Citata iš: Augucka liepos 19, 2013, 06:39:45
Dar noriu visus katalikus perspėti, kad kai žegnojatės, žiūrėkit, kad kryžius, kurį dedate ant savęs nesigautų apverstas. Patys žinot ką tai reiškia ::)
Teisingai sakai. Ortodoksai labai daug dėmesio skiria žegnojimuisi, ir kaip šis šventikas sako: "Darykite kryžiaus ženklą plačiai, užtikrintai, kad jūsų kūnas jaustų kryžiaus ženklą. Ranka pasiekti kaktą, po to pilvą (truputį virš bambos), paliesti krūtinę, petį. Jei kryžiaus ženklas daromas nederamu būdu, jis neturi jokio poveikio. Reikia nesigėdyti daryti kryžiaus ženklo, nes jis apsaugo nuo visokio blogio. Reikia gėdytis nuodėmės, o ne kryžiaus ženklo...":
Как оградить себя от порчи и колдовского воздействия (http://www.youtube.com/watch?v=K0_XZsAIhDs)
Tik prisiminkime, kad katalikai kryžiaus ženklą daro iš kairės į dešinę ir rankos pirštai kitaip sudėti, bet bendri patarimai labai gražūs ;)
Dažnai matai, kaip katalikai kažką ant krūtinės greitai "sumala"... iš tiesų atrodo, kad gėdimės, kad žmonės neva pamatys, kad darome kryžiaus ženklą... kaip padarei, tokia ir nauda... galime pasimokyti iš mūsų brolių rytų Bažnyčioje :)
Nesupratau apie žegnonę: juk liečiame, galvą, krūtinę širdies plote ir pečius. Kaip gi gali gautis "apverstas" kryžius? O apie žegnonę virš bambos pirmą kartą girdžiu. Gal čia sentikių mada. Manęs taip nemokė. Net sunerimau ... :-\ Kas čia per naujienos?
(//)
Super geras pavyzdys, labai ačiū už šį piešinuką. Būtent taip ir yra :thumbup:
Kadangi tema svarbi ir įdomi, pabandžiau kiek paanalizuoti :)
Radau net lietuvišką video, kur kažkas (spėju, kad ne katalikas), bando parodyti tą, pavadinkime Šv. Petro kryžiaus variantą:
http://www.youtube.com/watch?v=Qa6w-zFux9o
Šis video rodo trumpą kryžiaus ženklo istoriją, kuri prasidėjo kryžiumi ant kaktos ir po truputį išsivystė į pilną kryžiaus ženklą (žegnojimąsi): Why Do Catholics Make the Sign of the Cross? (http://www.youtube.com/watch?v=elEanV8RP1w), o čia kiek ilgesnis kryžiaus ženklo vystymosi paaiškinimas (http://www.youtube.com/watch?v=FV_LVShvVbs). Trumpai tariant, kryžiaus ženklo malda išsivystė apie 300 metus, t.y., kai Rytų ir Vakarų Bažnyčios nebuvo dar suskilusios. Kiek esu skaitęs anksčiau apie žegnojimosi skirtumą Rytų ir Vakarų liturgijoje, vienintelis dalykas, kuris minimas yra dešinės rankos pirštų sudėjimas, atliekant kryžiaus ženklą. Tiesa, katalikai taip pat turi net penkis variantus (http://www.catholicsistas.com/2012/09/10/hey-catholics-did-you-know/), kaip dabartinį ištiesto delno, žyminčio penkias Kristaus Žaizdas, senesnį dviejų iškeltų pirštų, atspindinčių dvi Kristaus prigimtis, tarp tų penkių yra ir dabar naudojamas ortodoksų variantas.
Vadinasi pats kelias, kurį ranka atlieka, turėtų būti vienodas abejose Bažnyčiose. Kaip supratau iš visos peržiūrėtos informacijos, pagrindinis skirtumas yra tai, kad Rytų Bažnyčia gana aiškiai nurodo (http://www.youtube.com/watch?v=jAM2IC6Ialg), kaip daryti kryžiaus ženklą (žegnotis) - ranka eina iki bambos, o pas katalikus yra truputį palaida bala, gal todėl ir kyla visokie neaiškumai ;D
Štai kelios katalikiškos brošiūros (prisegu). Vienos rodo, pavadinkime tradicinį variantą, kuris vienodas su Rytų Bažnyčios, o kitos rodo variantą labiau paplitusį Lietuvoje, kai ranka leidžiama tik iki krūtinės. Dar yra sakyčiau ir tarpinis variantas, kur kryžiaus forma primena graikišką kryžių - abi linijos tokio pačio ilgio.
Tą patį pastebime katalikų video pamokose, kur rodoma, kaip žegnotis: tradicinis kryžiaus ženklo variantas (http://www.youtube.com/watch?v=U9t9KqfvIhc) (nors gale video pats kunigas padaro kitą variantą (http://youtu.be/U9t9KqfvIhc?t=1m37s) :) ), tradicinis kryžiaus ženklo variantas 2 (http://www.youtube.com/watch?v=giQkAe_jUpE), šis seminaristas irgi rodos ranka žemiau krūtinės daro kryžiaus ženklą (http://youtu.be/Q5xW1mi4t58?t=1m33s), plius atkreipkite dėmesį į rankos pirštus ;)
Kadangi tradicija vystėsi palaipsniui ir dažniausiai senesnė tradicija yra tokia pat galiojanti, kaip naujesnė, toks jausmas, kad bent jau katalikai turi pasirinkimo teisę ;D
Aš asmeniškai darau tą didesnį lotyniško kryžiaus ženklo variantą, kurį kiek teko matyti, dažnai ir kunigai Šv. Mišių pradžioje, ar pabaigoje laimindami, naudoja.
Žegnojimąsis yra labai labai svarbus ir stiprus ženklas. Persižegnoję tris kartus, mes atbaidome puolančias piktąsias dvasias.
Kai pajuntu nerimą ar baimę savyje nors akimirką, žodžiu, pajaučiu piktą dvasią šalia, iškart persižegnoju tris kartus ir visa tai akimirksniu praeina, ji iškart pasišalina. Tik, žinoma, jei teisingai ant savęs dedi šį ženklą.
Uždėję ant savęs apverstą kryžių, mes kiekvieną kartą save prakeikiame, o tai reiškia, kad ženklas nustoja Dieviškos galios ir atidaro duris piktai dvasiai. Velnias net spirga iš džiaugsmo.
Būkime labai labai atsargųs, dėkime ant savęs didelį kryžių, kaip Tomas minėjo, šiek tiek aukščiau bambos, kad kryžius "neapsiverstų".
Taip pat nepamirškim laiminti savo vaikus, savo vyrus, žmonas, netgi maistą kurį valgysim ir vandenį, kurį gersim ir kelią, kuriuo eisim, kaip sako rusų popas viename iš Tomo parinktų video :thumbup:
Šiaip tokį dalyką prisiminiau. Patys spręskit, ar jis svarbus, ar ne.
Kryžiaus ženklas yra malda. O malda (bet kokia malda) nėra magija, kur būtinai reikėtų viską tiksliai atlikti, ir tik tada Kryžiaus ženklas turėtų "veikti", neva saugodamas nuo visokių bėdų bei pagundų. Iš tikrųjų gi saugo ne pats Kryžiaus ženklas, o tikėjimas, kad Dievas myli žmones ir savo Apvaizda juos saugo. Kryžiaus ženklas, kaip ir bet kokia kita malda Dievui, yra išorinis tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu bei Jo Apvaizda išreiškiantis ženklas. Kitaip sakant, mes tikime ir pasitikime Dievu bei Jo Apvaizda, tą mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą išreikšdami įvairiomis maldomis, pvz., Kryžiaus ženklu, priklaupimu, malda "Tėve mūsų", Švč. Trejybės pagarbinimu ir kt. maldomis. Ir jei čia netyčia suklystame (maldos žodį praleidžiame ar kažkaip netaisyklingai persižegnojame), tai juk malda dėl to veikti nenustoja, nes maldoje veikia Dievas, kuris veikia visada, o ne tik tada, kai mes meldžiamės gestais ar žodžiais. Ir Dievui visai nesvarbu, ar "taisyklingai" meldžiamės, ar ne.
Maldos formalus taisyklingumas ar netaisyklingumas yra svarbus ne Dievui ir ne Jo veikimui, bet tik mums patiems, kaip pagarbos ir meilės išraiška artimui ir Dievui, nes mes
turime žinoti, kad mylime Dievą ir artimą tuo būdu, kad stengiamės nepapiktinti artimo netaisyklingai atliekama malda, ypač kai esame viešoje vietoje. Taigi maldos atlikimo formalus taisyklingumas yra daugiau asmens vidinės kultūros požymis, bet ne Dievo malonės ženklas. Todėl tai, kaip taisyklingai mes meldžiamės, Dievo poveikiui mums nedaro jokios įtakos. Ir jei mes, pvz., iš susijaudinimo netyčia suklysime melsdamiesi, pvz., maldos "Tėve mūsų" žodžiais ar kažkaip ne taip padarysime Kryžiaus ženklą, Dievo malonė mums dėl tos mūsų padarytos klaidos nė kiek nesumažės.
Tad taip sakyti, kaip sako Augucka citatose žemiau (klaidingas vietas paryškinau aš), jokiu būdu negalima:
1.
CitataDar noriu visus katalikus perspėti, kad kai žegnojatės, žiūrėkit, kad kryžius, kurį dedate ant savęs nesigautų apverstas. Patys žinot ką tai reiškia ::)
2.
CitataŽegnojimąsis yra labai labai svarbus ir stiprus ženklas. Persižegnoję tris kartus, mes atbaidome puolančias piktąsias dvasias.
Kai pajuntu nerimą ar baimę savyje nors akimirką, žodžiu, pajaučiu piktą dvasią šalia, iškart persižegnoju tris kartus ir visa tai akimirksniu praeina, ji iškart pasišalina. Tik, žinoma, jei teisingai ant savęs dedi šį ženklą.
Tai yra paprasčiausiai klaidinga maldos samprata, kai malda suprantama kaip maginis ritualas, o ne vidinio tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu išorinė išraiška.
P.S. O Tomo prisegtos brošiūros visai geros. :thumbup:
Ne visai sutikčiau su tavo tokia kategoriška nuomone. Visų pirma, esu tikra, kad Augucka tikrai tuos išorinius maldos ženklus daro su tikėjimu. O antra, maldos žodžiai yra labai labai svarbūs.
Teisus tu ta prasme, kad oficialiose maldose (pvz. Mišių metu) mes negalime nukrypti nuo patvirtinto maldų teksto, bet privačiai melsdamiesi jau galim keisti maldų žodžius (bet ne prasmę!), netgi melstis savais žodžiais. Bet kartais būna tokių kuriozų, kad nors griūk :swoon:, kartą esu girdėjus moterį garbinant Mariją kaip Patį Dievą. Taigi manau, nors jos malda ir ėjo iš širdies, bet žodžiai buvo visai pro šalį, o pasigavę tokius pavyzdžius protestantai teisingai kaltina, neva katalikai Mariją laiko dievišku asmeniu.
Augustai, labai jau tavo pastabos aštrios. Nereikėtų jau taip pasitikinčiai nurodinėti į kitų klaidas, nes nei tu, nei kiti neturi teisumo monopolio. Jis tik Dievui priklauso. Nepyk, kad taip tiesmukai sakau, bet tavo atveju gaunasi, kad brolio ar sesers akyje krislą matai, o pats savojoje rąsto tai nepastebi. Mes čia visi mokomės vieni iš kitų, aiškinamės, augame tikėjime. Bet taip užtikrintai sakyti, kad kito nuomonė jau visai klaida, tai jau per daug. :no-no:
Augustai, galbūt ir sutikčiau su viskuo ką sakai, tačiau negaliu, žinodama kokia simbolika yra svarbi katalikų bažnyčioje. Yra dalis tiesos tavo žodžiuose, bet prašau, pasidomėk simbolikos svarba katalikų bažnyčioje.
Apie simbolius gali pasiskaityti egzorcistas.lt
Citata iš: Silvija liepos 20, 2013, 14:18:35
Ne visai sutikčiau su tavo tokia kategoriška nuomone. Visų pirma, esu tikra, kad Augucka tikrai tuos išorinius maldos ženklus daro su tikėjimu. O antra, maldos žodžiai yra labai labai svarbūs.
