Pradėti diskusiją "pastūmėjo" perskaitytas šis straipsnis -
http://bendraukime.lrytas.lt/isklausykite/laidotuviu-rimti-sudrebino-sutuoktinio-telefone-rasta-zinute.htm#.UrlY2pu9tMs
Be abejonės Jūs pavartysite :) jį ... žodžiai kurie pakabino straipsnyje buvo šie
... O mano širdis yra mirusi. Meilė kažkaip stebuklingai išgaravo. Tapau šalta ir abejinga. Matau, kaip jis stengiasi įtikti, ir kartais pasidaro jo gaila. Bet nieko negaliu padaryti. Išoriškai esu linksma lyg nieko neatsitiko, o sieloje - gili tuštuma ...
Dar prieš 30 metų nesutikau su tuom ir sakiau gali būti kitaip ... praėjus tiek metų ir toliau tvirtinu ... net ir tokioje situacijoje gali būti kitaip ...
Taigi ar gali būti kitaip ? Ką Jūs manote :-\
Man niekas kitas į galvą nešauna, tik kad į tą moteriškę per jos patirtą emocinę traumą įlindo piktoji dvasia.
Durys, per kurias dažniausiai patenka demonai:
paveldėti prakeiksmai, perduodami iš kartos į kartą (ypač jei giminėje būta okultistų), taip pat su neatgailautomis giminės nuodėmėmis.
kūniškos nuodėmės
liga
emocinė trauma
transinė būsena
okultinė ir ezoterinė praktika
ir t.t.
Dėl to ji tapo pikta, keršto trokštanti, pagiežinga asmenybė. Jai pasireiškia demoniški būdo bruožai ir iš to išeinančios pasekmės. Jei nesusiims ir neatsigręš į Dievą, jai tik bus blogiau ir blogiau. Liūdna, bet yra kaip yra :(
Labai daugelį dalykų galima įžvelgti šioje istorijoje. Pavyzdžiui, kaltė vieno ir kito sutuoktinio atveju: vyro - menksta jam atgailaujant, o moters, atvirkščiai, - randasi ir auga nesugebant atleisti. Galima net labai aiškiai atsekti tą persvaros tašką.
O apie sūnų, ant kurio guls pasekmės, užsimenama tik tiek, kad jį reikia užauginti iki pilnametystės (suprask, materialiai)... Suvešėjęs moters/mamos egoizmas. Dievo nepažinimas, neišmanymas kaip galima būtų padėti sau ir kitiems.
Šių laikų vargšai :(
O koks tikinčio žmogaus elgesys tokioje situacijoje ... ir kaip mes pasielgtume :-\
Tikinčio žmogaus elgesys turėtų būti gailestingas. Juk pasakyta:
Luko 17:3 Saugokitės! Jei tavo brolis nusideda prieš tave, sudrausk jį ir, jeigu jis atgailauja, atleisk jam.
Luko 17:4 Jei jis septynis kartus per dieną tau nusidėtų ir septynis kartus kreiptųsi į tave, sakydamas: 'Atgailauju', – atleisk jam".
Kolosiečiams 3:13 Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Kristus atleido, taip ir jūs atleiskite.
Lengva daryti prielaidas, kaip pasielgtum vienokioj ar kitokioj situacijoj, kol pats nesusidūrei tiesiogiai. O kaip tu pats pasielgtum? Aš žinoma, kad atleisčiau. Ne vapros, kaip rusai sako. Kiekvienas turi teisę klysti gyvenime ir pasitaisyti.
CitataMan niekas kitas į galvą nešauna, tik kad į tą moteriškę per jos patirtą emocinę traumą įlindo piktoji dvasia.
Čia aš dabar truputį pabūsiu Auguckos oponentas. Apsėdimas tikrai galėjo nutikti, bet šiuo atveju nemanau, kad tai, kas įvyko, yra apsėdimas. Tiesiog tai moteriai labai sunku atleisti savo vyrui neištikimybės faktą. Bet jos už tai smerkti nereikėtų - vieniems žmonėms (pvz., melancholiško temperamento žmonėms) yra sunkiau atleisti negu kitiems. Ir galėčiau pasakyti, kad nuoskaudos atleidimas priklauso nuo to, kokia sritis paliečiama, kaip giliai paliečiama ir pan. Šiai moteriai, matyt, jos vyro išdavystė palietė pačius giliausius jos asmenybės sluoksnius. Todėl atleidimas labai ilgai užtruks, nes reikia, kad nuoskaudos pūliniai išeitų iš pačių giliausių asmenybės sluoksnių. Tai neįvyksta per metus ar du. Tam kartais gali prireikti visą gyvenimą trunkančios kovos už atleidimą ir vidinę laisvę bei ramybę.
Citata iš: Augucka gruodžio 28, 2013, 07:22:36
Tikinčio žmogaus elgesys turėtų būti gailestingas. Juk pasakyta:
Luko 17:3 Saugokitės! Jei tavo brolis nusideda prieš tave, sudrausk jį ir, jeigu jis atgailauja, atleisk jam.
Luko 17:4 Jei jis septynis kartus per dieną tau nusidėtų ir septynis kartus kreiptųsi į tave, sakydamas: 'Atgailauju', – atleisk jam".
Kolosiečiams 3:13 Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Kristus atleido, taip ir jūs atleiskite.
Lengva daryti prielaidas, kaip pasielgtum vienokioj ar kitokioj situacijoj, kol pats nesusidūrei tiesiogiai. O kaip tu pats pasielgtum? Aš žinoma, kad atleisčiau. Ne vapros, kaip rusai sako. Kiekvienas turi teisę klysti gyvenime ir pasitaisyti.
Žinoma, Augucka. :thumbup: Aš manau, kad ta moteris kažkaip labai jau idealizavo savo vyrą ir buvo pamiršusi, kad nė vienas žmogus (išskyrus Jėzų Kristų ir Jo motiną Mariją) nėra tobulas, kad gali suklysti ir suklysti labai smarkiai. Jei pripažįsti tą suklydimo, pvz., santuokinės neištikimybės, galimybę bent jau sau pačiam (t.y., kad tu irgi gali taip suklysti, kaip suklydo kas nors kitas), tai atleisti pasidaro nesunku. Tačiau pripažink tu tą galimybę, kad gali pats imti ir va taip paprastai suklysti. :-\ Juk tu - tai O:-) , o tas kitas, jei suklysta, tai jau patsai kipšu tampa.
