Ilgai laukiau įrašo apie VU Filosofijos fakultete vykusią kunigo Edmundo Naujokaičio paskaitą "Dievas mirė? Sekuliarizacija ir kas po jos" Šioje paskaitoje apibendrinama situacija Bažnyčioje ir pasaulyje. Ekumeninis judėjimas, kaip teigia kunigas E.Naujokaitis, yra sekuliarizacijos pasekmė pačioje Bažnyčioje. Manau visiems bus naudinga išgirsti. https://www.youtube.com/watch?v=mAbWPTScfao
Labai įdomi paskaita, ir kartu siejasi su dabar tik ką Lenkijoje įvykusia Kristaus Karaliaus intronizacija.
Taip pat įdomi idėja atgaivinti baroko kultūrą tikėjime (pvz. Ignaco užsidegimas atversti ir kt.)
Ir jau į galą labai įdomi diskusija apie islamą ir teisingą Bažnyčios atsaką jam.
Smagu, kai valstybė nusprendžia Dievo valdžią ir įstatymus laikyti aukštesniais nei pasaulietiniai. Tai radikalus posūkis europeizacijos procese, kai dalis valstybių ryžtingai grįžta prie pamatinių vertybių. Juk naujasis europietis pagal Briuselio architektus turėjo būti neprisirišęs nei prie šeimos, nei prie tautos, nei prie lyties, o save suvokti ne kaip asmenybę, bet kaip individą nesuvaržytą nei morale nei įsitikinimais. Šiame kontekste religingumas buvo ir yra laikomas didžiausia kliūtimi.
Sekuliarizacija bažnyčios viduje - baisus dalykas. Kai pagalvoji, kad tai vyksta ne vieną amžių...
Atsiminkime vieną dalyką: Dievas veikia dabartiniame pasaulyje ir jis laimi prieš piktąjį.
Kalbant apie sekuliarizaciją, reiktų turėti omeny, kad tai įmanoma tik tuo atveju, kai kažkas tai daro tikslingai. Nes jeigu įvertintume vien mūsų silpnybes, tuomet, nesant piktai žmogaus valiai, galutiniame variante Dievas vis viena nugalės.
Nepavyko sakinio gražiai suregzti, bet tikiuosi kas nors supras, ką turėjau omeny ;)
Gražiai ir suprantamai surezgei sakinį.
Citata iš: Saulius lapkričio 23, 2016, 16:00:59
Ekumeninis judėjimas, kaip teigia kunigas E.Naujokaitis, yra sekuliarizacijos pasekmė pačioje Bažnyčioje. Manau visiems bus naudinga išgirsti. https://www.youtube.com/watch?v=mAbWPTScfao
Lefebristai ir kun. E. Naujokaitis seniai yra nepaklusnume Bažnyčios mokymui, o tuo pačiu ir Dievo valiai. Nereiktų žavėtis iš šios paskaitos kylančiomis idėjomis, kurios aiškiai veda į susipriešinimą (pvz. tokia "smulkmena" - fokuliarų ar opusdeininkų vadinimas sektantais.)
Čia popiežiaus emerito Benedikto XVI nuomonė apie ekumenizmo būtinybę šiandieniniame pasaulyje: "
prieš šimtą metų, 1910 m. birželio 24 d., Edinburge buvo surengta pasaulinė konferencija dėl problemų, susijusių su nekrikščioniškuoju pasauliu. Tarp anuomet aptarinėtų problemų minėta ir tai, jog dėl vis dar tarpusavyje susiskaldžiusių krikščionių objektyviai sunku įtikinamai skelbti Evangeliją nekrikščioniškajam pasauliui. Jei krikščionys rodosi Viešpaties nepažįstančiam, nuo jo nutolusiam ar Evangelijai abejingam pasauliui nevieningi, negana to, dažnai ir susikivirčiję, tai ar įmanoma įtikinamai skelbti Kristų kaip vienintelį pasaulio Išganytoją ir mūsų ramybę? Nuo tos akimirkos vienybės ir misijos santykis tapo esminiu visos ekumeninės veiklos matmeniu. Dėl šio savito indėlio Edinburgo konferencija lieka vienu iš šiuolaikinio ekumenizmo nepajudinamų taškų. Sulig Vatikano II Susirinkimu Katalikų Bažnyčia šią perspektyvą perėmė ir galingai parėmė pareikšdama, kad Kristaus mokinių susiskaldymas ,,ir atvirai prieštarauja Kristaus valiai, ir yra papiktinimas pasauliui, ir kenkia šventam uždaviniui skelbti Evangeliją visai kūrinijai" (Unitatis redintegratio, 1)."