Žinoma, aš irgi esu tikras, kad Augucka taip parašė per klaidą (o jei ji iš tikrųjų taip klaidingai tikėtų, tai vis tiek Dievo malonė ją veiktų ir neleistų nukrypti į magiją). Tad tai, ką (klaidingai) parašė Augucka, nebūtinai reiškia tai, kad ji iš tikrųjų taip ir tiki. Tiesiog Augucka galėjo paprasčiausiai nerasti tinkamų žodžių išreikšti savo patirčiai, o tai jokiu būdu nereiškia to, kad jinai būtent taip ir tiki, kaip parašė. Ji tiesiog galėjo neteisingai išreikšti savo tikėjimo patirtį. Todėl aš nekritikuoju Auguckos tikėjimo, nei pačios Auguckos. Aš kritikavau jos konkrečius pasisakymus.
CitataTeisus tu ta prasme, kad oficialiose maldose (pvz. Mišių metu) mes negalime nukrypti nuo patvirtinto maldų teksto, bet privačiai melsdamiesi jau galim keisti maldų žodžius (bet ne prasmę!), netgi melstis savais žodžiais. Bet kartais būna tokių kuriozų, kad nors griūk :swoon:, kartą esu girdėjus moterį garbinant Mariją kaip Patį Dievą. Taigi manau, nors jos malda ir ėjo iš širdies, bet žodžiai buvo visai pro šalį.
Taip, žinoma, yra tų kuriozų, ir nemažai. Čia vėlgi galima spėlioti, ar ta moteris tikrai tikėjo, kad Mariją reikia garbinti kaip Dievą (o ne gerbti, kaip mūsų užtarėją pas Dievą), ar netikėjo. Esu linkęs manyti, kad ta moteris tuo netikėjo, bet, tiesiog impulso pagauta, taip kurioziškai meldėsi netyčia. Bet klausimas, kuris man išryškėjo tuose Auguckos klaidingai suformuluotuose pasisakymuose, yra tas, kaip į tuos maldos kuriozus žiūri Dievas. Juk iš esmės nuo Jo priklauso, ar malda (tegu ir kurioziškai atrodanti) bus išklausyta, ar nebus. Ir aš teigiu, kad Dievas išklauso netgi tokių kurioziškų maldų, kaip Tavo ką tik aprašytas kuriozas su garbinimo malda Marijai, autorius. Ypač jei jų malda plaukia iš širdies gelmių.
P.S. Tai nereiškia, kad neturime gilintis į savo tikėjimą, lengvabūdiškai numoję į tuos pasitaikančius kuriozus ranka. Turime stengtis pažinti savo tikėjimą ir nuolat pagal savo galimybes gilinti tiek savo žinias apie tikėjimą, maldą, moralę etc. Bet vėlgi turime tą daryti tam, kad augtų ir stiprėtų mūsų tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu, bei tam, kad mūsų nenuplautų pirmas pasitaikęs tikėjimo išbandymas, o ne tam, kad pasipuikuotume, kiek daug mes žinome apie tikėjimą.
Augustai, ačiū, viską sakote teisingai, tikrai nesiginčysiu, nes labai nemėgstų ginčų [-o<
Apie piktųjų dvasių naudojamus simbolius ir ženklus kalba kunigas Arnoldas Valkauskas šiame video:
http://www.youtube.com/watch?v=JlKrXD857hA&feature=share&list=PLPqOHUs5dhWfg-3m8pDda7iV43F8FtpKd (http://www.youtube.com/watch?v=JlKrXD857hA&feature=share&list=PLPqOHUs5dhWfg-3m8pDda7iV43F8FtpKd)
Galima pradėti žiūrėti nuo 1 min
Citata iš: Giedrė liepos 20, 2013, 14:37:48
Augustai, labai jau tavo pastabos aštrios. Nereikėtų jau taip pasitikinčiai nurodinėti į kitų klaidas, nes nei tu, nei kiti neturi teisumo monopolio. Jis tik Dievui priklauso. Nepyk, kad taip tiesmukai sakau, bet tavo atveju gaunasi, kad brolio ar sesers akyje krislą matai, o pats savojoje rąsto tai nepastebi. Mes čia visi mokomės vieni iš kitų, aiškinamės, augame tikėjime. Bet taip užtikrintai sakyti, kad kito nuomonė jau visai klaida, tai jau per daug. :no-no:
Ačiū už kritiką, Giedre. :thumbup: Aš irgi esu gan tiesmukas, tad tikrai dėl tiesmukiškų komentarų savo paties atžvilgiu net neketinu pykti. Man patinka tiesmukumas. Tai pirma.
Antra, aš jokiu būdu nesakau, kad viskas, ką parašė Augucka, yra klaida. Mano nuomone, klaidingus Auguckos teiginius aš paryškinau. Ir tikrai nekritikuoju Auguckos kaip asmens, nei Auguckos tikėjimo kaip tokio, ir tikrai nemanau, kad Auguckos nuomonė visai jau klaida.
P.S.
Citata iš: Augucka liepos 20, 2013, 15:04:02
Augustai, galbūt ir sutikčiau su viskuo ką sakai, tačiau negaliu, žinodama kokia simbolika yra svarbi katalikų bažnyčioje. Yra dalis tiesos tavo žodžiuose, bet prašau, pasidomėk simbolikos svarba katalikų bažnyčioje.
Apie simbolius gali pasiskaityti egzorcistas.lt
O aš ir nesakau, kad simobolika yra nesvarbi. Žmogus (kiekvienas žmogus) savo religijos, savo tikėjimo (kad ir koks jis bebūtų) turinį išreiškia simboliniais ženklais, gestais, žodžiais. Skirtingų tikėjimų - skirtingi ženklai ir simboliai, taip pat skirtingos ir tų simbolių ir ženklų interpretacijos. Tai faktas. Bet lygiai taip pat yra ir faktas, kad skirtingi tikėjimai gali skirtingai interpretuoti net ir tuos simbolius, kurie yra panašūs ar net tokie patys, kaip ir kito tikėjimo simboliai, tik, aišku, reiškia ką kitą nei tas pats simbolis mūsų tikėjime. Pavyzdys yra tas pats kryžiaus simbolis. Senovės Romos imperijoje tai buvo didžiausio paniekinimo simbolis, o dabar kryžius reiškia krikščionybę. Ir tokių pavyzdžių paieškoję galime rasti ir daugiau.
Augustai, apverstas kryžius naudojamas satanistų bažnyčiose. Ar satanistai matydami mus, katalikus darančius ant savęs apverstą kryžių, nedžiūgauja? ::)
Citata iš: Augustas liepos 20, 2013, 13:31:56
Kryžiaus ženklas yra malda. O malda (bet kokia malda) nėra magija, kur būtinai reikėtų viską tiksliai atlikti, ir tik tada Kryžiaus ženklas turėtų "veikti", neva saugodamas nuo visokių bėdų bei pagundų...
Malda, tai yra žodžiai "Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen". O Kryžiaus ženklas yra fizinis
ženklas (kuris dvasiniame pasaulyje matomas, kaip Šviesos Kryžiaus ženklas), daromas kūnu, įprasminant maldos žodžius. Tikriausiai tai galima būtų pavadinti kūno malda (kaip ir klūpėjimas, nusilenkimai), bet šiuo atveju tai yra du skirtingi dalykai, atliekami vienu metu ir kartu papildantys vienas kitą.
Kryžiaus ženklas nėra kažkoks maginis metodas atlikti kažką specifinio :no-no: , jis pažymi mūsų kūną dvasiniu Kristaus kančios ir pergalės prieš blogį ženklu. O toks prasmingas ženklas dvasiniame pasaulyje tiesiog nepatinka tamsos dvasioms. Kryžiaus ženklas priverčia demonus prisiminti tą pralaimėjimo nusivylimą, pyktį ir beviltiškumą, kuriuos jos jautė akimirką, kai Kristus už mus atidavė savo gyvybę ir sugriovė pragaro vartus. Kryžiaus ženklas yra Dangaus pergalės ženklas, kuriuo mes pasakome tamsai - šalin, tu jau nugalėta, Kristus yra su mumis ir tu nieko mums negali padaryti, tavo geluonis jau išrautas!
Citata iš: Augustas liepos 20, 2013, 13:31:56
Tai yra paprasčiausiai klaidinga maldos samprata, kai malda suprantama kaip maginis ritualas, o ne vidinio tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu išorinė išraiška.
Jei (tavo mintis cituojant) malda yra vidinio tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu išorinė išraiška, kam apskritai reikia tai išreikšti išoriškai? Ar tai kažką pakeis, ar tai kaip nors padės? Kam reikalingas Kryžiaus ženklas, juk mes širdyje ir taip tikime... ar kad žmonės pamatytų mūsų pamaldumą? Jei aš viduje pasitikiu Dievu, tai kokia prasmė daryti ženklus, naudoti sakramentalijas? Na bet mes dar sugrįšime prie šios temos.
Kryžiaus ženklas yra dvasinės kovos priemonė :armor:, kuri gali ne tik išreikšti mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, bet dar ir realiai priminti įvykius, faktus, tiesas tiek mūsų pasaulio, tiek dvasiniame lygyje. Malda yra taip pat kovos priemonė, bet be maldos dar yra ženklai, sakramentalijos, kitos praktikos, metodai. Kodėl šventieji laikydavo rankose Kryžių, kai būdavo puolami dvasiškai? Jie turėjo Kryžių, kad galėtų jį parodyti tiesiai prieš demono snukį, kad tamsai būtų priminta, kur yra jos vieta.
Kryžiaus ženklas gali būti naudojamas visai be žodžių. Vienuoliai, puolami blogio minčių, nykščiu padaro Kryžiaus ženklą ant kaktos, o kai puolama kūno pagundom, daro kryželį ant krūtinės, o kai daro kažką svarbaus, padaro kryželius ant rankų, kad blogis negalėtų pakenkti, kad ranka nesuvirpėtų svarbaus momento metu.
Ar Augustai, priskaitai tai prie magijos praktikos?
Augustas savo tekste pasakė gražių žodžių apie maldos prasmę, bet yra keletas vietų (ir jos iškilo į naują diskusijos raundą), kurias jis suvokia kitaip nei sakysime aš ar Augucka. Tai manau yra ne iš blogos valios ir tam matau bent tris priežastis (išanalizuosim jas atskirai). Pirma yra ta, kad Augustas nežino tam tikros, gana specifinės informacijos, antra - jis tikriausiai nėra realiai susidūręs su kai kuriom situacijom (pvz. realus dvasinis ar fizinis demono puolimas), todėl jis neturėjo galimybės palyginti/suprasti, kaip kas veikia "kovinėje" situacijoje. Ir trečia, manau, o jei nesu teisus, tikiuosi jis mane pataisys, Augustas yra modernus krikščionis, kaip kad Tomas Viluckas.
Citata iš: Augustas liepos 20, 2013, 13:31:56
...juk malda dėl to veikti nenustoja, nes maldoje veikia Dievas, kuris veikia visada, o ne tik tada, kai mes meldžiamės gestais ar žodžiais. Ir Dievui visai nesvarbu, ar "taisyklingai" meldžiamės, ar ne.
Maldos formalus taisyklingumas ar netaisyklingumas yra svarbus ne Dievui ir ne Jo veikimui, bet tik mums patiems, kaip pagarbos ir meilės išraiška artimui ir Dievui, nes mes turime žinoti, kad mylime Dievą ir artimą tuo būdu, kad stengiamės nepapiktinti artimo netaisyklingai atliekama malda, ypač kai esame viešoje vietoje. Taigi maldos atlikimo formalus taisyklingumas yra daugiau asmens vidinės kultūros požymis, bet ne Dievo malonės ženklas. Todėl tai, kaip taisyklingai mes meldžiamės, Dievo poveikiui mums nedaro jokios įtakos. Ir jei mes, pvz., iš susijaudinimo netyčia suklysime melsdamiesi, pvz., maldos "Tėve mūsų" žodžiais ar kažkaip ne taip padarysime Kryžiaus ženklą, Dievo malonė mums dėl tos mūsų padarytos klaidos nė kiek nesumažės.
Sutinku, kad jei mes netyčia kažką ne taip darome, Dievas visada žiūrės į širdį ir iš to mūsų netobulumo padės mums, kiek įmanoma daugiau gėrio "išspausti". Tačiau tai nereiškia, kad nuo klaidų nenukentės maldos kokybė, o tuo pačiu ir veiksmingumas. Geras pavyzdys apmąstymui būtų duonos ir vyno konsekracijos malda.
Taigi, kodėl yra svarbu, kad tam tikros praktikos, maldos, žodžiai nebūtų iškraipyti? Žinia, kad senovėje, perrašant Biblijos tekstą, vienuoliai raštininkai buvo labai griežtai baudžiami, jei rankiniu būdu perrašant padarė klaidą - iškraipė Dievo žodį. Juk blogis nenori apversti visko į savo pusę vienu kartu - tai bus lengvai pastebima, bet raidė po raidės, žodis po žodžio ir Dieviška išmintis bus "skiedžiama", o vėliau ir neteisingai interpretuojama.
