• Welcome to TavoRankose.org - katalikiškas diskusijų forumas. Please login or sign up.
 
gegužės 06, 2024, 10:32:34

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Biblijos terminai ir jų reikšmės

Pradėjo Silvija, lapkričio 16, 2012, 04:00:06

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Silvija

Šiandien - Švč. Marija, Gailestingumo Motina. Prisiminiau skaičiusi įdomų dalyką, kuris vėl paskatino pasidomėt, kas tas gailestingumas Biblijoje.

Apibūdindamas šį terminą, mons. G. Ravasi knygelėje "Žodis ir žodžiai" sako, kad jis jokiu būdu nereiškia paprasto gailesčio, netikėtos išmaldos, filantropijos ar socialinio teisingumo. Greičiau jau apibūdina radikalų tikėjimo pasirinkimą, skatinantį mokinį "atsidėti menkiausiųjų tarnystei, vargdienių globai". Hebrajų kalboje gailestingumą atskleidžia žodis hesed - tai sandoros su Dievu leksikai būdingas žodis, reiškiantis "meilingą ištikimybę" ir rodantis ryžtingą ir klusnų elgesį einant dieviškojo Įstatymo keliu.

O prisimenant Mariją, Gailestingumo Motiną, randama dar viena įdomi sąsaja:

CitataHebrajiškai ,,motinos įsčios" yra tas pats, kas gailestingumas rahamim, rehem -,,gimda". Graikiškai gailestingumas splagchna - vieta, kur skleidžiasi gyvybė, kur užgimstama, o ,,įsčios" - koilia – subtilus, gelminis simbolis, gyvybės ženklas.  Ir štai Dievas Tėvas iš savo begalinio Gailestingumo (Įsčių), perkelia to Gailestingumo Vaisių į Mergelę, iš anksto Nekaltu Prasidėjimu parengęs jos įsčias. ,,Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: ,,Dievas su mumis" (Mt 1,22-23).

Įsčiose prasideda kiekvieno žmogaus gyvenimas, su jomis Biblija sieja Kūrėjo darbus, kaip apdainuota 139-oje psalmėje. Bet jos nėra vien tik gyvybės pradžia, tai - kiekvieno vyro ir kiekvienos moters dieviškojo pašaukimo ir pasiuntinybės pasaulyje pradžia.



Giedrė

Labai įdomu, Silvija.  :thumbup: Gal dar turi kokios panašios medžiagos? Pasidalink ... :D

Diak. Tomas M.

Truputį ne visai į temą, bet galbūt išmetę žodį "isčios" iš mūsų maldingumo, padarėme kažką aiškiau, bet kažką ir praradome...

Silvija

Šiandien liturginiam kalendoriuje – Švenčiausiasis Jėzaus Vardas. Kažkada esu gavusi tokią kortelę, kurioje vieno iš Tiberiados broliukų buvo dailiai kaligrafiškai, ant oranžinio popieriaus išrašyta frazė: JĖZAUS VARDO galia išgelbės tave. Šaukis Jo Vardo ir patirsi šią tiesą.

Dažnai užmetu akį ir perskaitau šią frazę. O šiandien sugalvojau dar ir pasigilinti, ką reiškia biblinis terminas 'vardas'  :-\.

Senovės romėnai sakydavo nomen omen: "Vardas yra pranašystė". Ovidijus šaipėsi iš senos girtuoklės vardu Dipsas, nes jos vardas reiškė: "Ištroškusioji". Šventojo Rašto pasakojimai mirga marga nuo įvairių vardų. Kaip prancūzų poetas Paulis Claudelis rašė: "Vardai evangelijose yra lyg žvaigždės, žibančios vilties ir džiaugsmo danguje".

Rytų pasaulyje vardas nėra vien skonio, mados ar susitarimo dalykas, jis pabrėžia asmenį arba daiktą. Prisiminkime Pradžios knygą, kur paaiškinti visų patriarchų vardai (kad būtų suvokta tų asmenų tapatybė). Abraomo vardas paaiškintas kaip "tautų daugybės tėvas", per kurį iki galo įgyvendintas Dievo pažadas, kad jo palikuonių bus "gausu kaip žvaigždžių danguje ir smilčių pajūryje".

