Karalaitis išvyko ieškoti sau nuotakos. Tačiau apsivilko ne karališkais drabužiais ir keliavo ne su karieta, o ėjo apsirengęs elgeta.
Priėjęs prie pirmo dvaro, ėmė belstis į vartus ir šaukti: "pamaitinkite vargšą!".
Šeimininkai pamatę liepė nešdintis šalin ir dar šunimis užpjudė.
Priėjęs prie antro dvaro, taip pat ėmė belstis ir prašytis maisto ir pastogės.
Šitie šeimininkai ne tik kad išvijo bet dar ir primušė lazdomis.
Ir taip ėjo nuo namų iki namų ir buvo sutinkamas visur panašiai nesvetingai.
O dar užėjo lietus ... šlapia, šalta ...
Štai karalystės pakraštyje priėjo trobelę. Jau artinantis prie jos šeimininkai pamatė iš toliau ir išbėgo pasitikti. "Vargšeli, kas tave primušė? Visas sušalapęs, sušalęs!".
Pakvietė į vidų, sušildė, pamaitino, nuprausė. Ir džiaugėsi: "žmogus aplankė!".
Ir rado karalaitis turtą, sielos grožį!
Jeigu būtų keliavęs su karieta, karališkais drabužiais ir karių palyda, tai būtų priėmę jau pirmuose rūmuose. Bet ar tai būtų tikra? Ar tai nebūtų tik dėl titulo ir dėl kariuomenės baimės?
[Mt 25,37-39]
37 Tuomet teisieji klaus: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? 38 Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? 39 Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?' 40 Ir atsakys jiems karalius: 'Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte'.
Iš kur tai, kukuli? Gražiai sudėliota ;) Dar prašosi eilutės: kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas (Mt 23, 12).
Žeminti save :-\ Skaitant visą Mt 23 paaiškėja, kad tai ne apie savęs visišką nuvertinimą kalba Jėzus, o apie teisingą laikyseną, apie pasaulio veidmainystes, kai daugiau nei žmogus yra vertinamos pareigos, rūbas. Visai negėdinga, o norma šiandien tapo kurti "veidą" - žmogui, įmonei, valstybei...
Neperseniausiai ir aš dariau tokį eksperimentą :), padėjus diplomą į šalį, porą mėnesių dirbau valytoja vienoje parduotuvėje. Įspūdžių ir patirčių daugiau negu reikia, dar dabar "atrajoju" :)
Štai pavyzdžiui, niekada anksčiau taip neteko susidurti su paprastų žmonių solidarumu, jie sveikindavosi, užkalbindavo ir jaučiau, kad laikė sava :) ir man tai lietė širdį. Bet buvo ir kitokių patirčių, dėl kurių mano eksperimentas taip trumpai truko :D
O gal Jis visai ir nesislepia ir visą laiką yra čia pat? Gal Jis yra toks mažas kaip garstyčios grūdelis, kad jo nepastebiu, nes skubu, nesustoju, gerai neįsižiūriu, neįsiklausau ir nepamąstau..
Turbūt visaip būna: kartais mes Dievo nematom, kartais Jis pasislepia... Kartais mąstau, kad Jis per daug užimtas, kad pastebėtų mūsų gyvenimo vingius ...
Kažkaip žmogus nori kad viskas būtų aišku ir suprantama. Bet jeigu Dievas visad būtų šalia regimu pavidalu, ar tai nebūtų tikėjimo laisvės atėmimas?
Tačiau kai užeina sunkumai, tai nebeatrodo svari priežastis, ir vis klausi, kodėl tu Dieve slepiesi?
Seniai taip vis pamąstydavau, o ta istorija, kurią įdėjau, tai buvo iš vienos paskaitos kurią klausiausi internete.
Dėl savęs aukštinimo ir žeminimo, tai, kaip sakoma Patarlių ar tai Išminties knygoje, Dievas bėga (slepiasi ;) ) nuo išpuikėlių. Bet vėl, kai tampi nuolankesniu, vis vien nepamatai akivaizdaus Dievo buvimo, o tarsi intuityviai pajunti, kada Jis veikė tam tikrose gyvenimo situacijose.
Dar yra mistiniai patyrimai, bet ar juos įmanoma kaip nors perteikti žodžiu? ::)
"Slepiasi" yra parabolė :) Dievo akivaizdžiai nepamatysi, kaip galima pamatyti dvasią ? :o Ją galima tik patirti, suvokti, pajusti galų gale, na dar kontempliuoti, cha ;)
Ko gero, kad JIS nesislepia, tik mums taip atrodo, nes neįstengiame "palaikyti santykių" su JUO. Gal net į kabutes nereiktų to imti, nes kaip sako lotyniškas posakis, Deus non deserit nisi desertatur" - Dievas nepalieka, jeigu nėra paliekamas.