Ta ypatinga pagarba neiškraipytam Dievo žodžiui išliko kai kurių tradicinių bendruomenių praktikoje. Teko matyti benediktinų vienuolį, Šv. Mišių metu giedantį psalmę ir suklydusį - jis iškart pasitaisė ir giedojo toliau, bet tuo metu kumščiu sumušė sau į krūtinę - mea culpa!
Šv. Benediktas 45-ame savo Regulos skyriuje, skirtame klaidoms šventų tekstų skaitymo metu, rašo:
CitataJei kuris nors padarys klaidą, skaitant psalmę, atliepą, priegiesmį ar skaitinį, jis turi tuoj pat atsiprašyti visų akivaizdoje. Jei jis nepasinaudoja šia proga nusižeminti, jam turi būti pritaikyta rimtesnė bausmė, nes jis nusižeminimu nepataisė klaidos, padarytos dėl aplaidumo.
Ne daug kas žino, kad tiek satanistai, tiek raganautojai meldžiasi Tėve Mūsų maldą. Yra vienas "bet" - jie specialiai sumaišę žodžius vietomis... jei kam įdomu, Протоиерей АЛЕКСЕЙ МОРОЗ (http://www.youtube.com/watch?v=HY-t_e0t5JY&list=PL7DB0B9900F3692A3) viename video pasakoja, apie dvasinės kovos atvejį, kai jaunas raganautojas meldėsi iškraipyta Tėve Mūsų malda, o jis mintyse meldėsi tikrajam Dievui. Tokiu būdu blogio tarnai ne tik meldžiasi blogiui, bet dar suklaidina ir žmones, manančius, kad jie yra "baltieji" magai, "geri" ekstrasensai ir pan. Nėra jokių "baltųjų" ar "gerųjų", visi magai, ekstrasensai ir bioenergetikai yra blogio tarnai.
Keletas žodžių apie modernų tikėjimą. Modernūs katalikai savo pažiūromis kažkuo artimi protestantams, nes vedini iš pirmo žvilgsnio geros idėjos - sugrįžti prie šaknų, akcentuoti pačią esmę ir pan., jie ryžtasi atmesti tai, kas "nelabai reikalinga, pasenę, ko nėra minima Biblijoje". Dažnai ta "nelabai reikalinga" etiketė yra užklijuojama ant Tradicijos. Taip atsiranda ištisos "skylės" tikėjimo mokyme ir supratime, ir kai kurie dalykai, tūkstantmečius buvę svarbūs, staiga netenka prasmės.
Geras pavyzdys yra velnio, pragaro egzistavimo klausimai ir egzorcisto tarnystė. Juk dar prieš keletą dešimtmečių buvo prieita prie tokios ribos, kad daugelis kunigų manė, kad toks velnias neegzistuoja, kad blogis yra viso labo gėrio nebuvimas, kad blogis yra abstraktus terminas, o pragaras Biblijoje minimas tik perkeltine prasme. Vyskupai atvirai šaipėsi iš egzorcistų, kurių tarnystė praktiškai buvo visiškai išnykusi. Prisiminkime, kad vienas pagrindinių velnio tikslų yra įtikinti žmones, kad jo nėra... tuomet netolima ir idėja, kad ir nuodėmės nėra, vertybės tampa reliatyvios, pritaikomos pagal visuomenės "išsivystymą" ir t.t. ir pan.
Kai yra atmetama Tradicija, atmetama daug išminties, kuri buvo sukaupta išimtinai empiriniu būdu. Taip, Biblijoje apie tuos dalykus nerašoma, kas dažnai yra viena pagrindinių kritikų, bet jei šimtmečius vienuoliai gynėsi nuo blogio darydami kryžiaus ženklą, jie matė, kad tai veikia. Jei egzorcistai naudodavo švęstą vandenį, jie matė, kad tai veikia ir t.t. Šiuo atveju praktika vedė prie bandymų teoriškai paaiškinti, kodėl yra taip, o ne kitaip.
Tokiu būdu moderniems tikintiesiems yra sunkiai priimami dalykai, kaip sakramentalijų, švęsto vandens veikimo paaiškinimas, įvairios kitos praktikos, kurios nesiremia vien tikėjimu, bet kažkokiu paslaptingu būdu vis tiek veikia. Tomą Vilucką paminėjau neatsitiktinai. Jis savo knygoje "Malonės versmės" rašė:
CitataAkivaizdu, jog sakramentalijų poveikiui didelę reikšmę turi mūsų tikėjimas, nes patys savaime pašventinti daiktai, palaiminimai nėra veiksmingi.
To pasekoje su T. Vilucku išsivystė diskusija (http://viluckas.lt/malones-versmes/), kurioje jis dar patikslino:
CitataSakramentalijos pačios iš savęs "neveikia". Magijoje daiktai veikia, o krikščionybėje jie išskiriami iš buities, kad jais naudodamies vedami tikėjimu lengvai prieitume prie malonės.
Labai įdomus sakramentalijų apibūdinimas... Jei sakramentalijos pačios iš savęs neveikia, gal man kas nors paaiškins, kodėl apsėsti žmonės bijo švęsto vandens ar Kryžiaus? :o
Visiems, kurie nori daugiau suprasti apie kovos metodus, sakramentalijų veikimo principus ir pan., paskaitykite egzorcistų raštus, ten jie labai gražiai pavyzdžiais iliustruoja, kaip ir kodėl tie dalykai veikia.
Na, Tomas rimtai padirbėjo. :thumbup: Man patinka Tavo mintys, Tomai. Turiu pasakyti, kad Tavo tekstas yra labai ilgas, tad į jį atsakinėsiu keliais post'ais iš eilės.
CitataKryžiaus ženklas nėra kažkoks maginis metodas atlikti kažką specifinio , jis pažymi mūsų kūną dvasiniu Kristaus kančios ir pergalės prieš blogį ženklu. O toks prasmingas ženklas dvasiniame pasaulyje tiesiog nepatinka tamsos dvasioms. Kryžiaus ženklas priverčia demonus prisiminti tą pralaimėjimo nusivylimą, pyktį ir beviltiškumą, kuriuos jos jautė akimirką, kai Kristus už mus atidavė savo gyvybę ir sugriovė pragaro vartus. Kryžiaus ženklas yra Dangaus pergalės ženklas, kuriuo mes pasakome tamsai - šalin, tu jau nugalėta, Kristus yra su mumis ir tu nieko mums negali padaryti, tavo geluonis jau išrautas!
Čia viskas puiku. Tiktai vienas toks klausimas iškyla, kam reikia tamsai sakyti, jog ji jau pralaimėjo. Juk piktoji dvasia tą ir taip puikiai žino. Manau, kad Kryžiaus ženklas yra skirtas pirmiausia mums patiems ir mūsų tikėjimui Dievo pergale sustiprinti. Nes šis ženklas mums (būtent
mums, o ne velniui) primena, kad Jėzus Kristus jau nugalėjo blogį, mirdamas ant kryžiaus, ir tuo būdu sustiprina mūsų ryžtą kovoti su piktojo gundymais ir varginimais. Be tikėjimo Kristaus pergale kryžiaus ženklas yra neveiksmingas. Kad velnias nebijo šiaip sau daromo kryžiaus ženklo, liudytų ši Šv.Rašto ištrauka: "Pauliaus rankomis Dievas padarydavo ne bet kokių stebuklų. Žmonės net dėdavo ligoniams jo kūną lietusias skepetėles, prijuostes, ir nuo jų pasitraukdavo ligos, išeidavo piktosios dvasios. Panašiai ir kai kurie keliaujantys žydų egzorcistai mėgindavo piktųjų dvasių apsėstiesiems prišaukti Jėzaus vardą, sakydami: ,,Aš jus saikdinu per Jėzų, kurį skelbia Paulius". Taip darė vieno žydų vyresniojo kunigo Skėvo septyni sūnūs. Bet piktoji dvasia jiems atšovė: ,,Pažįstu Jėzų ir žinau Paulių. O jūs kas būsite?" Ir žmogus, turįs nelabąją dvasią, užpuolė juos, apgalėjo vienus bei kitus ir taip nutąsė, jog jie nuogi ir sužaloti turėjo bėgti iš anų namų." Žiūr. Apd 19,11-16. Tad kryžiaus ženklas automatiškai neveikia. Reikia, kad žmogus tikėtų į Jėzų Kristų. Tik tada Kristaus Kryžius mums tampa tikra atrama velnio gundymų metu.
Citata iš: Tomas M. liepos 21, 2013, 03:22:44
Citata iš: Augustas liepos 20, 2013, 13:31:56
Tai yra paprasčiausiai klaidinga maldos samprata, kai malda suprantama kaip maginis ritualas, o ne vidinio tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu išorinė išraiška.
Jei (tavo mintis cituojant) malda yra vidinio tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu išorinė išraiška, kam apskritai reikia tai išreikšti išoriškai? Ar tai kažką pakeis, ar tai kaip nors padės? Kam reikalingas Kryžiaus ženklas, juk mes širdyje ir taip tikime... ar kad žmonės pamatytų mūsų pamaldumą? Jei aš viduje pasitikiu Dievu, tai kokia prasmė daryti ženklus, naudoti sakramentalijas? Na bet mes dar sugrįšime prie šios temos.
Todėl, kad mes esame ne tik dvasinės, bet ir kūniškos būtybės, ir mums yra neišvengiama išorinė (kūniška) tikėjimo išraiška. Dar daugiau. Pats Dievas tą puikiai žino, todėl ir turime sakramentus. Beje, tą puikiai žino ne tik Dievas, bet ir Bažnyčia, todėl turime ne tik sakramentus, bet ir sakramentalijas.
CitataKryžiaus ženklas yra dvasinės kovos priemonė :armor:, kuri gali ne tik išreikšti mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, bet dar ir realiai priminti įvykius, faktus, tiesas tiek mūsų pasaulio, tiek dvasiniame lygyje. Malda yra taip pat kovos priemonė, bet be maldos dar yra ženklai, sakramentalijos, kitos praktikos, metodai. Kodėl šventieji laikydavo rankose Kryžių, kai būdavo puolami dvasiškai?
:thumbup:
P.S.
CitataJie turėjo Kryžių, kad galėtų jį parodyti tiesiai prieš demono snukį, kad tamsai būtų priminta, kur yra jos vieta.
Na, dėl Kryžiaus ženklo kaip dvasinės kovos priemonės aš jau pasisakiau aukščiau - Kryžius yra priminimas, kad Kristus nugalėjo blogį, kuris yra skirtas
mums bei mūsų tikėjimui sustiprinti.
CitataKryžiaus ženklas gali būti naudojamas visai be žodžių. Vienuoliai, puolami blogio minčių, nykščiu padaro Kryžiaus ženklą ant kaktos, o kai puolama kūno pagundom, daro kryželį ant krūtinės, o kai daro kažką svarbaus, padaro kryželius ant rankų, kad blogis negalėtų pakenkti, kad ranka nesuvirpėtų svarbaus momento metu.
Ar Augustai, priskaitai tai prie magijos praktikos?
Svarbiausia čia yra gesto ar maldos intencija. T.y. viskas priklauso nuo to, ar tie vienuoliai tai daro dėl to, kad primintų sau ir kitiems, jog Kristus yra nugalėtojas, ar dėl kažkokios nors kitokios intencijos, pvz., maginės. :)
CitataAugustas savo tekste pasakė gražių žodžių apie maldos prasmę, bet yra keletas vietų (ir jos iškilo į naują diskusijos raundą), kurias jis suvokia kitaip nei sakysime aš ar Augucka. Tai manau yra ne iš blogos valios ir tam matau bent tris priežastis (išanalizuosim jas atskirai). Pirma yra ta, kad Augustas nežino tam tikros, gana specifinės informacijos, antra - jis tikriausiai nėra realiai susidūręs su kai kuriom situacijom (pvz. realus dvasinis ar fizinis demono puolimas), todėl jis neturėjo galimybės palyginti/suprasti, kaip kas veikia "kovinėje" situacijoje. Ir trečia, manau, o jei nesu teisus, tikiuosi jis mane pataisys, Augustas yra modernus krikščionis, kaip kad Tomas Viluckas.