Pilnai pritariu, kad atleidimas gali trukti ilgiau, nei mums norėtųsi, bet apsispręsti naujam planui, tam tikra prasme, kerštui...?
Toje vietoje jau krikčioniui turėtų skambėti pavojaus varpai, nes sąmoningas apsisprendimas blogiui - sunki nuodėmė.
Citata iš: Silvija gruodžio 28, 2013, 09:00:49
Pilnai pritariu, kad atleidimas gali trukti ilgiau, nei mums norėtųsi, bet apsispręsti naujam planui, tam tikra prasme, kerštui...?
Toje vietoje jau krikčioniui turėtų skambėti pavojaus varpai, nes sąmoningas apsisprendimas blogiui - sunki nuodėmė.
Jei to naujojo plano intencija - kerštas, tada taip. O jei tai (tegu ir nelabai vykęs) bandymas atkurti neištikimybės pažeistą santuokos orumą? :-\
Nežinau, kaip kitiems forumiečiams, bet man atrodo, kad ta moteris tiesiog nežino, ko imtis, kad atgautų dvasinę pusiausvyrą ir savo kaip sutuoktinės, o taip pat ir pačios santuokos orumą. Todėl ji ir kuria tokius planus, kurių tikslas yra bent iš dalies atstatyti vyro neištikimybės pažeistą orumą - tiek savo pačios, tiek ir santuokos. Žinoma, planai tikrai nevykę. Mano galva, tikrai yra geresnių būdų atgauti pažeistą orumą. Bet nereikia pamiršti, kad jos vyro neištikimybės santuokai padaryta žaizda yra labai gili ir dar neužgijusi ir atitinkamai veikia tos žmonos mąstymą, emocijas, moralines nuostatas. Tad stebėtis tokiais nevykusiais planais nereikia. Kaip nereikėtų ir skubotai lipdyti tiems planams keršto planų etiketės.
Citata iš: Augustas gruodžio 28, 2013, 10:07:14
Žinoma, planai tikrai nevykę. Mano galva, tikrai yra geresnių būdų atgauti pažeistą orumą. Bet nereikia pamiršti, kad jos vyro neištikimybės santuokai padaryta žaizda yra labai gili ir dar neužgijusi ir atitinkamai veikia tos žmonos mąstymą, emocijas, moralines nuostatas. Tad stebėtis tokiais nevykusiais planais nereikia. Kaip nereikėtų ir skubotai lipdyti tiems planams keršto planų etiketės.
Gal tu ir teisus, nors apie kerštą ji ir pati užsimena:
CitataŠtai kaip gyvenimas iš manęs, jautrios ir gailestingos moteriškės, padarė piktą ir keršto trokštančią, pagiežingą asmenybę.
Pasidarė net įdomu, kokį būdą atkurti santuokos orumui pasiūlytų Augustas? O:-)
Citata iš: Silvija gruodžio 28, 2013, 12:33:03
Citata iš: Augustas gruodžio 28, 2013, 10:07:14
Žinoma, planai tikrai nevykę. Mano galva, tikrai yra geresnių būdų atgauti pažeistą orumą. Bet nereikia pamiršti, kad jos vyro neištikimybės santuokai padaryta žaizda yra labai gili ir dar neužgijusi ir atitinkamai veikia tos žmonos mąstymą, emocijas, moralines nuostatas. Tad stebėtis tokiais nevykusiais planais nereikia. Kaip nereikėtų ir skubotai lipdyti tiems planams keršto planų etiketės.
Gal tu ir teisus, nors apie kerštą ji ir pati užsimena:
CitataŠtai kaip gyvenimas iš manęs, jautrios ir gailestingos moteriškės, padarė piktą ir keršto trokštančią, pagiežingą asmenybę.
Vadinasi, ji ir pati supranta, kad kerštauti būtų kvaila ir beprasmiška. O tai jau šis tas teikiančio realių vilčių pasveikti. :thumbup:
CitataPasidarė net įdomu, kokį būdą atkurti santuokos orumui pasiūlytų Augustas? O:-)
Nieko ypatingo. Tik įsisąmoninti, kad kiekvieno žmogaus, kaip, beje, ir santuokos, orumas slypi giliau už bet kokias pastangas tą orumą pažeisti. Kitaip tariant, suvokti, kad už žmogiško orumo stovi Dievas, ir todėl kiekvieno žmogaus orumas yra neatimamas iš išorės. Kaip ten apaštalas Paulius rašė: "Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?..." (žiūr. Rom 8,35-36) Kai tai giliai įsisąmonini, tada ir supranti, kad gintis nuo įžeidimų visai nereikia. Ir į patį įžeidėją pradedi žiūrėti ne kaip į priešą, bet kaip į Dievo gailestingumo vertą žmogelį, vieną iš savo brolių. Pradedi suprasti, kad jam taip pat reikalinga pagalba, kad liautųsi krėtęs niekšybes. Ir toliau planuoji nebe kerštą, bet veiksmingas pagalbos priemones, kurių dėka tas įžeidėjas pagaliau baigtų savo niekšybes vykdyti. O kokios konkrečios priemonės bus veiksmingos, tai jau priklauso nuo tarpusavio santykių situacijos ir nuo "įžeidėjo" asmenybės.
Perskaičiau tą straipsnį ir pamačiau save jos vietoj.
Skaudu kai tave išduoda, žinau pati ką tai reiškia, atleisti dar sunkiau kai pats to niekada nedarytum (nes man neištikimybė, įtariu tai moteriškei taip pat, kažkas baisaus kaip galima būnant su vienu žmogum mylėti kitą, gal vyrai tai traktuoja kitaip(bent jau maniškis aiškino kad aistra kitai moteriai nėra neištikimybė).
O kai gyveni su tokia našta dar sunkiau, pati buvau ten pakliuvus(ji pati užsidaro savo neapykantos kalėjime ir pamiršo kad gyvenimas eina tolyn).
Nežinau ko labaiu gaila ar tos moters ar to vyro. Aš irgi save pagaunu nekartą grįžtančia prie nuoskaudų nors manau kad atleidau ir padėjau viskam tašką. Žmogus jau toks jam lengva paslyst, o kai skauda tai dažnai ir grįžti prie tos žaizdos.
Niekam to nelinkėčiau ir tikiuosi kad ta moteris sugebės jam atleisti. Mane į realybė sugražino atleidimo malda, kai atleidau visiems o pirmoj vietoj sau(nes labai ilgai kaltinau save kad nesugebėjau išsaugot santuokos) tada pradėjau gyvent. Ačiū Dievuliui už tai.
Arabele, užjaučiu tave, dėl to ką tau teko išgyventi :( Galbūt ši patirtis tave priartino prie Dievo? Vienaip ar kitaip džiaugiuosi, kad išlikai stipri :thumbup:
Man pačiai irgi teko pajusti vyro neišikimybę, net kelis kartus. Visus kartus atleidau. Todėl suprantu tave. :hug:
Viską apsunkina mūsų prisirišimai prie materijos. Aš vis sau sakau, kad reikia mąstyti iš aukščiau ir žvelgti į tai, ką prarandu ir ką naujo atrandu iš konkrečios patirties. Neištikimybė - didelis neištikimojo praradimas. Jis praranda Dievo malonę per nuodėmę. Jis vertas gaileščio. Išduotieji nieko nepraranda. Žinoma išskyrus egoizmą ir savimeilę. Šitie du labai skauda, kai būna gerokai supurtyti. ::)
Labai pažįstama situacija straipsnyje. Mano artimai moteriai buvo panašiai. Vos pagimdžiusi savo pirmagimį sūnų netyčia sužinojo, kad vyras turi meilužę ir ta jau, savo ruožtu, septynis mėnesius kaip nėščia nuo jos vyro. Kokia buvo žmonos savijauta, tai turbūt suprantate patys. Šeima iširo kosminiu greičiu, žmona su sūneliu liko be pajamų, be jokios paramos, teko kapstytis kaip sugeba. Tokių dalykų atleisti neįmanoma ir jokiomis dovanomis ar atgailavimais neužkiši tos baisios išdavystės. Dabar toji moteris turi kitą vyrą, augina dar dukrelę . Jų santuoka jau "be šliūbo", bet man ji tikresnė už pirmąją, nes patėvis buvo tėvu tos moters sūneliui, abu labai gražiai augina dukrą. Neduok Dieve, susituokti su nevertu žmogumi, kuriam į santuokos sakramentą nusispjauti. O kalbantieji apie atleidimą tokiu atveju, tai arba naivūs, arba paprasčiausiai meluoja. Tokių dalykų atleisti neįmanoma. Nebent gyvenama drauge dėl materialinės naudos, dantis sukandus.
Citata iš: Giedrė gruodžio 29, 2013, 12:35:04
Tokių dalykų atleisti neįmanoma ir jokiomis dovanomis ar atgailavimais neužkiši tos baisios išdavystės. <...> O kalbantieji apie atleidimą tokiu atveju, tai arba naivūs, arba paprasčiausiai meluoja. Tokių dalykų atleisti neįmanoma. Nebent gyvenama drauge dėl materialinės naudos, dantis sukandus.
:o
Giedre įmanoma viskas aš savo vyrui atleidau tris kartus, ketvirtas buvo toks kaip tavo draugei kai jis jau kitoje šeimoje susilaukė vaiko tada mes išsiskyrėme manau kad ir vėl būčiau atleidus, tik tas vaikutis padėjo taška mūsų bendram gyvenime. Taigi kai labai nori galima viskas, o ypač kai myli. O tavo draugei pasisekė pabėgo anas susiradio kitą geresnį, taigi nėra to blogo kas neiįšeitų į gerą
Citata iš: Silvija gruodžio 29, 2013, 17:55:40
Citata iš: Giedrė gruodžio 29, 2013, 12:35:04
Tokių dalykų atleisti neįmanoma ir jokiomis dovanomis ar atgailavimais neužkiši tos baisios išdavystės. <...> O kalbantieji apie atleidimą tokiu atveju, tai arba naivūs, arba paprasčiausiai meluoja. Tokių dalykų atleisti neįmanoma. Nebent gyvenama drauge dėl materialinės naudos, dantis sukandus.
:o
Aš manau, kad čia Giedrė painioja du skirtingus dalykus: 1) atleidimą ir 2) tolesnį gyvenimą po atleidimo. Atleisti galima, net jei ir po atleidimo negyvensi kartu. Taip yra todėl, kad atleidimas yra pasveikimas iš kito žmogaus tau padarytos nuoskaudos, kuris su sprendimu dėl tolesnio gyvenimo nors ir yra kažkiek susijęs, tačiau kartu tai yra ir skirtingas dalykas. Kitaip sakant, sakyti "neatleisiu" tai reiškia sakyti "atsisakau pasveikti iš kito asmens man padarytos nuoskaudos", tačiau visiškai nereiškia "atsisakau gyventi kartu su tavimi". Ir atvirkščiai, sakyti "sutinku gyventi su tavimi" nereiškia, kad "atleidžiu tau už tavo padarytą man nuoskaudą".
CitataNorėčiau atsakyti moteriai, kuri per savo mamos laidotuves sužinojo apie vyro neištikimybę. Tai - nepavydėtina ir nelinkiu niekam patirti to jausmo. Tačiau... Kai myli žmogų, niekada nelauki ir neprašai, kad tavo gyvenime atsirastų kitas vyras ar kita moteris, kuri paįvairintų kasdienę rutiną. Bet jei pasitaiko, tai labai sunku iš galvos pašalinti naujus jausmus.
Net pats nepastebi, kaip mintys apie naują asmenį užvaldo tavo smegenis. Kad ir kaip bandai išmesti iš galvos, jau mintimis tapai neištikimas. Taip man atsitiko, ir aš žinau, apie ką rašau. Labai lengva teisti tam, kas yra ,,aukos" vietoje.
Žmogus, kad ir vedęs, ištekėjusi ir turi vaikų, niekada netaps žmonos ar vyro priklausomybe. Taip, turėjai sunkų laikotarpį. Gyvenimas - tai kaip dangus apsiniaukęs su pragiedruliais. Galbūt laikas iš aukos kiauto išlįsti ir būti teisingu ir nesavanaudžiu. Tavo antroji laiško pusė tiesiog apgailėtina.