http://katalikai.lt/tikejimometai/index.php?id=134&nid=272&pg=1
Paskaitoje neatskleidžiamos sekuliarizmo priežastys apskritai (ne tik Bažnyčios viduje), o kad tai paveikė ir mus visus - ne paslaptis. Turime atpažinti tai ir išgryninti savo tikėjimą (ne religiją, kaip pataria Naujokaitis, Evangelijoje tokio termino išvis nėra). Manau tai šiuo metu ir vyksta - Bažnyčia, kaip ir Kristus, kreipia visus Jo mokinius mokinystėn. Jei tad turime kaip nors ir į ką nors gręžiotis, tai tik į pačią Pradžią, kas yra Kristus -
kelias, tiesa ir gyvenimas.
Citata
Lefebristai ir kun. E. Naujokaitis seniai yra nepaklusnume Bažnyčios mokymui, o tuo pačiu ir Dievo valiai. Nereiktų žavėtis iš šios paskaitos kylančiomis idėjomis, kurios aiškiai veda į susipriešinimą (pvz. tokia "smulkmena" - fokuliarų ar opusdeininkų vadinimas sektantais.)
Ir kokia gi ta idėja ?
Idėjos sklandė ore :). Revoliucinės idėjos.
Donatai, išklausei visą įrašą? Vienas klausėjas kalbėjo apie akciją, apie tai, kad reikia kažką daryti, nes neva neatėjusieji į šią paskaitą yra "pavogti žmonės, ne laisva valia atsiklaupę prieš pasaulio kunigaikštį". Pasidžiaugiau kunigo atsakymu tam vyrui - turime pradėti kiekvienas nuo savęs. Ir aš sakau tą patį - sekuliarizmą nugalėti galima tik gerai pažįstant pačią Tiesą. Brolija Naujokaičio asmenyje duoda suprasti, kad Ją jie pažįsta geriau už šių dienų Bažnyčią.
Taip, išklausiau ir peržiūrėjau visą įrašą. Todėl man labai keista, kad žiūrėjom tą patį, o matėm visai ką kitą.
Visada taip būna, todėl vieno žmogaus liudijimas apie Tiesą nieko nereiškia. Net Pats Jėzus sakė: ,,Jei tik aš pats apie save liudyčiau,
mano liudijimas nebūtų tikras." (Jn 5, 31) :)
Kaip matei tu, Donatai?
Mačiau gana įdomią paskaitą, dauguma teiginių buvo argumentuoti ir racionalūs.
Religija išgujama iš viešo gyvenimo, kol kas jai paliekama vieša erdvė. Čia būtent ir yra religijos - tikėjimo santykis.
Leidžiama tikėti, tačiau tas tikėjimas smerkiamas jei tik jis pasireiškia viešumoje. Atsižvelgiant į dabartiniu įvykius (melo ir patyčių kompaniją prieš Širinskienę), problema labai aktuali šiandien ir mums.
Viena idėja kuri buvo išreikšta jau po paskaitos, kaip galima veikti tai yra katalikų akcija - kai ne reaguojama į pasaulį (reakcija), bet veikiama aktyviai (akcija).
Kita idėja tai peržiūrėti ir pritaikyti baroko laikų būdus ir priemones kurios buvo efektyvios panašioje situacijoje.
O tavęs netrikdė aiški popiežiškų gairių kritika? Ekumenizmą be jokių išlygų vadinant religijos nuosmūkiu arba dar "riebiau" - kad taip dabar bandoma "pasidalinti rinka" :o.
