Šiandien teko trumpai pabendrauti su Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolu tėvu Gintaru Vitkumi, SJ. Pasirodo, dviejų didžiausių Lietuvos vyrų vienuolijų (Pranciškonų ir Jėzuitų) narių skaičius neviršija 40 narių kiekvienoje :swoon:
O aš galvojau, kad pranciškonų tai bent kokie 200 yra... Aišku abi vienuolijos labai aktyvios, todėl atrodo, kad jų daugiau, bet skaičiai tai sakyčiau katastrofiniai. Jau dabar jėzuitų amžiaus vidurkis yra virš 50 metų ir tai skaitosi gerai, palyginus su kitų valstybių ordinais. Tokiu būdu net nespėsime susivokti, kai vieną dieną Lietuvoje staiga nelabai vienuolių liks... reikia melstis [-o<
Meldžiantis nepamirškime prašyt ne tik kiekybės, bet ir kokybės ;)
Kaip arkiv. Luigi Bonazzi (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-11-12-arkiv-luigi-bonazzi-nera-svarbu-skaicius-svarbu-buti-raugu/90266) sako:
CitataKrikščionys nėra dauguma ir niekada ja nebuvo. Tačiau jeigu žmogus yra tikras krikščionis, tampa žemės druska ir pasaulio šviesa (plg. Mt 5, 13–14), tampa raugu, kuris iškelia visą tešlą (plg. Mt 13, 33). Svarbu, kad druska neprarastų sūrumo, o šviesa nebūtų laikoma kažkur paslėpta. Nėra svarbu skaičius, svarbu būti raugu.
Gerai žinomas sociologinis dėsnis teigia, kad istoriją keičia ne masės, o nedidelės grupės, vienijamos stiprių idealų. Taip nutiko ankstyvajai Bažnyčiai. Viskas prasidėjo nuo mažos grupelės: 12 apaštalų su Motina Marija. Vienintelis jų garantas buvo Jėzaus pasakytas pažadas: ,,Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos" (Mt 28, 20). Pažadas, kuris privertė šv. Paulių sušukti: ,,Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!" (Rom 8, 31).
Turime būti ne su kažin kokia ten dauguma, bet su Dievu. O Dieve – mylėti tuos, kuriuos Dievas myli: kiekvieną vyrą ir moterį, gyvenančius šiame pasaulyje.
Apie kokybę viskas ok, bet kad ir atsitraukiant nuo vienuolių temos ir labiau "susiaurinant" iki kunigystės... kiek per metus miršta ir kiek stoja seminarijon?... Su visu optimizmu, tokia situacija nėra gera, aktyvesni "plėšosi" kiek gali ir kiek nebelabai... Todėl šitai kalba kaip niekad - ,,Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį". Pirma melst. O kai meldi, gi neprašai "ai duok bile ką dėl skaičiaus", paprastai meldies už idėjinį rimtą pašaukimą...
Nors apie "kokybę" tai man patiko kadais tokia mintis, kuria šiame forume turbūt jau kartojuos: "Norite gerų kunigų? Melskitės už tuos kuriuos turite". ;]
Šiemet kiek žinau priimti keli kandidatai į nuolatinį diakonatą. Bet tai nauja ir ateičiai, bus matyt kiek šita galimybė kaip pagalba suveiks...
Tik ar būtina melstis verkiant dar pagalvosiu. Mat bijau, kad nuo bendros intencijos gali ir nesigaut apsiverkt... :-\
Teisingos mintys, bet dabar kibkime į darbą. Lašas po lašo ir ... kunigą išprašo ;D
+1 TM [-o<
CitataTik ar būtina melstis verkiant dar pagalvosiu.
čia ne prie "melstis", o prie "reikia" ;D
Gražūs tie lietuviški išsireiškimai, smagu, kad Amerikoj juos išsaugot, Tomai ;)
Ir pritariu, kad labai reikia už tuos, kuriuos jau turime. Neseniai mūsų parapija vieno kunigo neteko, tai kleboną, vargšą, užgriuvo papildomi darbai...
+1 TM.
Įdomią diskusiją perkėliau: http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,193.0.html
Meldžiamės toliau ;)
Citata iš: Nieko nežinau lapkričio 08, 2012, 18:41:39
,,Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį". Pirma melst. O kai meldi, gi neprašai "ai duok bile ką dėl skaičiaus", paprastai meldies už idėjinį rimtą pašaukimą...
Nors apie "kokybę" tai man patiko kadais tokia mintis, kuria šiame forume turbūt jau kartojuos: "Norite gerų kunigų? Melskitės už tuos kuriuos turite". ;]
Pritariu, kad būtina melstis už kunigus ir vienuolius, kurie jau yra atsiliepę į pjūties Šeimininko kvietimą. Tai man jau yra įaugę į kraują. O už naujus pašaukimus meldžiuosi retai, pažadu pasitaisyt ;)