Norėjau paklausti, gal kas esate matę ar turite panašaus stiliaus Nekalčiausios Marijos Širdies paveikslą? Šis paveikslas buvo spausdinamas Lietuvoje apie 1940-50 metus. Ačiū!
Esu mates Siluvoje, didziuju atlaidu metu
Gal vienas is situ?
Dėkui Augucka, tas pirmas pagal stilių lyg ir panašus.
Pilgrim, o tas paveikslas, kurį matei per atlaidus, jis kabėjo kur nors ar buvo pardavimui?
Truputis istorijos. Šis paveikslas yra skirtas Švč. Jėzaus Širdies intronizacijai (http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=746&Itemid=101) (paaukojant savo namus ir šeimą Švč. Jėzaus Širdžiai). Stebuklinga, bet jį mano močiutė įsigijo (ir savo šeimą pašventė) Sibire apie 1955 m. Stebuklinga, nes neįsivaizduoju kas ir kaip ten tokius paveikslus pravežė :o Po to tas paveikslas atkeliavo į Lietuvą ir visą gyvenimą prakabėjo jų namuose virtuvėje. Nes ir priklauso, kad šis paveikslas būtų pačioje matomiausioje namų vietoje, kaip kad šioje pamaldžioje katalikų šeimoje (http://youtu.be/gI7ueVjQUuc?t=1m50s).
Nuskanavęs tą paveikslą aš atsispausdinsiu ir panaudosiu savo namų ir šeimos pašventimui (pratęsiant tradiciją ;) ), bet pagalvojau, kad būtų gražu paaukoti save ir Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai, nujaučiu, kad turėjo būti komplektas tokių paveikslų. Kaip gi Jėzus be Marijos? :D
Tomai, galima buvo įsigyti, tačiau tai buvo kopija be antros pusės.
Antroje šio paveikslo pusėje (originale) yra pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai aktas. Tavo nuotraukoje yra tik paskutinės eilutės skirtos parašams, tačiau dar yra pilnas pasiaukojimo tekstas. Šis paveikslas į namus yra atnešamas ir pakabinamas su specialiomis apeigomis. Taip pat yra panašus paveikslas su pasiaukojimu Švč. Mergelės Širdžiai.
Lietuvoje cirkuliuoja šie paveikslai. Reikia surasti kunigą, kuris įsipareigojęs platinti, nes jis dar turi paaiškinti plačiau apie šią maldingumo formą. Turėčiau pasiteirauti.
Mūsų adoracijos koplyčioje yra abu paveikslai ir kabo vienas priešais kitą. Nufotografavau "special" :)
O mūsų kaime tai beveik kiekvienuos namuos tokie paveikslai kabo, bet tai - jau vėlesnės kopijos, paprasčiausi perfotografuoti įrėminti paveikslėliai. Manau, kad Pilgrim atkasė esmę:
Citata iš: Pilgrim gegužės 31, 2014, 15:49:47
Tomai, galima buvo įsigyti, tačiau tai buvo kopija be antros pusės.
Antroje šio paveikslo pusėje (originale) yra pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai aktas. Tavo nuotraukoje yra tik paskutinės eilutės skirtos parašams, tačiau dar yra pilnas pasiaukojimo tekstas. Šis paveikslas į namus yra atnešamas ir pakabinamas su specialiomis apeigomis. Taip pat yra panašus paveikslas su pasiaukojimu Švč. Mergelės Širdžiai.
Lietuvoje cirkuliuoja šie paveikslai. Reikia surasti kunigą, kuris įsipareigojęs platinti, nes jis dar turi paaiškinti plačiau apie šią maldingumo formą. Turėčiau pasiteirauti.
ir labai įdomu būtų sužinot, kas kur ir kaip.
