365 trumpi pasakojimai sielai

[Kaštonas]

Autorius: Bruno Ferrero
Vertėjas: Rasa Paleckytė, Sigutė Kopalinskaitė
Leidimo metai: 2009


Šioje knygoje yra 365 trumpi pasakojimai – lygiai tiek, kiek metuose dienų. Jie – lyg mažytės išminties piliulės, todėl perskaityti reikėtų ne vienu prisėdimu. Per dieną pakanka ,,išgerti" vieną piliulę. Leiskite, kad ji ,,ištirptų" jūsų mintyse.
Kažkurios istorijos skaitytojui gali būti pažįstamos iš populiarios autoriaus knygų serijos ,,Trumpi pasakojimai sielai", tačiau papildytos naujomis bei sugrupuotos pagal temas jos sutviska visomis vaivorykštės spalvomis.
Kiekvienas pasakojimas – tarsi skrynelė: atverkite ją, suraskite joje tą kartais labai pavydžiai saugomą sėklą ir leiskite jai sudygti jūsų sielos dirvoje. Perskaitęs pasakojimą nė vienas neliks toks, koks buvo prieš tai.

Bruno Ferrero dirba religinės pedagogikos srityje. Jis yra įvairių auklėjamųjų knygų bei pasisekimo sulaukusios pasakojimų rinkinių serijos autorius.
http://www.katalikuleidiniai.lt/index.php?lng=lt&content=pages&page_id=11&book_id=597

[Kaštonas]

Žmogus, apsilankęs pas vienuolį atsiskyrėlį, jo paklausė:
– Ko išmokai gyvendamas tyloje?
Pastarasis, semdamas vandenį iš šulinio, tarė atvykėliui:
– Pažvelk į šulinio gilumą. Ką ten matai?
Žmogus dirstelėjo.
– Nieko nematau!
Kurį laiką vienuolis stovėjo nejudėdamas, po to prabilo svečiui:
– Dar kartą pasižiūrėk! Ką dabar matai šulinyje?
Žmogus žvilgtelėjęs atsakė:
– Dabar regiu patį save, nes vanduo tarsi veidrodis.
Vienuolis tarė:
– Įmerkęs kibirą sudrumsčiau vandenį. Bet po to vanduo nurimo. Tai ir yra tylos išmintis: išvysti patį save.


Beždžionių medžiotojai sugalvojo nuostabų būdą jas gaudyti.
Pirmiausia jie suranda miško laukymę, kurioje beždžionės dažniausiai renkasi. Įkasę į žemę ilgu siauru kaklu ąsočius, medžiokliai rūpestingai apkaupia juos žeme, žolės paviršiuje palikdami tik atvertas siauras angas. Po to į šiuos indus beria beždžionių mėgiamų ryžių ir uogų.
Medžiokliams pasitraukus, pastarosios tuoj prisistato. Būdamos smalsios iš prigimties jos ima tyrinėti ąsočius ir pastebėjusios juose skanumynus, kiša letenas į vidų, siekdamos pačiupti kiek galima daugiau laimikio. Tačiau indai – siaurakakliai. Tuščia letena lengvai įslysta į ąsotį, o jei sauja pilna, jos ištraukti neįmanoma. Beždžionės neriasi iš kailio, traukdamos grobį, tačiau ištraukti negali.
Tada ir ateina laikas netoliese pasislėpusiems medžiotojams. Jie metasi prie beždžionių ir jas sugauna be vargo. Nors smagurės smarkiai blaškosi, tačiau joms į galvą net nešauna mintis paleisti tai, ką laiko sugniaužusios saujoje.

Kiek daug žmonių praranda gyvenimą, nes bijo atgniaužti saujas ir paleisti tai, ką mano esant vertinga, nors iš tiesų tai – niekniekiai.
Išsipustę ir besišypsantys medžiotojai nesnaudžia: jų spąstai paslėpti blizgančiuose žurnaluose, televizorių ekranuose ir reklaminėse iškabose. Taip tarp mūsų vis daugiau žmonių, kurių delnai sugniaužti, o širdys užgęsusios.

[vida]

O taip , aš šitą knygą turiu su autoriaus autografu. Keliauja ji per rankas visų mano draugų. Labai gražių pamokymų joje. Kiekvieno širdį pajudina skirtingai. Aš net per dukros vestuves pritaikiau vieną pasakojimą apie kaklaraištį, kurio keliautojas atsisakė dykumoje. Labai norėjo gerti. Kaklaraištis buvo nei prie ko. Tik ,kai priėjo šviesomis tviskantį restoraną, durininkas pareiškė, kad , deja, į restoraną be šito atributo neįleidžia. Moralas toks- melsti išminties kada kažko atsisakyti, o kada priimti.

[Kaštonas]

Vieną naktį vyras sapnuoja, kad jis eina paplūdimiu su Dievu. Atsisukęs atgal jis pamato savo ir Dievo pėdsakus smėlyje, visą kartu praeitą gyvenimo kelią. Dievas jam parodo jo  gyvenimo istoriją. Žmogus mato, kad kai jam gyventi buvo lengva smėlyje matosi dvi pėdsakų eilės, bet kai jį užklupdavo bėdos ir gyventi nebuvo lengva smėlyje matosi tik viena eilė pėdsakų. Žmogus paklausė Dievo kodėl Šis jį palikdavo sunkiausiais jo gyvenimo momentais. Dievas atsakė žmogui: Kai tau buvo labai sunku aš nešiau tave ant rankų.

[vida]

Ir dar labai gražus pasakojimas. Pritaikiau vėlgi Kalėdų pietums. Kadangi turėjom svečių , o vaišės mano namuose , tai pradėjom šventę kryžiaus ženklu. Jau kažkur rašiau,kad kaimietis atėjo į restoraną , prieš vaglgį persižegnojo, miestiečiai jo klausia, ar pas Jus visi žegnojasi? Kaimietis nepasimetė ir atsakė-ne , ne visi-  kiaulės , karvės ir asilai nesižegnoja. Tai papasakojau ir pasakiau, kad mes nebūtume asilais , pradėkim Kristaus gimimo šventę kryžiaus ženklu. Visa garbė ir šlovė mūsų Viešpačiui.

[Diak. Tomas M.]

Tikriausiai pakasei kai kuriems svečiams po minkštom ausytėm