Silvija, o kaip tu sugalvojai tą eksperimentą daryti? T.y. dirbti valytoja?
Man užtenka durnumo kartais :ashamed:
Aišku ne dėl paties eksperimento. Šiuo metu esu likus dirbti puse etato, tai pagalvojau, kad kitą pusę prisidursiu šitaip :)
Mano kaimynė labai išsilavinusi moteris , verčiant tam tikrom aplinkybėm dirbo kiemsarge. Vidinio spindesio niekas neatims. Vienas rusų didikas lankstėsi visiems liokajams , kai jo paklausė ko lankstaisi prieš juos- atsakė: šiandien liokajus- o rytoj - nežinai.
Vienos prabangios parduotuvės direktorius pasakojo, kad atėjo bobulytė ir sukiojosi apie prabangų apatinį trikotažą. Jis prie jos nepriėjo. Kai ,, bobulytė'' įsigijo prekių už tookią sumą, sukluso. Buvo pamoka, kad nereikia vadovautis stereotipais. Niekada negali žinoti koks tai ŽMOGUS. Labiausiai noriu sau pritaikyti , kad neturėčiau pagundos vertinti pagal kažką.
Kitoje temoje kukulis užčiuopė labai svarbų dalyką:
CitataO kaip padaryti, kad blaiviai įvertintume kito net ir neigiamus poelgius ir tai netaptų artimo teisimu, čia jau menas, kurio įvaldymui skirtas visas žmogaus gyvenimas :) . Šventieji pataria tai pradėti daryti savo mintyse. Bandant teisti kitą, pirma pažiūrėkime, ar patys nesame blogesni už juos. Taip pat stenkimės įžvelgti teigiamas artimojo savybes kiekvienu atveju. Ilgainiui tai turėtų tapti nuolatinėmis dvasinėmis pratybomis ::) . Beje šios pratybos neįmanomos vien paties žmogaus jėgomis; reikia nuolat melsti Dievą sustiprinimo. Čia prieinam prie nuolatinės maldos įsakymo vykdymo...
Kai tikėjimo kelyje prieinam prie tokių sunkumų, yra du keliai juos įveikti - 1) remtis tradicija paremtais patarimais ir įvairiom praktikom ir 2) savo širdį palenkti gailestingumui, kai į viską, kas aplink vyksta, žiūri gailestingosios širdies akimis. Gaunas bemaž tas pats rezultatas, tik antru atveju nereikia gaišti laiko :), taipogi pirmu atveju yra rizika, kad sprendimas bus paremtas technišku išskaičiavimu, be širdies dalyvavimo.
Temos pavadinime išsakyta problema, pasirodo, jaudino žmones per amžius.
CitataNorime pasiūlyti maldą žinomo lenkų poeto, gimusio 1911 m. Šeteniuose, emigravusio į Kaliforniją 1960-aisiais ir 1980 m. apdovanoto Nobelio premija. Jo vardas – Česlovas Milošas, o rinkinys iš kurio cituojame eiles – ,,Miestas be vardo". Jis kartoja amžiną kenčiančio teisiojo dejonę ir kartu su Jobu patvirtina, kad Dievas perdėm dažnai atrodo nebeatlyginsiąs teisiajam:
Išties, niekuomet nemačiau triumfuojančio teisingumo
ir nekaltųjų lūpos išlieka nebylės.
I
Tu, o Dieve, nepadaugini dorybingiesiems avių ir kupranugarių
ir nieko neatimi iš žmogžudžių bei melagių.
Tu taip ilgai slėpeisi,
kad mes pamiršome, jog buvai apsireiškęs
degančiame krūme ir jauno žydo širdyje,
kuris buvo pasirengęs kentėti dėl visų,
dėl visų buvusių ir būsimų.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-08-08-gianfranco-ravasi-kaip-ilgai-viespatie-tu-tik-stebesi/48557
Ar tai, kad teisiajam daros vis sunkiau, o jo kelias tampa vis ankštesnis, nėra pats tikriausias įrodymas Jėzaus sekimo? :-\
Dievas taip nesislepia, kad net pasirodė žmogaus pavidalu. Bet žmonės buvo ir yra akli ir kurti
Net ir apaštalas Tomas, kol neįdėjo pirštų į Kristaus šono žaizdą... Palaiminti, kurie tiki nematę... Bet ar jie kalti, kad neįstengia patikėti? :-\
Citata iš: Silvija birželio 28, 2015, 13:30:10
..Bet ar jie kalti, kad neįstengia patikėti? :-\
Galime žiūrėti iš kitos pusės - kodėl krikščionybė paplito, nors buvo smarkiai persekiojama ? Kažkaip pirmieji krikščionys ne tik patys įžvelgė Dievą, bet ir parodė jį kitiems ...
Citata iš: Donatas birželio 28, 2015, 15:11:49
Galime žiūrėti iš kitos pusės - kodėl krikščionybė paplito, nors buvo smarkiai persekiojama ? Kažkaip pirmieji krikščionys ne tik patys įžvelgė Dievą, bet ir parodė jį kitiems ...
Geras pastebėjimas :thumbup:
Citata iš: Silvija birželio 27, 2015, 03:43:32
Kai tikėjimo kelyje prieinam prie tokių sunkumų, yra du keliai juos įveikti - 1) remtis tradicija paremtais patarimais ir įvairiom praktikom ir 2) savo širdį palenkti gailestingumui, kai į viską, kas aplink vyksta, žiūri gailestingosios širdies akimis. Gaunas bemaž tas pats rezultatas, tik antru atveju nereikia gaišti laiko :), taipogi pirmu atveju yra rizika, kad sprendimas bus paremtas technišku išskaičiavimu, be širdies dalyvavimo.
Neverta priešinti dviejų dalykų, kurie nėra priešingi vienas kitam, nes ta tradicija neatsirado šiaip sau. Vadinasi tikėjimo praktikos perdavimas yra svarbus, kad savistoviu gailestingumo interpretavimu nebūtų nuklysta į lankas, kaip dabar galime matyti pavyzdį su Kard. Kasper (meilės/gailestingumo be teisingumo) teologijoje :-\
O ir laiko gaišti vis tiek reikės, nes greitų dalykų tikėjime labai retai būna ;)
Dėl supriešinimo tu teisus, ačiū už pastabą.
O dėl greitų dalykų tai ne visai norėčiau sutikti, maldos greitis kartais stebina :) Štai vakar grįžtu namo "per aplink", takeliu palei ežeriuką. Apaugę ten viskas, nors kažkada buvo geras pėsčiųjų takas ir ąžuoliniai suolai pasėdėt padaryti, dabar gi galima pasidžiaugti nešienaujamos pievos grožiu :happy: Taip einant išgirstu girto žmogaus keiksmus sklindant nuo vieno iš sutręšusių suolų - ten tas pats miestelio skandalistas, apie kurį jau buvau pasakojusi, "vasarojo". Truputį nusigandau, kaip čia pasiseks praeii pro jį, nes buvau girdėjusi atvejį, kai jis tiesiog "prirėmė" moterį. Bet tą pačią sekundę ėmiau melstis, prašydama Dievą laiminti tą vargšą. Triukšmai tilo, ir praeinant tik išgirdau tylią repliką: "kur eini, mamut?" :) Garbė Viešpačiui! [-O<
O man yra buvęs priešingas atvejis.
Vienoje kavinėje netoli plovyklos užsisakiau virtinukų, ir kai jau pradėjau valgyti, pradėjo rinktis netoliese dirbę žmonės. Daugiausia jaunimas, bet iš veidų man jie pasirodė kaip chuliganai kokie. Na ir įtikėjęs "savo" maldos jėga ėmiau melstis už juos. Tai kai prasidėjo keiksmai, riksmai, bairiai ir žvengimas iš tų bairių...
Po tos situacijos jaučiausi viduje labai nešvariai ir buvau labai prislėgtas.
Dar sau nespėjau pilnai išaiškinti tos situacijos, bet manau, kad greičiausiai savo viduje juos buvau pasmerkęs, ir gavosi taip kad išėjo priešinga maldai situacija ...
Čia tas buvo prieš kokius 3 metus.
Aš kaip tik manau, kad jūsų atvejai labai panašūs - malda suveikė greitai, tik situacija buvo skirtinga - Silvija ėjo pro vieną širšiną, o tu įėjai į širšių lizdą, pamanei, kad esi kiets ir pradėjai rankomis mojuoti :D ;)
Bet dėl greičio aš kalbėjau daugiau galvodamas apie mūsų dvasinį vystymąsi...
Kodėl Dievas nesislepia.