Kaip savo knygelėje "Žodis ir žodžiai" pastebi Gianfranco Ravasi, popiežiškojo Biblijos komiteto narys ir biblinės egzegezės dėstytojas Šiaurės Italijos Teologijos fakultete, vieną iš apaštalų – Simoną – kurio vardas hebraiškai reiškia "Dievas išklausė", Jėzus vėliau pavadins aramėjišku vardu "Kefas" – "akmuo, uola", taigi Petru. Biblijos pasaulyje pakeisti vardą reiškia pakeisti žmogaus likimą, pašaukimą, gyvenimo kelią ir net patį asmenį.

Diak. Tomas M.

Aha, todėl vienuoliai ir priima naują vardą, stodami į vienuolyną. Įdomu kodėl kunigams nepritapo tokia praktika  :-\

Silvija

Citata iš: Silvija  sausio 03, 2013, 08:11:18
[...] pakeisti vardą reiškia pakeisti žmogaus likimą, pašaukimą, gyvenimo kelią ir net patį asmenį.

Štai šiandien skaitau apie Mišias: Mišios prasideda: "vardan..." "Eis to onoma", graikiškai reiškia "vardo viduje". Kaip Krikšto žodžiai priklauso sakramentui, kuris mus panardina Dievuje, taip ir Eucharistija mus panardina Dievo varde. "Dievo vardas"  mums reiškia galybę, būtį, nesibaigiančios garbės okeaną.  Veikti "Jo vardu", reiškia turėti tam tikrus įgaliojimus. Kaip prezidentas veikia "tautos vardu", teisėjas teisia "įstatymo vardu", tai ir kiekvienas kunigas šiais žodžiais parodo mandatą, kieno vardu jis veikia. Taip pat ir tikintieji, Dievo išrinkti jau nuo amžių, dalyvauja Eucharistijoje "Jo vardu".

Taigi galvoju dabar, jei sąmoningai vadinamės ir esame krikščionimis, mūsų likimas nulemtas (todėl labai pritariu ir ankstyvam kūdikių krikštui).

:pentecostal:

Silvija

Skaitant Šventąjį Raštą pravartu prisiminti, kad jis nebuvo parašytas lietuviškai ir ne visada, deja, vertimas į lietuvių kalbą gali išreikšti mums norėtą atskleisti pagrindinę Autoriaus mintį. Apie tai kalba kun. Pranciškus Jusel MR laidoje Biblijos slėpiniai. O "jei Šv. Raštas kokį nors įvykį mini tris kartus, tai nori pasakyti, kad tai be galo svarbus įvykis, be galo svarbi informacija", sako jis.

Kaip pavyzdį duodamas ištrauką iš Jono evangelijos 21 skyriaus:

CitataPapusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: ,,Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?" Tas atsakė: ,,Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu". Jėzus jam tarė: ,,Ganyk mano avinėlius". Ir antrą kartą Jėzus paklausė: ,,Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?" Tas atsiliepė: ,,Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu". Jėzus jam pasakė: ,,Ganyk mano aveles". Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: ,,Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?" Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: ,,Ar myli mane?" ir atsakė: ,,Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu". Jėzus jam tarė: ,,Ganyk mano avis.
Iš tiesų, iš tiesų sakau tau:
kai buvai jaunas, pats susijuosdavai
ir vaikščiojai, kur norėjai.
O pasenęs tu ištiesi rankas, –
kitas tave perjuos ir ves, kur nenori".
Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: ,,Sek paskui mane!"

Kun. Pranciškus paaiškina, kad šios Evangelijos vietos populiariausias aiškinimas būna toks: Jėzus nori, kad Petras tris kartus išpažintų meilę, kaip tris kartus yra išsigynęs. Tačiau panagrinėjus graikiškam tekste naudojamus terminus agapao (tobula dieviška meilė) ir fileo (paprasta žmogiška, draugystės meilė), paaiškėja visai kita teksto prasmė.

Pirmasis Jėzaus klausimas "ar myli mane", kur naudojamas žodis agapao skambėtų maždaug taip: "ar myli mane tobula meile?", antrasis Jėzaus klausimas – toks pat, tačiau trečiuoju kartu klausdamas Jėzus tarsi viską reikšmingai pakeičia, Jis klausia: "ar myli mane tik žmogiškai?" (naudoja veiksmažodį fileo).

