžinoji tiesa. Tai yra ugnikalnio išsiveržimas, pats nepatogiausias veiksmas, nukryžiavimas.

Mano viltis glūdi ne amžinojoje tiesoje, kad Dievas yra Meilė, o šiame veiksme. Esu išgelbėtas ne gražiu Švč. Trejybės gyvenimu, o siaubinga Dievo mirtimi. Esu išgelbėtas ne trijų asmenų prisilietimu prie manęs danguje, o šios meilės nuo kryžiaus prisilietimu prie mano gyvenimo.