Pirma ir antra, Augustas priklauso charizminio atsinaujinimo judėjimui, tad yra pats realiai susidūręs su visokiais asmenimis, taip pat ir apsėstais. Taip pat jis turi ir asmeninę dvasinio demono puolimo ir varginimo patirtį ir tikrai turi galimybę išbandyti, kas ir kaip veikia. Informacijos šioje srityje Augustui irgi užtenka (mokymus mūsų grupei yra vedęs net pats A.Valkauskas). :)
Trečia, Augustas nėra nei "modernus", nei "nemodernus" krikščionis, bet RKB ortodoksas. T.y. jis pripažįsta visą RKB mokymą apie dvasinį pasaulį ir kūriniją be išlygų ir išimčių, įskaitant ir visus Vatikano II susirinkimo dokumentus.
CitataCitata iš: Augustas liepos 20, 2013, 13:31:56
...juk malda dėl to veikti nenustoja, nes maldoje veikia Dievas, kuris veikia visada, o ne tik tada, kai mes meldžiamės gestais ar žodžiais. Ir Dievui visai nesvarbu, ar "taisyklingai" meldžiamės, ar ne.
Maldos formalus taisyklingumas ar netaisyklingumas yra svarbus ne Dievui ir ne Jo veikimui, bet tik mums patiems, kaip pagarbos ir meilės išraiška artimui ir Dievui, nes mes turime žinoti, kad mylime Dievą ir artimą tuo būdu, kad stengiamės nepapiktinti artimo netaisyklingai atliekama malda, ypač kai esame viešoje vietoje. Taigi maldos atlikimo formalus taisyklingumas yra daugiau asmens vidinės kultūros požymis, bet ne Dievo malonės ženklas. Todėl tai, kaip taisyklingai mes meldžiamės, Dievo poveikiui mums nedaro jokios įtakos. Ir jei mes, pvz., iš susijaudinimo netyčia suklysime melsdamiesi, pvz., maldos "Tėve mūsų" žodžiais ar kažkaip ne taip padarysime Kryžiaus ženklą, Dievo malonė mums dėl tos mūsų padarytos klaidos nė kiek nesumažės.
Sutinku, kad jei mes netyčia kažką ne taip darome, Dievas visada žiūrės į širdį ir iš to mūsų netobulumo padės mums, kiek įmanoma daugiau gėrio "išspausti". Tačiau tai nereiškia, kad nuo klaidų nenukentės maldos kokybė, o tuo pačiu ir veiksmingumas. Geras pavyzdys apmąstymui būtų duonos ir vyno konsekracijos malda.
Taigi, kodėl yra svarbu, kad tam tikros praktikos, maldos, žodžiai nebūtų iškraipyti? Žinia, kad senovėje, perrašant Biblijos tekstą, vienuoliai raštininkai buvo labai griežtai baudžiami, jei rankiniu būdu perrašant padarė klaidą - iškraipė Dievo žodį. Juk blogis nenori apversti visko į savo pusę vienu kartu - tai bus lengvai pastebima, bet raidė po raidės, žodis po žodžio ir Dieviška išmintis bus "skiedžiama", o vėliau ir neteisingai interpretuojama.
Ta ypatinga pagarba neiškraipytam Dievo žodžiui išliko kai kurių tradicinių bendruomenių praktikoje. Teko matyti benediktinų vienuolį, Šv. Mišių metu giedantį psalmę ir suklydusį - jis iškart pasitaisė ir giedojo toliau, bet tuo metu kumščiu sumušė sau į krūtinę - mea culpa!
Šv. Benediktas 45-ame savo Regulos skyriuje, skirtame klaidoms šventų tekstų skaitymo metu, rašo:
CitataJei kuris nors padarys klaidą, skaitant psalmę, atliepą, priegiesmį ar skaitinį, jis turi tuoj pat atsiprašyti visų akivaizdoje. Jei jis nepasinaudoja šia proga nusižeminti, jam turi būti pritaikyta rimtesnė bausmė, nes jis nusižeminimu nepataisė klaidos, padarytos dėl aplaidumo.
Žinoma, pagarba Dievo žodžiui turi būti. Nes jei nėra pagarbos Dievo žodžiui, nėra pagarbos ir pačiam jo Autoriui - Dievui. Čia aš nematau jokių problemų. :thumbup: O dėl maldos "kokybės" - yra sakoma, kad "nekokybiška" malda duoda daugiau dvasinių nuopelnų (yra dvasiškai labiau nuopelningesnė), nei "kokybiška". :D Čia, žinoma, juokauju, bet Tomas pamiršo pasakyti, ką jis vadina kokybiška malda. :-\ :)
CitataNe daug kas žino, kad tiek satanistai, tiek raganautojai meldžiasi Tėve Mūsų maldą. Yra vienas "bet" - jie specialiai sumaišę žodžius vietomis... jei kam įdomu, Протоиерей АЛЕКСЕЙ МОРОЗ (http://www.youtube.com/watch?v=HY-t_e0t5JY&list=PL7DB0B9900F3692A3) viename video pasakoja, apie dvasinės kovos atvejį, kai jaunas raganautojas meldėsi iškraipyta Tėve Mūsų malda, o jis mintyse meldėsi tikrajam Dievui. Tokiu būdu blogio tarnai ne tik meldžiasi blogiui, bet dar suklaidina ir žmones, manančius, kad jie yra "baltieji" magai, "geri" ekstrasensai ir pan. Nėra jokių "baltųjų" ar "gerųjų", visi magai, ekstrasensai ir bioenergetikai yra blogio tarnai.
Žinoma, čia yra tikra tiesa. :thumbup:
CitataKeletas žodžių apie modernų tikėjimą. Modernūs katalikai savo pažiūromis kažkuo artimi protestantams, nes vedini iš pirmo žvilgsnio geros idėjos - sugrįžti prie šaknų, akcentuoti pačią esmę ir pan., jie ryžtasi atmesti tai, kas "nelabai reikalinga, pasenę, ko nėra minima Biblijoje". Dažnai ta "nelabai reikalinga" etiketė yra užklijuojama ant Tradicijos. Taip atsiranda ištisos "skylės" tikėjimo mokyme ir supratime, ir kai kurie dalykai, tūkstantmečius buvę svarbūs, staiga netenka prasmės.
Geras pavyzdys yra velnio, pragaro egzistavimo klausimai ir egzorcisto tarnystė. Juk dar prieš keletą dešimtmečių buvo prieita prie tokios ribos, kad daugelis kunigų manė, kad toks velnias neegzistuoja, kad blogis yra viso labo gėrio nebuvimas, kad blogis yra abstraktus terminas, o pragaras Biblijoje minimas tik perkeltine prasme. Vyskupai atvirai šaipėsi iš egzorcistų, kurių tarnystė praktiškai buvo visiškai išnykusi. Prisiminkime, kad vienas pagrindinių velnio tikslų yra įtikinti žmones, kad jo nėra... tuomet netolima ir idėja, kad ir nuodėmės nėra, vertybės tampa reliatyvios, pritaikomos pagal visuomenės "išsivystymą" ir t.t. ir pan.
Kai yra atmetama Tradicija, atmetama daug išminties, kuri buvo sukaupta išimtinai empiriniu būdu. Taip, Biblijoje apie tuos dalykus nerašoma, kas dažnai yra viena pagrindinių kritikų, bet jei šimtmečius vienuoliai gynėsi nuo blogio darydami kryžiaus ženklą, jie matė, kad tai veikia. Jei egzorcistai naudodavo švęstą vandenį, jie matė, kad tai veikia ir t.t. Šiuo atveju praktika vedė prie bandymų teoriškai paaiškinti, kodėl yra taip, o ne kitaip.
Tokiu būdu moderniems tikintiesiems yra sunkiai priimami dalykai, kaip sakramentalijų, švęsto vandens veikimo paaiškinimas, įvairios kitos praktikos, kurios nesiremia vien tikėjimu, bet kažkokiu paslaptingu būdu vis tiek veikia. Tomą Vilucką paminėjau neatsitiktinai. Jis savo knygoje "Malonės versmės" rašė:
CitataAkivaizdu, jog sakramentalijų poveikiui didelę reikšmę turi mūsų tikėjimas, nes patys savaime pašventinti daiktai, palaiminimai nėra veiksmingi.
Na, Tomo Vilucko pažiūrų šioje temoje nenagrinėsiu. Tik pastebėsiu, kad Tomas Viluckas pripažįsta RKB visą mokymą, pats yra patyręs apsėdimą, tad nereikia jo vadinti modernistu, kuris neigia demonų egzistavimą ir pan.
CitataTo pasekoje su T. Vilucku išsivystė diskusija (http://viluckas.lt/malones-versmes/), kurioje jis dar patikslino:
CitataSakramentalijos pačios iš savęs "neveikia". Magijoje daiktai veikia, o krikščionybėje jie išskiriami iš buities, kad jais naudodamies vedami tikėjimu lengvai prieitume prie malonės.
Labai įdomus sakramentalijų apibūdinimas... Jei sakramentalijos pačios iš savęs neveikia, gal man kas nors paaiškins, kodėl apsėsti žmonės bijo švęsto vandens ar Kryžiaus? :o
Visiems, kurie nori daugiau suprasti apie kovos metodus, sakramentalijų veikimo principus ir pan., paskaitykite egzorcistų raštus, ten jie labai gražiai pavyzdžiais iliustruoja, kaip ir kodėl tie dalykai veikia.
Čia nereikėtų pamiršti, kas gi yra tos sakramentalijos. Tai yra Bažnyčios įsteigti ženklai, kurių tikslas yra parengti tikintį žmogų sakramentų priėmimui. Jei sakramentai veikia
ex opere operato (t.y. vien todėl, kad atliktas ritualas), tai sakramentalijos iš tikrųjų veikia tik dėl
ex opere operando (t.y. veikia priklausomai nuo pasitikėjimo Dievu stiprumo). Egzorcizmas iš tikrųjų yra sakramentalija, o ne sakramentas, tad juolab neveikia be tikėjimo išganingu Dievo veikimu.
CitataLabai įdomus sakramentalijų apibūdinimas... Jei sakramentalijos pačios iš savęs neveikia, gal man kas nors paaiškins, kodėl apsėsti žmonės bijo švęsto vandens ar Kryžiaus? :o
Pirmiausia švęsto vandens ar Kryžiaus (kaip ir egzorcizmo) bijo ne apsėsti žmonės, o juos apsėdę velniai. Antra, konkrečiai švęsto vandens velnias bijo dėl Krikšto sakramento priminimo, o Kryžiaus bijo dėl to, kad žmogus tuo Kryžiaus ženklu išpažįsta Kristaus pergalę prieš blogį, o kartu tuo pačiu ženklu išreiškia savo atsidavimą Kristui. Velnias iš tokio žmogaus pasitraukia, nes tame žmoguje įsiviešpatauja Kristus, kurio velnias negali pakęsti.
Atsakinėdamas Tomui vos nepamiršau Auguckos komentaro. :ashamed:
Citata iš: Augucka liepos 20, 2013, 16:08:50
Augustai, apverstas kryžius naudojamas satanistų bažnyčiose. Ar satanistai matydami mus, katalikus darančius ant savęs apverstą kryžių, nedžiūgauja? ::)
Žinoma, tegu sau ir toliau džiūgauja (jei iš tikrųjų džiūgauja būtent dėl to). Jeigu tie satanistai per klaidą laiko mane (arba Tave) savo slaptu šalininku, tegu sau laiko. Tiek man, tiek ir Tau dėl to neturėtų būti nei šilta, nei šalta. Tai yra tik jų savęs apgaudinėjimas. Svarbu tiktai, kad mes patys neperimtume jų klaidingo požiūrio į pasaulį ir Dievą bei jų mokymų. O visa kita yra antraeiliai ar net trečiaeiliai dalykai.
Ir dar noriu pridurti, kad suprantu Tavo mąstymą. Tau tikriausiai atrodo, kad jei blogiečiai džiaugiasi kažkuo, vadinasi, tas kažkas yra blogas, ir mums reiktų automatiškai to kažko atsisakyti, net nepasigilinus į situaciją, nenustačius, kas konkrečiai sukelia tą blogiečių džiūgavimą. Tačiau taip elgtis, mano nuomone, yra neteisinga. Visų pirma, todėl, kad blogiečiai gali manipuliuoti. T.y. apsimesti, kad džiaugiasi kažkokiu tikrai geru dalyku, ir daryti tai tam, kad apgautų mus, ir mes atsisakytume to iš tikrųjų gero dalyko, pakeistume jį blogesniu.
Antra, gali būti, kad blogiečiai džiaugiasi ne tuo konkrečiu (nesvarbu, ar geru, ar blogu) dalyku, o mūsų situacijos blogėjimu apskritai, tačiau apsimeta, kad džiaugiasi dėl to vieno ar kito dalyko. Tai jie daro tam, kad mes, išmetę vieną ar kitą dalyką, nusiramintume ir nepamatytume, kad iš tikrųjų reikia keisti visiškai kitą mūsų gyvenimo sritį, o gal ir visą mūsų situaciją, kuri yra bloga visa.