Ir tuomet Petras nuliūsta pajutęs savo nepajėgumą mylėti. Bet Jėzus tarytum sako: "pradžiai užteks ir to". Jo "Sek paskui mane" reiškia, kad Jėzus pats išmokys Petrą tobulos meilės.

Diak. Tomas M.

Čia labai panašiai, kaip anksčiau diskutavome apie sapnų aiškinimus.

Matyt verta perskaityti Šventą Raštą keliomis kalbomis, kurias pakankamai gerai moki, kad įvairių įžvalgų gautum.

Silvija

O dar geriau būtų išmokti graikų :D

Daugiau įžvalgų gal ir gerai, bet ar visos jos būna iš Dievo :-\ Jei dėl vertimų skirtumų skilo Bažnyčia (anądien minėjai, kad tai gali būti viena iš priežasčių), tai gal ir neveltui anksčiau būdavo draudžiama paprastiem žmogeliam Bibliją aiškinti. Nors Raštas ir skirtas kiekvienam asmeniškai, bet paskui tenka dirbti iš naujo, norint "apvalyti" Dievą nuo to, kas Jis nėra.

nf


Silvija

Citata iš: Silvija  balandžio 14, 2013, 03:10:32
Skaitant Šventąjį Raštą pravartu prisiminti, kad jis nebuvo parašytas lietuviškai ir ne visada, deja, vertimas į lietuvių kalbą gali išreikšti mums norėtą atskleisti pagrindinę Autoriaus mintį.

Čia - dar šiek tiek apie tai iš G. Ravasi knygelės "Žodis ir žodžiai", kurioje autorius ištraukia vieną siūlą - pamatinį teksto (lot. textus - audinys) žodį, iliustruojantį Švento Rašto ištraukas. Naudodamasis tuo žodžiu ir jį nagrinėdamas, per jo prasmių visoje Biblijoje gamą autorius bando atskleisti ŽODĮ - Gerąją Naujieną, dovanojamą ne vien tikintiesiems, bet visiems.



Agapêseis Kύrion tòn Theόn [...] Agapêseis tòn plésion sou – taip graikiškai skamba Evangelijos vieta Mylėk savo Viešpatį, savo Dievą [...] Mylėk savo artimą [...]. Jos pagrindinis žodis yra agápê - meilė, kuris vartojamas ir italų kalboje, tiesa, broliškos puotos prasme, nes pirmieji krikščionys kartu valgydami švęsdavo Eucharistiją kaip meilės ženklą.

Tačiau reiktų pabrėžti tiesioginę tokio tikėjimui ir krikščioniškajai moralei svarbaus žodžio prasmę, nes agápê buvo pirmasis įsakymas, negana to, Jėzaus įsakymas, kurį Jis pakartoja paskutinįjį savo žemiškojo gyvenimo vakarą.

Graikų kalboje bendresnis meilę nusakantis žodis buvo éros, tačiau krikščionybė teikia pirmenybę kitam, retesniam žodžiui, pakeldama jį iki savo moralės simbolio. Jų skirtumą savo kūrinyje ,,Eros ir agape" atskleidė Andersas Nygrenas, jis rašo: ,,Eros yra kito troškimas, agape – pasiaukojimas, savęs atidavimas kitam; eros yra nugalėjimas, agape – malonė; eros yra taurus savęs įtvirtinimas, agape – nesavanaudiška meilė ir savęs dovanojimas; eros nulemia kito grožis ir žavesys, agape myli ir priima kitą jį pakeisdama". Eros slypintį troškimą užvaldyti krikščioniškoji agapė pakeičia džiugia auka, kai dėl mylimo žmogaus galima net atiduoti gyvybę.

Todėl Jėzus peržengia pačios Biblijos, reikalavusios mylėti savo artimą kaip save patį, ribas ir suteikia pilnatvę agapei, kviesdamas mus mylėti vieni kitus, kaip jis mus mylėjo. Perskaitykime apaštalo Pauliaus himną meilei (1 Kor 13).


Silvija

Jis atsisės savo garbės soste <...> Ir tars karalius stovintiems dešinėje <...> Ir atsakys jiems karalius <...> (Mt 25, 31. 40).

