TavoRankose.org - katalikiškas diskusijų forumas

Tylos mokykla

Autorius: Kartūzas
Vertėjas: Andrius Leliuga

Kontempliatyvusis yra be galo turtingas, tačiau jis neturi nieko. Jis visa gauna, visa atiduoda.

Šioje knygoje pristatomi pamokslai, kuriuos prieš šešiasdešimt penkerius metus sakė knygos ,,Meilė ir tyla" autorius, miręs 1987-aisiais. Tada jis buvo Valzento (Valsainte) kartūzų vienuolyno (Fribūras, Šveicarija) vikaras. Pamokslai sakyti iškilmingų liturginių švenčių progomis, per bendruomenės kapitulą arba kai kuriais sekmadieniais vienuolyno naujokams.

Tekstai apie vidinę maldą, praktinį jos pritaikymą, Evangelijos reiklumą, krikščionišką slėpinį – apie visa tai pasakojama šiuose trumpuose skyriuose, kurie gali pasitarnauti kaip įvadas į vidinį gyvenimą.

Paprastumas, kokiu čia kalbama, pasitaiko retai.
Knygos ištrauka

KO REIKIA VIDINEI RAMYBEI

Ra­my­bė tiems, ku­rie Vieš­pa­ties įsa­ky­mą vyk­do...

Ko­kį įsa­ky­mą pri­me­na Šven­to­ji Dva­sia? Šis Įsa­ky­mas – ne kas ki­tas, kaip pa­čios Šven­to­sios Dva­sios bal­sas. Tik už­lai­ky­da­mi ro­mią ir su­si­kau­pu­sią dva­sią iš­gir­si­me šį bal­są, ky­lan­tį iš mū­sų są­ži­nės, drau­džian­tį da­ry­ti kai ku­riuos da­ly­kus, o kai ku­riuos – pa­ska­ti­nan­tį.

Ga­li­me priešin­tis šiam bal­sui, taip pat ir ap­grai­bo­mis juo sek­ti, vi­du­jai maiš­tau­da­mi ir bam­bė­da­mi. Pir­muo­ju at­ve­ju prie­ši­na­mės Įsa­ky­mui, ant­ruo­ju – pa­klūs­ta­me, bet gal­būt tik iš da­lies, nes Jo ne­my­li­me.

My­lė­ti Įsa­ky­mą! Tai įpro­tis iš­ti­ki­mai klau­sy­tis Šven­to­sios Dva­sios bal­so ir bū­ti dėl to lai­min­gam. My­li­me Šven­to­sios Dva­sios ba­lan­dį, švel­niai kal­ban­tį mū­sų šir­dy­se, my­lė­da­mi se­ka­me Įsa­ky­mu, nes ta­da ra­my­bė gau­si.

Ko­dėl ,,gau­si"? Pir­miau­sia to­dėl, kad tur­ti­na dva­sią, su­tei­kia jai gel­mės.

Tik ta­da, kai sie­la ma­lo­nės vie­ny­bė­je ir nuo­šir­džio­mis mei­lės pa­stan­go­mis nu­spren­džia nie­ko ne­at­si­sa­ky­ti dėl Die­vo, tik ati­duo­da­ma vi­są sa­ve, idant Jam pa­tik­tų, – vi­sa­da, iki pat am­ži­ny­bės – Die­vas už­lie­ja ją ir pri­pil­do ra­my­bės.

Ši ra­my­bė – mū­sų pa­guo­da, mū­sų jė­ga, mū­sų už­ta­ri­mas, tai mū­sų dva­si­nio au­gi­mo pa­ska­ta. Juo la­biau ji tam­pa in­ty­mes­nė, ne­pa­ju­di­na­ma, ne­pa­sie­kia­ma tų, ku­rie ga­lė­tų ją kaip nors su­trik­dy­ti, tuo la­biau mes ti­ki­me to­bu­lu­mu. Tai­gi šios ra­my­bės sie­ki­mas ir to­bu­lu­mo sie­ki­mas ei­na išvien. Vi­sa pa­slap­tis es­ti ta, kaip iš­sau­go­ti šią ra­my­bę, to­liau ją au­gin­ti, kad ir ko­kie iš­ban­dy­mai dre­bin­tų pa­čias sie­los gel­mes. Pa­teik­siu jums še­šias vie­no dva­sios va­do­vo tai­syk­les, kaip už­lai­ky­ti sie­los ra­my­bę. ...
http://www.katalikuleidiniai.lt/index.php?lng=lt&content=pages&page_id=11&book_id=343

Tiesiai į širdį. Ačiū , Kaštone.