Originalas čia - http://bendraukime.lrytas.lt/isklausykite/laiskas-sutuoktinio-isduotai-moteriai-labai-lengva-teisti-bet.htm#.UsG1nZu9tMs
Miela Arabele, stebiuosi Jūsų stiprybe ir širdies gerumu. Tikrai be galo stebiuosi ... Mano draugei, tiesa, pasisekė su antru vyru gyvenimą išsitaisyti, bet nei sakramentų nei išpažinties dabar ji negali prieiti, o tai itin didelis dvasinis nuostolis jai.
Nesuprantu, Silvija, kas jus taip šokiravo dėl to, kad pasakiau, kad kartais išduota žmona (net patyrusi smurtą) lieka su vyru dėl pinigų. Taip dažnai būna, nes moterys tiesiog neturi savo buto, pajamų ir negali sau leisti prabangos išeiti. Džiaugiuosi, kad mano Močiutė ir Mama man nuo mažų dienų įkalė į galvą, kad turiu būti finansiškai laisva, susidaryti finansinį rezervą, apsisaugoti nuosavybę, kad niekada nuo jokio vyro nebūčiau priklausoma ir nereikėtų gyventi su sutuoktiniu ne dėl meilės, o dėl pinigų. Taip ir darau - nuosekliai siekiu finansinės laisvės, kad niekas manęs negalėtų išvyti iš namų ar palikti be skatiko. Šia prasme esu gryna pragmatikė ir manau, kad visos moterys turi taip elgtis, kad paskui nereikėtų gyventi su nevykusiu vyru "dantis sukandus".
Augustai, sunku atskirti atleidimą ir gyvenimą po atleidimo. Tai pernelyg tampriai susiję, o jei dar yra vaikų, tai praktiškai neįmanoma. Vieša paslaptis, kad dažnai sutuoktiniai per skyrybas pradeda taip vienas kito nekęsti, kad nė negali vienas į kitą pasižiūrėti, o kur dar turto dalybos, vaikų nustatinėjimas prieš tėvą ar motiną, komplikuoti santykiai su seneliais/uošviais.
Ačiū, Giedre, kad paaiškinai :)
Mane, tiesą sakant, šokiravo šis kategoriškas pasakymas:
Citata iš: Giedrė gruodžio 29, 2013, 12:35:04
<...> Tokių dalykų atleisti neįmanoma ir jokiomis dovanomis ar atgailavimais neužkiši tos baisios išdavystės. <...>
- tokiu atveju, manau, nelabai galėtume tikėtis ir Dievo atleidimo sau už daugybę nuodėmių. Kad ir kitos rūšies - jos iš esmės vistiek yra Meilės išdavystė.
Čia - tokia trumpa ištraukėlė iš perskaitytos knygos:
Iš tiesų labai keista, kad mes, nepaisydami mumyse giliai įsišaknijusio meilės ilgesio, visus kitus dalykus laikome svarbesniais – pavyzdžiui prestižą, valdžią, seksą arba daugiau mažiau svarbių knygų rašymą. Beveik visą savo energiją mes sunaudojame žūtbūt šiems tikslams pasiekti. Ir nieko nedarome, kad išmoktume mylėti. Argi meilė yra tik žodis? Tik fatamorgana, kuri niekuomet negali išsipildyti? <...>
Meilė turi pajėgti daug ką pakelti ir ištverti. Ją reikia gelbėti vis iš naujo. Meilė yra, kaip žinoma, vienintelė medžiaga, kurios daugėja, kai ją švaistai, pasakė vienuolis ir tęsė: "Tik ši paslaptis turi vieną ypatybę: meilę paprastai reikia pirma duoti, kad jos gautum. Meilę reikia parodyti. <...>
Kristaus sąjūdis yra grynas taikos ir meilės sąjūdis, nors mums prireikia nemaža pastangų jį tęsti, įveikti priešiškumą ir liautis kivirčijus. Pagrindinis frontas yra Taip ir Ne meilei. Kova tarp meilės ir nesugebėjimo mylėti ir yra tikroji pasaulio istorija. Kardinolas Racingeris (Popiežius Benediktas XVI - mano past.) yra kalbėjęs apie sielų nuskurdimą. Tai atsitinka tuomet, kai žmogus apskritai vertybėmis pripažįsta tik tiksliai nusakomas verybes. Kardinolas pasakė, jog išnykus sugebėjimui mylėti atsiranda mirtinas nuobodulys, kuris užnuodija žmogų. Ir jei jis paimtų viršų, žmogus, o su juo kartu ir visas pasaulis žūtų".
Ir teisingai pastebėjai, kad nereiktų per anksti džiaugtis antra santuoka (ne tik dėl to, kad negali imti sakramentų) - vis dažniau pasigirsta kalbos apie tai, kur keliauja žmonija: greitai mūsų vaikai ar anūkai gali imti tuoktis su savo broliu/seserimi net patys to nežinodami :-\
Ne tokia jau aš ir stipri, ir mylėt mokausi tik dabar kai jau viskas prarasta.
Buvau kaip ir visi paskendusi kasdienybėj ir nematydavau kas ir kur. Kai atsirado vaikai apleidau savo vyrą tai ir pabėgo pas kitą, niekada nebūna vienas kaltas ir niekada mylimas vyras nepalieka mylimos žmonos.
Matyt netaip mylėjau ir ne ten žiūrėjau dabar jau per vėlu bet bandau gyvent ir mokytis mylėti bent jau tuos kurie liko šalia.
O mokytis mylėti tikrai reikia, Silvija jūsų citatos kaip visada vietoj ir laiku. Ačiū jums Šiuo metu beveik visai neskaitau, bet čia atėjus gaunu svarbiausias santruakas kurios man reikalingos ačiū jums.
Žinai, patarti lengva, va pereiti per tai nugalėtoju - sunku. Aš mokausi lygiai taip pat ir, turiu pasakyti, esu prasta mokinė :(
už tad esat labai gera mokytoja, ačiū jums už tai
Diskusija plėtojasi ne tik pas mus, bet ir interneto erdvėse :)
turime labai stiprų polinkį katalikais būti maldoje prie stalo, sekmadienį Mišiose, laidotuvėse, krikštynose ... ir labai sunkiai būti katalikais kasdienybėje ...
Tęskime pašnekesius ... koks tas kataliko balsas šioje situacijoje :-\
CitataPraėjusią savaitę su skaitytojais pasidalinau savo jausmais dėl vyro neištikimybės straipsnyje ,,Laidotuvių rimtį sujaukė sutuoktinio telefone rasta žinutė". Žmonės reagavo skirtingai. Vienį užjautė, kiti smerkė. Kristina net parašė man atvirą laišką ,,Laiškas sutuoktinio išduotai moteriai: ,,Labai lengva teisti, bet..." Sutinku beveik su viskuo, ką sakote. ...
http://bendraukime.lrytas.lt/isklausykite/sutuoktinio-isduota-moteris-as-leidau-jam-pasirinkti.htm
"Kas labiausiai įstrigo ir patiko, tai žydų meilė savo šeimai. Jie taip gražiai rūpinasi vieni kitais. Nuolat skambina, palaiko, padeda patarimais ir pinigais. Kaip gaila, kad mes, lietuviai, nemokame taip gyventi. Viskas, ką mes mokame, tai tik pavydėti, konkuruoti, skaudinti ir skųstis dėmesio reikalaujančiais pagyvenusiais tėvais bei artimaisiais."
Šiai minčiai galiu tik pritarti, mums daug ko reikia pasimokyti iš žydų. Teko sutikti porą tikrai puikių žydų tautybės žmonių - mano buvusių dėstytojų - ligi šiol juos labai gerbiu ir myliu.
Na, o dėl gyvenimo drauge po tokių įvykių, autorė teigia: "Nejaugi turiu su juo gyventi iki senatvės be meilės tik todėl, kad jam yra patogu šalia manęs?" Mano atsakymas jai būtų: "Tikrai neprivalai gyventi su tokiu, kuris tave išdavė, nebent nori patirti tą patį pažeminimą dar ir dar kartą, nes niekas juk nepasikeis."
Citata iš: Giedrė sausio 02, 2014, 11:02:19
Na, o dėl gyvenimo drauge po tokių įvykių, autorė teigia: "Nejaugi turiu su juo gyventi iki senatvės be meilės tik todėl, kad jam yra patogu šalia manęs?" Mano atsakymas jai būtų: "Tikrai neprivalai gyventi su tokiu, kuris tave išdavė, nebent nori patirti tą patį pažeminimą dar ir dar kartą, nes niekas juk nepasikeis."
Tai va, tą ir norėjau pasakyti, kad jokio objektyvaus pažeminimo jinai nepatiria. Tai jos neištikimas vyras patiria pažeminimą, o ne ta, ištikima jam likusi, sutuoktinė.
CitataAugustai, sunku atskirti atleidimą ir gyvenimą po atleidimo. Tai pernelyg tampriai susiję, o jei dar yra vaikų, tai praktiškai neįmanoma. Vieša paslaptis, kad dažnai sutuoktiniai per skyrybas pradeda taip vienas kito nekęsti, kad nė negali vienas į kitą pasižiūrėti, o kur dar turto dalybos, vaikų nustatinėjimas prieš tėvą ar motiną, komplikuoti santykiai su seneliais/uošviais.
Psichologiškai tikrai sunku. Nepaneigsi to. Bet jei tikrai nori pasveikti iš kito padarytos nuoskaudos, tai teks daryti perskyrą ir labai blaiviai pažiūrėti į tikrovę: kam labiau kenkiu, atsisakydamas atleisti patirtą nuoskaudą, - sau ar tam mane įskaudinusiam žmogui.
Citata iš: Giedrė sausio 02, 2014, 11:02:19
... nes niekas juk nepasikeis ...
Ale iš kur tokia aiškeriagystė :-\
Citata iš: Pilgrim sausio 02, 2014, 15:01:56
Citata iš: Giedrė sausio 02, 2014, 11:02:19
... nes niekas juk nepasikeis ...
Ale iš kur tokia aiškeriagystė :-\
Iš tikrųjų dauguma neištikimųjų nesikeičia, nusprendus pasilikti su juo. Gal nebent kurį laiką pabūna ramiai, o paskui ir vėl naujas romanas, vėl nauja neištikimybė. Kai kurios moterys net iš anksto (dar prieš sutuoktuves) savo būsimiesiems vyrams pasako: "Daryk, ką nori, bet kad aš to nesužinočiau". Suprask, pačios savo vyrų gyvenimu domėsis ne itin, bet jei, pvz., iš draugės ar šiaip pažįstamos sužinos apie vyro neištikimybę, tai jau ir skirsis. Įdomu būtų sužinoti apie tokio moterų sprendimo motyvus. :-\ Gal čia savotiška neviltis reiškiasi?
čia bandymas apsidrausti tipo nežinau ir neskauda, bet tai nepadeda skauda visada, nes kai jis neištikimas labai jaučiasi visur ir visada, pasikeičia viskas ir kuo toliau tuo labiau jaučiasi.
O kai esi ištikimas pats labai sunku patikėt kad taip gali padaryti kitas, juk dažniausiai kitus vertinam per savaja prizme.
O aš vistiek tikiu, kad žmonės keičiasi tik reikia jiems duoti progą pasitaisyt. Juk dievulis mumis tiki kodėl gi mes negalim patikėti kitais :-\ (gal esu labai naivi, nekarta dėl to nusvilau, bet aš nenorėčiau kad kažkas man uždėtų spaudą, kad nepataisoma ir niekada manimi nebetikėtų).
Taigi... Kiek suprantu, mums kyla klausimas: dovanoti savo pasitikėjimą dar kartą ar ne? Mums, bet ne tai moteriai, nes ji jau apsisprendus ir tik ieško palaikymo :(
Nepamenu ar ji yra sakius ką nors apie santuokos priesaiką iki mirtis mus išskirs?
Žinoma, pasitikėjimo neįmanoma duoti, jei jo niekas nepriima, bet iš šio pasakojimo atrodo, kad vyras to trokšta ir norėtų ištaisyti situaciją :-\ Gaila, nežinome jo versijos, tačiau jei jau užsiimame čia patarimų dalinimu, tą turime daryti atsakingai, žinodami, kad ir patys būsime pasverti už tai.
Būna atvejų, kai vienas iš sutuoktinių (kai jis yra krikščionis ir santuoka krikščioniška) negali nieko daugiau padaryti dėl pražūtin einančios antros pusės, kaip tik melstis, bet šis atvejis ne toks. Moteris dabar pati atsidūrė apsisprendimo zonoje ir vargas jai, jei pasiliks dabartinėje pozicijoje...
šiek tiek plačiau apie tai kodėl išskirta frazė
... nes niekas juk nepasikeis ...
Joje glūdi du kabliukai:
1. jis pats, aš pats ... nuo manęs, nuo jo ...
negi pasikeitimas priklauso tik nuo žmogaus ?
o kur erdvė Dievui ...
Tarsi pasakymas -
Tu čia geriau nesikišk, jau mes kaip nors be Tavęs,
Tavo laikas Mišiose, sekmadienį, na dar kartais prie stalo
... bet tik ne kasdienybėje
2. niekas nepasikeis ...
lūpos kartoja - Dievas yra visagalis,
tačiau ... širdis tuom netiki.
Taip, žmogus vienas nepasikeis, tačiau mano širdis
netiki, kad Dievas gali jį .. ne tik jį, bet ir mane ir visą
situaciją pakeisti
O paskui sakom Dievas neišklausė, tiek meldžiausi,
tiek lūpos kartojo ... lūpos, o kas buvo širdyje ?
Augustas puikiai suprato mano mintį apie nesikeitimą: "Iš tikrųjų dauguma neištikimųjų nesikeičia, nusprendus pasilikti su juo. Gal nebent kurį laiką pabūna ramiai, o paskui ir vėl naujas romanas, vėl nauja neištikimybė." - taip ir yra, deja.
Piligrime, jūs labai gražiai viską pateikėte, gal net ir teologiškai teisingai, bet bent man dažnai kasdienybėje būna toks stagnacijos pojūtis, kad ir kaip stengiuosi tobulėti, menkai sekasi realizuoti didelius ar mažus savo charakterio pokyčius. Ir vėl prie klausyklos langelio, ir vėl tas pat ... Čia kalbu apie paprastus kasdienius asmeninius nuslydimus. O kai kalba eina apie tokius didelius dalykus kaip nuolatinė santuokinė vyro ar žmonos neištikimybė, tai permainų tikėtis būtų labai sunku, net sakyčiau naivu, nes jeigu ištikimybė neįdiegta nuo jaunumės, tai nieko nebus ir vėliau. Dievas yra visagalis, bet Jis juk nestovės prie kiekvieno neištikimojo ir pirštu negrūmos ... Žmogus turi laisvą valią, kurią neretai panaudoja tam, kad netrukdomas daug kartų skaudintų kitus, o tai nereiškia, kad apgaudinėjamas asmuo privalo tapti nuolatine auka, kentėti ir tylėti. Mano velionis senelis sakydavo, kad jei sutikai tau neištikimą žmogų, tai bėk nuo jo kuo toliau ir kuo greičiau, kol darsyk nenusvilai. O jis buvo protingas smetoninę jėzuitų gimnaziją baigęs ir savo šeimą su trimis mažais vaikais nuo fizinės pražūties per Antrąjį Pasaulinį karą ir Stalino siautėjimus ne kartą išsaugojęs žmogus, kuris žinojo ką sako. Jo patarimu ir stengiuosi vadovautis savo gyvenime ir kol kas, ačiū Dievui, labai gerai tas patarimas veikia.
Giedre,turiu ir kitokių minčių :-\ taigi šnekėkimės
Ir vėl prie klausyklos langelio, ir vėl tas pat ... va čia ir yra jėga :thumbup: visi mes tokie, tokia mūsų žmogiška dalia ... tokia mintis - prie klausyklos aš šlovinu Dievą ir išvardinu momentus kuriuose pasireiškė Jo gailestingumas ir Jis pasilenkė prie manęs.
apie paprastus kasdienius asmeninius nuslydimus. Didžiausi žygdarbiai ir yra pilkoje :) kasdienybėje, ne kažkokiuose herojiškuose dalykuose, ir motina Teresė kažką ;) nuveikė būtent kasdienybėje.
neištikimybė, tai permainų tikėtis būtų labai sunku, net sakyčiau naivu pala pala, o ką daryti su pavyzdžiais, kaip Marija Magdalena, Augustinas ir dar visa krūva panašių atvejų ... :no-no: jie juk šventieji ... ;) anea
tuomet pradžiuginsiu visi mes būsime šventieji ... kažkaip netikėtina ... bet taip bus ... kaip ir jūsų dangiškas Tėvas yra šventas. Tai ne mūsų nuopelnas, tai dovana.
Jis juk nestovės prie kiekvieno neištikimojo ir pirštu negrūmos ...
deja manau, kad Jis tikrai stovi ... ir negrūmoja tik kviečia, ir kantriai laukia kol atsiliepsiu ... ,,Aš pašaukiau tave vardu – tu esi mano" (Iz 43, 1). Jėzus kviečia kiekvieną su savo istorija, gyvenimu, troškimais, džiaugsmais ir nesekmėmis. Kiekvienas esame Jam svarbus ir mylimas ... Gerasis Ganytojas ...
tai bėk nuo jo kuo toliau ir kuo greičiau, nežinau ... nežinau ... man šioje vietoje norisi paklausti o ką aš padariau, kad jis būtų kitoks ? Gal mano misija yra savo kantrybe ir nuolankumu jam pelnyti išganymą ir ką aš atsakysiu kai atėjus laikui manęs to paklaus. ,,Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo." Dėl širdies kietumo... o tegul jūsų širdys nebūna storžievės ...
Turime tobulą Jėzaus pavyzdį, kaip elgtis neaiškiose situacijose, bet ... kas aš esu ? Jėzaus sekėjas, o gal gerbėjas ...
Arkivyskupas palaimintasis Fulton J. Sheen yra pasakęs (http://copiosa.org/suffering/):
CitataPagalvokite, kiek kančios yra ligoninėse, tarp vargstančių ir sielvartaujančių. Pagalvokite, kiek tos kančios yra prarandama veltui!
