TavoRankose.org - katalikiškas diskusijų forumas

Paskutiniame savo laiške tu tarp kitko užsiminei, kad globotinis nuo pat savo atsivertimo lanko vieną bažnyčią ir tik ją vieną, ir kad ji jam ne visiškai patinka. Ar galiu paklausti` ką tu sau manai? Kodėl nepraneši man, kokios yra jo įštikimybės tai bažnyčiai priežastys? Ar nesupranti, kad jeigu dėl to kaltas ne abejingumas, prasti mūsų popieriai? Be abejo. tu žinai, kad jei žmogaus neįmanoma pagydyti nuo lankymosi bažnyčioje, kita geriausia priemonė yra varinėti jį per visas aplinkinės bažnyčias, ieškant tos, kuri jam ,,tiktų", tol, kol jis pasidarys bažnyčių tyrinėtoju ar dideliu Žinovu.

Daryti tai reikia dėl akivaizdžių priežasčių. Pirmiausia  visada turi būti puolama parapijos bendruomenė, nes joje, suburtoje ne pagal pomėgių, o pagal vietos požymį, skirtingų luomų ir mąstysenos žmonės sudaro sąjungą, kokios ir  trokšta Priešas. Kita vertus, kongregacijos principas kiekvieną bažnyčią paverčia savotišku klubu, kuris, jei viskas gerai klojasi, tampa uždaru rateliu ar frakcija. Antra, ,,tinkamos"  bažnyčios ieškantis žmogus pripranta kritikuoti, tuo tarpu Priešas nori. kad jis butų mokinys. Bažnyčioje iš pasauliečių 'jis reikalauja nusistatymu, kuris, tiesą sakant, gali kritiškai žiurėti į tai, kas netikra ar neišganinga, tačiau kuris tuo pat melu lieka lika kritiškas ta prasme, kad neduoda jokio įvertinimo-žmogus negaišla veltui laiko galvodamas apie tai, kas atmetama, bet lieka atsivéręs, nieko nesiaiškindamas, nuolankiai priimdamas maistą, kuriuo peni. (Matai, koks jis panaikintas, visai ne dvasia, koks nepataisomai vulgarus!) Šitoks nusistatymas, ypač pamokslo metu, sukuria sąlygas (itin nepalankias visai mūsų politikai), kuriomis nuvalkiotos tiesos gali garsiai prabilti žmogaus sielą. Vargu ar yra toks pamokslas ar tokia knyga, kurie būtų mums nepavojingi, jeigu jie priimami su tokiu nusistatymu. Taigi, prašau tave, krutinkís ir kuo greičiau siųsk tą kvailį per aplinkinės bažnyčias. Ligšiolinė tavo veikla nedaug tesuteikė mums pasitenkinimo.

Abi artimiausios bažnyčios - jomis pasidomėjau mūsų raštinėje - turi savų privalumų. Pirmosios jų vikaras yra žmogus, taip ilgai skiedęs vandeniu tikėjimo tiesas, norėdamas, kad jas lengviau suprastų tariamai nepatikli ir kietakaktė parapijos bendruomenė, kad galų gale jis pats
pradėjo stulbinti parapijiečius savo netikėjimu, o ne vice versa. Jo atliekamos apeigos vertos pasigėrėjimo. Norėdamas apsaugoti parapijiečius nuo visų ,,sunkumų", jis atsisakė skaitinių ir privalomųjų psalmių, ir dabar, patsai to nepastebėdamas, it voverė sukasi mažame penkiolikos jo
mėgstamų psalmių ir dvidešimties pamokymų rate. Todėl mums negresia pavojus, kad ar jo avys pasieks jiems dar negirdėta Rašto tiesa. Bet tikriausiai tavo globotinis nėra pakankamai kvailas šiai bažnyčiai -- ar kol kas nėra?