Citata...tarp Dievo ir žmogaus yra bedugnė: žmogus taip sukurtas, jog jo akys mato vien tai, kas nėra Dievas, todėl Dievas iš esmės žmogui nematomas, visada yra ir bus už jo regėjimo lauko. Dievas esmingai yra nematomas - šis biblinis tikėjimas, stojantis prieš stabų matomumą, pirmiausia liečia žmogų: žmogus yra žiūrinti būtybė, kuriai jos būvio laukas rodosi esąs apibrėžtas matymo ir lytėjimo. Tačiau į šį matymo ir apčiuopiamumo lauką, apibrėžiantį žmogaus egzistenciją, Dievas neįžengia ir niekada neįžengs, kad ir kiek jį plėstume.
J. Ratzinger "Įvadas į krikščionybę"
Iš šitos citatos tik tiek supratau, kad kol žiūrėsim kūno akimis, tol Dievas slėpsis ir bus ta praraja. Ar tai norėjai pasakyti?
Kun. Marcelino Iragui Redin OCD remdamasis šv. Kryžiaus Jono "Dvasine giesme" moko taip:
CitataSiela yra ta vieta, kurioje Jis gyvena, yra toji slėptuvė, kurioje Jis slepiasi. Bet jūs nepasiduodate ir klausiate: "Jeigu Jis manyje, tai kodėl negaliu Jo atrasti, kodėl Jo nejaučiu?" Todėl, kad Jis slepiasi, o jūs nesislepiate, kad surastumėte Jį. Gražioji siela jau žino, kad jūsų krūtinėje slypi pats Dievas, pasistenkite būti su Juo lygiai taip pat pasislėpę ir, savo krūtinėje Dievą apkabinę, pajausite Jį savo stipria meile.
Aš manau, kad vaikai suvokia visame kame Esantįjį, bet vėliau praranda šį suvokimą.
Šitą teiginį galiu paremti tik savo asmeniniais patyrimais, kuriuos patyriau atsivertimo metu. O šis patyrimas toks ir buvo, kad pasijutau tarsi vaikas. T.y. atėjo tokie jausmai/potyriai, kurie pradžioj buvo lyg ir žinomi, o paskui ar tai susapnavau, ar kažkaip kitaip atėjo supratimas, kad šitaip esu jautęsis būdamas vaiku maždaug kokių 5 metų. Iš atminties iškyla tik keli epizodai, o kartu ir juos lydinti nuotaika, kurią labai sunku perduoti žodžiais, tik tiek, kad analogiškus patyrimus po to patyriau jau po savo atsivertimo, ir manau daugelis iš mūsų tai yra patyrę :pentecostal: .
Dar vienas visur Esančiojo patyrimas - gyvenimo dramos išgyvenimas. Ši drama labai aštri, nes kiekvienas suvokia, kad jo laukia ligos ir mirtis, o taip pat ir nenusakomas suvokimas, kad savo gyvenime turiu kažkokį tikslą ir paskirtį. Bėgant amžiui tai pradeda virsti sąžinės graužatimi, nes laikas trumpas. Tačiau žmonės tai stengiasi užtušuoti įvariomis pramogomis, garsia muzika, alkoholiu ir kt.
Vieną kartą per pirmosios komunijos pamokėlę, kurią pavadavo "atsarginė" vienuolė, kuri sukvietė ir vaikų tėvus, ji pradėjo kalbėti apie išpažinties svarbą. Kažkodėl sugalvojau ir aš savo trigrašį įterpti ir pradėjau kalbėti apie švarią sąžinę ir tai, kad yra džiaugsmas turėti švarią sąžinę, o ne tai, kad privaloma atlikti išpažintį dėl kokių nors taisyklių. Ir kažkaip bekalbant pritrūko žodžių, o po to suvokiau, kad gyvenimas yra drama, tik nežinojau kaip tą vaikams perteikti. ::)
CitataIr kažkaip bekalbant pritrūko žodžių...
Man vakar taip atsitiko bekalbant su sūnum, kuris paklausė, ar galima Dievą pažinti be jokių religijų pagalbos. Dabar galvoju, kad tai labai rimtas klausimas, o aš nebuvau pakankamai laisva į jį atsakyti. Mane kaustė noras atsakyti iš fundamentalistinių pozicijų, ta prasme, kad aš tikiu tuo pamatu, ant kurio stovi Bažnyčia, ir tą pačią akimirką jaučiau, kaip sūnaus protas filtruoja viską, kas mano bus sakoma iš religinio taško.
Turint omeny į ką juda šiandien pasaulis ir kad žmonių, turinčių priekaištų netikram tikinčiųjų religiškumui yra dauguma, aš labai stipriai susimąsčiau kaip turėtume kalbėti ir ar turėtume kalbėti, jei nesame vienybėje su Kristumi mistine prasme (kai esi visiškai laisvas dvasioje ir negali nekalbėti, žodžiai patys liejasi). Nes išaugusį (net vaikų!) intelektą įveikti gali tik paprastas tiesos žodis.