Dėl paveikslo, tai visokių yra, bet norėtųsi rasti tos pačios "serijos", kad jie derėtų kartu šalia vienas kito. Beje, juk anksčiau Lietuvoje už Švč. Jėzaus Širdies kulto plėtimą tiesiogiai buvo atsakingi jėzuitai, tad labai būtų įdomu, jei sužinotum, kas šiuo metu perėmęs šią garbingą tarnystę. Žinau, kad Šv. Pijaus X kunigų brolija tuo užsiima, bet turėtų būti ir daugiau kunigų. Įdomu ar yra koks "centras", atsakingas už šio pamaldumo skelbimą? :-\
Varlyte, tavo paveikslas man atrodo naujesnis, nes daugiau spalvų, maniškis rodos monochrominis žalio atspalvio.
Pilgrim, ant mano turimo paveikslo antra pusė tuščia, bet pas mano močiutę dar "kiečiau" padaryta buvo - ji turi Švč. Jėzaus Širdies "pasą" :happy:
Atkreipk dėmesį į antspaudą ;)
Iš tikro dabar matau, kad paaukojimas įvyko Lietuvoje, bet tarp tų nedaugelio daiktų, kuriuos jie spėjo pasiimti ištremiant, Švč. Jėzaus Širdies paveikslo nepamiršo :o Kad mums dabar tokį tikėjimą turėti :-\
Pataisymas: pažiūrėjęs į datas supratau, kad pase paaukojimas buvo padarytas mano prosenelės 1929 m., o močiutė visgi tikriausiai paveikslą Sibire gavo, nes data jau naujesnė - 1955 m.
Vaikystėje mačiau juos platinant, paieškojus gal ir kažkurį originalą rasčiau. Tačiau negaliu garantuoti.
Jėzuitai ir dabar atsakingi, bet ne kiekvienas tą daro. Ryt paklausiu.
Tik spėju, kad norės betarpiškai perduoti iš rankų į rankas ir paaiškinti, o vėliau viską galėtų t. A. Baniulis užbaigti.
P.S. antspaudas gerai pažįstamas :)
Klausykite, gal tokia ambicinga idėja, bet su Dievo malone... o ką jei sakysime dabar Švč. Jėzaus Širdies Sąjunga nebeveikia (buvo apleista jėzuitų) ir mūsų bendruomenė perimtų Švč. Jėzaus Širdies kulto skelbimą? Parengtume ir atspausdintume naujus "pasus", paveikslus, nemokamai platintume paštu ir per parapijas ką?
Jei jėzuitai tai daro, tai daro slapta, net jų svetainėje nieko nėra, kiek pamenu... :-\
Juk pamenate, tie kas skelbia Švč. Jėzaus Širdies kultą, tai gaus didelius nuopelnus :D
Ė, Tomai, dėl paskutinio sakinio tai... nu pats žinai ;) Bet idėja - jooo!
Pilgrim, ten, Kaune dar yra toks antikvarinis knygynas, galima būtų užmest akį :-\
Tomai,
viskas gražu, bet yra tam tikros apeigos, kurias gali atlikti tik šventimus turintis asmuo.
Tame turi dalyvauti kunigas. Tačiau dėl šios idėjos reikia kalbėti su jėzuitais.
P.S. svetainėje daug ko nerasi.