Trečia, mūsų situacija gali būti visai gera, tačiau blogiečiai, dėl to džiūgaudami, gali siekti, kad mes sunerimtume ir pradėtume nerimauti dėl neva blogos situacijos ir su nerimu pradėti ieškoti, kas gi mūsų situacijoje yra blogai, jei blogiečiai ja taip džiaugiasi. Tai jie daro tam, kad nerimaudami mes tuščiai eikvotume savo jėgas ir gadintume sau kraują visokiais niekais ir skrupulais, užuot pasitikėję Dievu ir džiaugęsi iš Dievo einančia ramybe. Tad žiūrėjimas į Dievo priešininkus niekada nėra tas kriterijus, pagal kurį būtų galima atskirti, kur yra tiesa, o kur yra netiesa. Nepalyginamai geresnis dalykas būtų visada žiūrėti į Dievą, į Jėzų Kristų ir Jo Bažnyčią, kad galėtumėm teisingai susiorientuoti savo situacijoje ir pakeisti būtent tuos dalykus, kuriuos iš tikrųjų reikia pakeisti, nes jie žlugdo žmogaus gyvenimą.
Augustai, manau jūs darote esminę klaidą maišydamas katalikus su protestantais. Katalikų bažnyčia yra transubstanciali, tai reiškia, kad Eucharistija ir Sakramentai bei visos sakramentalijos veikia nepriklausomai nuo to ar žmogus tuo tiki ar ne ir kokiu stiprumu jis tiki ar netiki, ko nepasakytum apie protestantišką bažnyčią, kuri yra konsubstanciali. Jūs kalbate grynai apie konsubstancialumą.
http://en.wikipedia.org/wiki/Transubstantiation (http://en.wikipedia.org/wiki/Transubstantiation)
http://en.wikipedia.org/wiki/Consubstantiation (http://en.wikipedia.org/wiki/Consubstantiation)
Anglikonų bažnyčioje, kuri yra protestantiška, jų "High Mass" Eucharistija yra konsubstanciali, t.y. veikia tik kaip simbolis ir tik nuo žmogaus tikėjimo priklauso jos veikimas ar neveikimas. Taip ir jūsų čia visi išvardinimai yra grynai konsubstancialumas. Nežinau ką dar jums pasakyti ir kaip ::)
Jeigu nueitumėte į Marijos radijo puslapį ir paklausytumėte ką kalba kun. A. Valkauskas laidoje "Katekizmo komentaras", pvz. 2011-11-08 laidos tema "Sakramentai", suprasite, kaip sakramentai veikia.
Citata iš: Augustas liepos 21, 2013, 06:39:39
CitataKryžiaus ženklas nėra kažkoks maginis metodas atlikti kažką specifinio , jis pažymi mūsų kūną dvasiniu Kristaus kančios ir pergalės prieš blogį ženklu. O toks prasmingas ženklas dvasiniame pasaulyje tiesiog nepatinka tamsos dvasioms. Kryžiaus ženklas priverčia demonus prisiminti tą pralaimėjimo nusivylimą, pyktį ir beviltiškumą, kuriuos jos jautė akimirką, kai Kristus už mus atidavė savo gyvybę ir sugriovė pragaro vartus. Kryžiaus ženklas yra Dangaus pergalės ženklas, kuriuo mes pasakome tamsai - šalin, tu jau nugalėta, Kristus yra su mumis ir tu nieko mums negali padaryti, tavo geluonis jau išrautas!
Čia viskas puiku. Tiktai vienas toks klausimas iškyla, kam reikia tamsai sakyti, jog ji jau pralaimėjo. Juk piktoji dvasia tą ir taip puikiai žino. Manau, kad Kryžiaus ženklas yra skirtas pirmiausia mums patiems ir mūsų tikėjimui Dievo pergale sustiprinti. Nes šis ženklas mums (būtent mums, o ne velniui) primena, kad Jėzus Kristus jau nugalėjo blogį, mirdamas ant kryžiaus, ir tuo būdu sustiprina mūsų ryžtą kovoti su piktojo gundymais ir varginimais. Be tikėjimo Kristaus pergale kryžiaus ženklas yra neveiksmingas...
Sutinku, kad "Kryžiaus ženklas yra skirtas pirmiausia mums patiems ir mūsų tikėjimui Dievo pergale sustiprinti", bet noriu patikslinti, "kam reikia tamsai sakyti, jog ji jau pralaimėjo. Juk piktoji dvasia tą ir taip puikiai žino".
Kad piktoji dvasia žino apie savo pralaimėjimą, nereiškia, kad žmogus žino ar svarbiu puolimo momentu atsimena šį svarbų faktą. Juk blogis yra blefo meistras, kaip kitaip jis tiek sielų nugali?
Juk žinai, kad demonai negali skaityti žmogaus minčių (gali jas tik spėti) ir baugindami žmogų, pirmiausiai stebi jo išorinį elgesį, ar jis išsigando, kaip jis elgiasi, kokią dar puolimo ar bauginimo taktiką panaudoti... Tokiu būdu tas fizinis pasakymas yra svarbus, nes nors viduje gal ir tirtėtum iš baimės, visas jėgas sukaupęs, su Dievo pagalba varai blogį šalin, aiškiai jam duodamas suprasti, kad tu žinai, tai, ką iš esmės privalai žinoti, norėdamas išlikti kovoje. Kun. Arnoldas Valkauskas apie tai ne viename savo interviu pasakojo.
Citata iš: Augustas liepos 21, 2013, 07:07:14
Citata iš: Tomas M. liepos 21, 2013, 03:22:44
Kryžiaus ženklas gali būti naudojamas visai be žodžių. Vienuoliai, puolami blogio minčių, nykščiu padaro Kryžiaus ženklą ant kaktos, o kai puolama kūno pagundom, daro kryželį ant krūtinės, o kai daro kažką svarbaus, padaro kryželius ant rankų, kad blogis negalėtų pakenkti, kad ranka nesuvirpėtų svarbaus momento metu.
Ar Augustai, priskaitai tai prie magijos praktikos?
Svarbiausia čia yra gesto ar maldos intencija. T.y. viskas priklauso nuo to, ar tie vienuoliai tai daro dėl to, kad primintų sau ir kitiems, jog Kristus yra nugalėtojas, ar dėl kažkokios nors kitokios intencijos, pvz., maginės. :)
Aš darau tai ne tam, kad priminti, bet tiesiog be žodžių prašydamas, kad Dievas mane apsaugotų Šventuoju Kryžiaus ženklu. T.y. padarai tik Kryžiaus ženklą su intencija. Jei tenka daryti Kryžiaus ženklą ant kaktos besimeldžiant, tuomet nieko net negalvoju (nes tuo metu maldą skaitau), bet tikiu, kad pats fiziškai atliktas Kryžiaus ženklas mane apsaugos.
Savaime suprantama, aš negaliu kalbėti už vienuolius, bet gal Šv. Benediktas padės tai iliustruoti. Yra pasakojama, kad po Kryžiaus ženklo, Šv. Benediktas pridurdavo trumpą maldelę:
"Viešpatie, Šv. Kryžiaus ženklu apsaugok mane nuo mano priešų."
Greičiausiai yra kalbama apie dvasinius priešus. Tai dar kartelį paliudija, kad Kryžiaus ženklas vartojamas ir tik kaip ženklas.
CitataAn optional prayer to pray after signing yourself in the Name of the Father, Son, and Holy Ghost is this one, said to be favored by St. Benedict:
"By the Sign of the Cross, deliver me from my enemies, O Lord."
P.S. Atsiprašau, kad savo atsakyme per daug išsiplėčiau į kitas temas, tad dėl kitų klausimų atidarysiu atskiras temas.
Citata iš: Augucka liepos 21, 2013, 10:45:04
Augustai, manau jūs darote esminę klaidą maišydamas katalikus su protestantais. Katalikų bažnyčia yra transubstanciali, tai reiškia, kad Eucharistija ir Sakramentai bei visos sakramentalijos veikia nepriklausomai nuo to ar žmogus tuo tiki ar ne ir kokiu stiprumu jis tiki ar netiki, ko nepasakytum apie protestantišką bažnyčią, kuri yra konsubstanciali. Jūs kalbate grynai apie konsubstancialumą.
Sakramentai tikrai yra transubstancialūs, nes juos įsteigė Jėzus Kristus. Sakramentalijos tokios nėra, nes jas įsteigė Bažnyčia, ir sakramentalijų paskirtis yra kitokia nei sakramentų. Aš kalbu apie konsubstancialumą tik sakramentalijų atvilgiu. Protestantiškų bendruomenių problema yra ta, kad jie tik vienam Krikštui priskiria transubstancialumą, todėl protestantiškose bendruomenėse tik vienas Krikštas ir tėra tikras sakramentas (na, kai kuriose iš jų galbūt dar ir Eucharistiją iš bėdos galima būtų vadinti sakramentu, bet tik labai labai susiaurinta prasme, nes jie neturi įšventintų kunigų, kurie aukotų autentiškas šv.Mišias). Visa kita protestantiškose bendruomenėse tėra naudingos pamaldumo praktikos, bet niekaip nėra sakramentai RKB suprantama prasme.
P.S.
CitataJuk žinai, kad demonai negali skaityti žmogaus minčių (gali jas tik spėti) ir baugindami žmogų, pirmiausiai stebi jo išorinį elgesį, ar jis išsigando, kaip jis elgiasi, kokią dar puolimo ar bauginimo taktiką panaudoti... Tokiu būdu tas fizinis pasakymas yra svarbus, nes nors viduje gal ir tirtėtum iš baimės, visas jėgas sukaupęs, su Dievo pagalba varai blogį šalin, aiškiai jam duodamas suprasti, kad tu žinai, tai, ką iš esmės privalai žinoti, norėdamas išlikti kovoje. Kun. Arnoldas Valkauskas apie tai ne viename savo interviu pasakojo.
Taip, šį aspektą, kad velnias skaityti tiesiogiai žmogaus minčių negali, buvau išleidęs iš akių. :ashamed: Ačiū, Tomai, kad priminei. :thumbup: Tad reikia pasakyti velniui, kad tu jam nepasiduosi, nes esi Dievo mylimas vaikas ir tą tikrai žinai. Ir velnias tikrai tada žino, kad tu jam priešinsiesi, ir, tikėtina, laikinai gali pasitraukti, kol aptiks naują gundomojo silpnąją vietą.
Citata iš: Tomas M. liepos 22, 2013, 02:36:59
Citata iš: Augustas liepos 21, 2013, 07:07:14
Citata iš: Tomas M. liepos 21, 2013, 03:22:44
Kryžiaus ženklas gali būti naudojamas visai be žodžių. Vienuoliai, puolami blogio minčių, nykščiu padaro Kryžiaus ženklą ant kaktos, o kai puolama kūno pagundom, daro kryželį ant krūtinės, o kai daro kažką svarbaus, padaro kryželius ant rankų, kad blogis negalėtų pakenkti, kad ranka nesuvirpėtų svarbaus momento metu.
Ar Augustai, priskaitai tai prie magijos praktikos?
Svarbiausia čia yra gesto ar maldos intencija. T.y. viskas priklauso nuo to, ar tie vienuoliai tai daro dėl to, kad primintų sau ir kitiems, jog Kristus yra nugalėtojas, ar dėl kažkokios nors kitokios intencijos, pvz., maginės. :)
Aš darau tai ne tam, kad priminti, bet tiesiog be žodžių prašydamas, kad Dievas mane apsaugotų Šventuoju Kryžiaus ženklu. T.y. padarai tik Kryžiaus ženklą su intencija. Jei tenka daryti Kryžiaus ženklą ant kaktos besimeldžiant, tuomet nieko net negalvoju (nes tuo metu maldą skaitau), bet tikiu, kad pats fiziškai atliktas Kryžiaus ženklas mane apsaugos.
Savaime suprantama, aš negaliu kalbėti už vienuolius, bet gal Šv. Benediktas padės tai iliustruoti. Yra pasakojama, kad po Kryžiaus ženklo, Šv. Benediktas pridurdavo trumpą maldelę:
"Viešpatie, Šv. Kryžiaus ženklu apsaugok mane nuo mano priešų."
Greičiausiai yra kalbama apie dvasinius priešus. Tai dar kartelį paliudija, kad Kryžiaus ženklas vartojamas ir tik kaip ženklas.