Kitoje bažnyčioje turime tėvą Spyglį. Žmonės dažniausiai sunkiai įkanda jo nuomonių įvairovę ir negali suprasti, kodėl jis vieną dieną būna beveik komunistas, o kitą priartėja prie savotiško teokratinio fašizmo, trečią dieną - scholastas,  ketvirtąją - pasirengęs išvis paneigti žmogaus protą; penktąją visa galva pasineria į politiką, o šeštosios rytą skelbia, kad Visos pasaulio valstybės vertos vienodo ,,pasmerkimo". Mes, suprantama, matome jungiančiąją grandį, ir tai yra Neapykanta. Tasai žmogus tiesiog nemoka skelbti ko nors, kas neapstulbintų, nenuliūdintų, nesutrukdytų ar nepažemintu jo  tėvų ir jų draugų. Pamokslas, kuris žmonėms būtų toks pat lėkštas, kaip ir jų skanduojami posmai. Turi ir nesąžiningumo gyslelę; mes mokome jį sakyti: ,,Bažnyčios nuomone..." ir turėti galvoje neabejoju, kad neseniai tai perskaičiau Maritaino ar kito panašaus veikėjo raštuose". Tačiau privalau perspėti, kad jis turi vieną lemtingą ydą: jis tikrai tiki. Ir tai gali viską sugadinti.

Tačiau abiem bažnyčioms būdingas vienas geras bruožas - tai frakcijų bažnyčios. Kiek pamenu, jau perspėjau tave, kad jeigu nepavyksta sulaikyti globotinio nuo bažnyčios, reikia bent pasistengti, kad jis taptų aršus kurios nors frakcijos jos viduje pasekėjas. Aš kalbu ne apie tikėjimo dogmas: kuo abejingiau jis jas žiūrės, tuo geriau. Ir ne nuo dogmų priklauso Inusų padaromo blogio apimtis. Tikrąjį malonumą pajunti sukeldamas neapykantą tarp tų, kurie sako ,,Mišios", ir tų, kurie sako ,,šventoji Komunija", kai nei viena, nei kita puse nesugeba paaiškinti skirtumo tarp Hookcrio ir Tomo Akviniečio doktrinų su logišku nuoseklumu, kuris išsilaikytų bent penkias minutes. Taip pat ir visi kiti bejausmiai daiktai - žvakės, drabužiai ir kas tik nori  dar - yra puiki dirva mūsų veiklai. Mes visai pašalinome iš žmonių protų visą didžiausio iš kenkėjų Pauliaus mokymą apie maistą ir kitus neesminius dalykus - būtent, kad žmogus, neturintis skrupulų, turi visada nusileisti skrupulingam žmogui. Gal tu manai, kad jie nesupras tokio pritaikymo? Galbūt tu tikiesi išvysti, kaip ,,blogasis" dvasininkas keliaklupsčiauja ir žegnojasi tik tam, kad jo ,,gerojo" brolio nepatvari sąžinė nepultų nepagarba, o ,,gerasis" brolis susilaiko nuo tokių pratybų, kad tik nepaskatintų ,,blogo- jo" brolio stabmeldystei? Taip ir būtų atsitikę, jeigu ne mūsų nepaliaujamas triūsas. Be jo Anglikonų Bažnyčios
papročių įvairovė būtų tapusi tikru šiltnamiu labdarai ir  nusižeminimui.

Tave mylintis dédé Paralius

.............Šeimos nesantaika civilizuotame pasaulyje paprastai įsikūnija žodžiuose, kurie, surašyti popieriuje, atrodytų visai nekalti (žodžiai savaime nėra įžeidūs), 0 ištarti atitinkamu tonu ir metu, beveik prilygsta antausiui. Kad šis žaidimas tęstųsi, judu su Pludungiu turite žiūrėti, kad tie abu
kvailiai viską matuotų dvigubu matu. Reikia stengtis, kad tavo globotinis reikalautų, idant visi jo žodžiai būtų priimami už gryną pinigą nė akimirkos jais nesuabejojant, tuo tarpu klausydamas savo motinos žodžių, jis turi kuo išsamiausiai ir kuo jautriausiai juos gilintis, ieškodamas intonacijoje ir kontekste užslėptų poteksčių ir ketinimų. Motiną reikia pakurstyti daryti tą patį jo atžvilgiu. Tada po kiekvieno kivirčo jie išsiskirs įsitikinę arba beveik neabejodami, kad jie yra visai nekalti. Juk tu žinai, kaip būna: ,,Aš tik paklausiau jos, kada bus vakarienė, o ji užsiplieskė." Šiam įpročiui gerai įsišaknijus, galėsi linksmintis matydamas, kaip žmogus sąmoningai sviedžia įžeidimą ir kartu jaučiasi esąs nuskriasustas, jei pasiekia tikslą. ..........

Ma­no mie­la­sis Ne­la­buk!

Ma­tau, jog tu ati­džiai se­ki, ką skai­to ta­vo glo­bo­ti­nis, ir rū­pi­nie­si, kad jis kuo dau­giau ben­drau­tų su sa­vo drau­gais ma­te­ria­lis­tais. Bet ar ne­si tru­pu­tį nai­vo­kas? Ra­šai taip, tar­si ti­kė­tum, jog dis­ku­si­ja ga­li pa­dė­ti tau iš­plėš­ti jį iš Prie­šo na­gų. Taip ga­lė­tų bū­ti, jei­gu jis bū­ti gy­ve­nęs prieš ke­lis šimt­me­čius. Anais lai­kais žmo­nės ge­rai mo­kė­jo skir­ti įro­dy­tus da­ly­kus nuo ne­įro­dy­tų, ir jei kas bū­da­vo įro­dy­ta, – jie tuo ti­kė­da­vo. Mąs­ty­mą jie dar te­be­sie­da­vo su veiks­mu ir bu­vo pa­si­ren­gę leis­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, rem­da­mie­si lo­gi­niais iš­pro­ta­vi­mais. Bet mums be­veik iki ga­lo pa­vy­ko tai iš­tai­sy­ti pa­si­tel­kus sa­vait­raš­čius ir ki­tus pa­na­šius gin­klus. Ta­vo glo­bo­ti­nis dar ber­niu­kas bū­da­mas pri­pra­to ne­šio­tis gal­vo­je jau­kiai su­gy­ve­nan­čias ne­su­de­ri­na­mas pa­sau­lė­žiū­ras. Mo­ky­mus jis skirs­to ne į ,,tei­sin­gus" ar ,,ne­tei­sin­gus", bet į ,,aka­de­miš­kus" ar­ba ,,prak­tiš­kus", ,,at­gy­ve­nu­sius" ar­ba ,,šiuo­lai­ki­nius", ,,tra­di­ci­nius" ar­ba ,,ne­gai­les­tin­gus". Idant iš­lai­ky­tum jį ato­kiai nuo Baž­ny­čios, sa­vo są­jun­gi­nin­ku kvies­kis ne dis­ku­si­ją, o tuš­čius ple­pa­lus. Ne­gaišk lai­ko įti­ki­nė­da­mas jį, jog ma­te­ria­liz­mas yra tie­sa! Įteik jam, kad ma­te­ria­liz­mas yra stip­rus ar­ba rūs­tus, ar­ba drą­sus, – kad tai at­ei­ties fi­lo­so­fi­ja. Kaip tik to­kie da­ly­kai jam ir rū­pi.

Dis­ku­si­jos bė­da yra ta, kad ji vi­są ko­vą per­ke­lia į Prie­šo te­ri­to­ri­ją. Jis ir­gi mo­ka dis­ku­tuo­ti, nors ma­no tau siū­lo­ma tik­rai prak­tiš­ka pro­pa­gan­da il­gus am­žius su­ge­bė­jo pa­ro­dy­ti Jį sil­pnes­niu už Mū­sų Tė­vą, kurs yra Apa­čio­je. Dis­ku­si­ja pa­ti sa­vai­me pa­ža­di­na glo­bo­ti­nio pro­tą, ir kas ga­li pa­sa­ky­ti, kur jis ta­da mus nu­ves? Net jei­gu kar­tais min­čių ei­gą pa­vyk­tų iš­krei­pus pa­suk­ti sa­vo nau­dai, tu pa­ma­ty­si, kad ši­taip ska­ti­ni glo­bo­ti­nio įgim­tą įpro­tį do­mė­tis vi­suo­ti­niais da­ly­kais ir ati­trauk­ti jį nuo be­tar­piš­kos jaus­mi­nės pa­tir­ties. Ta­vo už­da­vi­nys – pri­kaus­ty­ti jį prie jos. Iš­mo­kyk jį va­din­ti tai ,,tik­ru gy­ve­ni­mu" ir ne­leisk su­si­mąs­ty­ti, ką ga­lė­tų reikš­ti ,,tik­ras".