Silvija, suprantu, kad darbas turi būti daromas pirmiausiai iš meilės, bet juk žmonės tokie yra - jiems reikia kažkokio akstino, "prizo". Tai žino ir pats Jėzus, nes juk jis pats ir davė tuos pažadus ;)
Idėja tame, kad jei jėzuitai tą daro slaptai, tai mes galime daryti tai atvirai - evangelizacija turi būti aktyvi ir karšta ;)
Pilgrim, be abejonės, mes apsiimtume pačio skelbimo, platinimo dalį - pagal savo profesiją :thumbup:
Reikia pasitikslinti, tačiau tai daroma ne slaptai ;) o per KGB bendruomenes
Pilgrim, juk Švenčiausiojo Sakramento bažnyčios koplyčia jėzuitams ir priklauso. Tai ten tie paveikslai ir kabo patyliukais. Šiandien važiuosiu dar kartą naktį į adoraciją - patikrinsiu kitas paveikslų puses.. tik šššš... :)
Na bet sutik, kad tai tikrai nėra pakankama - mano lankomoje bažnyčioje pastoviai kažkas padeda lankstinukų apie Švč. Jėzaus Širdies kultą su paaiškinimais, intronizacijos maldomis, informacija ir pan. Tokiu būdu žmonės tikrai sužino, nes kitu atveju, tai čia tik vienetai tai sužino, o juk Jėzaus noras, kad jo Širdžiai būtų pašvęsta kiekviena šeima, ar ne? ;)
Taigi, tai galėtų būti pirmas mūsų bendras projektas! Galėtume bendromis jėgomis iš angliškų išversti lankstinukus, paruošti naujus pasus ir pan. T.y. pradėti tai daryti aktyviai, na o jei sužvejotume daug žuvų, tai ir kunigams būtų pakankamai darbelio, nes juk po namus reikia važinėti :D
Varlyte, :thumbup: ;D
Spėju teksto nebus :)
Idėja puiki, bet ją reikia derinti su jėzuitais, kiek žinau tiksliau su vienu iš dabar esančių Vilniuje. Dar vienas moterų vienuolynas jiems talkino. Nepamenu pavadinimo, tačiau žinau sesutes, paieškosiu internete.
Tomai, kaip nuostabu, kad jūsų šeima išsaugojo tokius istorinius dalykus tokiais sunkiais laikais.
Šv.paveiklsų (perfotografuotų) esu mačiusi kaime ne vieną. Bet su "dedikacijomis" ar kaip tu rašai intronizacijomis (mano menkame žodyne šito žodžio nebuvo), niekad nemačiau. Labai graži idėja, bet ar netaptų ji plagijavimo meistrų taikiniu? Tikrai labai norėčiau tokio paveikslo, bet iš tiesų tai įsivaizduoju, kad tai turėtų būti kažkaip pašventinta, gauta kažkokia ypatinga proga su paaiškinimais, kaip sako Piligrim. Pvz. tai galėtų būti idėja sutuoktuvių, krikštynų ar panašiai proga...
Savo namuose neturiu jokių šv.relikvijų, simbolių, paveikslų ir pan. Kaip tik mąstau, kad namuose turiu tam tinkamą vietą. Bet žinot kas mane sulaiko? Mintis, kad įsigysiu reprodukciją :-\ Nežinau ar toks "perfotografuotas" paveikslas būtų laikomas šventu? Arba kryžius - dažnai būna prie Bažnyčios per kermošių ar kokiose mugėse pardavineja įvairius paveikslėlius, rožančius, paveikslus ir kt. bet ar jie pašventini ar čia tik komercija? Ar tokį daiktą įsigijus reikia prašyti kunigo, kad pašventintų. O gal tiesiog reikia užeiti į religinių prekių parduotuvę (niekad nebuvau) ;)
Šventinti daiktai nėra pardavinėjami. Įsigijus religinės paskirties daiktą dėl pašventinimo geriausia kreiptis į bet kurį savo parapijos kunigą arba į bažnyčios zakristiją prieš ar po šv. Mišių.
Pašventinimas - žmogaus arba daikto paskyrimas vien Dievo tarnybai.
Palaiminimas - žmogaus arba daiktų patikėjimas Dievo globai ir apsaugai.
Šiandien "restauravau" Nekaltosios Marijos Širdies paveikslą, kuris priklausė mano krikšto dukters močiutei. Atkreipiau dėmesį, kad paveikslas labai panašus į vieną, rastą Auguckos, tik tame paveiksle Mergelė Marija žiūri į mus, o mano paveiksle Ji žiūri įtolį.
