CitataŠv. Jonas Kasianas teigia, esą maldos žodžiai ,,nevesk mūsų į pagundą" nereiškia ,,neleisk mūsų gundyti" : ,,jeigu mes melsimės, kad mūsų neleistų gundyti (ne permittamur tentari), kaip bus išbandyta mūsų dorybės galia? [...] Gundytas buvo Jobas, bet jis nebuvo įvestas į pagundą, nes ,,nekalbėjo kvailai prieš Dievą" (Job 1,22) ir nesuteršė lūpų šventvagyste, ką jį norėjo palenkti padaryt gundytojas. Gundytas buvo Abraomas, gundytas buvo Juozapas, bet nei tas, nei kitas nebuvo įvestas į pagundą, nes nei vienas neįvykdė gundytojo valios".
CitataŠv. Grigalius Nisietis savo darbuose aiškina, kad ,,būti įvestam į pagundą" reiškia į ją įeiti ir teigia, kad tai tolygu tapti nuodėmės vergu (kitaip tariant, jis aiškiai skiria gundymą nuo ,,įėjimo į pagundą"). Šv. Jonas Auksaburnis, komentuodamas šią maldos eilutę teigia, jog mes neturime bijoti gundymo - ,,neturime atsisakyti dvasinių žygdarbių, kaip ir neturime savavališkai jų siekti".
G. Sungailos straipsnis apie šią "Tėve mūsų" eilutę:
http://www.arche.lt/2014/09/gintaras-sungaila-neleisk-musu.html
Jei gundymas stipresnis už "dorybės galią" įvyksta nusidėjimas. Kad to nebūtų, "dorybės galia" turi būti stipresnė už gundymą. Žmonės turi ribotas galias ir prigimtimi nuodėmingi, todėl visada galima atrasti gundymą kuris bus stipresnis. Vienintelis būdas išvengti nuodėmės yra silpnesnis už "dorybės galią" gundymas.
Tuo remdamasis teigiu kad "nevesk mūsų į pagundą" yra iš esmės tas pats kas ir ,,neleisk mūsų gundyti".
Dėl gundymo baimės ir "dvasinių žygdarbių" - viena vertus yra gerai auginti "dorybės galią", tačiau ar manymas jog galiu atlaikyti bet kokią pagundą nereiškia puikybės ir savęs laikymą tobulu ? :-\
Jeigu diskusija apie tai, ar mes teisingai ar neteisingai kalbame maldą "Tėve mūsų", tuomet į šią diskusiją žiūriu skeptiškai, ir nenoriu į ją įsijungti.
Tačiau jeigu kalbame apie žmogaus dvasinį gyvenimą gundymo kontekste, tuomet mielai įsijungčiau į šią diskusiją.
Citata iš: Donatas spalio 12, 2014, 03:13:03
Jei gundymas stipresnis už "dorybės galią" įvyksta nusidėjimas. Kad to nebūtų, "dorybės galia" turi būti stipresnė už gundymą. Žmonės turi ribotas galias ir prigimtimi nuodėmingi, todėl visada galima atrasti gundymą kuris bus stipresnis. Vienintelis būdas išvengti nuodėmės yra silpnesnis už "dorybės galią" gundymas.
Tai visada yra
pasirinkimo klausimas gundymo akivaizdoje. O dorybė ugdoma pasirinkimais - ką vykdysiu - savo ar Dievo valią, mat sava valia gali suteikti daugiau malonumo (http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,953.msg10956/topicseen.html#msg10956)ar pasitenkinimo nei Dievo.. Kaip atsakysiu į kritiką - irgi kritikuodamas ar priimdamas? Kaip reaguosiu į įžeidimą - irgi taip pat ar nutylėdamas..? Ką nuolat renkamės, tas ir tampa arba dorybėmis, arba ydomis. O ydos dažnai tampa ir priklausomybėmis, kaip pornografija, masturbacija, alkoholis, tabakas..
Jėzus buvo gundomas.. Jobas..o jis tikrai turėjo teisę burnoti prieš Dievą..
Fil 4, 13
Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina - pasirinkus vykdyti Dievo valią, Jis ir suteiks tos galios nugalėti nuodėmę.