Manau ir dėl religinio jausmo sąvokos prelegentas klysta. Tai ne tas pats, kas gerai jaustis ar pan., tai - pats tikėjimas darant tikėjimo darbujs (tiksliau, tai yra tai, ką Jėzus apibūdina kaip Dievo karalystę esančią tarp mūsų, tikėjimo vienybės jausmas). Tai nuo to neatskiriant (tikėjimo nuo darbų). O dabar gi Bažnyčia kaltinama vien tik patirčių ieškojimu, jaunimas - kad ateina pasiklausyti muzikos ir... neranda ;D Atleiskit, bet tai ne tiesa. Nenuvertinkim jaunimo, jie ieško Dievo taip pat, kaip ir mes būdami jauni ieškojome.
Dar dėl akcijų. Dažnai jų organizavime pritrūkstama būtent tikėjimo, taip tokie renginiai virsta politiniais ir ideologiniais žmogaus valios pasireiškimais. Atstatyti maldą kaip ginklą (tik kažin ar meldžiamasi?) - vienas iš pavyzdžių. Maldos akcijos mano nuomone turėtų vykti tik slaptoje. Bet aktyviai priešintis, pavyzdžiui, įvairių nežmoniškų įstatymų kūrimui - sutinku, būtina. Ir geriausia tai daryti pasaulietiškais teisiniais būdais, o ne atstačius kryžių kaip ginklą ir pan. Bet išliekant tikinčiais ir neslepiant to. Religija istorijos bėgyje pernelyg dažnai yra klydusi šiuo atžvilgiu. Gal dėlto dabar Bažnyčiai tenka taisyti tas praeities klaidas?
Silvija, kiek pamenu kas liečia ekumenizmą, jis kalbėjo apie sociologinius tyrimus ar pan. tad čia yra kažkuria prasme objektyvus požiūris į socialinį reiškinį, vykstantį tikėjimo bendruomenėje. Neseniai klausiau vieno kunigo paskaitos, kur jis liūdėjo, kad vardan ekumenizmo yra sąmoningai pamirštama Dievo Motina, kad neva neužgauti kitų konfesijų, tipo tai trukdo suartėjimui, o kunigas ir klausia: kaip galima suartėti su Bažnyčia, pamirštant, paliekant nuošalyje Bažnyčios Motiną? :-\
Dėl Popiežiaus kritikos aišku yra atskira tema, bet tai yra normalus procesas Bažnyčioje, visiškai neprieštaraujantis tikėjimui, tą rodė ir įvairių šventųjų pavyzdžiai. Aišku ta kritika turi būti su pagarba užimamoms Popiežiaus pareigoms.
Tomai, aš ilgai dvejojau ar pasisakyti šios paskaitos tema, nes visiškai nenoriu ginčytis ir sukelti priešiškumo vieni kitiems. Esu motina ir gerai žinau, kaip veria širdį jei vaikai nesutaria. Todėl man būtų visai visvien, jei jie užsimirštų (ar sąmoningai neužsimintų) apie mane, kad tik eitų į bendrystę. Gal išmintinga tai iškęsti ir Bažnyčioje?
... kai tik pasirodė forume nuoroda forume, pasidarė įdomu ir smalsu pažiūrėti paskaitą, nors vis atidėdavau, dabar įsisiūbuojant diskusijai, skyriau laiką ir ...
paskaitininkas vartoja daug terminų ir jų vartojime yra netikslumų, kurie iškreipia vaizdą.
Tačiau apskritai pats požiūris kelia labai daug klausimų ir neduoda atsakymų.
platesniam požiūriui į ekumenizmą siūlau neseniai bernardinai.lt buvusius straipsnius:
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-11-30-martynas-liuteris-siandieneje-ekumenineje-perspektyvoje/151435
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-11-24-auksciausia-vienybe-yra-ne-monadinis-vienisumas-bet-vienybe-per-meile/151757
Citata iš: Silvija lapkričio 28, 2016, 09:20:10
Dažnai jų organizavime pritrūkstama būtent tikėjimo, taip tokie renginiai virsta politiniais ir ideologiniais žmogaus valios pasireiškimais. Atstatyti maldą kaip ginklą (tik kažin ar meldžiamasi?) - vienas iš pavyzdžių. Maldos akcijos mano nuomone turėtų vykti tik slaptoje. Bet aktyviai priešintis, pavyzdžiui, įvairių nežmoniškų įstatymų kūrimui - sutinku, būtina. Ir geriausia tai daryti pasaulietiškais teisiniais būdais, o ne atstačius kryžių kaip ginklą ir pan. Bet išliekant tikinčiais ir neslepiant to. Religija istorijos bėgyje pernelyg dažnai yra klydusi šiuo atžvilgiu. Gal dėlto dabar Bažnyčiai tenka taisyti tas praeities klaidas?