Kiek tų Vienišų, Kenčiančių, Apleistų, Nukryžiuotų Sielų sako kartu su mūsų Viešpačiu Konsekracijos akimirką: "Tai yra mano kūnas. Imkite jį."? Tačiau būtent tai mes visi turime sakyti tą akimirką...
Mes dažnai kalbame apie tai, kas įvyko, apie kančią, neteisybę... bet tikriausiai nelabai norime pagalvoti, kokia yra tos kančios ir neteisybės prasmė. Kodėl man tai buvo skirta? Juk net jei tai būtų Dievo bausmė, Dievas savo bausme visuomet siekia vieno - didesnio sielos šventumo. Ar aš nieko nebuvau išdavęs visą savo gyvenimą? Ar aš nieko nesu įskaudinęs?
Citata iš: Giedrė sausio 03, 2014, 09:24:19
...netrukdomas daug kartų skaudintų kitus, o tai nereiškia, kad apgaudinėjamas asmuo privalo tapti nuolatine auka, kentėti ir tylėti.
Taip, gal statistika teisi ir iš ties dauguma neištikimųjų nepasikeičia, bet kodėl? Gal todėl, kad visa ta kančia, kurią jie iššaukia, kaip Ark. F. Sheen sako - yra prarasta ir nepanaudota? Kas gali sudaužyti nuodėmės akmeniu apaugusią širdį? Tik kita širdis, kuri pasruvusi nuoskaudos ir kančios krauju, o ta kančia su nusižeminimu ir nuolankumu aukojama tam, kad būtų suskaldytas tamsus nuodėmės kevalas.
Švč. Mergelė Marija sako (http://copiosa.org/suffering/suffering.htm):
CitataMano vaikai! Aš kviečiu jus pasinaudoti Apaštališkąja Privilegija. Jūs esate pasirinkti kęsti Širdies Kankinystę už kitų žmonių nuodėmes. Šios savanoriškos Gyvos Aukos, kylančios iš jūsų Geros Širdies dėka, Dievas užlies savo Malonės potvyniu. Pagalvokite apie tai! Mano mylimi vaikai! Jei kantriai nešite mažyti mano Sūnaus erškėčių vainiko spyglį, kurį Jis davė jums, jūs galite išgelbėti nuo amžino pasmerkimo nesuskaičiuojamas sielas.
Ar išdrįsime prieštarauti Dievo Motinos išminčiai? Ar turėsime drąsos aiškinti jai, kad mūsų ar mūsų artimųjų "gyvenimo išmintis" yra aukštesnė ir teisingesnė? :-\
Mes persisunkę amerikiečių gyvenimo filosofija, teigiančia, kad visi žmonės turi būti laimingi. Tai nėra krikščioniška filosofija, nes krikščionys žino, kad jie atėjo į šį gyvenimą, kad taptų šventi ir būti laimingi amžinajame gyvenime, o laimė šiame gyvenime yra viso labo nebūtina sąlyga. Daugelis mūsų esame šios materialistinės filosofijos aukos, tačiau turime bandyti atsikratyti to nuodo, kad daugiau jis netemdytų proto ir mūsų sprendimų.
Skaitau ir žaviuos kiek dar daug turim kur link judėti, bet man čia visur atrodo kad reikalinga pabrėžti ne kančią, o meilę. Nes man atrodo kad Jėzus Kristus kentėjo todėl kad mus mylėjo, Marija kentėjo nes mylėjo Dievą ir savo sūnų. Visi mes kenčiame nes mylime juk jeigu nemylėtume nebūtų mums skaudu kad kažkas kažkur kažką išdavė. Aš noriu palinkėt visiems meilės mylėkim vieni kitus nesvarbu kaip ji mus žeistu. Gal ir vėl ką netaip supratau, tikiuos jūs mane atvesit į tiesos kelią. :ashamed:
Arabele, :thumbup: Pasimokyt daugelis turime iš tokių mažutėlių kaip tu.
Bet kartais žmogus susiduria su tokiomis situacijomis, kur sunku atskirti ar meilė tai, ar nuolaidžiavimas. Kartais meilė būna labai griežta ir žmonės, sakantys nemalonius dalykus, būna tikresni broliai už tuos, kurie nutyli. Todėl labai naudinga paanalizuoti situacijas iš visų pusių. Ir faktas, kad jos visos skirtingos, nei vienos negalima tempti ant to paties kurpaliaus...
Todėl ir smagu kad visi pasisako iš savo varpinės, o paskui pamatai kas, kodėl ir kaip. O situacijos visada kitokios nes jei būtų viena formulė visi gyventume laimingi ir be vargo.
Citata iš: Giedrė sausio 03, 2014, 09:24:19
Mano velionis senelis sakydavo, kad jei sutikai tau neištikimą žmogų, tai bėk nuo jo kuo toliau ir kuo greičiau, kol darsyk nenusvilai. O jis buvo protingas smetoninę jėzuitų gimnaziją baigęs ir savo šeimą su trimis mažais vaikais nuo fizinės pražūties per Antrąjį Pasaulinį karą ir Stalino siautėjimus ne kartą išsaugojęs žmogus, kuris žinojo ką sako. Jo patarimu ir stengiuosi vadovautis savo gyvenime ir kol kas, ačiū Dievui, labai gerai tas patarimas veikia.
Giedre, tėvai ir seneliai dažnai savo pernelyg didele globa apsaugo atžalas ne tik nuo pavojaus, bet ir nuo paties gyvenimo. Iš baimės suklysti, įtariai žiūrėdami į kiekvieną žmogų, žinoma, kad apsisaugosim nuo jo, neuzmegzdami jokio santykio, bet galime taip prasilenkti ir su savo laime, kuri Dievo mums prieš akis padėta...
Na, Silvija, esate teisi, rizika prasilenkti su laime visada yra. Bet labai sunku tikėti ir pasitikėti, kai aplink tiek visokios apgaulės. Tikrai, esu labai linkusi apsidrausti. Visi mano artimi žmonės patikrinti bendravimo dešimtmečiais. Toks jau mano charakteris - kai žmogumi pasitikiu, tai pasitikiu pilnai, bet jeigu mane nors kartą kokioje nors srityje išduoda, tai antro šanso jau nebus. Gal tai kategoriškumas - galima vadinti įvairiai, bet tokia jau esu. Pati stengiuosi nieko be reikalo nenuvilti ir gyventi taip, kad bet kam galėčiau į akis žiūrėti, o kaip man sekasi, tai Dievas įvertins ...
Tomai, manau, kad nesame vien kentėjimui gimę. Su kančia jau ir taip visi esame susipažinę, nes gyvename sudėtingame pasaulyje. Kam dar varyti save į papildomus kentėjimus, kai jau turimų pakanka. Nežinau ...
Bet smagu, kad išsivystė tokia gera diskusija ir visi išsakė savo nuomones. :thumbup:
Citata iš: Giedrė sausio 04, 2014, 06:30:52
Toks jau mano charakteris - kai žmogumi pasitikiu, tai pasitikiu pilnai, bet jeigu mane nors kartą kokioje nors srityje išduoda, tai antro šanso jau nebus. Gal tai kategoriškumas - galima vadinti įvairiai, bet tokia jau esu.
O nemanai, kad tai - "nepajudinamas" tavo būdas - ir yra stagnacijos, apie kurią pati kalbėjai ir kuri tau jau kelia vidinius klausimus, tikroji priežastis? Juk eiti su Kristumi - tai leistis būti Jo keičiamiems. Visas mūsų gyvenimas tik tam ir skirtas, kad taptume tinkami Dangaus karalystei. Tad kas iš to, jei pragyvensim "užsimarinavę" savo tiesose, ir dar dešimtmečius vadinęsi krikščionimis, bandę kitus įtikinti, kad tai teisinga :-\
Tik nesupyk, Giedre ;) šitaip kalbėdama labai gerai žinau, kaip man pačiai išauga atsakomybė teisingai gyventi. Gaila, neturiu dvasinio vadovo, o savo netobulumus pamatyti žymiai sunkiau nei kito :-\
Dvasios vadovas labai gerai, bet dabar tikrai prabanga tokį turėti. Kunigai dažniausiai neturi tam laiko ...
Dvasios vadovas arba palydėtojas tikrai jokia prabanga.
Kunigai neturi laiko ... leiskite nesutikti :) yra tų kunigų ... ir pakankamai ... tik reikia susirasti pačiam ;)
Palydėtojais šiais laikais būna ne tik kunigai, bet ir sesutės bei paruošti tam pasauliečiai
Citata iš: Giedrė sausio 04, 2014, 06:30:52
Tomai, manau, kad nesame vien kentėjimui gimę. Su kančia jau ir taip visi esame susipažinę, nes gyvename sudėtingame pasaulyje. Kam dar varyti save į papildomus kentėjimus, kai jau turimų pakanka. Nežinau ...
Giedre, aš neverčiau pilno teksto, bet toliau Švč. Mergelė Marija sako: "Neprašykite Dievo kančių, bet visada nesavanaudiškai ir su nusižeminimu priimkite tas, kurias Viešpats jums duoda". Tikriausiai kalba eina apie tai, kad žmogus iš prigimties stengiasi išvengti bet kokio nepatogumo, skausmo ar kančios, tačiau tai tikrai neprisideda prie Dievo darbų. Todėl mes nevarome save į kentėjimus, tačiau priimame tai, kas duota išgyventi ir paaukojame tai Dievui.
Citata iš: Pilgrim sausio 04, 2014, 14:24:34
yra tų kunigų ... ir pakankamai ... tik reikia susirasti pačiam ;)
Kaip vienas ortodoksų senolis yra pasakęs: "kantriai melsk Dievą, kad padėtų tau surasti tikrai gerą dvasios tėvą, o kai suradai - nepaleisk jo" :D
Bent jau JAV yra pastebima tendencija, kad sunku surasti dvasios tėvą labiau tradicinio tikėjimo žmonėms, nes šiuolaikiniai kunigai nelabai supranta nusižeminimo, paklusnumo ir pan., todėl traktuoja tai, kaip prievartą, engimą ir t.t. Čia aš iš kunigo išgirdau tiesiogiai O:-)
Citata iš: Tomas M. sausio 04, 2014, 17:42:07
Citata iš: Giedrė sausio 04, 2014, 06:30:52
Tomai, manau, kad nesame vien kentėjimui gimę. Su kančia jau ir taip visi esame susipažinę, nes gyvename sudėtingame pasaulyje. Kam dar varyti save į papildomus kentėjimus, kai jau turimų pakanka. Nežinau ...
Giedre, aš neverčiau pilno teksto, bet toliau Švč. Mergelė Marija sako: "Neprašykite Dievo kančių, bet visada nesavanaudiškai ir su nusižeminimu priimkite tas, kurias Viešpats jums duoda". Tikriausiai kalba eina apie tai, kad žmogus iš prigimties stengiasi išvengti bet kokio nepatogumo, skausmo ar kančios, tačiau tai tikrai neprisideda prie Dievo darbų. Todėl mes nevarome save į kentėjimus, tačiau priimame tai, kas duota išgyventi ir paaukojame tai Dievui.
Labai verta paklausyti, kad ateitų aiškumas šiuo klausimu (čia Apaštalinio nuncijaus arkivyskupo Luigi Bonazzi rekolekcijų įrašas. III dalis)
http://www.marijosradijas.lt/component/mplayer/mp3_player.html?Itemid=41870 (http://www.marijosradijas.lt/component/mplayer/mp3_player.html?Itemid=41870)
Aha ... :)
na ir dar pridėsiu, apie tai ką diskutuojame, bet iš visaaai kito kampo ... ;)
CitataSportininkai olimpinėse žaidynėse bėgdami ilgąją distanciją taip pat pavargsta, neretai net ima abejoti ,,įveiksiu" ar ,,neįveiksiu", tačiau įveikia tik tas, kuris tiki savimi, tiki savo pergale, ir tvirtai, be kompromisų žino, ko siekia.
iš ... :D http://bendraukime.lrytas.lt/isklausykite/vyro-laiskas-tikros-meiles-ieskancioms-moterims-uzduokite-sau-klausima.htm#.Usmgl5u9tMs