Garsiojoje Evangelijos pagal Matą  ištraukoje apie Paskutinįjį teismą (plg. Mt 25, 31-46) Kristus pristatomas kaip aukščiausiasis karalius (gr. basiléus), kurio aukščiausioji valdžia aprėpia visą pasaulį ir būtį. Kita vertus, aišku, kad Jėzaus pranašystės esmę perteikia karalystės įvaizdis, turintis dvejopą – aktyvią - dieviškosios valdžios ir viešpatystės ir pasyvią – valdomos tautos – prasmę.

Tačiau iš senovės Rytų civilizacijų paimtas įvaizdis visų pirma nurodo naujos pasaulio tvarkos, teisingos visuomenės, darnaus kūrimo projektą, kaip buvo Dievo sumanyta. Deja, tą projektą sugriovė ir sužlugdė žmogaus nuodėmė. Psalmės apie Dievo karalystę (plg. Ps 47; 93; 96-99) šlovina Dievo įsikišimą, kuris duotų pradžią tai tiesos ir gyvybės, šventumo ir malonės, meilės ir taikos karalystei.

Kalbėdamas su Romos imperijos atstovu Poncijumi Pilotu, Jėzus aiškiai pasako, kuo skiriasi nuo šio pasaulio karalių: Mano karalystė ne iš šio pasaulio <...> Aš esu karalius <...> kad liudyčiau tiesą (Jn 18, 33-37). Pasakodamas apie Kristaus kančią, evangelistas Jonas bent tuziną kartų kalba apie Jo dieviškumą, paversdamas Jėzaus kryžių Jo šlovės sostu.

Kristus yra karalius, kuris ne valdo, bet pasiaukoja, Jį supa ne šios žemės galingieji, o menkieji, Jis susitapatina ne su aukščiausiais sluoksniais, bet su alkstančiais, ištroškusiais, svetimšaliais, nuogais, sergančiais, kaliniais. Štai kodėl kasdienė krikščionio malda susitelkia Mūsų Tėvui skirtame prašyme Teesie Tavo karalystė! O krikščioniškoji naujiena slypi skelbime Dangaus karalystė arti!

(Naudota medžiaga iš G. Ravasi ,,Žodis ir žodžiai", Katalikų pasaulio leidiniai, 2005)

Silvija

Turbūt kiekvienas mūsų jau buvome priėję prie skausmingo klausimo, kaip gi, Dieve, aš galėčiau aiškiau Tave regėti, su Tavimi bendrauti, kodėl toks menkas mano tikėjimas, kodėl viskas taip painu ir paslėpta nuo mano akių? Šiandienos Evangelijos ištraukoje (Lk 10, 21-24) Jėzus kaip tik apie tai, Jis netgi šlovina Tėvą, kuris būtent taip viską sutvarkė! O mes, pasirodo, būname kartais netgi verti tokio Jo nusigręžimo nuo mūsų!  :( Tai kas gi tas mažutėlis, dėl kurio Tėvas šitaip stengiasi?

Pats terminas gali atskleisti tiek fizines savybes, tiek būti dvasiniu simboliu. Štai seniau mūsų skaityta istorija su Zachiejum, kuris buvo mažo ūgio, bet tuo pat metu ėjo aukštas pareigas. Juk svarbiausia toje istorijoje buvo tai, kad Zachiejus nekreipdamas dėmesio kaip sureaguos minia įsilipo į medį, kad tik pamatytų Jėzų! Kalbant apie vaikus evangelisto Mato lūpomis Jėzus net perspėja: Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą <...> jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas  šitų mažutėlių.

Man labai patiko ir šiandien skaitytas kun. Ramūno Mizgirio OFM Evangelijos skaitinio komentaras, kuriuo jis palydi mus iki galimos artimos bendrystės su Viešpačiu:

CitataRegintį, atsiveriantį pažinimui, daro tyra širdis. Būtent tai sudaro mažutėliškumą, atveriantį mūsų gyvenimą Jėzaus apreikštai valiai: ,,Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite" (Lk 10, 23). Jėzus neatmeta ir nesmerkia žmogiškos išminties ar mąstymo. Jis tik pabrėžia, jog čia mes esame kito lygmens, kuris viršija intelektą.

Jei aš noriu pažinti atomo ar visatos slėpinį, man tereikia vien tinkamų techninių priemonių ir skvarbaus proto. Tačiau jei aš noriu suprasti draugą, man reikalinga taip pat ir nuolanki širdis, kad jį su pagarba išgirsčiau ir prisiartinčiau prie jo asmens slėpinio.

Taip yra ir su Dievu: kas mano, jog gali jį aprėpti tik savo protu, tas iš tiesų užsiveria sugebėjimui prie jo priartėti. Pagrindinė priežastis, kodėl neįžiūrimas Dievo apsireiškimas ir nusigręžiama nuo tikėjimo, nėra protas, mąstymas, bet – puikybė. Būtent puikybė apriboja ir pažemina mąstymą, nes nepripažįsta jo sugebėjimo ieškoti neregimybės, didžiosios tiesos.

Šveicarų psichologas K. G. Jungas († 1961) vienoje iš savo knygų rašė, jog visi tam tikro amžiaus pacientai, kurie kreipėsi į jį, kentėjo nuo kažko, ką būtų galima pavadinti ,,nuolankumo nebuvimu", ir jie neišgydavo, kol neįgydavo pagarbos didesnei už juos realybei, t. y. nuolankumo elgsenos.
Žmogus turi ieškoti dieviškos valios, jis pajėgus pažinti tiesą, kuri parodo tas pastovias vertybes, padariusias žmoniją didžią. Tiesa įsiviešpatauja ne prievarta, bet savo pačios galia: Jėzus Piloto akivaizdoje išpažįsta save kaip tiesą ir kaip tiesos liudytoją (Jn 18, 36–38). Jis gina tiesą ne karo legionais, bet parodo ją per savo kančią ir taip padaro galingą. Todėl privalu iš naujo išmokti nuolankumo pripažinti tiesą ir leisti jai tapti matu.

Taigi, visas šias mintis įsisavinus teoriškai, išaiškėja nuostabi tiesa - tą, kuriam pasiseks tapti mažutėliu, galingai saugos ir globos Pats Tėvas! Belieka tik... tai pasiekti praktiškai :angel-2:

Silvija

Ką savyje talpina žodis Krikštas, graikiškai báptôpanardinti (šią prasmę turi stiprinamasis žodis baptizô, iš kurio kilę itališki žodžiai battesimo – krikštas – ir Battista – Krikštytojas)?

Apsiplovimo ir apsivalymo apeigos paplitusios visose kultūrose. Vanduo – pagrindinis visų trijų monoteistinių religijų teologinis simbolis. Tačiau būtina pabrėžti du dalykus: viena vertus, vanduo yra gyvybės pradžia (jo buvimas yra lemiamas veiksnys visose kosmologijose ir pasakojimuose apie pasaulio sukūrimą, taip pat ir Pradžios knygoje), kita vertus, vanduo yra apsivalymo priemonė.

Būtų neteisinga sumenkinti krikščionių Krikštą iki apsivalymo nuo pirmapradės nuodėmės apeigų. Jis kartu yra kelias, per kurį tikintysis dalyvauja Kristaus Velykų slėpinyje ir kuriuo eidamas tampa Dievo vaiku. Šia prasme reikšmingi apaštalo Pauliaus pamąstymai iš Laiško romiečiams 6-to skyriaus.

Dabar esate kviečiami paimti į rankas NT, atsiversti 1 Pt (Pirmąjį Petro laišką) ir pabandyti perskaityti jį pagal kai kurių mokslininkų pasiūlytą schemą. Ji leidžia tekste įžvelgti senosios Krikšto liturgijos kontūrus.

Reikėtų pradėti nuo Krikšto himno (plg. 1 Pt 1, 3-5), paskui pereiti prie paruošiamojo Krikšto pamokslo (plg. 1 Pt 1, 13-21). Toliau autorius aprašo tikras Krikšto apeigas (plg. 1 Pt 3, 18–22). Grįžę į teksto pradžią, randame po Krikšto sakomus pamokymus (1 Pt 1, 22-2; 10) su pamąstymais apie naujai pakrikštytųjų gyvenimą (plg. 1 Pt 2, 11-3, 7 ir 5, 5-9). Viską vainikuoja 34-oji psalmės giesmė (plg. Ps 3, 10-12).