Silvija,
Maldos akcijos slaptoje - sutinku, bet po to turi sekti žingsniai viešojoje erdvėje, taip ir politinėje (juk ir pati pripažįsti: "geriausia tai daryti pasaulietiniais teisiniais būdais") Išlikti tikinčiu galima ir slepiant ir neslepiant savo įsitikinimų, svarbiau: ar gyveni taip kaip tiki, ar tiki taip kaip gyveni. Jei teigi, kad "Bažnyčiai tenka taisyti tas praeities klaidas" - patvirtini, kad Bažnyčia gali klysti. Todėl, vienijimasis dėl tikėjimo išsaugojimo neapsaugo nuo dar didesnių klystkelių. Nes vienytis dažniausia reiškia - priimti kompromisus, kas ir vyksta ekumeniniame sąjūdyje.
CitataNes vienytis dažniausia reiškia - priimti kompromisus, kas ir vyksta ekumeniniame sąjūdyje.
Ne, šitai yra primetama žiūrint į visokius paveiksliukus, bet nesigilinant į esmę. Tai, kad skirtingų konfesijų krikščionys susitinka, nereiškia, kad jie nutaria suvienodėti, bet kad
priima vienas kitą tokiais, kokie yra. Šis principas labai svarbus ne tik ekumenizme, bet apskritai žmonijos bendrabūvyje, pradedant šeima ir baigiant įvairiomis tautomis, rasėmis ir t.t. Dar Pradžios knygoje Abelio ir Kaino istorija perspėja apie kitoniškumo slenkstį...
man kilo toks klausimas ...
skamba frazės - ekumenizmas, ekumeninis judėjimas, ekumeninis sąjūdis ir pan.
apie ką kalbame ? apie ekumenizmą taip kaip jį supranta Katalikų Bažnyčia ? ar ekumenizmą taip kaip jį supranta kažkas kitas ?
Ne Pilgrim, kalbame apie sekuliarizaciją. Apie jos pavojų perspėjama Šv.Rašte, Luko Evangelijoje, kur įkyrios prašytojos palyginimu esame nuolat raginami melstis ir nepaliauti, kuris baigiasi paguoda (ją kiekvienas gauname, kai patiriame suspaudimus). O toliau seka perspėjimas dėl atkritimo (dėl sekuliarizacijos trunkančios jau ne vieną amžių, galima įžvelgt tam tikrą atkritimą). "Aš sakau jums: netrukus Jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?" (Lk18,7-8). Toliau seka palyginimas apie fariziejų ir muitininką, gal būt Bažnyčios tikėjimas vis labiau įgauna fariziejiškų bruožų... Danieliaus pranašystėje yra minimas kiekvienos karalystės silpnėjimas, Šv.Pranciškus gavo regėjimą panašų į Danieliaus, tik ten didinga statula jau yra kaip besikeičiančios Bažnyčios įvaizdis (Šv.Pranciškus "Žiedeliai".Vilnius,1993m.). Taigi, kalba eina ne apie ekumenizmą, bet apie tai kad sekuliarizacija gali pasireikšti ir per ekumeninį judėjimą. Į ekumeninį judėjimą įsitraukia vis daugiau veikėjų ir koks jis bus rytoj niekas negali nieko tikro pasakyti.
Tačiau mūsų dialoge ekumenizmas paminimas atskirai nuo sekuliarizacijos. Todėl jis ir išsiskiria į atskirą atvejį.
Jei sekant paskaitos medžiaga, tai ir sekuliarizacijos sąvokos vartojime yra netikslumų, kurie įneša sumaišties. Pridedant tikėjimo dėmenį, vaizdas tampa dar labiau išplaukęs. Sekuliarizacijos įtaka ir reikšmė, kurią tu įžvelgi yra labai diskutuotina.