(http://tavorankose.org/forumas/index.php?action=dlattach;topic=764.0;attach=405;image)
(http://tavorankose.org/forumas/index.php?action=dlattach;topic=764.0;attach=772;image)
Praeitą savaitgalį teko lankytis vienoje Dzūkijos pirkioje, kur dar kabo du – Švč. Jėzaus Širdies ir Nekalčiausios Mergelės Marijos Širdies - paveikslai.
Intronizacija įrengta virtuvėlėje, tik įėjus į namus, viršum lovos, o šalia – ir stalas, ir krosnis... ir žmonės, perėmę prosenelių namus, kai kurie – ir gyvenimo būdą. Deja, ne visi...
Vienoje 1923 m. leistoje knygutėje JĖZAUS ŠIRDIS rašoma apie anuometinę Lietuvą tarytum apie šį laikmetį:
CitataLaisvos, nepriklausomos Lietuvos susilaukus, kažkokiuo nepaprastu džiaugsmu visų akys nušvito. Dabar, manėm sau, tai jau tikrai atėjo tos laimingosios dienos, kuomet, išorinių priešų atsigynę, Dievo ir artimo meilėje ramiai savo gyvenimą tvarkyti galėsime.
Bet štai netikėjimo banga liete užliejo mūsų tėvynę: girtuokliavimas, ištvirkavimas, suktybės ir kitokios nedorybės daugelio mūsų tėvynės vaikų širdis pavergė. Šitie vidaus priešai pasirodė daug baisesni, negu anie išoriniai. (...) Mūsų širdis trokšta laimės, tik pasauly niekur jos rasti negali. Kur pažiūrėsime, pamatysime visur vargų, skausmų ir ašarų. Nėra žmogaus, kurs nieko nekentėtų, nėra žmogaus, iš kurio lūpų dejonės neišsiveržtų: - nėra laimės pasaulyje. Tat, kame gi yra tikroji laimė?
Kai anuomet išplito Švč. Jėzaus Širdies pamaldumas, grįžo ir
viltis, kad žmonės Lietuvoje tą laimę ras. Po truputį atgijo ir
tikėjimas bei
meilė. Deja mūsų karta vėl tai pametė, o senų gryčių gyventojai net nežino, kam tuos šventus paveikslus proseneliai kabino...
Kaip rašoma toje pačioje knygelėje, intronizaciją buvo būtina atnaujinti... kaip kasdien atnaujinti būtina ir mūsų širdis. Žinoma, įvairios pamaldumo praktikos mums – tik pagalba mylėti, bet ar mokėsime mylėti be jų? :-\ Jei kalėdodamas tokiuose kaimuose kunigas primintų protėvių tikėjimą, papasakotų apie pamaldumus, padovanotų instrukciją, kaip to siekti... Gera būtų, aišku, kad parapijiečiai irgi padėtų tai jam padaryti.
Tačiau mūsų žmogui, net ir tikinčiam, vis reikia naujumo. Šiandien pastebime, kad katalikai mieliau "prisijaukina" stačiatikių ikonas, su kuriomis ko gero turėtų priimti ir brolių pamaldumą. Bet ar pateisinama pamiršti savąjį? Ar netiktų čia perfrazuoti Evangelijos žodžiai
reikia ir tai daryti, ir ano neapleisti?
Citatakatalikai mieliau "prisijaukina" stačiatikių ikonas
atsakymas kitame ...
Ikona ir yra krikščioniškas atvaizdas. Tiesiog persunktas ištisos virtinės simbolių. TAčiau nustojus gyventi krikščionišką gyvenimą, nustoja kalbėti simboliai, nes užmirštama jų kalba. Tuomet žmogus pradeda supaprastinti atvaizdą šalindamas simbolius kurių jis "neatpažįsta". Taip supaprastėja ikona ir ilgainiui virsta saldžiu religiniu paveiksliuku. Tačiau žmogus trokšta sugrįžta link Šventybės, kuri kalbėjo per ikoną, trokšta sugrįžti į pirmapradį tašką. Jį traukia tikroji Ikona, todėl mes girdime vidinį šauksmą link ikonos, teisingiau link joje kalbančios Šventybės.