(Pagal G. Ravasi "Žodis ir žodžiai", Katalikų pasaulio leidiniai)

Silvija

Mūsų diskusijoms pakrypus kūno iš numirusiųjų prisikėlimo temomis, verta praplėsti akiratį apie tai kas gi tas kūnas Biblinėje kalboje, juo labiau, kad įžanga jau padaryta. Toliau sklaidau G. Ravassi knygelės ,,Žodis ir žodžiai" puslapius.

Kūnas

Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas (...) Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!  (...) jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno (...) Kas valgo mano kūną (Jn 6, 51, 52, 54). Jėzus siūlo valgyti savo kūną ir gerti savo kraują, sukeldamas pasipiktinimą ir pašaipą. Akivaizdi provokacija, ypač prisiminus, kad vienas didžiausių Senojo Testamento draudimų buvo: Tiktai mėsos su jos gyvybe, su krauju joje, nevalgysite (Pr 9, 4).

Aišku, kad Jėzus nesiekia skatinti šventosios antropofagijos (antropo.. .+ ...fagija med. žmogėdrystė – mano past.), o turėdamas omenyje simbolinę žodžio ,,kūnas" prasmę, siūlo Eucharistijos teikiamą artumą ir bendrystę tarp savęs bei tikinčiojo. Iš tiesų Biblijos kalboje ,,kūnas" nurodo gyvą būtybę. 84 – oje psalmėje giedotojas taip perteikia savo meilę Dievui: Mano širdis ir kūnas gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui (Ps 84, 3). Dievo sūnus, Dievo Žodis tapo kūnu, rašo apaštalas Jonas (Jn 1, 14), kalbėdamas apie Dievo žengimą į istoriją, Jėzaus Kristaus asmenyje.

Taip posakis ,,valgyti kūną" tampa aiškiais, apibrėžtais žodžiais, šlovinančiais Dievo ir žmogaus artumo pilnatvę. O duonos ir vyno ženklai leidžia įgyvendinti šią artimą sąjungą laike ir erdvėje. Tačiau privalome prisiminti, kad žodis ,,kūnas", ypač Pauliaus mokyme, turi ir neigiamą atspalvį: jis yra mumyse slypinčios nuodėmės, kurią nugali malonė, šaltinis. Todėl savo Laiške romiečiams apaštalas rašo, kad Dievas atsiuntė savo sūnų nuodėmingo kūno pavidalu. Pauliui Dievo sūnus yra tikrai įsikūnijęs, tačiau stokoja galios sugriauti ,,nuodėmingą kūną". Taip galima paaikškinti apaštalo žodžius apie ,,kūniškąjį panašumą".

Skaitykime Rom 8.

Silvija

Apie neraugintą duoną.

Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona (1 Kor 5,8). Taip savo trumpą velykinį pamokslą, įterptą Pirmajame laiške korintiečiams, baigia Paulius, o nerauginta duona (graikiškai azzimi reiškia "be mielių") - tai per žydų Velykų šventę valgomi neraugintos duonos paplotėliai, kaip parašyta Išėjimo knygos 12 skyriuje: Avinėlis turi būti valgomas tą pačią naktį (...) su nerauginta duona bei karčiosiomis žolėmis (...) Per septynias dienas valgysite neraugintą duoną (Iš 12, 8. 15).

Ir šiandien seder, kitaip tariant, žydų Velykų apeigoms ruošiami trys neraugintos duonos paplotėliai: pirmasis laužiamas pusiau, viena jo pusė dedama tarp kitų dviejų, o kita - paslepiama po staltiese ar kitur, ją vėliau suranda ir suvalgo vaikai. Per apeigas paplotėliai šventinami, jais užkandama karčioji žolė, skirta išėjimui atminti. Taigi, nerauginta duona yra Velykų simbolis: iš tiesų Velykų išvakarėse iš hebrajų namų išnešami visi raugintos duonos likučiai.

Ženklo prasmė paaiškinama per iškilmes: Mūsų tėvų duona nespėjo išrūgti, nes Karalių Karalius, Šventasis, apsireiškė ir tuoj juos išlaisvino, kaip pasakyta: jie kepėsi neraugintus papločius iš tešlos, kurią buvo atsinešę iš Egipto. Ji buvo nerauginta, nes jie buvo varomi iš Egipto ir negalėjo delsti (Iš 12, 39).