Jėzus yra pasakęs: "Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją".
Klausimas: kur yra ta riba, kai "ėjimas į pasaulį" pavirsta ištirpimu pasaulyje?
Druska irgi tirpsta, nebijokime to ;)
Dar manau, kad kartais pernelyg tiesmukai išsiaiškiname Jėzaus žodžius. Visa Morkaus 16 sk. evangelijos eilutė skamba taip: 15 Ir jis tarė jiems: ,,Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Juk paukščiams ar miškui Evangelijos neskaitysim :)
"Druska irgi tirpsta, nebijokime to "
Mk 9 50 Druska – geras daiktas, bet jei druska nustotų sūrumo, kuo ją pasūdysi? Turėkite savyje druskos ir taikiai sugyvenkite tarp savęs".
Kalbama maždaug "kas atsitiks jei nustosim ravėti ydas".
Stulpelis vadinasi "Ryžtinga kova su nuodėme"
Druska - išmintis. "Jo Vardu" tarpusavyje gyventi išmintingai.
Yra ir kitas kontekstas Mt 5, 13, turėjau omeny tai.
O tą vietą, kur tu paaiškinai, aiškina Lk 14, 34 skyrelyje "Ištvermė".
"Klausimas: kur yra ta riba, kai "ėjimas į pasaulį" pavirsta ištirpimu pasaulyje?"
Jei nesimeldi, ..., tai ir esi (atsirandame...) pasaulyje. Ribas pats sau nustatai.
"O tą vietą, kur tu paaiškinai, aiškina Lk 14, 34 skyrelyje "Ištvermė". "
Ištvermingai, ryžtingai
:thumbup:
"Yra ir kitas kontekstas Mt 5, 13, turėjau omeny tai."
Manau tai yra tas pats kontekstas.
Tema apie sekuliarizmą Bažnyčioje. Kai įsimaišome į pasaulį, rodos, pasaulis gali nustelbti mūsų krikščioniškumą. Bet Evangelija sako:
Šviesa pasauliui
13 ,,Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. 14 Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. 15 Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. 16 Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje".
Va šitam kontekste. Druskos gali ir nesimatyti, bet žemė bus įsūdyta.
"rodos, pasaulis gali nustelbti mūsų krikščioniškumą" jei tu taip sakai matomai turi pagrindą. Man kitaip rodos.
"Va šitam kontekste. Druskos gali ir nesimatyti, bet žemė bus įsūdyta."
Silvija, "Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno." sakoma ant tavo(mano) kaktos bus parašyta, kad tu (mes) pilna ŠVENTOSIOS DVASIOS.
Kad viską nuosekliai ir nuodugniai paaiškinti (15:58:24)komentarą prireiks "tris knygas parašyti". O aš gi nenoriu aiškinimu atimti malonumo patirti (gauti) tai maldoje.
Tai kam išvis aiškinti? Neaiškink.
Koks giluminis motyvas tavo komentavimo?
"Druska irgi tirpsta, nebijokime to ;)"
Mt 5, 13 ,,Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.
Man tai šypsenos nekelia.
Gal daugiau druska išreiškia šventumą, arba tiksliau patį veikimą šventojoje dvasioje. Juk yra skirtumas kai tu tą patį darbą atlieki su džiaugsmu, ir kitu atveju tik iš pareigos (nes žinai kad taip reikia). Tai manau, kad čia ir yra riba, skirianti ar sūrumas yra ar jis pradeda tirpti. O ištirpti gali įvairiai, net ir kasdieninėje rutinoje: kai atrodo padaryta daug, bet tarsi be ugnelės.
Sekuliarizacija vyksta jau seniai, nes žmogus dažniausiai renkasi ne kaip teisingiau, bet kaip patogiau.
Turim visi siekti šventumo: ne pirštais rodyti: tu - buk šventas! Čia kiekvieno krikščionio pareiga. Ateina rimtų išmėginimų metas - patys matote (skaitote, žiūrite), ne tik džiaukimės mums likusiu ramiu laikotarpiu, bet būkime aktyvesniais krikščionimis-katalikais. Jei amorali postmodernioji visuomenės dalis kelia galvą ir kelia į viešumą savo pretenzijas ir jos patampa įstatymais, kurių privalu visiems laikytis, tai gal derėtų krikščionims aiškiau išreikšti savo nuomonę viešoje erdvėje.
"Juk yra skirtumas kai tu tą patį darbą atlieki su džiaugsmu, ir kitu atveju tik iš pareigos (nes žinai kad taip reikia)."
Kas yra laimė?
"Savo giliausia prasme krikščioniškas religingumas kyla iš Dievo potyrio"
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-12-08-krikscionisko-religingumo-paveikslas/152523
Vis dėlto judu manęs nesupratot arba nenorejote suprasti :(. Druska "tirpsta" ne tas pats kas "išsidvokia". Biblijos komentare parašyta: Mt 5,13: Druska teikia maistui skonį ir apsaugo nuo gedimo. Taip ir tikintysis turi žmonių pasaulį apsaugoti nuo sugedimo, padaryti jį geresnį, suderintą su Dievu.
Tikro tikėjimo žmonių kartais nesimato, nes jie nerėkauja, nesiskundžia ir nekaltina kitų, bet tyliai kantriai gyvena krikščionišką gyvenimą, dalindami save kitiems, nelaukdami ir neieškodami to vaisių. Vis dėlto tuos vaisius kiti pastebi, matydami krikščionis iš šono.
O būna ir tokių uoliais krikščionimis besivadinančių, kurie mėgsta druskos paberti kitiems ant žaizdų, šitaip manydami, kad sūdo...
Citata iš: Silvija gruodžio 09, 2016, 15:29:35... O būna ir tokių uoliais krikščionimis besivadinančių, kurie mėgsta druskos paberti kitiems ant žaizdų, šitaip manydami, kad sūdo...
Nežinau kuo druska susijusi su sekuliarizmu Romos Katalikų Bažnyčioje. Druska yra beriama tik ant tos žaizdos, kuri yra skaudama, ypač jei nėra kitokių priemonių žaizdai išvalyti nuo pūlinių ir gedimų. Druska sausina žaizdą ir sudaro tam tikrą apsauginę plėvelę, kuri neleidžia į šviežią ar senesnę žaizdą patekti infekcijai ir tiktais tokiu būdu žaizda greičiau užsitraukia, sugyja. Tai yra tikrai skausmingas procesas, ne kožnam be vienam ištverti tokį radikalų, laukinį gydymo būdą. Pats esu patyręs druskos gydomąja galią, kartą gamtoje, labai toli nuo namų (bet kokių namų), neapsižiūrėjęs laužo ugnyje nusideginau dešinės rankos delną, net oda nuslydo, nusilydė. Gerai, jog žvejybon buvom pasiėmę normaliai druskos žuviai pasūdyti, tai visą delną ežero vandeny nusiplovęs pasisūdžiau taip ūkiškai, tropniai, kaip sakant. Skaudėjo, tik paryčiais tepajėgau užmigti. Tačiau atsibudęs galėjau abiem rankom stverti sunkios medinės valties irklus ir irkluoti į ežero vidurį žvejybai.
Tas pats ir dvasiniame gyvenime - kas iš tos žarstomos druskos, jeigu ji nepataiko į skaudamą vietą? Tuščia jos, lygiai kaip kad barstytum druską vasarą ant kelio - tik žemę gadintum, versdamas ją mirusia. Druska savo sūrumo iš tiesų niekada nepraranda. Ten, kur Jėzus Kristus gyveno ir vaikščiojo, buvo toks mineralas, išore labai panašus į druską - balzganas, jo buvo (ir tebėra) pilnos pakelės ir takeliai, bet šis mineralas neturi savyje sūrumo, tad Jėzus jį pasitelkė kaip pavyzdį. Kas manote kitaip, pasiklauskite bent savo senelių ar tėvų - kiek žmonės senovėje laikydavo druską savo namuose ar yra buvę, jog druska netektų sūrumo po tarkim 20 ar daugiau sandėliavimo metų?
Va mūsų bendruomenė vadinasi "Žemės druska", bet pačiam labai nepatinka druska, labiau mėgstu cukrų ir nenoriu būti druska, o gal ir nemoku, nežinau, čia gal reikia specialią Šventosios Dvasios dovaną gaut, neišmanau po teisybei. :ashamed:
Citata iš: Silvija gruodžio 09, 2016, 08:16:41Dar manau, kad kartais pernelyg tiesmukai išsiaiškiname Jėzaus žodžius. Visa Morkaus 16 sk. evangelijos eilutė skamba taip: "Ir jis tarė jiems: ,,Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai". Juk paukščiams ar miškui Evangelijos neskaitysim :)
O kodėlgi ne? Antai šventasis Bažnyčios Mokytojas Antanas Paduvietis kalbėjo pamokslus žuvims, paukščiams. Aš mėgstu vasarą atsistoti lauke vidury sodybos ir garsiai skaityti Šventajį Raštą katėms, šunims ir paukščiukams girdint, kai aplink nėra nei vieno žmogaus, apart manęs paties. Labai įkvepia! Negi jūs netikite šventųjų bendravimu? Pats visada jaučiu jų buvimą šalia ir užtarimą ir netgi gyvendamas vienas niekad nesijaučiu esąs vienišas. Priedo velniams nepatinka kai garsiai skaitai Dievo žodį. :thumbup:
"Druska "tirpsta" ne tas pats kas "išsidvokia" pati pasakyk ką reiškia druska tirpsta. Praktišku palyginimu.
"Tas pats ir dvasiniame gyvenime - kas iš tos žarstomos druskos, jeigu ji nepataiko į skaudamą vietą? "
nu
"Va mūsų bendruomenė vadinasi "Žemės druska", bet pačiam labai nepatinka druska, labiau mėgstu cukrų ir nenoriu būti druska, o gal ir nemoku, nežinau, čia gal reikia specialią Šventosios Dvasios dovaną gaut, neišmanau po teisybei"
Sigitai, nu tai kaip yra ?! (neprašau atsakymo)
Nu taip ir yra, kaip kažkada vienoje gražioje tarybinių laikų sukurtoje nespalvotoje meninio filmo - pasakoje "Pelenė", jaunuolio buvo pasakyta - "aš dar tik mokinys". ...
Aš, po teisybei, tų tarptautinių žodžių nevirškinu arba labai sunkiai juos virškinu, man patinka juos susikonkretinti ir išsiaiškinti sąvokas lietuviškais paprastais žodžiais, jei tai įmanoma. Va ką radau į šitą temą internete:
"Terminas. sekuliarizmas
Sekuliarizmas - Religijos ir tikėjimo, jų ženklų, simbolių, papročių ir tradicijų pašalinimas iš viešo gyvenimo.
Žodis sekuliarizmas kitom kalbom
Rusiškai: секуляризм
Angliškai: secularism
Estiškai: laicismo
Lenkiškai: sekularyzm
Latviškai: sekulārisms
Lietuviškai: sekuliarizmas
Panašus žodžiai
partikuliarizmas, sekuliarinis, sekuliarizacija, sekuliarizuoti."
http://zodynai.igloro.info/z/sekuliarizmas/
"Sekuliarizacija žodžio reikšmė
sekuliarizãcija [lot. saecularis — pasaulietiškas]:
1. ko nors (nuosavybės, funkcijų), priklausančio bažnyčiai, dvasininkams ar esančio jų žinioje, perdavimas valstybės, pasauliečių dispozicijai;
2. dvasininko perėjimas į pasauliečius, vienuolio išstojimas iš vienuolių ordino;
3. veiklos, kūrybos, galvosenos išsivadavimas iš bažn. įtakos.
Šaltinis: Tarptautinių žodžių žodynas, © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985"
http://www.zodziai.lt/reiksme&word=Sekuliarizacija&wid=17702
"sekuliarizmas
Politinis supratimas, kad valstybė nepriklauso nuo religijos; gynė valstybę, kuri religinių reikalų atžvilgiu yra neutrali Sekurializmas arba religinė laisvė paprastai laikoma realizuojama dviem keliais: valstybė neverčia žmonių sekti (ar nesekti) religija; taip pat ir religinės doktrinos nekontroliuoja valstybės veiksmų."
http://lt.termwiki.com/LT/secularism
Apie katrą mes čia kalbame? Protingieji kurmiai. :-\
Labai gerai, Sigitai, kad pateikei šituos apibrėžimus :thumbup: .
Manau, kad būtent nuo dabar galima pradėti tikrą diskusiją.
Visas pūdas druskos susidarė
CitataJėzus yra pasakęs: "Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją".
Klausimas: kur yra ta riba, kai "ėjimas į pasaulį" pavirsta ištirpimu pasaulyje?
atsakymas prieš akis ... kai nustoji skelbti Evangeliją
Tai aš jau matyt seniai sekuliarus, nes tos Evangelijos beveik ir nepradėjau skelbit ::)
O, bet, tačiau pagal Sigito apibrėžimą, vis dar nesijaučiu sekuliarus :P
Aš tai nevisai suprantu, kas turima galvoje, kai sakoma "skelbti evangeliją".
Viena iš "skelbti" reikšmių yra "viešinti", bet neisi gi į viešas erdves ir atsistojęs ant bačkos skubantiems preiviams neskelbsi, o jeigu tai reiškia gyventi evangelija, tai reikia taip ir sakyti.
Skelbti Evangeliją, dar kitaip - eikite ir padarykite mano mokiniais, ir šis nurodymas skirtas visiems krikščionims be išimties, tačiau kiekvienas tai daro savo būdu, vienas atsistojęs ant bačkos, kitas pasilenkęs prie ligonio, dar kitas maldos tyloje arba kitas būdamas kantrus savo kasdienybėje, kiekvienam yra savas būdas. Bet turime kiekvienas liudyti ir skelbti Jėzus yra Išganytojas.
Pats Evangelijos skelbimą būtent taip ir suprantu - eini į viešą vietą (kažkodėl man šita frazė asocijuojasi su tuoletu, bet tegu būna parkas geriau), atsistoji ant bačkos (pakylos, kad tavo balsas skleistųsi virš žmonių galvų ir nepaskęstų minioje) ir kalbi visiems apie nuostabius Dievo darbus tavo gyvenime, apie tai, jog Jėzus Kristus yra gyvas ir nori veikti per mus (geriausiai veikia būtent asmeninis liudijimas iš patirties, o ne moralizavimas ir paskaitos). Tai - skelbimas. Kas kita yra gyvenimas. Dievas kiekvienam duoda malonės dovanų žinodamas mūsų galimybes. Mes patys ne visada žinome savo galimybes ir gali būti, jog gesiname Dvasią nenaudodami Dievo duotų dovanų. Reikia pamėginti! Ir svarbiausia - nebijoti apsijuokti, apsikvailinti, nes tada ugdomas nuolankumas, gesinama puikybė. :thumbup:
Sigitai, sako kad tai kuo gyveni kalba garsiau už tai, ką sakai ;) va ir apaštalas rašo: Kristus mane siuntė Evangelijos skelbti, tiktai ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius neliktų be galios" (1 Kor 1, 17). Klausimas kokiu būdu tada, ane?
Tokiais būdais, kokie pasitaiko.
Pasitaiko, kai reikia viešai kalbėti, pasitaiko, kai reikia tyliai veikti, gyventi, būti. Tiesiog sakau, jog nereikia vengti viešo skelbimo, nes mes dažniausiai tipo tyliai čia pabūsiu, viskas gerai, esu nuolankus ir mažas žmogelis, kai tuo tarpu Dievas nori, kad būtum nuolankus ir mažas žmogelis garsiai kalbėdamas apie Dievo darbus tavo gyvenime. Velnias dažnai mus apmauna ir sukausto visokeriopom baimėm, kad tik užsičiauptume ir "neapsijuoktume" viešai skelbdami Gerąją Jėzaus Kristaus Naujieną. Taip velniai sukausto net ir tikruosius evangelistus, pašauktus garsiai skelbti nuostabius Dievo darbus.
Būkime jautrūs Dievo Dvasios įkvėpimams, paskatinimams veikti neįprastai, nekasdieniškai, nestandartiškai.