CitataAn optional prayer to pray after signing yourself in the Name of the Father, Son, and Holy Ghost is this one, said to be favored by St. Benedict:
"By the Sign of the Cross, deliver me from my enemies, O Lord."
P.S. Atsiprašau, kad savo atsakyme per daug išsiplėčiau į kitas temas, tad dėl kitų klausimų atidarysiu atskiras temas.
Per daug nesiplėsdamas, paklausiu Tavęs. Negi Tu iš tikrųjų manai, kad Dievas Tave saugo tik dėl to, kad padarei Kryžiaus ženklą, pvz., ant kaktos, ant lūpų ar ant krūtinės, o jei nebūtum padaręs to Kryžiaus ženklo, tai Dievas Tavęs jau nebesaugotų? :)
Manau, kad tuo ženklu Tu tiesiog išreiški pasitikėjimą Dievo teikiama apsauga ir savo atsidavimą Dievo apsaugai ir vedimui. Kitaip tariant, Tu, darydamas Kryžiaus ženklą, be žodžių tiesiog atsiduodi į Dievo rankas, pasitikėdamas Jo apsauga. :)
Kontra klausimas - kam tada prašyti Dievo, kad saugotų mus (malda Tėve mūsų), jei jis mus ir taip saugo?
Dievas mus saugo savo ruožtu, ir jei prašome maldoje to primygtinai, reikia tikėtis, kad saugo dar "stipriau". Bet tai eina iš Dievo.
Ženklas eina iš mūsų. Kryžiaus ženklas mano asmeniniu atveju atlieka kelias funkcijas - prašo Dievo apsaugos, ir žymi mano asmeninį apsisprendimą - aš laisva valia pažymiu save Kryžiaus ženklu ir neabejoju, kad tai yra matoma dvasiniame pasaulyje. Aš galiu melstis visą valandą, bet tos maldos nepažymės mano kaktos kryžiaus ženklu, matomu dvasiniame pasaulyje, nes tam reikia fizinio atlikimo. Ar tai būtina? Ne, tai yra dvasinė praktika, o kaip kiekviena praktika yra naudojama pagal poreikį ar supratimą.
Gal charizminio atsinaujinimo dvasioje tokia praktika atrodo nereikalinga, pasenusi ar pan., tačiau ji gelbėjo tūkstančius metų, ją naudojo šventieji, vienuoliai, dvasininkai ir paprasti tikintieji ir ji pasiteisino.
Čia mes vėl sugrįžtame prie "supaprastinimo" ideologijos. Toks jausmas, kad tu apskritai nematai ženklo, kaip tokio prasmės, todėl sunku kažką daugiau diskutuoti.
Ir vėl čia galima įžvelgti sąsają su sakramentalijų naudojimu - kam nešioti ant krūtinės kryželį, paslėptą po marškiniais, prie kurio taip pripratęs, kad net nejauti jo, jei tavo širdyje Kristus? Ar tau to kryželio reikia, kad jis primintų, kad esi katalikas? Juk tu ir taip pastoviai apie Dievą galvoji...
Citata iš: Tomas M. liepos 22, 2013, 13:34:00
Kontra klausimas - kam tada prašyti Dievo, kad saugotų mus (malda Tėve mūsų), jei jis mus ir taip saugo?
Dievas mus saugo savo ruožtu, ir jei prašome maldoje to primygtinai, reikia tikėtis, kad saugo dar "stipriau". Bet tai eina iš Dievo.
Dėl kontraklausimo. Taip, žinoma, Dievas mus saugo ir globoja net be jokios maldos. Malda yra būtina mums patiems, nes mes apskritai be maldos gyventi negalim. Tad prašymas Dievo apsaugoti mus nuo pikto - tai didesnis žmogaus atsivėrimas Dievo meilei ir malonei. Ir Dievo malonė gali tada lietis dar stipriau negu nesimeldžiant ir nieko iš Dievo neprašant.
CitataŽenklas eina iš mūsų. Kryžiaus ženklas mano asmeniniu atveju atlieka kelias funkcijas - prašo Dievo apsaugos, ir žymi mano asmeninį apsisprendimą - aš laisva valia pažymiu save Kryžiaus ženklu ir neabejoju, kad tai yra matoma dvasiniame pasaulyje. Aš galiu melstis visą valandą, bet tos maldos nepažymės mano kaktos kryžiaus ženklu, matomu dvasiniame pasaulyje, nes tam reikia fizinio atlikimo. Ar tai būtina? Ne, tai yra dvasinė praktika, o kaip kiekviena praktika yra naudojama pagal poreikį ar supratimą.
Bet ir įdomi Tavo mintis apie tai, kad reikia save pažymėti Kryžiaus ženklu, kuris savo ruožtu yra matomas dvasiniame pasaulyje. Apie tai gal reikėtų ir atskirą temą sukurti? :-\
P.S.
CitataGal charizminio atsinaujinimo dvasioje tokia praktika atrodo nereikalinga, pasenusi ar pan., tačiau ji gelbėjo tūkstančius metų, ją naudojo šventieji, vienuoliai, dvasininkai ir paprasti tikintieji ir ji pasiteisino.
Čia mes vėl sugrįžtame prie "supaprastinimo" ideologijos. Toks jausmas, kad tu apskritai nematai ženklo, kaip tokio prasmės, todėl sunku kažką daugiau diskutuoti.
Charizminiame atsinaujinime kaip tik yra dar daugiau tokių Kryžiaus ženklų ir apsaugos prašymų, negu Tu gali įsivaizduoti. Tad čia man asmeniškai nieko naujo nėra. O tas klausimas - tiesiog paprovokavimas atskleisti, kokią prasmę teiki tam Kryžiaus ženklui. :)
CitataSakramentai tikrai yra transubstancialūs, nes juos įsteigė Jėzus Kristus. Sakramentalijos tokios nėra, nes jas įsteigė Bažnyčia, ir sakramentalijų paskirtis yra kitokia nei sakramentų. Aš kalbu apie konsubstancialumą tik sakramentalijų atvilgiu. Protestantiškų bendruomenių problema yra ta, kad jie tik vienam Krikštui priskiria transubstancialumą, todėl protestantiškose bendruomenėse tik vienas Krikštas ir tėra tikras sakramentas (na, kai kuriose iš jų galbūt dar ir Eucharistiją iš bėdos galima būtų vadinti sakramentu, bet tik labai labai susiaurinta prasme, nes jie neturi įšventintų kunigų, kurie aukotų autentiškas šv.Mišias). Visa kita protestantiškose bendruomenėse tėra naudingos pamaldumo praktikos, bet niekaip nėra sakramentai RKB suprantama prasme.
Matyt, kad niekad nesate nei buvęs nei girdėjęs apie anglikonų High Mass bažnyčią. ::) Kaip žinia, anglikonų bažnyčia yra protestantiška, tačiau ji dalijasi į tris šakas "Low Mass" Middle ir "High Mass" Būtent "High Mass" mišios yra beveik tokios pačios, kaip ir katalikų bažnyčioje, nes ši protestantiška atšaka beveik nesiskiria nuo katalikų. Jie atlieka visas liturgines apeigas ir ritualus, jų kunigai ir patarnautojai dėvi aprangą, panašią į katalikų bažnyčios kunigų ir t.t. Ir jie turi įšventintus kunigus ir dėvi tokias pačias sutanas. Jie taip pat turi 7 sakramentus, tik supranta juos kiek kitaip - konsubstancialiai.
CitataO tas klausimas - tiesiog paprovokavimas atskleisti, kokią prasmę teiki tam Kryžiaus ženklui. :)
Ot tai ačiū ;D išplėtėm temą iki begalybės, kur galima buvo santūriai, paprastai ir aiškiai. Na ką padarysi, matyt vieni iš kitų pasimokom, kas yra visai neblogai ::)
Augucka, sutinku su tavimi del zenklu.
Gerb. kun. A. Valkauskas i klausima, ar reiktu vengti neaiskios simbolikos:
"Reikia labai saugotis. Pateiksiu paprastą pavyzdį. Aš dabar sėdžiu su uniforma. Ką ji reiškia? Uniforma išreiškia priklausomybę. Lietuviški ženklai – Lietuvai, kryžius – Dievui. Lygiai tas pat su visais ženklais. Kiekvienas iš jų ką nors reiškia. Yra buvę su ženklais susijusių apsėdimų. Išsitatuiravo žmogus kažkokį vabalą ar gyvatę, o po to pasirodė, kad tas ženklas korėjiečių kalboje reiškia: ,,aš save prakeikiu". Vadinasi, jis visą laiką vaikščiojo save prakeikęs ar pašventęs kažkokiam demonui. Jam ir aplinkiniams tai galbūt estetiškai gražu, bet mes neįvertiname pasekmių, nes nesuprantame, kas yra žmogus."
"...užsidedame papildomų ženklų, kurie reiškia, kad save kažkam patikime. Nesakau, jog visą laiką, bet jie turi pasekmių.
Ženklų nešiojimas gali būti iniciacija į tam tikrą elgesio ir mąstymo sistemą, kai pats žmogus net nesupranta, kur jis patenka"
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-02-02-kun-arnoldas-valkauskas-zadama-viltis-be-kristaus/76366 (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-02-02-kun-arnoldas-valkauskas-zadama-viltis-be-kristaus/76366)
Kiek suprantu, terminas "transubstancialus" yra taikomas isimtinai Eucharistijos sakramentui, duonos ir vandens perkeitimui i Jezaus kuna ir krauja (akcentuojant perkeitima). Ne visiems sakramentams :ashamed:
Visiskai sutinku su Augucka, kad Dievas veikia per sakramentus ir sakramentalijas nepaisant to, ar tikime tuo ar ne.
Katalikybeje Dievas yra asmeninis Dievas, ir cia veikia zmogaus ir Dievo santykis.
Tai panasu i elektros srove ir jungikli. Jei as jungiu laida i elektros lizda ir vien tik tikiuosi, kad elektra prades teketi - tai nereiskia, kad ji ir tekes. Jei nera elektros, mano tikejimo rezultatas lygus nuliui. Be elektros, prietaisas, kuri bandau ijungti neveiks.
Citata iš: Augustas liepos 22, 2013, 12:54:23
1. Jei sakramentai veikia ex opere operato (t.y. vien todėl, kad atliktas ritualas), 2. tai sakramentalijos iš tikrųjų veikia tik dėl ex opere operando (t.y. veikia priklausomai nuo pasitikėjimo Dievu stiprumo).
1. 1128 Bažnyčia tvirtina,44, jog sakramentai veiksmingi ex opere operato (,,pačiu sakramentinio veiksmo atlikimo faktu"), tai yra Kristaus vienąkart visų labui atlikto išganomojo darbo galia. Iš to išplaukia, kad ,,sakramentas veiksmingas ne dėl jį teikiančio ar gaunančio žmogaus teisumo, bet Dievo galia"45. Kai sakramentas yra švenčiamas laikantis Bažnyčios intencijos, jame ir per jį veikia Kristaus ir Jo Dvasios galia, nepaisant, koks būtų asmeninis tarnautojo šventumas. Vis dėlto sakramentų vaisiai priklauso ir nuo juos priimančiųjų nuostatų.
2. 1670 Sakramentalijos neduoda Šventosios Dvasios malonės tokiu būdu kaip sakramentai, tačiau Bažnyčios malda jos parengia gauti malonę ir su ja bendradarbiauti. ,,Beveik kiekvieną tikinčiųjų gyvenimo įvykį pašventina, kai jie yra deramai pasirengę, Dievo malonė, kylanti iš velykinės Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo paslapties; iš Jo gauna savo galią visi sakramentai ir sakramentalijos.
Egzorcizmas yra sakramentalija. Per egzorcizma islaisvina ne kunigo tikejimo stiprumas, bet Jezus per kuniga.
Kai kunigas meldziasi virs vandens ir praso Dievo pasvesti vandeni, kunigas ne savo tikejimu veikia, bet Dievo praso, kad sis suteiktu savo galia :
"Dieve, Tu žmonijos išganymui net didžiausias paslaptis susiejai su vandens medžiaga. Maloningai išgirsk mūsų maldavimus ir įliek Tavo palaiminimo galią, kad šis Tavo kūrinys, tarnaujantis Tavo slėpiniams, gautų dieviškos malonės veiksmingumą nuginti velnią ir išvaryti ligas, kad visa, ką jo srovė tikinčiųjų namuose ar būstuose apšlakstys, būtų apvalyta nuo netyrumo ir išvaduota nuo kenksmingumo. Tegul ten negyvena pragaištinga dvasia nei sugedimo kvapas, tesitraukia visos besislapstančio priešo klastos, o jei yra kas nors, kas pavydi jų gyventojams sveikumo ar ramybės, tebėga nuo šio vandens apšlakstymo, kad šaukiantis Tavo šventojo vardo išprašytoji sveikata būtų apginta nuo visų puolimų. Per mūsų Viešpatį..."
http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=822&Itemid=101 (http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=822&Itemid=101)
Ir dar, manau, kad gali buti cia klaida del termino "tiketi".