Tačiau Paulius žengia toliau, ieškodamas moralinės simbolikos. Mielės gadina duoną, taigi jos yra "blogybės ir nelabumo" įvaizdis, kaip įspėjo ir Jėzus: Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo (Mk 8, 15), todėl nerauginta duona tampa tyrumo, tiesos, šviesos, gyvenimo, Velykų simboliu.

Sigitas

Gera tema!  :thumbup:
Lk 11,24       ,,Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio. ..."
Mt 12,43       ,,Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio, ir neranda."

Taigi, kas ta bevandenė vieta?

Paprastai Biblijoje taip yra apibūdinama dykvietė, tuščia vieta, kur nėra gyvenamo namo, netgi klajoklio palapinės. Šventojo Rašto kraštuose  vis dar gyvena tokia tautelė, vadinama bendriniu beduinų vardu. Tai žmonės, klajokliai, ganantys avis ir kitokius nedidelius gyvulius, gyvena palapinėse ir klajoja po tam tikrą teritoriją. Jie gerai žino kur yra koks šulinys ar kitas geriamo vandens šaltinis kur gali atsigaivinti ir gyvulius pagirdyti bei pastatyti palapines. taigi, tradiciškai bevandenė vieta vadinamos dykumos, kur nėra šulinio ar oazės, kur neteka ar pagal metų laiką, yra išdžiūvusi upė. Taigi, vieta, kur niekas negyvena, nebent skorpionai ar gyvatės.

Kur Lietuvoje tokių vietų rasti netyrajai dvasiai? Patys pamąstykime. Apleisti ir negyvenami namai, bei kapinės, ypač senosios, pamirštos kapinės, bei kokie nors apleisti kariškių bunkeriai, ypač, jei ten buvo kankinami ir žudomi žmonės.

Pagal seną padavimą žinome, jog netyrajai dvasiai nepatinka kryžiaus ženklas, todėl jei prie sunykusios sodybos buvo pastatytas kryžius ar koplytstulpis, netyroji dvasia tokios vietos vengia.
Gera tema pamąstymui - kas skatina naikinti pakelės kryžius, ar kryžius vidury laukų, kur galbūt buvo nukautas koks nors partizanas, ar tiesiog gyveno kadais dievobaimingi žmonės. [-O<

Kaštonas

Knygoje ištrauka po ištraukos pateikiama ir aiškinama visa Evangelija pagal Morkų. Atskleidžiama ne tik jos pasakojimų reikšmė mūsų tikėjimui ir gyvenimui, bet ir atskirų žodžių prasmė bei neišsemiamas turtingumas. Šis komentaras moko visiškai naujai skaityti įprastą Šventojo Rašto tekstą, taip pat duoda nesudėtingas nuorodas maldai.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/13804

...
Gyvi ir gaivūs krikščionybės III šimtmečio tekstai išsamių komentarų dėka šiame leidinyje įgauna naujų prasmių – iškyla jų sąsajos su gnosticizmu ir žydiškąja egzegeze, su platonizmu ir stoikų filosofija, su ankstyvosios Bažnyčios kasdiena ir nelengva įtampa tarp giliai išsilavi­nusių ir ,,paprastųjų" tikinčiųjų.


http://www.manoknyga.lt/knyga/giesmiu-giesmes-homilijos.html#.VF_cz2thiSM

...

1. J ė z u s .  Mano sūnau, nesižavėk gražiomis žmonių kalbomis, nes Dievo karalystė reiškiasi ne žodžiais, bet galia (I Kor. 4, 20).
Klausyk mano žodžių, kurie uždega širdį, apšviečia ir sušvelnina sielą ir ją pripildo paguodos.
Niekad neskaityk tik tuo tikslu, kad pasirodytum mokytas ar išmintingas.
Mokykis sunaikinti savo ydas, nes tai duos daugiau naudos, negu sunkiausių klausimų pažinimas.

2.    Ir daug skaičius bei daug išmokus visada reikia grįžti prie vienintelio visų dalykų principo.
Juk aš teikiu žmonėms mokslą ir apšviečiu vaikų protus labiau, negu tai galėtų padaryti žmogus nežinau kokiu mokslu.
Tas, kurį aš pamokau, daro didelę pažangą dvasios gyvenime.
Vargas tiems, kurie teiraujasi pas žmones apie daugelį dalykų, bet kurie maža tesirūpina išmokti man tarnauti.
Ateis diena, kada pasirodys Jėzus, mokytojų Mokytojas, angelų Viešpats, ir pareikalaus viso žinojimo apyskaitos, t. y. kvos sąžines.
Tada su žibintu rankoje jis išieškos Jeruzalę; jis apšvies paslėptuosius tamsybėse dalykus (I Kor. 4, 5), ir visi liežuviai nutils.

3.    Aš vienu akimirksniu galiu išaukštinti nuolankią sielą ir jai suteikti daug geresnį amžinosios tiesos pažinimą, negu tai galėtų padaryti žmogus, dešimtį metų mokęsis mokykloje.
Aš mokau be žodžių, aiškiai, be gyrimosi, be argumentų ir ginčų.

http://www.lkbkronika.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=634&Itemid=553

Kaštonas

Dykumos, rasit dar kai kur pragarais vadinasi
(žmogaus būsena)
Ps 68, 6   Dievas parūpina benamiams namus, išveda belaisvius į laisvę. Tik maištininkai lieka gyventi išdžiūvusioje žemėje.
Įst 9, 7   Atsimink ir neužmiršk, kaip sukėlei Viešpaties, savo Dievo, pyktį dykumoje. Nuo tos dienos, kai išėjai iš Egipto, iki atėjai į šią vietą, tu maištavai prieš Viešpatį.

Koh 1 .  visa knyga  apie tai..

Oz 13, 5   Aš pažinau tave dykumoje, išdžiūvusioje žemėje.
Iz 43, 19   Štai Aš darau nauja-jau pasirodo, ar nepastebite? Aš padarysiu kelią tyruose, upės tekės dykumose.


1. Kiekvienas žmogus stengiasi vis daugiau žinoti, bet kas iš mokslo be Dievo baimės.
Kuklus kaimietis, tarnaująs Dievui, yra, be abejo, daug vertesnis už išdidų filosofą, kuris, užmiršęs save, studijuoja žvaigždžių takus.
Kuris save gerai pažįsta, tas nesiaukština ir nesigėri kitų jam teikiamais pagyrimais.
Nors ir pažinčiau visą pasaulio mokslą, bet neturėčiau meilės, ką tas mokslas man padėtų akivaizdoj Dievo, kuris mane teis pagal mano darbus?

2.    Tad tramdyk savo perdaug didelį norą žinoti, nes tai labai blaško ir apgauna.
Mokytieji mėgsta rodytis ir būti laikomi išmintingais.
Yra daug dalykų, kurie maža arba visai nieko nereiškia sielai; ir neprotingas yra tas, kuris užsiima dalykais, neturinčiais reikšmės jo išganymui.
Žodžių gausumas nepasotina sielos, bet šventas gyvenimas ir gryna sąžinė teikia širdžiai ramumo ir pasitikėjimo Dievu.

Kristaus sekimas.
...



,,Eik į savo kambarėlį" – šv. Ignaco Lojolos mokymu pagrįstos Dvasinės pratybos kasdieniame gyvenime, trunkančios 33 savaites. Kiekvienai pratybų dienai parinkti trumpi, susimąstyti kviečiantys pasakojimai, pateiktos Šventojo Rašto nuorodos bei taiklūs klausimai, atveria vis naujas Evangelijos ir žmogaus širdies gelmes, skatina pažinti Dievą ir save, ragina ieškoti savo vietos pasaulyje. ,,Dvasinės pratybos kasdieniame gyvenime" skirtos tiems, kurie trokšta mylėti Dievą visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis, o kiekvieną žmogų (be jokių išimčių) – kaip save patį.

Šioje knygoje pateikti pasiūlymai, paprasti maldos būdai ir dvasiniai pratimai, kaip melstis, medituoti ir kontempliuoti Šventąjį Raštą, įveikti iškylančius dvasinius sunkumus ir priimti teisingus sprendimus. Pratybos ne tik suteiks naujų vidinių jėgų, bet ir paskatins naudotis turima dvasine patirtimi, padedančia kurti Dievo Karalystę.

kukulis

Skaičiau tą knygelę, būtent taip kaip buvo reikalaujama: po vieną skaitinį vienai dienai. Nebloga. Tuo metu patiko, bet dabar supratau, kad joje siūlomas dvasingumas neatitinka mano charakterio  :ashamed: