Nuo ryto įkyriai kaip musė zyzė mintis, ar nepasidalinus su jumis vienu nutikimu, kuris įvyko man piligriminėj kelionėje. Kadangi jau imame planuoti vasaros keliones, tai papasakosiu šiek tiek apie savąją. Gaila, tas ,,šiek tiek" niekaip netelpa į tris sakinius O:-)
Kaip Tomas neseniai minėjo, žmonės mėgsta simbolius. Aš dar manau, kad juos mėgsta ir Dievas, nes ne kitaip, kaip per simbolius ir palyginimais Jis mums apreiškė Save Šventajame Rašte. Per tai kartais prašneka ir šiandien.
Kai pasakoji kam nors tokius savo patyrimus, nelabai kas tiki, daugelis laiko tai išsigalvojimais, atsitiktinumais ar fantazijos vaisiais. Aš nežinau, kaip čia yra, todėl leidžiu spręsti jums.
Taigi, Lurdas, piligrimų centras. Vasara, karštis apie 30˚C. Nenusakomai daug žmonių, didžioji dauguma – neįgalūs. Atmosfera visai ne ta, kurios iš pradžių tikėjausi gatvėj pamačius komercinius kioskelius. Užu Šventovės vartų tvyro jau Kita Dvasia.
Vykau į šią kelionę su nuostata likti atvirai viskam, kas įvyks, tačiau kritiškumas vis dėlto pagavo mane, kai grupės vadovas pasiūlė išsimaudyt garsiosiose voniose. Pradžioj buvau nutarus išvis ten neit, bet pamačius, kokioje maldingoje atmosferoje palydimi žmonės (seselių ir broliukų giesmės, skaitiniai...), nutariau priimti ir šį iššūkį.
Teko ilgokai laukti eilėje, kurioje su manimi ėmė dėtis keisti dalykai: širdis sugrudo ir ašaros prapliupo kaip pavasario lietūs. Bet tokiais kiekiais, kad jas surinkus tikrai keli litrai išeitų. Atlikus visas ceremonijas išėjau laiminga ir nustebusi, kodėl kiti žmonės buvo panardinti su visa galva, o aš – tik iki kaklo. Kaip vaikas likau su šia mintimi iki rytdienos. O rytojaus dieną buvau viską beužmirštanti, nes prasidėjo rekolekcijos. Sėdint salėje staiga pajutau, kad mane kažkas ,,šaukia" į maudyklą. Niekad nedarau staigių judesiu, o dar salėje, pilnoje žmonių, bet šalia sėdėjusi draugė pastebėjo keistą mano savijautą ir paragino daryti tai, ką turėjau.
Išėjau iš paskaitos ir pasileidau nuo kalno vos ne tekina. Iki vonių uždarymo dar buvo likę pora valandų, todėl tikėjausi spėti, bet po pusvalandžio darbuotojas kaip tik man prieš nosį užkėlė vartelius. Negalėjau patikėti tokia nesėkme ir dar ilgai žmonėms išsiskirsčius stovėjau prie užkardos. Prancūzas aiškino man nesuprantama kalba, kad neturėčiau nieko tikėtis, o aš jam lietuviškai šypsojausi ir kartojau: ,,Čia kažkas ne taip, aš turiu pasinerti" :angel-2:
Po to atsitraukiau ir pasirėmiau į šalia upės stovinčią atraminę sienutę. Saulė kepino, taigi išsiaviau iš nutrynusių kojas basučių, maniau sau, tegul įdega saulėj balti dryžiai, likę nuo dirželių. Prisiminiau vėl savo ,,nepraustą" galvą ir žiūrėjau į minią laimingųjų už tvoros, vis dar tikėdamasi, kad ir aš ten pateksiu. Juo labiau, kad laiko iki uždarymo – daugiau nei valanda likus...
Taip man besvarstant iš dešinės ėmė plūsti žmonės, visi pro mano basas apdulkėjusias kojas praeidavo. Tarp jų pamačiau ir mūsų Petrą, nešiną vandeniu. Priėjęs jis ėmė pilti vandenį man ant kojų – kokia atgaiva karštą dieną! Ir tuomet atsivėrė man akys, ne tik akys, bet ir Raštai :), tiesiog sušvito viena Evangelijos eilutė: ,,Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus." (Jn 13,10)
Ir supratau, kad iki tol aš, nedėkingoji, vis per mažai pasitikėdavau Dievo man teikiamomis malonėmis, mane visada kankindavo skrupulai, kad esu nepakankamai švari, neverta. O Jėzus per mūsiškį Petrą atskleidė, kad Jis šitaip mane tiesiog įpareigoja eiti ir kitiems tai daryti, t. y. tarnauti, kaip Viešpats tarnavo. Su visišku pasitikėjimu.
Labai gražus liudijimas, Silvija :) Ačiū, kad pasidalinai.
Manau, tai tikra.
Labai graži istorija. Aš irgi kažkaip pamaniau, jau iš pradžių, kad tavo ašaros buvo nuplovusios daug ką :)
Kaip mano tėtis pasakė: "kai pagalvoju apie savo gyvenimą, kiek stebuklų buvo jame...". Bet ne visada iškart pastebi tuos stebuklus, kartais reikia, kad nemažai laiko praeitų, kad akys būtų atidengtos.
Ačiū abiems už gerus žodžius.
Dar norėjau pridurt, kad toje kelionėje iš keleto situacijų pažinau Viešpatį, kaip turintį jumoro jausmą :). Šioje - taip pat: jau po viskam man pasirodė juokingas tas faktas, kad bėgiojau aukštyn žemyn kalnais tik tam, jog kai ką suprasčiau :D
Iš tiesų, kaip Tomai ir sakai savo tėčio žodžiais, kartais reikia daug laiko, kad suprastum šį bei tą...
Labai graži ir pamokanti istorija, ačiū :thumbup: