Čia su viena drauge teko pabendrauti klusnumo tema. Kaip manote kas yra klusnumas? Kur yra jo ribos? Iki kokio momento reikia paklusti, o iki kokio ne?
Klusnumas kam? Dievui, vyrui, žmonai, šefui..? Norėtusi šiokio tokio konkretumo ir Tavo paties pasvarstymo ar komentaro. Kad kalba prasidėtų.
Pakol brolis Kristuje Kukulis galvoja, įterpsiu savo liežuvį. Klusnumas prasideda nuolankumu Dievui, manau. Ypač tikinčiąjam. Pakol nėra nuolankumo Dievui, nerasime ir klusnumo žemiškiems vyresniesiems - tėvams, darbdaviams, žmonai, vyrui, uošvienei, dėdei, kunigui, forumo adminui ir kitiems.
Aišku, yra ir klusnumo ribos, kai žeminamas žmogaus orumas. Tačiau esu gyvenime įsitikinęs, jog to orumo per daug kelti nereikia. Verčiau gyventi su nulenkta galva, nei mirti oriai.
Žinoma, čia asmens savivertė irgi įtakoja. Kas vienam atrodo per gerai, kitam atrodo per prastai. Mano amžinatilsį močiutė, išgyvenusi beveik 90 metų, kiekvieną savaitgalį žiūrėdavo per LTR laidą "Bėdų turgus" ir visada stebėjosi, kaip žmonės gerai gyvena ir dar skundžiasi. Po karo jie net lovos normalios neturėjo, gerai, jei vyras buvo nagingas, tai sukaldavo kokią dėžę šmutkėm susimesti. O ir tų škudurų po karo nieko neturėjo, ką močiutė pati nuausdavo tą ir ant šiaudinės lovos klodavo. Senelis dirbo kalvėje, tai beveik viską pagamindavo ir dar kaimynus aprūpindavo. ...
Kai žmonės gerai gyvena, tai ir galvas aukštai kelia. Deja.
Daugumai žmonių kelia abejonių/baimę/pyktį paklusnumas vyskupams ir popiežiui.
Kas sukelia tą pyktį ir baimes? Kaip žmogų paguosti? Kaip paaiškinti?
Pats žodis kilęs nuo žodžio klausyti. Dauguma žmonių nebemoka/nebenori kitų išklausyti, išgirsti, ir automatiškai - suprasti. O kadangi nesuprantame vieni kitų, tai nesinori ir paklusti, nes mums atrodo, kad mūsų tiesa tikresnė.
Visa tai yra atsitikę dėl melo, kurį nuolat "įterpiame" bendravime. Iš to kyla nepasitikėjimas kitu žmogumi, o toliau ir dar blogiau - susiskaldymas, karai...
Ar ne dėl to Jėzus gydė kurtumą, kad tai yra labai svarbu santykiuose? Išgirsti kitą, jį suprasti, o tuomet - paklusti arba tikėtis paklusnumo (čia jau pagal statusą, hierarchiją).
Imkim kad ir šeimoje. Biblinė taisyklė sako, kad vaikai turi klausyti tėvų, o tėvai - neerzinti vaikų. Kai yra abipusė pagarba, šitas santykis leidžia normaliai funkcionuoti ryšiui. Ir jei tik viena ar kita pusė ima piktnaudžiauti savo teise - santykis pažeidžiamas (vaikai tampa nepaklusnūs, jei tėvai, tarkim, nuolat jų nepaiso, negerbia ar neišgirsta).
O paguosti... jei kyla pasipiktinimas tarkim dėl dvasininkų elgesio, yra tokie Jėzaus žodžiai: Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro.
Popiežius ir vyskupai? Na, manau, mes daug ko tiesiog nežinome, tad kam piktintis ir bijoti? Teisiami būsim tik pagal tai kaip vykdėm savąjį pašaukimą. Likti paklusnume ir nesinervinti, manau, tiesiog yra išmintinga :-\
Labai sutinku su Sigitu, kad klusnumas paremtas nuolankumu. Išpuikęs nepakenčia kai jam vadovaujama, jis pats nori vadovauti.
Kas dėl vyskupų, tai be abejo, klusnumas yra susijęs su klausymu. Mano patyrimas toks: dar joks vyskupas man tiesiogiai nėra nieko liepęs. Tačiau parapijos klebonas jau daug kada yra ką liepęs ;D ir prisipažinsiu ... ne vieną kartą norėjosi prieštarauti ir prieštaravau ir daug kartų nurijau kartėlį ..
Dar dėl baimių. Žmonės yra prigąsdinti viduramžiais. Maždaug vyskupai ir kunigai turėjo didelę valdžią žmonėms ir kartais net ir primetinėdavo kas gerai kas ne, neleisdami patiems galvoti ir nuspręsti. Aišku, galėtume atsakyti - kad iš dalies tai atsitikdavo dėl kunigų neišprusimo ( patys primityviai suprasdavo tikėjimo dalykus ), bet kitas dalykas - dvasininkijos supausaulėjimas. T.y. vyskupai kišdavosi ir į pasaulietinę gyvenimo pusę, nes patys buvo supasaulėję.
Iš čia atsiranda klausimas dėl paklusnumo ribų.
Pavyzdžiui, aš dirbu firmoje už tam tikrą algą. Aš įsipareigoju 8 val per dieną būti ofise ir atlikti man patikėtus darbus. Tačiau darbdavys įsipareigoja man už tai mokėti algą bei suteikti pietų pertrauką, o taip pat išleisti atostogų kažkiek ten savaičių per metus. Darbo metu darbdavys man turi teisę pasakyti : darbar daryk šitą darbą, o dabar šitą; dirbk su šituo žmogumi, o dabar su šituo. Šiandien važiuok kalbėti prie kliento, o rytoj pateik man ataskaitą apie tai ką padarei ir ką sutarei su klientu. Į darbą ateik rytoj su kostiumu, nes bus klientas. Turi klientui sakyti tai ir tai, o neturi išduoti tokių ir tokių firmos paslapčių. Jis turi galimybių nemažai man ką liepti.
Tačiau jis neturi teisės man sakyti, kaip man auklėti savo vaikus, kokią mašiną pirkti, ką veikti laisvalaikiu, ir kokį maistą valgyti. Taip pat jis neturi teisės darbo metu man liepti tuos darbus, kurie nenumatyti darbo sutartyje. Pvz. aš neprivalau valyti savo viršininkui batus arba plauti jo mašiną ;)
Analogiškai ir su dvasininkija. Vis dėl to čia yra šioks toks kabliukas. Kadangi bažnyčia liečia ir moralinę gyvenimo dalį, tai dvasininkas gali ir turi teisę kritikuoti tavo gyvenimą. Pvz. gali sakyti, kad daryti abortus yra blogis; jeigu gyveni antroje santuokoje tau neduoda švenčiausio sakramento ir t.t. .
Vadinasi darbdavio atveju aš nubrėžiu daug aiškesnias ribas nei kad Bažnyčios atveju.
Dar didesniam paklusnumui pasirašai, kai nusprendi būti Bažnyčios talkininku.
--
Vienas iš baimės dėl paklusnumo elementų - kad tavo viršininkas pradės piknaudžiauti savo valdžia ( dėl savo sugedimo, o tokie deje mes visi, tik skirtingo laipsnio ;) ) . Klausimas: kaip išaiškinti piktnaudžiavimo atvejus? Kaip nubrėžti ribas?
Neišaiškinsi ir nenubrėši daugeliu atvejų, belieka, kaip sakai, tik nuryti katėlį... Bet labai dažnai tarp tikinčiųjų tas kartėlio nurijimas išprovokuoja neteisiojo atgailą už padarytą piktnaudžiavimo atvejį (jei tik nėra žmogus visai aklas), reiktų nebijoti to ir net dažniau pabandyti pritaikyti šią taktiką. :)
Žinoma, kaip sako Augustinas, ką darai - daryk iš meilės.
Apie klusnumą noriu papasakoti vieną istoriją iš savo gyvenimo.
Kartą, pasibaigus vakarinėms šventoms Mišioms, stovėdamas netoli presbiterijos (pakyla, kur Altorius ir Tabernakulis), pajutau įkvėpimą gultis ant grindų kryžiumi. Kadangi žmonės jau buvo beveik išsivaikščioję, įsidrąsinęs atsiguliau paprastu kryžiumi tiesiai ant šaltų akmeninių grindų (žiemai baigiantis). Taip guliu ir girdžiu pro šalį kažkas eina. Ir, pamatęs mane, garsiu balsu įsakė keltis. Atssitojau, o ten - parapijos klebonas. Jis pasakė, jog be jo leidimo kryžiumi gultis negalima. Man taip sukilo toks pseudo religinis impulsas - gi tai vos ne šventas reikalas!, bet vėliau, kai prižadėjau klebonui be jo leidimo daugiau kryžium nesigult, atėjo ramybė.
Šventoji Dvasia yra paklusni dvasia ir kitus skatina būti klusniems. Dievui patinka, kai mes paklūstame žemiškiems vadovams ir nebumbame. Per žemišką paklusnumą auga ir dangiškasis nuolankumas.
Nors kartais tai būna labai skausmingai, muša per mūsų "garbingumą". :ashamed:
Paklusnumas yra tolygus nuolankumui. Vienas be kito egzistuoti negali. Kai esi klusnus, esi nuolankus ir atvirkščiai.
Nuolankumas arba klusnumas yra viena iš septynių dangiškų dorybių. Dažniausiai šalia šių dorybių eina drovumas, bet nebūtinai. Nereikia būti droviam, kad būtum paklusnus. Paklusnumo arba nuolankumo taip pat galima išmokti ir savyje išugdyti. Tai turi būti viena iš siekiamybių.
Aptarti reikti ir šių dorybių atvirkštinį variantą. Kokios neigiamybės yra priešingos paklusnumui-nuolankumui?
Ogi viskas kyla iš per didelio ego. Iš ego gimsta arogancija, išdidumas. Teigiama savybė kaip žmogiškasis orumas išsikreipia ir atsiranda noras piktai gintis ir savo ego apsaugoti. Egoizmas žmogui trukdo būti nuolankiam, paminti savo ego. O nuolankumas ir yra savo ego paminimas, ego sumažinimas.
Dėl klusnumo aišku - sąlygojamas nuolankumo.
O jei nuolankumas vidutiniškas, tai kas be puikybės dar skatina neklusnumą? Ar gali tai būti baimingumas, prietaringumas arba piktumas?
Paskaičiau Sigito atsakymą ir prisiminiau kai ką iš savo patirties.
Mane plėšydavo į skirtingas puses du įkvėpimai (?). Pirmas - drąsiai išpažinti tikėjimą, skelbti ir t.t. antras - saugotis vaizduotis kitų žmonių akyse, stengtis būti nepastebimam, kaip aprašyta Evangelijoje: "eik ir melskis į savo kambarėlį".
Tas pats ir su elgesiu mišiose. Pastebėjau, kad dauguma žmonių neatsako garsiai atsakymų, nesilenkia kai reikia lenktis, kryžiaus ženklą daro paskubomis ir neaiškiai. Taip pat yra tekę matyti/girdėti asmenis, kurie ypač garsiai atsakinėja, (dažnai išsimuša iš bendro konteksto ) demonstratyviai klaupiasi bažnyčios viduryje. Vėl du kraštutinumai.
Mąstau: abu atvejai sąlygojami puikybės. Vienu atveju puikybė - nesilenkti "nesižeminti" kartu "su minia"; antru atveju puikybė - pasirodyti "štai koks aš esu geras krikščionis". Pirmu atveju - "aš ne toks, kaip tas beprotis, kuris vaidina gerą krikščionį"; antru atveju - "jie visi bailiai, o aš vienas drąsuolis".
Ir niekaip niekaip negalėjau šio klausimo išspręsti.
Atsakymas pradėjo ryškėti pradėjus mąstyti apie paklusnumą.
Sprendimas toks: jeigu aš mišiose garsiai atsakinėju tai ką reikia atsakinėti, tačiau stengiuosi prisiderinti prie kitų ritmo, klaupiuosi/lenkiuosi/stoviu/sėdu tada kai reikia klauptis/lenktis/stotis/sėsti.
Tuomet net jei kiti ir galvoja kad aš išsišoku, tuomet tai priimu, kaip žmonių nešlovę vardan Dievo. Tačiau neperlenkti daugiau negu reikia/liepiama, kad neparodyti puikybės, kurios sąlygojami veiksmai kyla iš manęs paties, o ne iš to kas reikalaujama.
--
Su skelbimu - analogiškai: daryti tai kai yra liepiama vyresnių, o ne kai aš pats tą sugalvoju.
Gal būt charizmatiški žmonės manys, kad taip slopinami Šventosios Dvasios įkvėpimai, bet gal verčiau rinktis paklusnumo kelią, nei kad rizikuoti patekti į puikybės spąstus?
Turbūt nuo žmogaus priklauso šis pasirinkimas?
Man atrodo žmogus viduje jaučia net menkiausius gundymus ir tu žinai, kur tai bus iš puikybės, o kur iš nesavanaudiško bendro gėrio siekimo. Ne visada juk elgiesi pagal vyresniųjų parėdymus (čia nekalbu apie Mišias). Pavyzdžiui yra įkvėpimas prieiti prie nepažįstamo ir pasakyti jam gerą žodį - manau tai tikrai neatneš blogų pasekmių. O jei ir patirsi sutrikusį žvilgsnį, tai dar nežinai kaip ateityje tai įtakos žmogų, galbūt po savaitės jis tą tavo gerą žodį prisimins.
Mes - žmonės, ir kartais vadovavimasis taisyklėmis gali lygiai taip pat nukreipti ne ten, kur reikia. Mylėk ir daryk ką nori... Tas mylėk turi būti brandus, o ne koks nors paviršutinis. To mokomės ir mokysimės visą gyvenimą. Bet nereikia labai bijoti ir klysti ;)
Žinoma, labai gerai yra vadovautis ta taisykle, kurią čia kažkada pats sakei - kai viduje jauti netikrumą ir abejonę, geriau nieko nedaryti.
:-) o kaip tada su Pauliaus pasakymu 2 Tim 4,2 skelbk žodį laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas ?
Citata iš: Varle keliauninke kovo 10, 2014, 05:15:39
:-) o kaip tada su Pauliaus pasakymu 2 Tim 4,2 skelbk žodį laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas ?
Tai va už tai ir pradėjau šitą temą, nes dar visko iki galo neišsiaiškinau :)
Ko gero visko ir iki galo ir neįmanoma išsiaiškinti :-D reikia leisti veikti Šventajai Dvasiai..klausyti Jos..
Sveiki,
praeitą trečiadienį mūsų maldos grupelė darė susirinkimą paklsutnumo tema.
(Atsiprašau kad nepaskelbiau prieš susirinkimą, nes iki galo nebuvau tikras dėl temos, ir nebuvo gero pasiruošimo.)
Užrašysiu tik kelis momentus, kurie man pasirodė svarbūs.
* Klusnumas reikalingas visur, kur bendruomenėje dirba žmonės. Net jeigu pavaldiniui atrodo kad jo pasirinktas užduoties atlikimas geresnis, nei nurodė vadovas, vis dėl to geriau, kad jis klausytų vadovo, nes vadovas veda komandą savo numatytu (nebūtinai idealiu) keliu link tikslo. Jeigu vienas žmogus savo kompetencijos srityje norės daryti "geresnį" sprendimą, jis gali neatitikti tos bendros krypties, kurią numatė vadovas.
* Šeimoje klusnumas gali reikšti meilę ir pagarbą sutuoktiniui, kai paklūstama ne dėl to, kad taip man atrodo geriausia, o dėl to, kad taip prašo mano sutuoktinis.
* Klusnumas - pirmiausia ir geriausia priemonė prieš puikybę.
* Klusnumas nereiškia laisvės praradimo. Ir priešingai tai kad žmogus paklūsta vien savo norams, nereiškia kad jis yra laisvas, nes visi gyvūnai paklūsta savo instinktams, ir net negali elgtis kitaip. Būtent žmogaus galia paklusti ne savo norams, o kitam žmogui, arba ankstesniam/užsibrėžtam savo sprendimui (klausyti savęs teigiama prasme ), rodo stiprią žmogaus valią.
* Kaip paklusti Dievui? Daugelis žmonių sustingsta apatijoje, nes jie kaltina kitus, kad jie neleidžia jiems atsiskleisti; kaltina tėvus, aplinkybes, laikmetį, dėl kurių negali realizuoti visų geriausių savo savybių ir dėl to nedaro nieko. O gal kaip tik dabartinės aplinkybės ir yra tos, kurios labiausiai padeda man atsiskleisti pagal Dievo valią?
Menas: priimti dabartinę situaciją su dėkingumu.
Citata iš: kukulis spalio 11, 2015, 13:06:50
* Klusnumas reikalingas visur, kur bendruomenėje dirba žmonės. Net jeigu pavaldiniui atrodo kad jo pasirinktas užduoties atlikimas geresnis, nei nurodė vadovas, vis dėl to geriau, kad jis klausytų vadovo, nes vadovas veda komandą savo numatytu (nebūtinai idealiu) keliu link tikslo.
Argi visur? Pas mane darbe vadovė ne visai kompetetinga specifiniais klausimais, prie kurių aš dirbu, tad dažnai tenka dialoguoti ir įrodinėt, kad jos pasirinktas sprendimas netinka. Beto mes savo grupelėje (darbe) surengiam "brainstormingus" ir ginčyjamės, kad tokiu būdu atrastume geriausią variantą. Toks klusnumas, apie kokį rašai, ko gero reikalingas tik dvasinėj srityje.
Katalikai.lt (http://www.katalikai.lt/index.php?id=203)
Sąžinės patikrinimo klausimuose yra toks punktelis:
CitataII.7. Ar buvau klusnus, pagarbus ir ištikimas savo teisėtiems vyresniesiems?
Pamenu, dar vaikystėje buvau mokyta, kad tėvų neklausyti galima tik vienu atveju - jei jie moko ko nors prieš Dievą. Tas pats ir su "teisėtais vyresniaisiais" :)
Ačiū, kukuli, labai svarbios ir šiuo metu itin aktualios man mintys. Ypač dvi iš jų tiesiai į širdį - dėl puikybės ir dėl esamų aplinkybių. Oi kaip sunku ,,perlipti" per savo išdidumą ir paklusti, ypač sutuoktiniui, ypač ten, kur, rodos, jis toks neteisus... Sukandus dantis bandau įveikti savo ,,teisumą", o dažnai ir nepavyksta :(. Ir aplinkybės vis atrodo itin nepalankios mano ėjimui link Dievo: netikintis vyras, vaikai, o iš tiesų, ar tikrai taip?.. Gera tema - paklusnumas :)
Citata iš: Silvija spalio 11, 2015, 15:58:54
Tas pats ir su "teisėtais vyresniaisiais" :)
Sakykim tikintis privalomoje karineje tarnyboje. Siunciamas i karo zona, ir privalo pagal "teisetos vyresnybes" isakyma numesti bomba, kur gali zuti civiliai. Ir..ka tada?
Yra buvę istorijoje tokių atvejų, kai tikintys pasipriešina karo vadų nurodymams, bet dabar pavyzdžių nepateiksiu. Klusnumas Dievui visada turi būti viršesnis už klusnumą žmonėms, tik šiandien dažnai jau tampa tai tikru žygdarbiu kolektyvuose, kur viešpatauja žmonių taisyklės :(
Nuolankumas Dievui ir klusnumas valdžiai. Be nuolankumo Dievui nebus paklusimo vadovybei. Per nepaklusnumą vadovybei mes pamatome, jog stingame nuolankumo Dievui. Lygiai kaip per meilės darbus artimui pamatome mylį Dievą.
Pats vadovaujuos klusnumu sveiko proto (logikos) ribose, pvz: ėjome mieste kartu su viršininku darbo reikalais. Aš nusprendžiau sutrumpinti kelią ir kirtau kelią ne pėsčiųjų perėjoje, įstrižai, o mano vadovas sakė, jog eičiau per pėsčiųjų perėją. Antrą kartą irgi - perėjau gatvę bet kur, o mano viršininkas ėjo kampais pakol daėjo iki pėsčiųjų perėjos ir po to ilgai man moralizavo, jog nesilaikau kelių eismo taisyklių, kad tipo padariau nuodėmę ir turiu eit išpažinties... jeigu eitume trečią, ketvirtą ir kt kartą toje vietoje vėl eičiau bile kur per gatvę, trumpindamas kelią. :ashamed:
O jei pats esi tuo vyresniuoju, "teisėta valdžia"? :)
http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,971.msg16455/topicseen.html#msg16455
Girdėjau, kad dabartinės Izraelio ginkluotosios pajėgos - yra vienintelė kariuomenė, kurioje galioja tvarka, kad religingi žydai gali nevykdyti vado įsakymo, jeigu tai tai prieštarauja jų religiniams įsitikinimams. Gal kas daugiau žinote apie tai?
Taip pat judaizme yra įsakymas, išplaukiantis iš Dievo įsakymo "nesilenksi stabams ir netarnausi jiems", kad esant tam tikroms aplinkybėms, kai tave verčia išduoti tikėjimą, tarnauti stabams, užmušti kitą žmogų, tai privalai mirti, bet neišduoti Viešpaties savo Dievo nei savo tikėjimo. Panašiai 18 a. pasielgė grafas V. Potockis, kuris priėmė judaizmą, o krikščionys už tai jį sudegino :(
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-05-25-medis-ant-grafo-valentino-potockio-kapo/82801 arba
http://shtetl.lt/lt/person/228,abrahamas-ben-abrahamas-ger-cedekas-valentinas-potockis-/
ps teisybės dėlei reikia pasakyti, kad rašytinių šaltinių apie minėtą grafą atrodo nerasta (o ir neieškota ir netyrinėta), bat ką gali žinoti, gal dar atsiras :)
"* Klusnumas - pirmiausia ir geriausia priemonė prieš puikybę."
Net labai abejoju.
Grupelių dažna problema, kad nesilaikoma pačios pagrindinės TAISYKLĖS "Visada dalinamės tik pirmu asmeniu – kaip dalykus išgyvenu aš asmeniškai." Tame skaičiuje ne kažkaip miglotai/aplamai, bet aiškiai ir konkrečiai. Jei taip nėra, keliu klausimą ko ten eiti?!
Antra vertus pvz.
Tas daug daro, kas daug myli.
Tas daug daro, kas gerai daro. Gerai gi daro, kuris savo valią palenkia bendrai gerovei.
Dažnai tai, kas yra vadinama meilės darbu, yra ne kas kita, kaip sau naudos ieškojimas, nes retai palinkimai, savo valios ieškojimas ir atlyginimo viltis neturi įtakos mūsų veiksmams.
Tomas Kempietis
Jei gerai įsigilinus, galiu pastebėti jog realybėje "klusnumą" lengvai paverčiu "manipuliacija" , manipuliaciją-egoizmui... O kita karta ipročius vadinu tarnystėmis. Tarnystę - šventumui. Šventumą - puikybei.
Einu į maldos grupeles nes to prašo Evangelija, bet ištiesų yra...
Einu į Mišias, nes ....
Plaunu grindis, ruošiu maistą todėl, kad tau to reikia (paprašei) bet tai daryčiau, vistiek jei net tavęs nebūtų ...
Išmečiau šiukšles (tu to norėdavai), nes vakare ...
Susirinkime būnu garsiausias, ne todėl, kad tai turi įtakos atliekam darbui ir/ar uždarbiui, bet ...
Galima be galo pletoti.
Ty sakau klusnumas, nėra pirmasis ginklas prieš puikybę.
Klusnus tai ir neturiu puikybės?!
Netiesa.
LK 11, 37–41 Vienas fariziejus pasikvietė Jėzų pietų. Įėjęs į vidų, jis tiesiog užėmė vietą prie stalo. Tai matydamas, fariziejus nusistebėjo, kad jis nenusimazgojo rankų prieš valgį.
O Viešpats kreipėsi į jį: ,,Kaip tik jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nelabumo. Neišmanėliai! Argi išorės kūrėjas nėra sukūręs ir vidaus?! Verčiau duokite žmonėms iš savo vidaus tarsi išmaldą, ir viskas jums bus nesutepta".
Klausyti, klausti, paklusti- gairės , kurių reikėtų paisyti.
Rom 1,5: Tikėjimo klusnumas: a. klusnumas, kylantis iš tikėjimo; b. klusnumas tikėjimui (Dievo apreiškimui); c. klusnumas, kurį sudaro pats tikėjimas Dievu.
Taip Vida. Būtent klusnumas Dievui.
Bet nėra taip paprasta kaip atrodo.
Iš vidaus žmogus gundomas tais dalykais, kurie yra jo širdyje, iš jos išeina ir gundo žmogų. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra aiškiai pasakęs, kad iš žmogaus vidaus, iš jo širdies, kyla nuodėmingi, netyri ketinimai ir norai, kūno gašlumas, kuriais žmogus gundomas (plg. Mt 15,19). Žmogų gundo ne tik velnias, bet ir žmogiškasis pyktis, pikti kėslai, įpročiai, blogi norai, vidinis pritarimas nuodėmei ir jos neigimas, kas išeina iš netyros širdies.
Iš išorės: aštuntieji velnio gundymo vartai atsiveria žmogaus viduje per išorinius dalykus ir dingsta, tai yra per visa tai, kas patenka į žmogų iš išorės per jausmus, kurie yra tarsi dvasios langai. Tie išoriniai dalykai nėra blogi patys savaime, tačiau per jausmus jais žmogus gali būti gundomas ir išprovokuojamas blogiui ir nuodėmei.
Tokie yra aštuoni gundymo būdai, nepriklausantis nuo to, ar žmogus gyvena pasaulyje , ar vienuolyne.
Su šiais aštuoniais gundymais – iš nugaros, iš priekio, iš kairės, iš dešinės, iš viršaus, iš apačios, iš vidaus ir iš išorės – reikia kovoti blaivumu, tai yra dėmesingumu, atsargumu, dvasios ir kūno budrumu ir budėjimu, blaiviu pamatuotu mąstymu. Reikia būti blaiviu ir mąstančiu, dėmesingai sekti savo mintis ir poelgius, kita vertus, reikia nuolat maldoje tarti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardą, ir toji malda turi būti nepaliaujama. Kitais žodžiais tariant, šventieji tėvai sako, kad kova prieš visus gundymus ir aistras yra štai kame: reikia saugoti nuo pagundų savo protą ir kūną – tai mūsų rūpestis ir žygdarbis, kita vertus, reikia nepaliaujamai malda šauktis į pagalbą Visagalį Viešpatį Jėzų Kristų. Pagrindine laikoma Jėzaus malda: ,,Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs nusidėjėlio".
Iš knygos ,,Didysis senolis Kleopas, rumunų stebukladarys".
http://www.egzorcistas.lt/teorines-ir-praktines-izvalgos/informaciniai-straipsniai/senolis-kleopas-apie-astuonis-zmogaus-gundymo-budus-ir-kova-su-jais
Na, mūsų maldos grupelėje irgi buvo toks klausimas:
Ką daryti, jei viršininkas liepia vienaip, o sutuoktinis kitaip? Pvz. viršininkas liepia dirbti viršvalandžius, o žmona prašo kad ateitum anksčiau namo, nes ji pavargusi prižiūrėdama kūdikį, ir nori miego.
Ta prasme visiems niekad neįtiksi, ir tada žmogus renkasi ko klausyti. T.y. būtina kiekvienam pasirinkti ko klausai labiausiai.
Pavyzdys su bombomis - geras pavyzdys. Ta prasme, kad Dievo reikia klausyti labiau negu žmogaus.
Bet.
Mes visad šokam į kraštutinumus. Pavyzdį su bomba mėgstame pritaikyti paprastuose kasdieniuose dalykuose, kur viršininkas ar kas kitas liepia padaryti paprastą dalyką, o mes neklausome, nes sakome: "o jeigu lieps mesti bombą". T.y. pradedame gudrauti, pataikaudami savo silpnybėms. Šitą dalyką reikia labai mokėti savyje pastebėti ;)
Tai žinoma Kukuli.
Po 5 - 10 metų su viršininku negyvensi. Per ta laiką vaikai užaugs...
Ir su žmona didžiulis klausimas...
Turi tik šiandiena.
Ta prasme, paklusti žmonai, kad gyventum? Ar tai tinkamas motyvas? :o
:)
kaip čia toks klausimas pasigamino?
Logine seka:
CitataPvz. viršininkas liepia dirbti viršvalandžius, o žmona prašo kad ateitum anksčiau namo, nes ji pavargusi prižiūrėdama kūdikį, ir nori miego.
Ta prasme visiems niekad neįtiksi, ir tada žmogus renkasi ko klausyti. T.y. būtina kiekvienam pasirinkti ko klausai labiausiai.
Tu atsakai kukuliui:
CitataPo 5 - 10 metų su viršininku negyvensi. Per ta laiką vaikai užaugs...
Ir žmona didžiulis klausimas...
Klausimas: ar nori pasakyti, kad reikia įtikti (paklusti) žmonai iš išskaičiavimo? Kokia buvo tavo mintis?
Rašydamas tai tikrai neturėjau galvoje "iš išskaičiavimo" (jei aš šį terminą vienodai suprantu).
Kas yra "išskaičiavimas" kai kalbame apie VIENA KŪNĄ?
Kas yra DARBDAVYS?
Kas yra būti TĖVU?
Kas yra BAŽNYČIA ir kas yra DIEVAS?
Mano klausimai nereikalauja viešo atsakymo plėtoti šiai temai.
Citata iš: Kaštonas spalio 13, 2015, 11:30:28
Rašydamas tai tikrai neturėjau galvoje "iš išskaičiavimo" (jei aš šį terminą vienodai suprantu).
Tai gerai :) aš taip ir galvojau, tik norėjau pasitikslinti, kad nebūtų nesusipratimų ;)
Kažkur skaičiau, kad klusnumas yra viena patikimiausių priemonių atskirti blogio veikimą nuo Dievo. Mat blogis gali imituoti nuolankumą, bet klusnumo ne ("netarnausiu!"), todėl ir tiriant Šventųjų bylas (t.y. svarstant ar juos skelbti šventaisiais), klusnumas turi didelį svorį.
Čia galbūt būtų įdomu išsiaiškinti esminius skirtumus tarp paklusnumo ir nuolankumo, nes iš pirmo žvilgsnio jie lyg ir panašūs. :-\
Citata iš: Tomas M. spalio 13, 2015, 14:57:14
Čia galbūt būtų įdomu išsiaiškinti esminius skirtumus tarp paklusnumo ir nuolankumo, nes iš pirmo žvilgsnio jie lyg ir panašūs. :-\
Dorybių sąraše minimas
nuolankumas (dvasios neturtas), kuris priešinamas su
puikybės yda. Ne klusnumas, kaip minėjo kukulis. Klusnumas greičiau jau yra hierarchinis dalykas. Koks nors nuolankus Dievo tarnas vyskupas neturi paklusti nuolankiam Dievo tarnui klebonui.
Aš tai irgi skaičiau ne vieną kartą ir taip pat girdėjau kalbant, kad Šventosios Dvasios veikimas atpažįstamas pagal šiuos tris dalykus:
* Pamaldumas,
* Bendruomeniškumas,
* Klusnumas.
Kai vieno iš šių punktų nėra, tai visad yra įtarimas, kad veikia ne Šventoji Dvasia, o kažkokia kita dvasia.
P.S.
Aišku, paklusnumas ne tas pats kaip nuolankumas. Šventieji tik sako, kad per paklusnumą įgyjamas nuolankumas. Gal būt yra ir kiti nuolankumo įgijimo būdai .. nežinau.
Neteisinga rašyti, kad veikimas atpažįstamas pagal tris dalykus. (Taip pat neteisinga rašyti priešingai jei trūksta bent vieno.)
Žemiau trumpa SANTRAUKA.
Tikėjimas tapo gyvas. Tapo panašus į žinojimą.
Antgamtinis pasaulis tapo tikresnis nei gamtinis.Kristaus kryžius ir prisikėlimas imami pažinti ne tik kaip praeities įvykis.
Trumpai tariant, Jėzus Kristus mums yra tikras asmuo, mūsų Viešpats, veikiantis mūsų gyvenime.
Skaitant N. Testamentą tarsi visa jame pažodžiui būtu tikra, tikra dabar, kiekvienas žodis, kiekviena eilutė.
Malda ir sakramentai tapo kasdienė duona.
Meilė Šv, Raštui, meilė Bažnyčiai.
Bendrystė su Tėvu, Sūnumi ir Šv. Dvasia.
Vedimas į didesni klusnumą Viešpačiui.
Dvasios vaisiai. Charizmos. Gydimai. Evangelizacija.Šlovinimas ir garbinimas.
Gyvenimo džiaugsmas.
Job:11:7 Ar gali tyrinėdamas suprasti Dievą? Ar gali tobulai suprasti Visagalį?
Iz:55:8 Nes mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai-ne jūsų keliai,-sako Viešpats.-
Jn:3:8 Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios".
Ef:3:19 ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės
Nežinau, tą Šventosios Dvasios atpažinimą sakė kun. Arnoldas Valkauskas.
O be to apie paklusnumo naudą rašė visi šventieji.
Tau bile prieštaraut :D
Na kodėl prieštarauti. :) juk galima papildyti. Galime dėl "mano" sąrašo tikrumo atsiklausti tavo palydėtojo, kun. Arnoldo Valkausko?!
Pvz. Asmuo kuris domisi dar ir kitomis religijomis, taip pat gali būti apibūdintas it tavo sąraše. Sektantai taip pat papuola į tavo sąrašą. Davatkos. Asmuo kuris "pasimeldžia" ant kelmelio ir tt.
Yra tokių "pagonių" kurie net nenutuokia apie kažkokia Dvasią labiau darbuojasi, Jo labui, už mus kartu sudėjus.:D (tie atvejai kuriuos vardiji kaip neva galimai jau veikiami kažkokios dvasios)
Šie trys punktai tinka kalbėti BENDRAI, bet kalbėjimas bendrai laiką gaišina.
Knygas ir aš skaitau Kukuli. :D
Klusnus KAM?
Ps pasižiūrėk jei nematei
"Istorija paprasta ir jai stinga gilesnių psichologinių personažų motyvų, nors gal religingiems žmonėms psichologija ir nesvarbi, juk tikėjimas pirmiausia reikalauja paklusnumo. Tačiau ..."
http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,1180.0.html
"Klusnus kam?"
Esminis klausimas.
Žiūrim, ką sako Raštas : įvedus biblija.lt (http://biblija.lt) į paiešką "klusnus" ar paklusti" galima greitai peržvelgti ir Seną, ir Naują testamentus (bet greit peržvelgi - greit ir užmiršti :)). Reikalas aiškus - pirmiausia reikia paklusti Dievo įsakymams - danguje tvarka kaip ledas, bet žemėje - jau painiava.. Įdomiausia pasirodė šita vieta:
Citatavisuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, paklusdami vieni kitiems dėl Kristaus baimės. Ef 5, 20-21
Gal santykiuose tarp žmonių šituo ir reiktų remtis, kai tampa neaišku?..
Dievo baimės dovana, apie kurią kalbame šiandien, užbaigiamas katechezių ciklas apie septynias Šventosios Dvasios dovanas. Ši dovana nereiškia, kad reikia bijoti Dievo: gerai žinome, jog Dievas yra Tėvas, jis mus myli, nori mūsų išganymo ir visuomet atleidžia, visuomet; todėl nėra priežasties jo bijoti! Tačiau [pagarbi] Dievo baimė yra Dvasios dovana, kuri mums primena, kokie esame maži Dievo ir jo meilės akivaizdoje, ir kad mūsų gėris yra nuolankiai, su pagarba ir pasitikėjimu atsiduoti į jo rankas. Tai yra Dievo baimė – atsidavimas taip labai mus mylinčio Tėvo gerumui.
Kai Šventoji Dvasia apsigyvena mūsų širdyje, ji įkvepia savo paguodos bei ramybės ir leidžia mums pajusti, kokie maži esame, turėti nuostatą – kurią Evangelijoje primygtinai siūlo Jėzus – atiduoti visus savo rūpesčius bei lūkesčius Dievui ir jaustis apgaubtiems bei palaikomiems jo šilumos ir apsaugos, panašiai kaip vaikas su savo tėčiu! Štai ką padaro Šventoji Dvasia mūsų širdyse: ji leidžia mums jaustis kaip vaikams mūsų tėčio glėbyje. Šia prasme suprantame, kad Dievo baimė mumyse įgyja klusnumo, dėkingumo bei garbinimo formą ir pripildo mūsų širdį vilties. Dažnai mes nesugebame įžvelgti Dievo plano ir suvokiame, kad neįstengiame patys sau užtikrinti amžinojo gyvenimo ir laimės. Būtent mums išgyvenant savo ribotumą ir vargingumą Dvasia mus paguodžia ir leidžia suvokti vienintelį svarbų dalyką – leistis būti Jėzaus vedamiems į Tėvo glėbį.
Štai kodėl mums taip reikia šios Šventosios Dvasios dovanos. Dievo baimė leidžia suvokti, ...
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-05-24-dievo-baimes-dovana/131055
Taip,
dėl Viešpaties baimės.Vis dėlto, Laiško efeziečiams 5 skyriuj, iškart po pamokymo paklusti vieni kitiems, apaštalas duoda patarimus sutuoktiniams, kur santykiai apibrėžiami jau kitaip. Kukulio duotame pavyzdyje, kai vyrui reikia rinktis tarp žmonos ir viršininko,
paklusimas turėtų vadintis (ir būti!)
meile sutuoktinei.
Citata22 Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, 23 nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva, – jis, kūno gelbėtojas. 24 Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visur kur teklauso vyrų.
25 Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, 26 kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, 27 kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. 28 Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. 29 Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią. 30 Mes gi esame jo kūno nariai. 31 Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. 32 Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią. 33 Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą.
Šita paslaptis yra didelė, sako apaštalas... matyt Dievo atsižvelgta į skirtingas prigimtis :-\. Kartais nutinka, kad viskas vyksta atvirkščiai - vyras paklūsta, o moteris myli jį... kaip vaiką. Nes šeimos rate ir vaikams galioja
paklusnumo pamokymas (Kol 3), bet toks santykis tarp žmonos ir vyro iškreipia prigimtis.
Citata20 Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes toks klusnumas patinka Viešpačiui. 21 O jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baugštūs.
Na, taip, Silvija. :) Vyro poreikis yra būti gerbiamam, o moters poreikis pagal apaštalą Paulių yra būti mylimai. O:-) Ir iš tikrųjų kartais būna toks poreikių nesuderinamumas šeimoje ar draugystėje. Pvz., vyras nori pabūti vienas, kad galėtų pailsėti, o moteris pradeda jį kalbinti, nes jai reikia pasijusti mylimai, ir visaip kitaip tampyti. Čia, sakyčiau, ir būna užprogramuotas konfliktas, atsirandantis dėl skirtingų vyro ir moters poreikių (apie tai iš pažįstamų sutuoktinių porų sužinojau O:-) ), kuriuos jie bando reikšti vienu ir tuo pačiu metu. Išeitis iš konflikto? :-\
Šventasis Raštas randu vadinamas gyvenimo knyga, sąlygų rinkinys. Kitoje vietoje kitas pamokymas pagal ūgį.
29 Sakau jums, broliai: laikas trumpas! Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų,
Klusnumas " žmonai " tuo nesibaigia. Todėl, kad Rom:7:14 Nes mes žinome, kad įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmei.
Viešpaties baimė yra Šventosios Dvasios DOVANA kurią gauname po to kai ... " Būtent mums išgyvenant savo ribotumą ir vargingumą Dvasia mus paguodžia ir leidžia suvokti vienintelį svarbų dalyką – leistis būti Jėzaus vedamiems į Tėvo glėbį."
"Būtent mums išgyvenant savo ribotumą ir vargingumą " to padaryti neįmanoma kitaip nei MALDOJE. Ty vėl Šventosios Dvasios DOVANA.KLAUSYTIS. Kol:4:2 Nuolat melskitės, budėdami ir dėkodami; Jn:10:4 Išsivaręs savąsias avis, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą.
---------------------------------------------------------------------------------------------------
Skaityti: Iš 3,1-14; Ps 18; Jn 14, 8-14.
KBK 28, 205-206, 222-227.
1. Kokiu būdu Dievo buvimas pastebimas tavo kasdienybėje?
2. Aprašyk vieną ar kelias situacijas kai tau atrodė, kad Dievo artumas
pasitraukia nuo tavęs. Kaip tada jauteisi?
3. Kokiu būdu męs galime pažinti Gyvąjį Dievą?
4. Remdamasis Katalikų bažnyčios katekizmo paragrafais 222...227 papasakok
kokios buvo susitikimo su Gyvuoju Dievu pasėkmės tavo gyvenime.
5. Su kokia didžiausia kliūtimi tu susidūrei ieškodamas Dievo?
6. Aprašyk klaidingus Dievus kuriuos buvai susikūręs arba kuriais sekei savo
gyvenime.
7. Kiek stipriai tavo gyvenimas liudija apie Gyvąjį Dievą gyvenantį tavyje?
VEIKSMŲ PLANAS
Ateinančią savaitę aš stengsiuosi labiau pastebėti Dievo buvima mano gyvenime:
pastebėdamas Dievą paprastuose savo gyvenimo dalykuose.
Įsivaizduodamas Mozę stovintį prieš degantį krūmą ir galvodamas apie
savo jausmus.
kiekvieną dieną paskirdamas kelias minutes ieškodamas Dievo veikimo
įrodymų mano gyvenime.
Kaštonas iš kart pradeda nuo kosmoso, t.y. nuo didelių dalykų. :swoon:
O reikia pradėti nuo mažų. "Kas ištikimas mažuose dalykuose, tam bus patikėti dideli".
Pradėjimas nuo kito galo, manyčiau, rodo žmogaus puikybę.
Tai todėl klausimus "surašiau" nuo "paprastų" dalykų.
"* Klusnumas - pirmiausia ir geriausia priemonė prieš puikybę."
"O reikia pradėti nuo mažų. "Kas ištikimas mažuose dalykuose, tam bus patikėti dideli"."
Na juk tu pirmas prakalbai apie Šventosios Dvasios VEIKIMĄ. Kosmosą. :D
Klausimai kuriuos paėmiau skirti vyrų maldos grupės susirinkimams. Maldai, PASIDALINIMAMS grupelėse. Šitie klausimai paimti iš pirmos "pamokos".
Ar tave tai domina?
Citata iš: Augustas spalio 15, 2015, 04:59:54
Na, taip, Silvija. :) Vyro poreikis yra būti gerbiamam, o moters poreikis pagal apaštalą Paulių yra būti mylimai. O:-) Ir iš tikrųjų kartais būna toks poreikių nesuderinamumas šeimoje ar draugystėje. Pvz., vyras nori pabūti vienas, kad galėtų pailsėti, o moteris pradeda jį kalbinti, nes jai reikia pasijusti mylimai, ir visaip kitaip tampyti. Čia, sakyčiau, ir būna užprogramuotas konfliktas, atsirandantis dėl skirtingų vyro ir moters poreikių (apie tai iš pažįstamų sutuoktinių porų sužinojau O:-) ), kuriuos jie bando reikšti vienu ir tuo pačiu metu. Išeitis iš konflikto? :-\
Geras klausimas :thumbup: Nes atsakymas vėlgi - įsi
klausyti ko nori kitas :), juk tuokiamasi, kad padaryti vienas kitą laimingu.
Taigi, išeina, kad kukulis jau pačioje pradžioje buvo teisus, naudodamas
klusnumo terminą, jei tai reiškia išgirsti/suprasti kitą. Aš čia be reikalo keliu bangas :ashamed:, tikiuos nepykstat? (Kalbantis tiesiog ir pats lengviau išsiaiškini kas prie ko O:-))
Be Kristaus negali (pa)daryti vienas kito laimingu. Neturi ką duoti...
"be Jėzaus nieko negalime padaryti"
Tomas vakar labai gražią maldą įkėlė. ;)
Tai nesakau, kad tai vienintelis tikslas ar kad krikščioniškoje šeimoje tai įmanoma be Dievo :)
Citata iš: Kaštonas spalio 15, 2015, 11:18:03
Na juk tu pirmas prakalbai apie Šventosios Dvasios VEIKIMĄ. Kosmosą. :D
Klausimai kuriuos paėmiau skirti vyrų maldos grupės susirinkimams. Maldai, PASIDALINIMAMS grupelėse. Šitie klausimai paimti iš pirmos "pamokos".
Ar tave tai domina?
Apie kokias pamokas tu kalbi?
Citata iš: Silvija spalio 15, 2015, 11:41:23
Tai nesakau, kad tai vienintelis tikslas ar kad krikščioniškoje šeimoje tai įmanoma be Dievo :)
:-\ Apskritai be Dievo niekur neįmanoma būti laimingu - nei krikščioniškoje šeimoje, nei nekrikščioniškoje šeimoje, nei gyvenant viengungystėje. Apskritai tokio tikslo galbūt neturėtų būti iš viso, ypač tuokiantis. :-\
Jei jau vėl kalbam apie vyrus ir moteris, tai verta žinoti, kad štai šitoje Pradžios knygos eilutėje
CitataVIEŠPATS Dievas tarė: ,,Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką"
pajuodintas žodis pačių žydų yra verčiamas ne "tinkamą", bet "
priešingą". Jaučiu, kad taip ir turėtų būti verčiama - perdaug jau mes nepanašūs esam., netik išore, bet ir vidumi..
Tai bent Dievo išmintis :)
ps
ir labai cia tinka Silvijos citata:
CitataŠita paslaptis yra didelė, sako apaštalas... matyt Dievo atsižvelgta į skirtingas prigimtis.
:)
Citata iš: Silvija spalio 15, 2015, 11:24:03
Geras klausimas :thumbup: Nes atsakymas vėlgi - įsiklausyti ko nori kitas :), juk tuokiamasi, kad padaryti vienas kitą laimingu.
Kažkaip mums reiktų įprasti, kiekvieną kartą svarstant temas, pirmiausiai pradėti nuo žodžio etimologijos :thumbup:
Citata iš: Augustas spalio 15, 2015, 13:33:37
:-\ Apskritai be Dievo niekur neįmanoma būti laimingu - nei krikščioniškoje šeimoje, nei nekrikščioniškoje šeimoje, nei gyvenant viengungystėje. Apskritai tokio tikslo galbūt neturėtų būti iš viso, ypač tuokiantis. :-\
:thumbup: Aplenkei.
Citata iš: Varlė keliauninkė spalio 15, 2015, 14:24:21
pajuodintas žodis pačių žydų yra verčiamas ne "tinkamą", bet "priešingą". Jaučiu, kad taip ir turėtų būti verčiama - perdaug jau mes nepanašūs esam., netik išore, bet ir vidumi..
Tai bent Dievo išmintis :)
Gal išganymo planas toks? :)
Ps Kukuli, ten pratybos
Citata iš: Kaštonas spalio 15, 2015, 17:33:42
Citata iš: Augustas spalio 15, 2015, 13:33:37
:-\ Apskritai be Dievo niekur neįmanoma būti laimingu - nei krikščioniškoje šeimoje, nei nekrikščioniškoje šeimoje, nei gyvenant viengungystėje. Apskritai tokio tikslo galbūt neturėtų būti iš viso, ypač tuokiantis. :-\
:thumbup: Aplenkei.
Na, taip lengvai aš jums nepasiduosiu :P
Kaip suprasti "būti laimingu"? Kodėl Jėzaus palaiminimai yra laikomi paradoksais? Gerai Tomas sako, reikia pradėti nuo žodžio etimologijos :-\
Varlė keliauninkė irgi labai laiku ir vietoj įsiterpė, primindama vyro ir moters skirtingumą. Kai kas jau galėtų sakyti, kad krypstame nuo temos, bet aš sakyčiau, kad kaip tik šie dalykai labai siejasi su
paklusnumu, tad verta išsiplėsti.
Apie kito žmogaus "padarymą laimingu" (jo palaiminimą, taip kaip aš suprantu) tegul kalba šios knygos (http://tavorankose.org/forumas/index.php?topic=1193.new#new) autorius.
O apie santuokos tikslus ir vieną svarbiausių - lyčių atbaigimą - čia (http://laiskailietuviams.lt/index.php/1997m-10-lapkritis/8493-santuokos-paslaptis-ir-tikslai).
Tuo norėjau pasakyti, kad nors ir įprasta šnekamaja kalba pavartojau žodį "laimingas", bet puikiai žinau, kad laimė randama visai ne ten, kur daugelis jos ieško. Padėti sutuoktiniui atrasti tą lobį - ar ne tinkamas bendrininkavimas? Aišku,
klusnume Viešpačiui ir gyvenant Jo palaiminimų dvasia.
Padėk mums, Jėzau, kad tai nebūtų vien žodžiai :angel-2:
,padėk mums, Jėzau, kad tai nebūtų vien žodžiai :angel-2:,,
Tegul taip ir būna.
Citata iš: Silvija spalio 15, 2015, 23:47:06
Padėk mums, Jėzau, kad tai nebūtų vien žodžiai :angel-2:
Pati padėk Jėzui tau padėti
Nepatinka kaip parašiau..
Bet taip pat nepatinka, kai visus savo 'kryžius' užkraunam Jėzui, patys nesiruošdami nė pirštelio pajudint..
Čia labiau sau taikau, o ne tau Silvija
Silvija, tikrai atsiprasau taves ir kitu, jeigu jus papiktino mano rytinis komentaras. Eisiu ispazinties :ashamed:
Dėl manęs tai gali nesijaudinti ;)
Nežinau, gal jau matėt tą filmuką apie paklusnumą (https://www.youtube.com/watch?v=7-Dpt_tSa78). :thumbup:
Buvau matęs, bet geras :thumbup:
Kardinolas R. Burke vienoje savo paskaitoje pasakojo, kad vienas senas jo profesorius seminarijoje yra pasakęs savo studentams, kad ten, kur yra nepaklusnumo nuodėmė, ten yra ir nuodėmė prieš skaistybę.
Aišku čia kalba eina apie dvasininkus, bet tai tik dar kartą paliudija, kaip paklusnumas yra svarbus.
Rom 11, 32
Dievas visus įkalino neklusnume, kad visų pasigailėtų.
Ką tai reiškia, ar klusnumas priklauso tik nuo Dievo gailestingumo?
Čia nuoroda į pirmąją nuodėmę
+ žydiška kalbėjimo maniera.
Panašiai kaip: "vieną mylėjo, o kito nekentė", kas reiškia, kad pirmąjį mylėjo labiau nei kitą.
Arba: "geriau būtume mirę nuo Dievo rankos", kas reiškia, kad mirę nuo senatvės. Arba: "Dievas sukietino Faraono širdį".
T.y. visa kad vyksta savaime, priskiriama Dievo veikimui.
Turiu omenyje šitoje vietoje parašymą "Dievas ... įkalino", kas galėtų reikšti, ne kad Dievas įkalino, bet kad neišvengiamai visi esame įkalinti gimtojoje nuodėmėje.
Išeina, kad neklusnumas yra pirmoji (pagal Pilgrimą) nuodėmė, už kurią yra net išvaroma iš rojaus. Dėl to ji mums tapo gimtoji . Ir išeina, kad nėra didesnės nuodėmės už neklusnumą Dievui. Prieš jį turi nublankti net puikybė, laikoma didžiausia nuodėme. Aš normaliai mąstau? (pasitikrint noriu :) )
ir taip ir ne ...
neklusnumas Dievui dėl puikybės
neklusnumas, nevykdymas nurodymų, veiksmas; puikybė širdies nusiteikimas
kadangi žmogaus centras širdis, tai ir širdies nusiteikimas lemia visus veiksmus
Gerai
Tada dėl Adomo ir Ievos.
"Neklusnumas Dievui dėl puikybės" - iš kur pas juos puikybė, jeigu jie buvo sukurti tobuli (pasakė, kad tai labai gera)? Atėjo iš išorės ar vistik nevisai tobuli?
Tai ar gali būti VISADA labai gerai?
Labai paprasta.
Net ir tada kaip ištisai visada gerai tampa nuobodu :D
Kita vertus.
Sakykime esant tokioje būsenoje "kai viskas gerai" tampame nebudrūs.
Tai nesunku išmėginti praktiškai. :D
Ps
Žmogus sukurtas pagal Dievo PAVEIKSLĄ. 100% gėris.
Mite rašoma:
Šviesos angelas turėjo tarnauti žmogui. Šis atsisakė todėl, kad šis....
Ateina nianka (auklė) siūlo Ievai, obuolį!
Mes gi tikrai pažinome kas yra gera ir kas yra bloga. Bet numirėm...
PPS
Lygiagrečiai maži vaikai, kurie tiki viskuo ką sako suaugę.
Žmogus buvo apdovanotas laisva valia, galia sakyti taip arba ne. Gali pasirinkti.
Adomas būdamas asmeniniame santykyje su Dievu gebėjo tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku sakyti tinkamą - arba taip arba ne.
Tačiau gebėjo pasirinkti laisvai, ne prievarta, kol ...
Šėtono sugundytas ir suviliotas jis panoro tapti kaip Dievas, tapti pats sau tikslu, skirti (nuspręsti) kas gera, o kas bloga, (bloga ar gera man) kas esmėje yra puikybė.
Adomas ir liko tobulas kūrinys, bet neklusnumu save nusi-dėjo į netinkamą vietą ir atsidūręs netinkamoje vietoje "pabėgo" iš Dievo akiračio - Adomai, kur tu ?
Netekęs ryšio su Dievu, Adomas kartu neteko ir gebėjimų tinkamai atlikti jam pavestą užduotį.
Televizorius (tobuliausias šių dienų 3D modelis) gali parodyti nuostabų filmą, tačiau jei jis nebus įjungtas į elektros tinklą jo tobulumas negebės pasireikšti. Taip ir Adomas neklusnumu buvo "išjungtas" iš Dievo, iš būties šaltinio ir jau negalėjo atlikti paskirtos užduoties.
"Žmogus buvo apdovanotas laisva valia, galia sakyti taip arba ne. Gali pasirinkti.
Adomas būdamas asmeniniame santykyje su Dievu gebėjo tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku sakyti tinkamą - arba taip arba ne."
Matai, kad negebėjo. :/
pvz. Jei sakysiu šok iš antro aukšto, tu žinai, kad šokęs susilaužysi koją.Adomas ir Ieva to nežinojo. Iš ten ir kylą noras "būti kaip Dievas"
Pasirinkti gebėjo (kalba apie suvokimą), žinojo taip pat, bet nepatikėjo ...
Tačiau dėl laisvos valios taip pat galėjo atlikti veiksmą tokį kokį reikia arba tokį kokio nereikia t. y. priešingą veiksmą.
Reikia atskirti suvokimą (mąstymą), mintis (ketinimus) nuo veiksmo.
Gebėjo suvokti teisingai, teisingai žinoti apie situaciją būnant santykyje su Kūrėju,
bet laisva valia įgalina veiksmą atskirti nuo suvokimo, net Kūrėjas neperžengia laisvos valios,
todėl neklusnumo veiksmu žmogus "išbandė" savo laisvos valios gebėjimą atsiskirti veiksmą nuo minties ir nors žinojo pasekmes, bet veikė priešingai.
Pradėkime nuo to, kad Adomas yra visi vyrai, o Ieva visos moterys. Ar sutinki su tuo?
It tai buvo labai gera!?
Citata iš: Kaštonas spalio 28, 2015, 08:15:25
"Žmogus buvo apdovanotas laisva valia, galia sakyti taip arba ne. Gali pasirinkti.
Adomas būdamas asmeniniame santykyje su Dievu gebėjo tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku sakyti tinkamą - arba taip arba ne."
Matai, kad negebėjo. :/
pvz. Jei sakysiu šok iš antro aukšto, tu žinai, kad šokęs susilaužysi koją.Adomas ir Ieva to nežinojo. Iš ten ir kylą noras "būti kaip Dievas"
Šitoje vietoje reikia kurti temą
Pasitikėjimas :)
"Pasitikėjimas :)"
Puiki mintis.
Mano atmintis gal ir ne ypač.
Neprisimenu tokios vietos, kad Dievas sakė Ievai "nevalgyk nuo to medžio".
Pamenate vyrui: "mylėti žmoną", o žmonai - " klausytis vyro". Ar Ieva įsiklausė? Ar Adomas mylėjo? (Tą akimirką, kai šėtonas gundė)
Citata iš: Kaštonas spalio 28, 2015, 09:14:32
Neprisimenu tokios vietos, kad Dievas sakė Ievai "nevalgyk nuo to medžio".
Pradžios knyga 3 skyrius -
1 O žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: ,,Ar tikrai Dievas sakė: '
Nevalgykite nuo jokio medžio sode!'?"
2 Moteris atsakė žalčiui: ,,Vaisius sodo medžių
mes galime valgyti.
Tekste ne vienaskaita, bet ... daugiskaita, tai gal abiems iš karto sakė :-\
Įrašė: Pilgrim
« Įrašytas: Šiandien 15:04:25 »
Tame pačiame skyriuje kalbama, apie žinojimą, akių atsivėrimą, supratimą ir apgavystę.
"Reikia atskirti suvokimą (mąstymą), mintis (ketinimus) nuo veiksmo."
Mintis, svarstymas, sprendimas, veiksmas.
Mintis-logos-valia.
Dar ir dabar (kokius 5000metų) mes ŽINOME. Tačiau...
"daugiskaita, tai gal abiems iš karto sakė :-\"
Jei aš teisingai prisimenu:
Dievas sako Adomui. Adomas sako Ievai.
Pvz. Tau sako Dievas, Tu sakai man, aš galiu tavęs klausytis, o galiu ir ne...
Klausytis
Ieva klausė ką jai sakė žaltys (ne Dievas), Adomas klausė ką sakė Ieva (ne Dievas).. Gerai, pasirinko klausyti ne Dievo balso, o balso iš išorės. Pas hebrajus berods parašyta, kad jie matė balsą vaikšiojantį Edene :) bet jie matė ir žaltį.. Abu buvo matomi akimis.
Ko ir iki kiek reikia klausyti parodė Kristus.
Neaišku ar ten buvo puikybė.. juk ji niekur neminima Biblijoj?
"Neaišku ar ten buvo puikybė.. juk ji niekur neminima Biblijoj?"
Nepamenu.
Ten, tai kur?! Jei TEN tai tas žaltys
Mite, sakoma "netarnausiu aš žmogui"
Kaštonai
- Dievas sako Adomui. Adomas sako Ievai. -
Šventame Rašte neužrašyta tokia seka.
Neparašyta, kad Ieva per penkias minutes obuolį atsikando ir po dviejų su obuoliu pas Adomą stovėjo.
Neparašyta ir kas tas obuolys.
pvz
Lk:16:29 Abraomas atsiliepė: 'Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų klauso!'
Turi Mozę?
Kaštonai, o kokia mitologija tu čia remiesi? :)
Knygomis kurias skaičiau, bei rekolekcijomis kurias čia esu įkėlęs.
(Rekolekcijų seminarus siūliau įkelti.)
Viena iš jų:
http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,1080.msg13772.html#msg13772
Plg.
I. Angelų nuopuolis
391 Mūsų pirmiesiems tėvams apsisprendžiant būti neklusniems, girdėjosi gundantis, Dievui prieštaraujantis balsas,266 iš pavydo įstūmęs juos į mirtį.267 Šventasis Raštas ir Bažnyčios tradicija jį priskiria puolusiam angelui, vadinamam šėtonu, arba velniu.268 Bažnyčia moko, kad iš pradžių tai buvo Dievo sukurtas geras angelas. ,,Nors velnias ir kiti demonai buvo Dievo sukurti iš prigimties geri, tačiau jie patys pasidarė blogi."269 .......................
http://www.katekizmas.lt/kbk1996p2003_p2008-2009gv/N11904.html
o kurioj vietoj pas tave Šventas Raštas?
Jo. Aš irgi tą mitą esu girdėjęs.
Įdomus klausimas: ar dalis angelų nupuolė prieš sukuriant žmogų, ar po žmogaus sukūrimo?
"o kurioj vietoj pas tave Šventas Raštas?"
CS Lewis turėjo problemą. Užduodavo klausymą žinodamas atsakymą.
Turiu ir aš šią problemą. O tu?
Kukuli, papildžiau aną savo komentarą.
Ok
Pirmoje vietoje man Dievas. (to siekiu, kad taip būtu)
Šventasis Raštas it įrankis per kurį kalba man Dievas.
Taip kaip ir per Tave, Piligrimą, Silviją, Kukuli, Donatą, Augustą, Vidą, Zuvi, Tomą, Sigitą (šiame forume). ...
Augustas yra minėjas, kad RKB neprieštarauja slėpinių paanalizavimui iš visų pusių. Todėl aš noriu jums pateikti šita slėpinį iš kito kampo "Adomo ir Ievos nuodėmę"
Citata iš: Pilgrim spalio 28, 2015, 08:10:02
Žmogus buvo apdovanotas laisva valia, galia sakyti taip arba ne. Gali pasirinkti.
Adomas būdamas asmeniniame santykyje su Dievu gebėjo tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku sakyti tinkamą - arba taip arba ne.
Tačiau gebėjo pasirinkti laisvai, ne prievarta, kol ...
Šėtono sugundytas ir suviliotas jis panoro tapti kaip Dievas, tapti pats sau tikslu, skirti (nuspręsti) kas gera, o kas bloga, (bloga ar gera man) kas esmėje yra puikybė.
Taip Adomas turėjo laisva valia pasirinkti Taip arba Ne. Bet šėtonas nesugundė ir nesuviliojo Adomo, nes jis to ir nebūtu galėjas padaryti. Gyvate iš karto atėjo pas Ievą, kodėl? Nes žinojo, kad Adomo nesuvilios. nes Adomas, kaip ir minėjo Pilgrimas, buvo asmeniniame santykyje su Dievu. O Ieva buvo paimta iš Adomo šono. T.y. Kaulas nuo Adomo kaulu. Gaunasi, kad Ieva buvo asmeniniame santykyje su Adomu. Dar kitaip sakant Adomas buvo originalus kurinis, o Ieva išimta iš originalo. Todėl šėtonas nebūtu galėjas suvilioti originalo ir jis tai žinojo. Dabar prie svarbiausio. Kas gi vis tiktai buvo tas uždraustas vaisius? Atsakymas yra "Seksas" Suprantu dabar jūsų reakcijas. Bet pažiūrėkim i Biblija.
(Pr 3:14-15) VIEŠPATS Dievas tarė žalčiui: ,,Kadangi tu taip padarei, esi prakeiktas tarp visų gyvulių ir tarp visų žvėrių. Ant pilvo šliaužiosi ir dulkes ėsi visas savo gyvenimo dienas. 15 Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių; jis kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulną".
Iš čia matome, kad tas žaltys (gyvate) nuo pat pradžių nešliaužiojo pilvu ir nerijo dulkes. Prakeikimas padare žalti toki koki dabar mes ji matome. Ir matome svarbiausia dalyką" Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių" Žalčio palikuonis(jo sėkla) jau buvo Ievoje.
Po akto su gyvate Ieva davė to vaisiaus valgyti savo vyrui (Adomu) ir jis valgė (Pr 3:6)
Čia matom iškarto po akto su žalčiu, Ieva turi akta su Adomu. Štai kodėl Kainas buvo iš piktojo.
(1 Jn 3:12) Ne kaip Kainas, kuris buvo iš piktojo ir nužudė savo brolį. Kodėl nužudė? Kad jo darbai buvo pikti, o brolio – teisūs
Štai kodėl Kristus neatėjo per aktą. Nes jis nebūtų galėjas išpirkti nuodėmes jai butu atėjęs per nuodėme. Štai kas yra ta gimtoji nuodėme, kuria Kristaus kraujas nuplauna, kiekviena kūdiki, kuris ateina į ši pasaulį per gimtąją nuodėmę" per aktą"
" Atsakymas yra "Seksas" Suprantu dabar jūsų reakcijas. Bet pažiūrėkim i Biblija"
Mano tai YPAČ. :swoon:
Žinant, kad medis nuo kurio skynė yra KRYŽIUS.
"Po akto su gyvate Ieva davė to vaisiaus valgyti savo vyrui (Adomu) ir jis valgė (Pr 3:6)
Čia matom iškarto po akto su žalčiu, Ieva turi akta su Adomu. Štai kodėl Kainas buvo iš piktojo."
Kažkodėl kokis tai parnografinis filmas mintyse prasisuko...
Abelis vertėsi gyvulininkyste, o Kainas buvo žemdirbys. Pradžios knygoje rašoma, kad Abelis Dievui aukojo geriausia, ką turėjo, rinktinius kaimenės gyvulius, o Kainas tiesiog aukojo savo derliaus atnašą. Dievas maloniai žiūrėjo į Abelio atnašas. Kainas kas kartą vis labiau pavydėjo ir nužudė savo brolį. Iš teksto matyti, kad tai nebuvo vienkartinis įniršis, nusikaltimas, padarytas impulsyviai. Tai augo laikui bėgant, tuo parodoma, kaip nuodėmė bręsta žmogaus širdyje.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-01-15-sandoros-raktas-i-sventaji-rasta-iii-nojus-ir-jo-seima/93702
1 Jn 3 Visas laiškas trumpai kalbant, kalba Dievo vaikams ty tiems kurie gimė iš ŠVENTOSIOS DVASIOS.
Citata iš: Kaštonas spalio 28, 2015, 12:24:41
Žinant, kad medis nuo kurio skynė yra KRYŽIUS.
Čia turbūt turėjai galvoja Kristu? Nepamiršk, kad buvo du medžiai sodo viduryje. Nes tai ką paminėjai panašu, kad gyvybes medis (Kristus). Ir aplamai, kas gi yra ta nuodėmė? Nes Biblijoje ji minima dažniausiai vienaskaita. Ir tai yra NETIKEJIMAS, o visa kita tik nuodėmes atributai.
Žinau šią nuomonę(seksas) , bet KB taip nemoko.
Tiesiog atskira nuomonė.
"kas gi yra ta nuodėmė?"
Aš esu (pats sau)dievas ! -PUIKYBĖ
"Ir tai yra NETIKEJIMAS"
Netikėjimas Gyvuoju Dievu. Bet TIKĖJIMAS savimi.
Citata iš: Kaštonas spalio 28, 2015, 13:16:19
"Ir tai yra NETIKEJIMAS"
Netikėjimas Gyvuoju Dievu. Bet TIKĖJIMAS savimi.
Taip, ir netikėjimas Dievo žodžiu
"Taip, arba netikėjimas Dievo žodžiu"
1. Kokiu būdu Dievo buvimas pastebimas tavo kasdienybėje?
Patiko istorija apie tiesiakalbį vienuolį, bet kažkodėl man taip jaučiasi, kad ten kalbama ne apie paprastumą, bet apie tiesumą :)
Citata iš: Pilgrim spalio 28, 2015, 08:10:02
Netekęs ryšio su Dievu, Adomas kartu neteko ir gebėjimų tinkamai atlikti jam pavestą užduotį.
Kažkaip man dabar reikėjo šitos minties... kiekviena nuodėmė mus gali taip "sugadinti", kad negalėsime atlikti tai, ką Dievas mus nori atlikti...
Kas liečia seksą - nemaišyti su intymiais santykiais šeimoje, nes seksas yra pagrinde dėl malonumo - tai labai jau didelis loginis šuolis... Juk Dievas pasakė panašiai kaip: dauginkitės ir pripildykite žemę, o juk vaikai ne kopūstuose gimsta. Man ta intymumo idėja atrodo kaip dūmų užsklanda, siekiant paslėpti pagrindinį įtariamąjį - puikybę, nes net atsisakęs "sekso", žmogus gali pulti į puikybę ir būti pasmerktas to pasekoje.
Na taip, jeigu ta "akta" pastatyti kaip pagrindą. Tuomet jis užtemdytu pačia nuodėmę. Bet kalbama apie vaisiu, aktas yra tik tas pats uždrausto medžio vaisius. Aktas tik buvo pačios nuodėmės pasekmė. Netikėjimo į Dievo žodžį pasekme. Ievos nusižengime Dievui, nebuvo tik nepaklusnumas. Vien nepaklusnumas butu tik tada, jai Dievas pasakė neragauti to vaisiaus, o Ieva paslapčia vis tiek ji butu paragavus. Bet dabar įsikiša pašalinis asmuo(žaltys) ir ima jai meluoti ir gundyti. Ir Ieva paragauja uždraustą vaisių tik dėl to, kad jinai patiki žalčio žodžiais. Kad žmogus galėtu patikėti melu, jis turi atmesti tiesa. Ir čia "puikybes" nematau, o tik patikėjimą melu ir netikėjimą Dievo žodžiu. Puikybe, kaip ir visos kitos blogybes kyla iš pagrindines nuodėmes netikėjimo. Pažiūrėkim ar tai atspindi Biblijoje. Šita labai gerai galima matyti (Žydams 11)
"1 Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome. 2 Per jį protėviai gavo gerą liudijimą. 3 Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sukurti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima.
4 Tikėjimo įkvėptas Abelis atnašavo vertesnę auką negu Kainas, ir tikėjimas jį paliudijo esant teisų, nes pats Dievas patvirtino jo dovanas. Dėl tikėjimo jis ir miręs tebekalba.
5 Tikėdamas Henochas buvo perkeltas, kad neregėtų mirties, ir žmonės jo neberado, nes Dievas jį perkėlė. Mat prieš perkeliamas, pasak liudijimo, jis patikęs Dievui. 6 Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir kad jo ieškantiems atsilygina. 7 Dėl tikėjimo gavęs apreiškimą apie tuo metu nematomus dalykus, Nojus su baime pasistatė arką savo šeimynai išgelbėti; tikėdamas jis pasmerkė pasaulį ir paveldėjo tikėjimo teisumą.
8 Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs. 9 Tikėdamas jis apsigyveno pažadėtoje žemėje, tarytum svetimoje, įsikūręs palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais......
Ir taip tesieisi visas 11 skyrius. "Be tikėjimo (netikėjimas) neįmanoma patikti Dievui."
Ar galima ateiti pas Dievą be tikėjimo? Mus visus suvedė tikėjimas ir Dievo troškimas ji pažinti ir sekti Juo. Tik per tikėjimą mes galime matyti tikrove kurios nematome. Ir per netikėjimą, mes netikime i tai ko nematome, kitaip sakant negalime pamatyti, nematoma. Puikybe, tai nuodėmės išraiška. Juo labiau, kol žmogus buvo nepuolęs, jis negalėjo pažinoti tokio jausmo, kaip puikybe. Nes nuodėmė dar nebuvo i vėjus i žmogų. Bet kaip tik Ieva nustojo tikėti ir patikėjo žalčiu, ta pačia akimirka nuodėmė i vėjo į ją.
Tikėjimas tai DOVANA.
"kol žmogus buvo nepuolęs, jis negalėjo pažinoti tokio jausmo, kaip puikybe. Nes nuodėmė dar nebuvo i vėjus i žmogų. "
Puikybė ne JAUSMAS.
Nupuolęs. Ar galima kalbėti būtuoju kartiniu laiku - ne ši tema.
(Lai mane kas pataiso. Būtojo laiko pas "izraelitus" NĖRA)
Citata iš: Kaštonas spalio 29, 2015, 11:24:53
Būtojo laiko pas "izraelitus" NĖRA
Kažkoks lyg ir yra.. bent jau turėtų būti.
Kadanors tiksliau pasakysiu, kai išmoksiu pamokas :)
Andriau, argi Ievos nuodėmė - netikėjimas? Nemanau. Tikėjimas tapo reikalingas tik po nuopolio, kam pirmiesiems tėvams reikėjo tikėti, jeigu jie ir taip gyveno Dievo užanty?
"Kažkoks lyg ir yra.. bent jau turėtų būti.
Kadanors tiksliau pasakysiu, kai išmoksiu pamokas :)"
Na va ir aš viena ausimi girdėjau, kad jie norėdami sakyti vakar sako užvakar rytoj.
Mano logika "neišneša".
Tai smegenuose liko, kad viskas pas juos šiandiena. :-\
Taip tu teisus, tikėjimas yra dovana. Amžinas gyvenimas yra dovana.
Jn 6,44 Niekas negali ateiti pas mane, jei mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą Aš prikelsiu paskutiniąją dieną.
Mes gavome tikėjimą, kaip dovana. Nes pasaulis įpuolė i netikėjimą. kaip gi dar kitaip būtume gavę tikėjimą? Jai ne per Dievo malone? Nes Dievas turėjo atstatyti tikėjimą, kad galėtų sugražinti žmogų i jo pirmine būsena. Kuria jis prarado per netikėjimą.
Rom 5
15 Bet ne taip yra su dovana kaip su kalte. Jei dėl vieno žmogaus nusidėjimo turėjo mirti daugelis, tai dar labiau Dievo malonė ir vieno žmogaus, Jėzaus Kristaus, malonės dovana su kaupu atiteko daugybei.
Rom 6 23 Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.
Puikybė, išdidumas, didžiavimasis – emocija,
Citata iš: Varlė keliauninkė spalio 29, 2015, 11:40:59
Andriau, argi Ievos nuodėmė - netikėjimas? Nemanau. Tikėjimas tapo reikalingas tik po nuopolio, kam pirmiesiems tėvams reikėjo tikėti, jeigu jie ir taip gyveno Dievo užanty?
Netikėjimas Dievo žodžiu. O ne pačiu Dievu. Lygiai tokia situacija šiandien, žmonės tiki Dievu, bet netiki Jo žodžiu.
Puikybė ne emocija.
Čia jau einame nuo temos, bet sutinku, kad puikybė nėra emocija, nes velnias yra angeliška būtybė, kuri neturi emocijų (jei neteisus, pataisykite. Dar reikia pridėti, kad ir meilė nėra emocija.) ir velniui nereikėjo tikėjimo, kaip ir Adomui su Ieva, nes jie gyveno pažinime. Apaštalas Tomas buvo (ne)tikėjime, o įkišęs pirštus į Kristaus žaizdas, jau buvo pažinime, ar ne taip? :-\
"kad puikybė nėra emocija, nes velnias yra angeliška būtybė, kuri neturi emocijų"
Manau formuluotė neteisinga.
Dabar ant liežuvio puikybę pavadinti destrukcija. Ty iš destrukcijos ... kyla jausmai bei emocijos....
Taip pat, jei teisingai "pagaunu" mintį:
Jei turiu puikybę (arba ji mane turi) tai dar nereiškia jog mane "apsėdo"...
Destrukcija žodžio reikšmė
destrùkcija [lot. destructio— griovimas], objekto struktūros suirimas.
zodziai.lt
Ps
"Dar reikia pridėti, kad ir meilė nėra emocija."
Buvo tokis reikalas, kad už tokį "išsireiškimą" vos "malkų" negavau :DDD
Apr 12 17 Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugo Jėzaus liudijimą.
II. Angelų nuopuolis
391 Mūsų pirmiesiems tėvams apsisprendžiant būti neklusniems, girdėjosi gundantis, Dievui prieštaraujantis balsas,266 iš pavydo įstūmęs juos į mirtį.267
Silvija pastebėjo, kad mūsų forume trūksta praktikos (http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,1241.msg16786.html#msg16786), tad dalinuosi savo praktika.
Kažkada sumaniau priversti save mokytis paklusnumo, ir nors, ta mintis nebuvo iš meilės, kaip Silvija teisingai siūlo, bet kažkur tai reikia pradėti...
Vienas iš būdų yra nevėlavimas arba griežtas dienotvarkės laikymasis, bet šie dar per sunkūs man kol kas...
Taigi sau išsikėliau tokią užduotį - griežtai laikytis greitį ribojančių ženklų. Tai verčia paklusti visuomenės nustatytoms taisyklėms. Iš pažiūros gali pasirodyti, kad labai lengva, bet tikrai nėra taip...
Pastebėjau, kad jausmas labai panašus, kaip išbandant savo tikėjimą. Pvz. visi "tikri vyrai" važiuoja greitai, o tu velkiesi, kaip "stabdis", kartais gali ir signalu tave paraginti ir t.t. ir panašiai. Jausmas panašus, kaip darytum kažką dėl tikėjimo, o kiti iš tavęs juoktųsi - t.y. labai nemalonus, bet tame ir treniruotė, kad save perlauži ir po truputį tai darosi vis lengviau, laikui bėgant.
Dar pastebėjau, kad nors važinėju apie 5-10 mylių/val. lėčiau, kažkaip niekur lyg ir nevėluoju :-\ Logiškas paaiškinimas galėtų būti toks, kad eismas apskaičiuotas vidutiniam greičiui, o gal kažkas ir iš viršaus palaimina :D
Man ilgai reikėjo kramtyti, tai, kad meilė nėra jausmas, emocija. Tik po ilgų svarstymų širdyje tai pradedu suvokti. Meilė tai apsisprendimas. Grupelės vadovė labai puikiai tai išaiškino. Jeigu meilė jausmas, tai mylėti savo artimą , kai jis serga, kai jis ne betoks , kurį tu vadovaudamasi jausmu mylėjai-tai pradedi suvokti, kad tai yra apsisprendimas dėl to žmogaus palaikymo bet kokioj aplinkybėje, bet kokiam sunkume. Ir dar - draugą pažinsi nelaimėje. Kažkodėl visada pagalvoju, kad gal dar rečiau yra draugų, kurie su tavimi džiaugiasi.
Graži giesmė
jau skambėjusi čia, bet tegul dar kartą :(
Love is a choice,
It′s an action,
It has feeling.
https://www.youtube.com/watch?v=9GLvsTnu5O8
Dabar kai perskaičiau Vidos ir Tomo pasidalinimą, prisiminiau savo istoriją. Kai pirmą kartą išgirdau,,, kad reik mylėti žmogų,, toks koks jis yra,,.
Tikriausiai ana kartą skaičiau,, tave laukiantys Tėvo namai,, pamenu buvo daug kalbama apie,, sūnų palaidūną,,,
Už ką mane mylėti?!
Kas aš esu?!
Citata iš: Tomas M. spalio 30, 2015, 04:14:12
Dar pastebėjau, kad nors važinėju apie 5-10 mylių/val. lėčiau, kažkaip niekur lyg ir nevėluoju :-\ Logiškas paaiškinimas galėtų būti toks, kad eismas apskaičiuotas vidutiniam greičiui, o gal kažkas ir iš viršaus palaimina :D
Tai prie šviesoforų visi vis vien susilygina :D
Citata"Kažkoks lyg ir yra.. bent jau turėtų būti.
Kadanors tiksliau pasakysiu, kai išmoksiu pamokas :)"
Na va ir aš viena ausimi girdėjau, kad jie norėdami sakyti vakar sako užvakar rytoj.
Mano logika "neišneša".
Tai smegenuose liko, kad viskas pas juos šiandiena. :-\
Kaštonas prieš metus sakė, kad ivrite būtojo laiko nėra.
O štai aš per tą laiką pamokas išmokau kaip žadėjau: yra ir būtasis, ir būsimasis laikas, net liepiamoji nuosaka yra, kurią žydai kažkodėl retai naudoja, ją pakeisdami būsimuoju laiku ("Neturėsi kitų dievų...; Nevogsi; Nemeluosi; ....)
o norėdami sakyti vakar, jie taip ir sako "etmol".
Aha
Galiu suprasti, kad teisingai girdėjau bet ne iki galo?
"o norėdami sakyti vakar, jie taip ir sako "etmol"."
"etmol" naudojo ST laiku?
Šitas klausimas turi būti skirtas ne man, o kokiam nors žydų rabinui arba st tyrėjui hebrajų kalbos žinovui.
vistiek, AČIŪ.
AČIŪ, kad esi.
Gal ne visai į temą, bet žydai tokie patys pagonys kaip ir kitos tautos. Kol Dievas netramdė savo tautos ir nesiuntė pranašų, tai darė dar baisesnius dalykus nei aplinkinės pagoniškos tautos.
Ir dabar tas pats. Viena iš populiaresnių žydiškos pagonybės su okultizmo priemaišomis atšakų šiais laikais, - Kabala.
Jėzaus Kristaus laikais tai buvo taip vadinami sadukiejai.
Najau Kukuli
Ne religija, tai būtų pagonis.
Tėvo vaidmuo Šv. Rašte. Kunigas Algirdas Akelaitis.
http://www.marijosradijas.lt/transliacijos/58672-2016-07-06-18-15-biblijos-slepiniai.html
pasiilgau Izraelio.
O ką mes iš viso žinome apie fariziejus ir sadukiejus? Pas mus jie tapo bendriniais žodžiais su išanksto užprogramuotu neigiamu turiniu. Gal pirma reikėtų pasidomėti?
CitataСледует отметить, что отрицательная коннотация термина "фарисей" в смысле "лицемер", сформировавшаяся в христианской культуре под влиянием полемики Нового Завета, совершенно неадекватна всему тому, что мы знаем о фарисеях из разнообразных еврейских источников.
http://www.machanaim.org/kurs/epoch/03-2hram.htm
Na, o apie kabalą geriau pasidomėti ne iš populiariosios publicistikos šaltinių, o rimčiau arba išviso patylėti.