At­mink, kad Jis, prie­šin­gai tau, nė­ra gry­na dva­sia. Nie­ka­da ne­bu­vęs žmo­gu­mi (ak, tas bjau­rus mū­sų Prie­šo pra­na­šu­mas!), tu ne­su­vo­ki, kaip smar­kiai juos yra pa­ver­gu­si šio­kia­die­ny­bė. Sy­kį tu­rė­jau glo­bo­ti­nį, tvir­tą ate­is­tą, ku­ris bu­vo įpra­tęs leis­ti lai­ką prie kny­gų Bri­tų mu­zie­ju­je. Vie­ną die­ną jam ši­taip sė­dint ir skai­tant, aš pa­ju­tau, kad min­tys jo gal­vo­je pa­su­ko ne­ge­ra lin­kme. Su­pran­ta­ma, jo pa­šo­nė­je aki­mo­ju išdy­go Prie­šas. Dar ne­spė­jęs su­si­gau­dy­ti, aš pa­ma­čiau, kaip ima griū­ti ma­no dvi­de­šim­ties me­tų dar­bas. Jei­gu pa­me­tęs gal­vą bū­čiau pa­ban­dęs gin­tis dis­ku­si­ja, bū­čiau bu­vęs su­triuš­kin­tas. Iš­kart kir­tau į tą vie­tą, ku­rią ge­riau­siai bu­vau už­val­dęs, ir pa­ki­šau min­tį, jog jau pats me­tas pa­pie­tau­ti. Ma­tyt, Prie­šo at­sa­ko­ma­sis smū­gis (juk ži­nai, kad nie­ka­da ne­ga­li ge­rai nu­girs­ti, ką Jis jiems sa­ko?) bu­vo min­tis, jog tie ap­mąs­ty­mai yra svar­bes­ni už pie­tus. Bent jau aš taip ma­nau, nes kai aš jam ta­riau: ,,Ži­no­ma. Per­ne­lyg svar­būs, kad im­tu­meis jų tuš­čiu skran­džiu", glo­bo­ti­nis ge­ro­kai pra­links­mė­jo, o kai dar pri­dū­riau: ,,Kur kas ge­riau at­ei­ti pa­val­gius ir vėl to im­tis pra­skaid­rė­ju­sia gal­va", – Jis jau bu­vo pu­siau­ke­lė­je link du­rų. Kai jis at­si­dū­rė gat­vė­je, mū­šis bu­vo lai­mė­tas. Aš pa­ro­džiau jam laik­raš­čių par­da­vė­ją ber­niūkš­tį, ku­ris šū­ka­lio­jo po­pie­ti­nio nu­me­rio nau­jie­nas, ir pro ša­lį va­žiuo­jan­tį 73-ią au­to­bu­są, ir dar ne­spė­jus jam nu­lip­ti laip­tais, įka­liau jam tvir­tą įsi­ti­ki­ni­mą: kad ir ko­kios keis­tos min­tys už­plūs­tų gal­vą žmo­gaus, kiurk­san­čio prie kny­gų, ge­ras gurkš­nis ,,tik­ro gy­ve­ni­mo" (jam tai bu­vo ber­niūkš­tis ir au­to­bu­sas) įti­ki­na, jog vi­si tie da­ly­kai pa­pras­čiau­siai ne­ga­li bū­ti tei­sin­gi. Jis ži­no­jo, kad vos ne vos iš­si­su­ko, ir vė­les­niais me­tais mie­lai šne­kė­da­vo apie ,,ne­nu­sa­ko­mą tik­ro­vės po­jū­tį, ku­ris ga­lų ga­le mus ir ap­sau­go nuo lo­gi­nio mąs­ty­mo su­ke­lia­mo pro­to ap­te­mi­mo". Da­bar jis sau­gus Mū­sų Tė­vo na­muo­se.