Cia minimas tikejimas, kad kazkas gali suveikti/atsitikti, priklausomai
tik nuo to, kaip stipriai tikiu. Tai yra maginis tikejimas.
Erika, tu labai teisi dėl sakramentų ir sakramentalijų. Būtent taip ir aš suprantu.
Dėl tų protestantiškų sakramentų nesuku aš sau galvos, man užtenka žinoti, kad jų bendras suvokimas yra konsubstancialus, t.y. šiek tiek maginis kaip tu sakai. O kaip jie supranta krikštą ar ligonių patepimą ar santuoką - tiksliai negaliu pasakyti. Tikiuosi, kad aš klystu. ::)
Man iškart kilo klausimas po Augusto parašymo dėl tokios sakramentalijos kaip karmelitų rudasis škaplierius. Juk jo steigėja pati Mergelė Marija ir pažadus jį dėvinčiajam paliko ne be reikalo per savo apreiškimą ant Karmelio kalno. Nedrįstu net sakyti, kad jį įsteigė bažnyčia, nes tai netiesa. Bažnyčia tik patvirtino šią sakramentaliją, bet neįsteigė. Tas, kuris nori jį dėvėti, turi priklausyti Karmelitų brolijai ir praktikuoti jų dvasingumą.
Tai irgi vienas iš galingų mūsų tikėjimo ženklų, kad kas mirs jį dėvėdamas, bus apsaugotas nuo pragaro liepsnų. 1322 metais popiežiui Jonui XXII apsireiškusi Marija pažadėjo ateiti pas škaplierių dėvėjusius mirusius pirmąjį šeštadienį po mirties ir išvaduoti iš skaistyklos kančių.
Tai kaip čia su tuo tikėjimu netikėjimu, Augustai? Ar rudasis škaplierius nustos galioti savo pažadų, jei aš dėvėdama jį mažiau tikėsiu šia Dievo teikiama malone arba išvis netikėsiu? ::)
CitataTai kaip čia su tuo tikėjimu netikėjimu, Augustai? Ar rudasis škaplierius nustos galioti savo pažadų, jei aš dėvėdama jį mažiau tikėsiu šia Dievo teikiama malone arba išvis netikėsiu? ::)
Jeigu netikėsi, tai Dievo teikiamos malonės paprasčiausiai nebepriimsi ir tą malonę atmesi. Žmogaus tikėjimas yra būtinas tam, kad žmogus galėtų tą (ar kitą) Dievo malonę priimti. Dievas negrūda per prievartą savo malonių, bet pasiūlo. Ir žmogus, kuris netiki, netikėdamas paprasčiausiai atmeta tą Dievo siūlomą malonę, teikiamą, pvz., per Karmelio rudąjį škaplierių. Net ir sakramentinės malonės yra atmetamos, jei žmogus tų malonių nepriima su tikėjimu. Ir kuo tas tikėjimas yra silpnesnis, tuo labiau apribojamas Dievo malonės veikimas. Ir tai galioja net ir sakramentų teikimo atveju. Retorinis klausimas. Kodėl sakramentų teikimas ateistams yra beprasmiškas? :)
Augustai, tai kaip tada įvyksta atsivertimai? Juk atsiverčia netikintys, t.y. atmetantys malonę. Ar Dievas per prievartą įgrūdo tikėjimą Sauliui/Pauliui? ;)
CitataYpač didelę galią medalikėlis turi netikinčiųjų sieloms. Vienas žinomiausių stebuklų - 1842 metais Romoje jo pagalba įvykęs žydo Alfonso Ratisbonne, vėliau tapusio jėzuitų kunigu, atsivertimas. Šį medalikėlį patartina dovanoti visiems nuo religijos nutolusiems ar pagundas prieš tikėjimą kenčiantiems ir pasimelsti už juos – Marija jau ne kartą suteikė atsivertimo malonę.
http://www.koplycia.lt/index.php/sventieji/ventieji-globjai/155-sv-kotryna-laburiete
Citata iš: Tomas M. rugpjūčio 24, 2013, 14:55:12
Augustai, tai kaip tada įvyksta atsivertimai? Juk atsiverčia netikintys, t.y. atmetantys malonę. Ar Dievas per prievartą įgrūdo tikėjimą Sauliui/Pauliui? ;)
Tikrai atsiverčiama ne per prievartą. Saulius/Paulius galėjo ir atmesti šią Dievo malonę. Pvz., jis galėjo supykti dėl to, jog Dievas jį apakino, ir dėl to užkietėti dar labiau. O dėl netikinčiųjų atsivertimo, tai reiktų pastebėti, kad atsiverčia tik atviri Dievui žmonės. T.y. tokie, kurie nuoširdžiai ieško ir siekia tiesos, nekeldami tai tiesai išankstinių sąlygų. Pvz., tas pats Sauliaus/Pauliaus atsivertimo atvejis - Saulius, persekiodamas krikščionis, nuoširdžiai siekė tiesos. Jis tikrai nuoširdžiai galvojo, kad elgiasi teisingai, persekiodamas krikščionis. O kai jam paaiškėjo (žinoma, jam tą paaiškino pats Dievas, apsireikšdamas asmeniškai), kad tai klaidingas elgesys, Saulius tapo apaštalu Pauliumi.
Bet va kaip įdomu, skaitau aš vieną iš judviejų ir atrodo, kad tas neklysta, po to skaitau kitą – šis vėl rodos yra teisus. Štai kaip tiesa sugeba pasislėpti net tarp tikinčių tą patį Dievą žmonių :-\ . O gal, tiksliau, netobulu kalbėjimu mes ją patys užslepiam?
Ar neatsitinka tai šįkart todėl, kad kažką svarbaus praleidžiam, nepastebim arba nesugebam aprėpti pilno dalykų vaizdo? Ar nepraleista šį kartą tarpininkas, užtarėjas, kuris stovi tarp žmogaus ir Dievo?
Augustas iš dalies teisus, kad sakramentalijos ir sakramentai neveiks, jei žmogus laisva valia pasipriešins. Pastarieji (sakramentai) netgi ims veikti priešingai – šventvagiškai imant malonę, užsitraukiamas pasmerkimas (kad šventvagiškai kas nešiotų škaplierių neteko girdėti :)).
Jei žmogus neprieštarauja nešioti medalikėlį ar škaplierių, tai toks, nors ir minimalus ar mažai sąmoningas tikėjimas, kartais gali būti pakankamas išsiliet malonei, nes už to stovi gausi užtarėjų, pradedant Mergele Marija, baigiant artimaisiais, kurie rūpinasi, jėga. Ir praktiškai tas žmogus yra ,,nešamas ant neštuvų", jis gali būti net ir visiškai ,,suparalyžiuotas", svarbu, kad sąmoningai neatmestų Dievo.
O tikėjimas mūsų visų juk toks dar silpnas ir trapus, jis auga daugelio dalykų įtakotas, tai - ir maldos praktika, ir tikėjimo tiesų pažinimas, ir pati gyvenimo mokykla...
Tikiu, Viešpatie, padėk mano netikėjimui [-O<
CitataAr neatsitinka tai šįkart todėl, kad kažką svarbaus praleidžiam, nepastebim arba nesugebam aprėpti pilno dalykų vaizdo? Ar nepraleista šį kartą tarpininkas, užtarėjas, kuris stovi tarp žmogaus ir Dievo?
Tai būtent tą ir mėginau pasakyti. :thumbup:
CitataJei žmogus neprieštarauja nešioti medalikėlį ar škaplierių, tai toks, nors ir minimalus ar mažai sąmoningas tikėjimas, kartais gali būti pakankamas išsiliet malonei, nes už to stovi gausi užtarėjų, pradedant Mergele Marija, baigiant artimaisiais, kurie rūpinasi, jėga.
Sakramentų atveju tas tarpininkas ir užtarėjas yra pats Jėzus Kristus, tai Jo įsteigti ženklai. O už sakramentalijų stovi Bažnyčia, nes tai - Bažnyčios įsteigti ženklai, vadinasi, jų veiksmingumas (ir vaisingumas) priklauso nuo Bažnyčios narių užtarimo maldos vaisingumo. O Bažnyčios narių užtarimo maldos vaisingumas priklauso nuo užtarėjų asmeninio tikėjimo ir atsidavimo Dievui. T.y. kuo labiau užtarėjas atsidavęs Dievui, tuo jo užtariamoji malda yra vaisingesnė. Vaisingiausias užtarimas yra, žinoma, Dievo motinos Marijos užtarimas, nes ji labiausiai iš visų yra atsidavusi Dievui, toliau eina visų kitų šventųjų Dievo žmonių (tiek Bažnyčios kanonizuotų, tiek ir Bažnyčiai nežinomų šventųjų, kuriuos Bažnyčia pamini lapkričio 1-ąją Visų šventųjų dieną), o po to jau esam mes, čia gyvenantys žmonės. Ir mūsų užtarimo malda bus vaisinga tiek, kiek mes tikim ir esam atsidavę Dievui, kitaip sakant, kiek mes esam laidūs Dievo malonei, tokia yra ir mūsų užtarimo malda.
Tai išeitų, kad sutinki su Auguckos mintim, jog žmogelis gali ir menkai tikėt ar išvis netikėt, kad škaplierius padeda, bet jei jam jį užkabino gera linkintis žmogus ir jis jį priėmė, sakramentalija gali veikti?
Tomo pavyzdys su Sauliaus atsivertimu panašus į šv. Augustino atsivertimo, kuris įvyko staiga, pavyzdį. Pastarojo atveju galingai veikė jo motinos Monikos užtarimas, bet pats Augustinas ilgai išvis netikėjo į Dievą, nežiūrint to, jo keliai pamažu į Jį krypo.
Taigi tie Bažnyčios įsteigti ženklai mums ženklina, kas yra už jų.
Štai čia - ištrauka iš 1947m. kun. Čibiro "Liturgikos":
Citata25. APIE SAKRAMENTALIJAS APSKRITAI
Bažnyčia gali laiminti ir piktąsias dvasias varyti. Jėzus Kristus, gyvendamas žemėje, kartas nuo karto laimindavo žmones ir daiktus. Taip, sakysime, Kristus dėjo rankas ant vaikų ir laimino (Mk 10,16; Mt 19,15), žengdamas į dangų ištiesęs rankas laimino mokinius (Lk 24,50), laimino duoną ir žuvis, jas padaugindamas (Mk 6,41).
Tą laiminimo galią suteikė Kristus ir apaštalams. Siųsdamas juos tarp žmonių, liepė atsilankius į namus laiminti anuos žodžiais: Ramybė teesie šitiems namams (Lk 10,5). Be to, Kristus suteikė apaštalams galybę ir valdžią ant visų velnių (Lk 9,1; 10,17). Nuo apaštalų ta valdžia perėjo įpėdiniams – vyskupams ir kunigams. Kai Bažnyčia šventina kunigus, aiškiai pažymi, kad teikia jiems laiminimo galią.
Vykdymo būdai ir apeigos. Gautąja (laiminimo ir ant piktųjų dvasių) galia Bažnyčia nuo pat pirmųjų amžių plačiai naudojasi. Daro tai įvairiais būdais: laimina žmonių vartojamus daiktus: laukus, butus, javus (sėklas), ugnį, vandenį, vyną, valgius, žvakes, pelenus ir t.t.; laimina pačius žmones: kaip šit, prieš išpažintį, po mišių, po komunijos, jaunavedžius per ir po jungtuvių, moteris po gimdymo, ligonis ir numirėlius, vaikus ir t.t.; draudžia piktąją dvasią, liepdami jai Jėzaus vardu trauktis nuo daiktų ir žmonių – tos rūšies yra egzorcizmai krikštijant, šventinant druską, vandenį ir t.t.
Kai kuriuos daiktus ir žmones Bažnyčia ne tik laimina, bet ir išima iš kasdieninio vartojimo, paveda Dievo tarnybai. Šios rūšies palaiminimai vadinami pašventinamaisiais; tokie yra pašventinimas bažnyčios, altoriaus, taurės, aliejų, kryžių, paveikslų, ražančių ir t.t., pašventinimas abato (vienuolyno viršininko), subdiakono, akolito, karaliaus ir t.t. Per šį palaiminimą daiktai ir asmens tampa tam tikra prasme šventais daiktais ir asmenimis. Visi tie laiminimai bei egzorcizmai, Bažnyčios įvesti, vadinami sakramentalijomis.