Gal ir gerai, kad mes kartais pritrūkstame žodžių ir paklūstame rankai, kuri mus sustabdo :-\. Ypač kalbant mažiesiems.
Citata iš: Silvija liepos 04, 2015, 03:49:06
Iš šitos citatos tik tiek supratau, kad kol žiūrėsim kūno akimis, tol Dievas slėpsis ir bus ta praraja. Ar tai norėjai pasakyti?
Panašiai, bet tik tol kol ieškome Dievo kažkur išorėje. Toliau Ratzingeris rašo, ką reiškia tikėti:
CitataTikiu (credo) reiškia, kad žmogus nelaiko savo pojūčių visa apimančiais, neriboja jais savo pasaulio lauko, bet ieško kito kelio į tiesą - tikėjimo, kuris lemia netgi jo požiūrį į pasaulį. [...] Tardami tikiu, pasisakome ne už tai, kad būtų laikoma tikra tai, kas manoma, ką galima įtraukti į savo regėjimo lauką, o už tai, kas yra nematoma, bet iš tikrųjų realu. Tikiu atspinditai, kas daro tikrovę ir yra jos pagrindas.
Toliau jis rašo, kad tikėjimas yra toks žmogiškosios egzistencinės gelmės taškas, kuriam nepakanka matomo ir apčiuopiamo, kuris atsiremia į tai kas neregima, atsiremia taip, kad
neregimybė tampa apčiuopiama ir pasirodo kaip būtina jo egzistencijai.
Iš to suprantu, kad Dievui pamatyti reikia pirmiausia kitų žmonių tikėjimo (vaisingo), o tada jau gali grėsti ir atsivertimas, kuris atneša asmeninį tikėjimą, kuris savo ruožtu atveria nekūniškas akis.
Ir galiausiai Ratzingeris dailiai apibendrina Dievo slėpimosi/nesislėpimo slėpinį
CitataDievas randamas tik tada, kai nebeturima savojo Dievo, o tikima tik tokiu, kuris vienodai yra ir mano, ir visų kitų, nes visi esame jo.
Šita kardinolo mintis visai tokia pat, kaip kukulio pacituota krikščioniškuose haikuose.
ps čia dar būtų galima pridurti, kad šią mintį geriau suprasti galima politeistiniame kontekste, buvusiame iki tol, kai Dievas degančiame erškėčių krūme apreiškė Mozei savo vardą.
Būtent.
Nes pagal pagonišką pasaulėžiūrą, jeigu žinai kieno nors vardą, tai tu tą žmogų arba dievaitį valdai.
Išeina, kad šiais naujosios pagonybės arba politeizmo laikais žmogus manosi esąs pajėgus valdyti Dievą :o Antikristas čia pat.
Kita vertus, susikalbėjimo galimybė lieka imant pagrindu vieno Dievo - Aš Esu - vertybines nuostatas. Tą ir matome šiuolaikinių krikščionių mistikų kalbėjime - jie vengia krikščioniškų žodžių, naudodami tik bendrąsias sąvokas. Ir tą pagrindžia tuo, kad esą per daug yra buvę istorijoje karų, vykdomų Dievo vardu. Tai šiandien tarsi leidžia įvykdyti Dievo įsakymą Netark Dievo vardo be reikalo.
Vartotojiškumas. Kodėl tik šiais laikais? Juk tas pats galioja visoms kartoms ir visiems žmonėms visose kartose.
Kol neįvyksta tikrasis atsivertimas, žmogus net ir katalikybėje yra tiesiog vartotojas. Kitaip net neįmanoma, nes bet koks veiksmas turi būti motyvuojamas, o kadangi visi esame puolusios prigimties, tai kiekvienas iš mūsų pagal tą puolusią prigimtį iš pat pradžių yra (buvo) vartotojas.
Aišku, siekti asmeninės naudos nėra nuodėmė, tačiau atsivertimo momentu pakinta požiūris į tai, kas gi ta asmeninė nauda. Kai Dangaus Karalystė (nebūtinai po mirties, bet netgi pradedant nuo čia ir dabar) tampa pagrindine motyvacija, tuomet mes pradedame "maitinti" ne puolusios prigimties žmogų, o tikrąjį žmogų savyje, tokį, koks buvo sukurtas ir numatytas Dievo.
Nes tada pamatai, kad tai, ką anksčiau laikei vertybe, tėra "rūkų rūkas".
Čia vienas draugas iš baltų kultūros judėjimų tokį straipsnį parašė. Man pasirodė įdomus:
http://kriviu-krivis.lt/dievas/matyti-dieva/