Ar tau kas nors aiš­kė­ja? Dė­ka va­rik­lio, ku­rį pa­lei­do­me juo­se prieš dau­ge­lį šimt­me­čių, jie da­bar nie­ku gy­vu ne­no­ri pa­ti­kė­ti ne­su­pran­ta­mais da­ly­kais tol, kol jiems prieš akis sto­vi su­pran­ta­mi. Be pa­lio­vos kimšk jam į gal­vą daik­tų ir reiš­ki­nių ,,kas­die­niš­ku­mą". Svar­biau­sia – ne­ban­dyk nau­do­tis moks­lu (tu­riu gal­vo­je tik­ruo­sius moks­lus) kaip gin­klu ko­vai su Krikš­čio­ny­be. Tie moks­lai pa­ska­tins jį gal­vo­ti apie reiš­ki­nius, ku­rių jis ne­ga­li pa­lies­ti ir pa­ma­ty­ti. Jau bū­ta liūd­nų at­ve­jų su šiuo­lai­ki­niais fi­zi­kais. Jei­gu jam jau lem­ta ka­pa­no­tis moks­luo­se, pri­rišk jį prie eko­no­mi­kos ir so­cio­lo­gi­jos, ne­leisk nu­tol­ti nuo ne­įkai­no­ja­mo ,,tik­ro gy­ve­ni­mo". Ta­čiau ge­riau­sia yra iš­vis ne­pri­leis­ti jo prie moks­lo kny­gų, įpirš­ti di­džią nuo­mo­nę, kad jis vis­ką jau se­niai ži­no ir kad tai, ką jis at­si­tik­ti­nai iš­girs­ta ar per­skai­to, tė­ra ,,šiuo­lai­ki­nių ty­ri­mų re­zul­ta­tas". At­mink, jog tu esi tam, kad ap­suk­tum jam gal­vą. O pa­si­klau­sius kai ku­rių jau­nų­jų ne­la­bų­jų kal­bų, ga­lė­tum pa­ma­ny­ti, jog vie­nin­te­lis mū­sų dar­bas yra mo­ky­ti!

Ta­ve my­lin­tis dė­dė Pa­ra­lius

Iš anglų kalbos vertė Zigmantas Ardickas, Kęstutis Šidiškis

C.S. Lewis. Kipšo laiškai. Katalikų pasalio leidiniai, 2011.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-05-19-c-s-lewis-kipso-laiskai/63046

Puiki knyga, tikras gyvenimo vadovėlis, karts nuo karto vis skaitau ją iš naujo, kad neužsimirščiau  :thumbup:

Seniai skaičiau jau.

Dabar kai paskaičiau ištrauką iš pačio pirmo pranešimo, tai pamačiau kokia ta knyga aktuali mūsų laikams ir mūsų situacijai :)

O  tai tik tiek tų "kipšo laiškų" ir tebus? Kur tęsinys? Antras laiškas kur kas įdomesnis už pirmąjį, o paskutinysis ( viso 33 laiškai)  laiškas apskritai pats įdomiausias. Dar jei ir banketo "tostą" pridėtum (pati knygos pabaiga), iš viso gerai būtų. Tai visos C.S. Lewis knygos "kipšo laiškai" nebus? O tikėjausi ją nors čia lietuviškai perskaityti.  ::)

Tiems, kas neturi knygos ar neturi laiko jos skaityti, yra nebloga išeitis - Marijos Radijas pradėjo jos skaitymą:

http://www.marijosradijas.lt/radijo-laidos/332-krik%C5%A1%C4%8Dioni%C5%A1ki-skaitymai.html

Tik kažkodėl ten dar neįdėti archyvai.