Tai aš suprantu, Pilgrim, kad ikona irgi yra gerai, bet norėjau tik pabrėžti, kad turėjome savų ikonų, kurias pamiršome. Ir kai oponentai mus kaltina stabų garbinimu meldžiantis prieš paveikslus, galbūt iš dalies jie yra teisūs, nes mes nepraktikuojame tų pamaldumų, susijusių su paveikslais, pilnai? :-\
Citata,,Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, - tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums. Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi" (1 Jn 1, 1-3).
Šis šv. Rašto tekstas mini du labai svarbius jutiminius faktorius: klausą ir regėjimą. Bažnyčios Tradicija visuomet šalia šv. Rašto pateikdavo ikoną (girdi ir matai). Bažnyčios susirinkimai sako, kad tai, ką šv. Raštas mums kalba žodžiu - ikona leidžia pamatyti spalvų ir formų išraiška. Pav., jei norime bendrauti su asmeniu, jį pažinti – pirmiausia turime susitikti, jį matyti. Susitikę turime pasikalbėti, vienas kitą išklausyti. Reikia turėti bendrą pasidalijimo vienas kitu patirtį. Ta pati taisyklė galioja ir susipažįstant su Dievu. Mums reikia jį matyti ir čia gali pagelbėti ikona. Mums būtina kalbėtis su Juo, Jo klausytis – tai vyksta per Dievo Žodį. Būtina ir pasidalijimo vienas kitu patirtis – tai ir yra liturgijos bei maldos prasmė.
Pasiskaičius čia (http://www.polia.info/Ikona/Pazinimas.htm), vėl susimąsčiau, kokia gi Švč. Jėzaus Širdies ikona būtų pati tobuliausia? :-\
Beje, Tomai, sako gera ikona turi žvelgti tiesiai į tikintįjį (http://m.lrytas.lt/naujiena.asp?id=12940324371292144586#.VCKv-5SSxr0)
Citatakokia gi Švč. Jėzaus Širdies ikona būtų pati tobuliausia? :-\
Jėzaus Širdis ;)
Galima čia daug ginčytis, bet ikonos yra daugiau rusų ir graikų tradicija. Todėl ten jos ir gražiausios. O Lietuva buvo viena pirmųjų valstybių pasiaukojusi švč. Jėzaus Širdžiai. Prisikėlimo bažnyčioje buvo švč. Jėzaus Širdies paveikslas, prieš kurį kasdien būdavo paaukojama Lietuva. Sesuo Birutė Žemaitytė "Marijos radijo" laidoje sakė, kad yra žinoma, kur tas originalus paveikslas , bet nepasirūpinama jo atgauti. Mat komunistiniais laikais buvo kažkur pradangintas. Lietuvos paaukojimo maldos originalus tekstas irgi yra, tik niekas jo nebeskaito kas vakarą, o turėtų taip daryti. Toks apsileidimas saugoti maldos tradiciją ir atgauti visai Lietuvai šventą paveikslą yra tiesiog gėdingas. Ieškom lobių kažin kur, kai savo panosėj nesusitvarkome. Liūdna.
O Tomui labai pritariu, nes jo močiutė turėjo tokius tradicinius švč. Marijos Širdies ir švč. Jėzaus Širdies paveikslus. Gražu, kad jis tokių ieško, puoselėja šeimos tradicijas. Mano tėčio krikštatėviai tokius paveikslus irgi turėjo. Kabėjo jų troboje Šakių raj. - Suvalkijos vienkiemyje. Jie išsaugojo sodybą per visus stalinmečius ir stebuklingai nebuvo išvežti. Tai visai ne saldu, o tikra ir šventa. Anksčiau kiekvieno lietuvio namuose būdavo tokie paveikslai, todėl Dievas ir laimino. Beje, turiu savo mirusios močiutės paprastą paveikslėlį Jėzaus ir Marijos su avinuku. Jis man nuostabus, puikus ir šventas. Vaikystėje lydėjo Angelo Sargo įrėmintas paveikslėlis. Tėvų dovanotas. Na ir ką? Gal tai ne Rubensas ar Rafaelis, bet man gražu ir šventa. Brangūs atminimai. Nebūtina juk originaliomis ikonomis nukabinėti sienas, nes dabar tokia dvasingumo "mada". Reikia savimi būti.
Giedre, o tu gal turėtum nuorodą į tavo minėtą Marijos Radijo laidą?
Tomai,
jei nebus MR laidos, pas s. Birutę galima paklausti.
Citata iš: Pilgrim rugsėjo 24, 2014, 09:45:04
Citatakokia gi Švč. Jėzaus Širdies ikona būtų pati tobuliausia? :-\
Jėzaus Širdis ;)
Suprantu, bet kalbu apie atvaizdą ;)
Giedre, graikų kalbos žodis
ikona (Eikon) reiškia atvaizdą, portretą, www.polia.info dar skaitau:
CitataIkonos būdingos ne tik Ortodoksų, bet ir Katalikų Bažnyčiai. Pirmosios ikonos pasirodė IV–V amžiuje, t. y. dar iki Bažnyčios skilimo 1054 m. į Rytų ir Vakarų. Po Bažnyčios skilimo ikona ir toliau liko neatskiriama Ortodoksų Bažnyčios meno ir liturgijos dalis, iki XIV amžiaus pabaigos ji klestėjo ir Romos Katalikų Bažnyčioje. Vėliau, Vakarų Bažnyčioje įsigalėjus kitoms meno kryptims ir stiliams, ikonos reikšmė, deja, buvo primiršta. Tačiau XX amžiaus antrojoje pusėje ikonos vėl prisimintos ir Katalikų Bažnyčioje. Įsivaizduokime Rytų ir Vakarų Bažnyčias kaip jaunikį ir jaunąją, sudarančius vieną nedalomą šeimą. Jų meilės vaisius – ikona. Jei dėl kokios nors priežasties šeima išsiskiria, vaikas keliauja su vienu iš tėvų, tačiau jis jų abiejų vaikas. Taip ir su ikona – abiejų Bažnyčių kūdikiu.
CitataSuprantu, bet kalbu apie atvaizdą ;)
Aš irgi :)
Buvo ciklas laidų apie šv. Margaritą Alakok - "Aukštyn širdis" laida ir vienoje toje laidoje buvo papasakojusi Sesuo Birutė Žemaitytė apie tą paveikslą. MR archyve turėtų būti. Jei kas turite progą, tai galite jos paklausti tiesiai. Galima būtų rinkti pinigus ir atpirkti tą paveikslą. O kodėl ne? Svarbu tik žinoti kur jis yra ir už kiek galima būtų atpirkti ir sugrąžinti į Prisikėlimo bažnyčią. Va ir būtų gražus, prasmingas ir mūsų visai tautai brangus uždavinys. Pati imčiausi rinkti, jeigu būtų rimtas reikalas užvestas.
Bandžiau šiandien ieškoti, tai tų laidų ciklo pradžia yra 2013-06-18 laida (http://www.marijosradijas.lt/component/mplayer/mp3_player.html?Itemid=34238), bet jų yra daug, todėl perklausyti visų neįstengiau.
http://www.marijosradijas.lt/radijo-laidos/47-auk%C5%A1tyn-%C5%A1irdis.html (http://www.marijosradijas.lt/radijo-laidos/47-auk%C5%A1tyn-%C5%A1irdis.html)