Kad sakramentalijos būtų atliekamos kaip reikiant, tinkamu Dievui ir žmonėms būdu, Bažnyčia yra joms nustačiusi rituoluose maldas ir apeigas, kurių keisti be Bažnyčios leidimo niekam nevalia. Sakramentalijų apeigas kunigas atlieka, apsirengęs kamža ir stula. Apeigos paprastai esti šios: kunigas žegnojasi vardan Šv. Trejybės ir žegnoja daiktus, asmenis, deda rankas, melsdamas atitinkamų malonių, šlaksto švęstu vandeniu, kartais smilko, o per kai kuriuos vyskupo atliekamus palaiminimus yra dar patepimas šventais aliejais. Visa tai Bažnyčia atlieka Jėzaus vardu, pasitikėdama Jo nuopelnais, pažadėjimais ir savo malda.
Sakramentalijų daviniai. Palaiminimai ir egzorcizmai, tinkamai atlikti, turi savo vaisių. Per sakramentalijas Dievas suteikia jų ėmėjams stiprinamųjų geriems darbams malonių, atleidžia esant geram nusistatymui mažąsias nuodėmes, gina sielą ir kūną nuo piktosios dvasios antpuolių (pagundų ir varginimų), teikia palaimos mūsų sveikatai ir gyvenimui, šalina nuo mūsų gresiančias nelaimes. Tų malonių sakramentalijos teikia visuomet; bet jų gauna ypačiai tie, kurie eina prie sakramentalijų be sunkių nuodėmių, su geru, pamaldžiu nusistatymu – ir juo kieno geresnis nusistatymas, juo daugiau gauna malonių.
Iš kur sakramentalijų vaisius? Tačiau nereikia manyti, kad sakramentalijų visas vaisius priklauso vien nuo imančio žmogaus.
Geras ėmėjo nusistatymas tai – tik būtina sąlyga, kad sakramentalijos galėtų veikti. Lygiai ir ne nuo kunigo priklauso, ar bus iš sakramentalijų malonių, ar ne. Kunigo pamaldumas gali tik pagausinti malonių, padaryti sakramentalijas vaisingesnes, bet pagrindinis sakramentalijų vaisius eina iš jas atliekančios Bažnyčios prašymo bei galios. Šiuo atžvilgiu, ir ne vien tik šiuo, sakramentalijos labai panašios į sakramentus, kurių daviniai taip pat nepriklauso nei nuo ėmėjo, nei nuo teikėjo, o yra jau iš Kristaus valios bei įstatymo.
Sakramentalijų apibrėžimas. Žinodami sakramentalijų atsiradimą, davinius, veikimo būdą, mes dabar galime jas taip apibrėžti: Sakramentalijos yra šventi ženklai (veiksmai bei daiktai), kuriuos Bažnyčia nustatė ir kurie teikia žmonėms antgamtinių malonių iš juos atliekančios Bažnyčios galios bei prašymo.
Taip apibrėždami sakramentalijas, mes jas atskiriame ir nuo sakramentų, kurie yra Kristaus įsteigti ir malones teikia savaime dėl Kristaus įstatymo, ir nuo įvairių maldų bei gerų darbų, kaip va: Tėve mūsų, Confiteor, išmalda, žegnojimasis, kurie arba nėra Bažnyčios nustatyti arba malones teikia ne dėl jos nustatymo, tik dėl gero atlikimo ir Kristaus pažadėjimų.
Sakramentalijų vartojimas nėra Bažnyčios įsakytas, bet, kadangi sakramentalijos yra žmonių išganymui naudingos ir Kristaus Bažnyčiai suteikta galia pagrįstos, katalikai dažnai jomis naudojasi. Tikintieji šventina butus, valgius, nešioja pašventintus kryželius, agnosėlius, žegnojasi švęstu vandeniu ir t.t. Eikime ir mes jų takais!
Tai viskas taip, kaip ir sakiau apie sakramentalijas, Silvija. :thumbup: Sakramentalijos yra Bažnyčios įsteigti ženklai ir veikia dėl Bažnyčios maldos vaisingumo. Ačiū, Silvija. :thumbup:
Ar žinojote, kad vakarų (lotynų) katalikai, t.y. mes, iki 12 a. žegnojomės taip, kaip (bizantijos) ortodoksai (rytų katalikai), t.y. viršus, apačia, dešinys petys, kairys petys...
Ortodoksai sako, kad mes žegnojamės atbulai :o
Nors žegnonę pakeitė popiežius Inocencijus III (1198-1216). Manoma, kad tai reiškia, kad Jėzus atėjo iš Tėvo į žemę tapti žmogumi, tada mirė kančioje, nusileido į pragarus, į kairę, tuomet į dešinę (prisikėlęs - Dievo Tėvo dešinėje).
Dar kiti sako, kad pirma žymima silpnoji, kairė pusė, t.y. nuodėmės pusė, tuomet dešinė - išganymo pusė, kas simbolizuoja Kristaus mirtį, ir kad mes esame nešami iš kairės į dešinę, iš nuodėmės į išganymą.
Lotynų rito katalikai žegnojasi suglaudę visus pirštus, rytų katalikai tik dviem pirštais.
Priedo dar seniau žegnojosi tik ant kaktos padarydami mažą kryželį.
:ashamed: Tas yra reikalas, nežinau, ar jūs pastebėjote, ar žinojote... seniau katalikų kunigai pamaldų pradžioje žegnodavosi tuo vadinamu veidrodiniu būdu - stovi veidu į žmones ir žegnojasi lyg stovėtų nugara į žmones, kad visi tikintieji taip pat žegnotųsi, t.y. tą horizontalųjį "Šventosios Dvasios" dėdavo iš dešinės į kairę o ne iš kairės į dešinę, kaip kad visi parapijiečiai. Vėliau pradėjo žegnotis paprastai ir kai kuriems tai sukėlė nesusipratimų.
Va, o tas apverstas kryžius tai tikrai ne satanistams priklauso, o šventąjai Katalikų Bažnyčiai. Gi ant popiežiaus sosto yra toksai apverstas kryžius pavaizduotas, kas nesat matę Vatikane? Bent per tėliką ar internetu? Popiežiaus liturginiai rūbai yra su švento Petro kryžiumi, kai kurie nemokyti žmonės intenete apkaltino Romos Katalikų Bažnyčios "kaklą" satanizmu. :swoon:
jeigu žegnojatės ir sakote tuos formulės žodžius, net ir neteisingai kryžiumi pasižymėdami vis tiek velnio negarbinate ir savęs neprakeikinėjate. ;) Nusiraminkite, broliai ir sesės Kristuje Jėzuje!
Va, kas yra tikrai svarbu kožnam be vienam krikščioniui atsiminti: ,,Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje" (Mt.10,32-33).
Kas bebūtum, kaip save bevadintum, bet jeigu tavo Viešpats yra Jėzus Kristus, tai gėdytis savo tikėjimo kitų žmonių, juo labiau giminaičių, akivaizdoje, yra mirtina nuodėmė! Atminkime tai. :thumbup:
Norėčiau paklausti, kur biblijoje yra parašyta apie žegnojimasį? Visoje Biblijoje nerasite nė vienos eilutės kur būtų mokoma apie žegnojimasį. Biblijoje yra parašyta kad yra Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Jėzus žegnojimosi nemokė nė vieno, tai reiškia kad žegnotis ir nereikia. Ir kodėl kunigai neturi vaikų? Pradžios knygoje 1 skyriuje 27-28 eilutėse yra parašyta :
27 Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis.
28 Dievas juos palaimino ir tarė: ,,Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!" .Tai yra pasakyta visai žmonijai, ir visiems kunigams ir t.t.!!! Biblijoje, Morkaus 16:16-18 yra parašyta :
Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.
17 Ir kurie tikės, tuos lydės šie ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis,
18 ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirtinų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks". Kodėl jūs nededate ant ligonių rankų? Juk Jėzus sakė taip daryti, mes ir turime taip daryti! Psalmė 150 :
1 Girkite Viešpatį! Girkite Dievą Jo šventykloje! Girkite Jį dangaus tvirtumoje!
2 Girkite Jį dėl Jo galingų darbų! Girkite Jį dėl Jo begalinės didybės!
3 Girkite Jį, pūsdami trimitą! Girkite Jį arfa ir psalteriu!
4 Girkite Jį būgnais ir šokiais! Girkite Jį styginiais instrumentais ir vamzdžiais!
5 Girkite Jį skambiais cimbolais! Girkite Jį trenksmingais cimbolais!
6 Visa, kas kvėpuoja, tegiria Viešpatį! Girkite Viešpatį! Kodėl jūs liūdite?!?!!? Džiaukitės!!!!
:celebrate: O Jėzus sakė melskitės taip:
Tėve mūsų, kuris esi danguje,
teesie šventas Tavo vardas,
teateinie Tavo karalystė,
teesie Tavo valia
kaip danguje, taip ir žemėje.
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien
ir atleisk mums mūsų kaltes,
kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
Ir neleisk mūsų gundyti
bet gelbėk mus nuo pikto; nes tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius.Amen. (Mato 6:9-13)
Apie jokius poterius biblijoje neužsiminama. Tiesiog reikia melstis iš savo širdies.Pvz.: Jeigu jūs kiekvieną dieną skaitytumėte laikraštį, ir kiekvieną dieną būtu ta pati informacija, ar jūs bebūtų įdomu? Taip ir Dievas nori jūsų atvirų širdžių, kad jūs melstumėtės iš savo širdies , o nekalbėtumėte diena iš dienos poterius. Išsakykite Dievui savo poreikius, savo mintis. Ir neikite pas kunigus išpažinties. Tiesiog Dievui išpažinkite savo nuodėmes, nes Dievas jus girdi. Jis žino jūsų mintis ir jūsų širdies troškimus. Skaitykite Bibliją, nes jeigu neskaitote Biblijos, jūs niekaip nepažinsite Dievo ir jo tiesos. ;) :)
Star, ar kartais nesumaišei forumų ? Čia ne biblijos tyrinėtojų draugija.
Ankstesnėse žinutėse jau rašyta, kad Kryžiaus ženklas yra tiesiog labai paplitusi malda, tad ar ši malda yra aprašyta Biblijoje nesudaro jokio skirtumo, nes šiuo metu yra tikriausiai dešimtys tūkstančių įvairiausių maldų, sugalvotų tiek šventųjų, tiek paprastų žmonių ir žmonės jomis meldžiasi.
Kitas klausimas ar širdies malda > už užrašytą maldą, tai irgi nėra tikslaus atsakymo, nes pamaldžiai melstis užrašytą maldą gali būti daug geriau, nei išsiblaškius melstis savo malda ir pan. ir t.t.
Kryžiaus ženklas nėra tavo priešas, bet yra tavo draugas ;)
Kalbant apie poterius, man toks jausmas, kad Star arba pats nelabai žino, ką reiškia tie "poteriai", arba pats nelabai daug dar yra skaitęs Biblijos, nes tų "poterių" sudėtyje yra Viešpaties malda, užrašyta Naujajame testamente ir Švč. Mergelės Marijos pasveikinimas, sudarytas iš NT ištraukų. Tad galime iškelti kontra argumentą - ar yra blogai dažnai kartoti tas pačias Dievo Žodžio eilutes? Manau, kad tame tikrai nėra nieko blogo, kaip ir pastoviai melstis psalmėmis, kurios sudaro Brevioriaus (Valandų liturgijos) pagrindą.
Palyginimas su laikraščiu nėra labai tinkantis, nes informacija laikraštyje yra laikina, o Dievo Žodis - amžinas ;)
Citata iš: Star birželio 21, 2015, 11:31:55Ir neikite pas kunigus išpažinties. Tiesiog Dievui išpažinkite savo nuodėmes, nes Dievas jus girdi. Jis žino jūsų mintis ir jūsų širdies troškimus. Skaitykite Bibliją, nes jeigu neskaitote Biblijos, jūs niekaip nepažinsite Dievo ir jo tiesos. ;) :)
Jėzus apaštalams savo paliko įpareigojimą:
Kam atleisite nuodėmes,
tiems jos bus atleistos,
o kam sulaikysite, – sulaikytos". (Jn 20,23)
Ir nėra nei vieno kunigo, kuris dėl Jėzaus visko atsižadėdamas,
jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo. (Mk 10, 30)
Ir pabaigai - Star, prašau susipažink su mūsų forumo taisyklėmis (http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,9.0.html), jei nori toliau diskutuoti.