Citata iš: Donatas spalio 12, 2014, 03:13:03
Tuo remdamasis teigiu kad "nevesk mūsų į pagundą" yra iš esmės tas pats kas ir ,,neleisk mūsų gundyti".
:no-no:
Citata iš: kukulis spalio 12, 2014, 06:05:33
Jeigu diskusija apie tai, ar mes teisingai ar neteisingai kalbame maldą "Tėve mūsų", tuomet į šią diskusiją žiūriu skeptiškai, ir nenoriu į ją įsijungti.
Tačiau jeigu kalbame apie žmogaus dvasinį gyvenimą gundymo kontekste, tuomet mielai įsijungčiau į šią diskusiją.
Aš irgi nenorėčiau, kad diskusija pasisuktų vien tik apie teisinga ar neteisinga. Bet juk tai susiję..ir nesiimu prognozuoti, kaip ji pasisuks.
Sveiki!
Manau, Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties palikta malda "Tėve mūsų" čia kaip ir ne prie ko. Manau čia svarstoma ko prašome tos maldos žodžiais, o ne pati malda svarstoma. Prašyti Dievą, kad neleistų gundyti yra tas pats, kaip prašyti mamos, kad ji nepagimdytų. Nelogiška ir neįmanoma. Teisingiau prašyti, kad suteiktų jėgų gundymus nugalėti nenusidedant, nepasiduodant piktąjam.
Citata iš: Donatas spalio 12, 2014, 03:13:03
Jei gundymas stipresnis už "dorybės galią" įvyksta nusidėjimas. ...
Kas tai per galia? Kai krikščionys pradeda kalbėti apie kažin kokias ten "galias", pradedu abejoti krikščionio tikėjimu. Dievas mums suteikia tik vieną "galią": ,,visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą" (Jn.1,12).
Temos užvardijimo klausimu mano nuomone yra tas pats abu teiginiai: ,,Neleisk mūsų sugundyti" ar ,,Nevesk mūsų į pagundą"
CitataMt 6,13 ''Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto''.
Melsdami prašome, kad negundytų daugiau, nei galime pakelti. O sugundyti, tai yra priversti nusidcėti, realizuoti gundymą gali kiekvienas žmogus, demonas, gyvūnas, daiktas, reiškinys. Tas priklauso nuo mūsų vidaus, dvasios būsenos ir apsisprendimų, tikėjimo stiprinimo ir silpninimo.
Esama ir išimčių. C.S. Lewis knygoje ,,kipšo laiškai" rašė, jog tikėjimas, sužlugdytas karo ar epidemijos baisumų nėra vertinamas taip pat, kaip laisvavališkas tikėjimo atsižadėjimas ir žmogus gali būti išganytas net jei mirė baimės apimtas ar iš baimės viską apleidęs, užmiršęs. Būna, kai velnias sukelia tokią baimę, kuri žmogų užspaudžia, kad šis negali nė savo vardo prisiminti, ką kalbėt apie maldą. Tačiau
Dievas tai žino. Va čia ir slypi Jėzaus Kristaus mums suteiktas kozeris! Naudokimės juo! :thumbup:
O straipsnis tikrai geras, idomus, reikalingas. Pritariu straipsnio autoriui. Paskaitykit visi :read:
Na taip čia labai įdomus loginis uždavinys gaunasi.
Viena vertus piktasis bando priversti žmogų daryti nuodėmes, dėl ko žmogaus valia silpnėja, ir jis po to vis sunkiau atsispiria gundymams.
Antra vertus, kad nuodėmė būtų didelė reikalingas pilnas žmogaus valios aktas. Bet jeigu žmogaus valia siplnėja dėl prieš tai daromų nuodėmių tai taip išeina, kad ir jo atsokomybė vėliau mažėja ...
Žodžiu tie visi gundymai ir kova su jais - nėra toks paprastas dalykas.
Nemanau, kad ši Jėzaus padiktuota malda turėjo tokį paradoksalų turinį savyje :no-no:. Kodėl gi negalėtume prašyti savo Tėčio, kad Jis neleistų mūsų gundyti, kai esame pavojuose ir pavargę nuo visko, kai visai nesijaučiame tais didvyriais, kurie dar gali pagundas nugalėti? Žmogus silpnas ir kai pripažįsta silpnas esąs, Dievas skuba į pagalbą savo vaikui. O malda tam ir skirta, tai – ne teologijos apie pagundų reikalingumą pamokėlė.
Daugelyje psalmių giedama ir šaukiamasi pavojaus akivaizdoje, kaip šioje:
Ai, VIEŠPATIE, kiek daug yra mano priešų!
Daug tų, kurie mane puola!
Apie mane daugelis sako:
,,Dievas jo neišgelbės!"
Bet tu, VIEŠPATIE, esi man skydas nuo pavojaus;
mano garbė – tu pakeli mano galvą! (Ps 3, 1-4)
Dievas yra permaldaujamas ir tuo, kad prašysime Jo nevesti į pagundas mes nepažeisime pasaulio, kuris yra mūsų tremtis ir kurio nusipelnėm, tvarkos. Manau, kad net žinodami, kad esame minų lauke, esame laisvi prašyti, kad to nebūtų. Ir mes juk prašome, o ne reikalaujame arba kaip nors skelbiame, kad to būti negali. Juk sakome šioje maldoje dar ir tai: teesie Tavo valia kaip danguje taip ir žemėje. Danguje gi pagundų nebus... O ar ne dangaus karalystę kurti žemėje mus moko Jėzus? Savo malda mes galime prie to prisidėti.
Ši maldos eilutė, manyčiau, neatskiriama nuo toliau einančios, nes kai atskyrę joje imame knaisiotis, įpuolame į kitas prasmes :-\.
Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto.
Savo vidumi labai pritariu ką rašo Silvija, bet dar norisi pridėti, kad kai Jėzus meldėsi alyvų sode sakė:
[Lk 22,42] ,,Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!"
Gana išsami apžvalga ortodokso akimis:
http://www.ortodoksas.lt/2014/09/neleisk-musu-sugundytinevesk-musu-i.html
Tomai, tai tas pats tekstas, kurio diskutuotinas mintis Keliauninkė ir pateikė šios temos pradžioje ;)
Bendrai, su šiuo ortodoksu daug kur galima būtų padiskutuot, nes jis, kaip ir mes, mėgsta paieškoti skirtumų pravoslavų ir katalikų mokymuose :)
Noriu grįžti į temą tokiu klausimu: ar žmogus pats iš savęs (tik savo pastangomis) gali nugalėti gundymą ? Ar tokia "pergalė" yra tikra pergalė? Štai viena mintis ta tema:
"Dėl tos pačios priežasties puikybė dažnai gali būti panaudota paprastesnėms ydoms atsikratyti. Iš tiesų mokytojai dažnai apeliuoja į berniukų puikybę, arba kaip jie tai vadina į savigarbą, kad priverstų jį padoriai elgtis; dažnai vyras įveikia bailumą, gašlumą ir irzlumą pradėjęs manyti jog jie neverti jo orumo - tai yra puikybės dėka. Velnias juokiasi. Jis visiškai patenkintas matydamas, kad jūs tampate skaistus, drąsus ir susivaldantis su sąlyga, kad per tą laiką jis įtvirtins jumyse Puikybės diktatūrą - lygiai kaip jis būtų patenkintas jūsų peršalimo išgydymu, jei mainais jam būtų leista padovanoti jums vėžį.". C.S. Lewis "Tiesiog krikščionybė".
Daug žmonių daro "gera" (pvz. dabar labai populiaru aukoti Afrikos vaikams...), bet Bažnyčia moko, kad tik tas "geras", kuris yra daromas su Dievu mintyje yra tikras geras, tik jis mus stumteli arčiau Dievo. Ta pati mintis iš kitos pusės - blogis nori įtikinti žmogų, kad tas gali būti tiesiog "geras" ir Dievas tam nereikalingas.
Gal taip yra ir su savęs ar pagundų nugalėjimu? Tu gali nugalėti vieną ar kitą silpnybę, pagundą, bet kokia iš to nauda? :-\
Pagauti kipšą už uodegos reikia būtent tuo momentu, kai auklėjant vaikus ar norint pačiam atsikratyti ydos kyla pagunda pasididžiuoti savo ar vaiko rezultatais, t.y. vieną blogį nugalėti kitu. Subtilu ir dažnai sunkiai atpažįstama be nuolatinių krikščionybės pratybų. Bet drįsčiau teigt, kad iki tam tikro lygio tai įmanoma padaryti žmogui vien savo protu ir valia. Teoriškai.
Tačiau tobulumo kelias ilgas ir įveikus paprastesnę užduotį gauname vis sudėtingesnę. Kas galėtų pasigirti, kad visos jos buvo įveiktos ir nei karto velnias neapgavo? Patyrę dvasiniai žmonės pasakoja kaip kartais gudriai mus apsuka aplink pirštą piktasis. Tad galutinis atsakymas - ne, tai neįmanoma žmogui be Dievo pagalbos.
Paprasta širdis - išminties šaltinis. Svarbiausias visų mūsų pratybų tikslas, manau, turėtų būti širdies paprastumo ir gailestingumo tobulinimas :)
Dar labai norisi įkelti šią ištrauką iš Laiško galatams:
16 Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams. 17 Mat kūno geismai priešingi dvasiai, o dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte. 18 Bet jei leidžiatės Dvasios vadovaujami, jūs nebesate įstatymo valdžioje. 19 Kūno darbai gerai žinomi – tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, 20 stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, 21 pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės.
22 Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, 23 romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. 24 Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais.
25 Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią. 26 Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems!
Citata iš: Silvija gegužės 27, 2015, 02:01:10
Pagauti kipšą už uodegos reikia būtent tuo momentu, kai auklėjant vaikus ar norint pačiam atsikratyti ydos kyla pagunda pasididžiuoti savo ar vaiko rezultatais, t.y. vieną blogį nugalėti kitu. Subtilu ir dažnai sunkiai atpažįstama be nuolatinių krikščionybės pratybų. Bet drįsčiau teigt, kad iki tam tikro lygio tai įmanoma padaryti žmogui vien savo protu ir valia. Teoriškai.
Na, vėlgi, nežinau, ką daryti su paryškinta Silvijos pasisakymo vieta. :-\ Ar man vertėtų sukurti naują temą, pvz., "Kaip atpažinti tikrąją puikybę?", ar čia pasisakyti, tikintis, kad diskusija čia tuo ir pasibaigs? Žodžiu, trumpai pasisakysiu čia, o paskui jau nuspręsite, ar reikia naujos temos, ar ne. Silvija, sorry, bet tai, ką Tu čia sakai, nėra jokia puikybė. Pasididžiuoti ir pasidžiaugti savo (ar savo vaiko) pasiektais rezultatais savaime nėra joks blogis. Tai yra visiškai normalus, sveikas žmogiškas dalykas, tik ties tais (savo paties ar savo vaiko) pasiektais rezultatais nereikėtų sustoti. Atseit, jau pasiekiau, ko norėjau, ir toliau jau viskas, nieko man daugiau nebereikia, nieko daugiau nebenoriu, tik rymoti ant pasiektų rezultatų. Tokio dalyko, tokio sąstingio iš tikrųjų reikėtų vengti. Bet pačiam pasididžiavime (savo bei kitų žmonių) pasiektais rezultatais nėra nieko blogo. Blogai būna tik tada, kai kartu su šiuo pasididžiavimu atsiranda
noras lyginti save (ar savo vaikus) su kitais žmonėmis (ar jų vaikais) arba atsiranda jau aukščiau minėtas sąstingis (atseit, nieko daugiau nebenoriu, nes viską pasiekiau). Ir va su šituo noru palyginti save (ar savo vaikus) su kitais žmonėmis reikia labai rimtai kovoti (apie kovos su šiuo noru metodus šiuo atveju nekalbu), nes šito noro šaknis ir yra toji minėtoji puikybė.
CitataTačiau tobulumo kelias ilgas ir įveikus paprastesnę užduotį gauname vis sudėtingesnę. Kas galėtų pasigirti, kad visos jos buvo įveiktos ir nei karto velnias neapgavo? Patyrę dvasiniai žmonės pasakoja kaip kartais gudriai mus apsuka aplink pirštą piktasis. Tad galutinis atsakymas - ne, tai neįmanoma žmogui be Dievo pagalbos.
Paprasta širdis - išminties šaltinis. Svarbiausias visų mūsų pratybų tikslas, manau, turėtų būti širdies paprastumo ir gailestingumo tobulinimas :)
:thumbup: Tik gal būtų tiksliau sakyti, kad tik paprasta širdis įžvelgia tą išmintį, kurią siūlo mums Dievas, o ne pati paprasta širdis yra išminties šaltinis, nes tik Dievas yra išminties ir visokio kitokio gėrio šaltinis. :)
Pralinksminai, Augustai :thumbup:, sutinku su antrąja pastaba, bet tai - giesmės žodžiai (iš giesmės žodžių neišmesi? :-\)
O va su pirmąja nesutinku, nes paties žodžio etimologija kalba apie savęs lyginimą su kitais, taigi, pasididžiuoti tai ir reiškia - būti didžiuliu, žodžiu, virš kitų. Tik mūsų šnekamojoje kalboje mes tą reikšmę kažkodėl įpratome suprasti kaip pasidžiaugti. Jei mano sakinys skambėtų taip:
Pagauti kipšą už uodegos reikia būtent tuo momentu, kai auklėjant vaikus ar norint pačiam atsikratyti ydos kyla pagunda pasidžiaugti savo ar vaiko rezultatais..., tuomet tu būtum teisus dėl klaidos.
Ta proga klausimėlis tau: ar pačiam nekliūna reklamose naudojamas sakinukas "...nes aš to verta!" ?
Citata iš: Silvija gegužės 27, 2015, 09:27:37
Pralinksminai, Augustai :thumbup:, sutinku su antrąja pastaba, bet tai - giesmės žodžiai (iš giesmės žodžių neišmesi? :-\)
Smagu, kad taip pavyko.
CitataO va su pirmąja nesutinku, nes paties žodžio etimologija kalba apie savęs lyginimą su kitais, taigi, pasididžiuoti tai ir reiškia - būti didžiuliu, žodžiu, virš kitų. Tik mūsų šnekamojoje kalboje mes tą reikšmę kažkodėl įpratome suprasti kaip pasidžiaugti. Jei mano sakinys skambėtų taip:
Pagauti kipšą už uodegos reikia būtent tuo momentu, kai auklėjant vaikus ar norint pačiam atsikratyti ydos kyla pagunda pasidžiaugti savo ar vaiko rezultatais..., tuomet tu būtum teisus dėl klaidos.
Na, ne. Kalbu net ne apie tai, kad mes jaučiam džiaugsmą kam nors (pvz., mums patiems ar mūsų vaikams, mūsų draugams ar kaimynams) pasiekus puikių rezultatų. Aš kalbu būtent apie tai, kad mes jaučiam
pasididžiavimą, jei mūsų vaikai, mūsų draugai ar mes patys pasiekiame gerų rezultatų. Ir ne, būti didžiuliu visai nereiškia būti didesniu už kitus, nes būti didesniu už kitus žmones tai yra jau palyginimas su kitais žmonėmis, o būti didžiuliu dar nėra joks palyginimas su kitais žmonėmis. Kitas klausimas yra tai, iš kur mes žinome, kad mes esam didžiuliai ar maži, jei nelyginam savęs su kitais žmonėmis. Ir čia yra dar vienas klausimas, o kas sakė, kad būtinai mes turime lyginti save
su kitais žmonėmis, kad sužinotumėm, kokie mes esam - didžiuliai ar maži. Juk galime tiesiog palyginti save su savimi pačiais, kokie buvom, pvz., praeityje ir kokie esame dabar, o ne tik lyginti save su kitais žmonėmis. Argi ne taip, Silvija? :) O:-) Ir, jei taip lygindami save dabartyje su tuo savimi, kokie buvome praeityje, pamatome, kad padarėme pažangą ir pajuntame pasididžiavimą, atseit, kiek daug, Dievui padedant, pasiekiau, lyginant su tuo, koks buvau praeityje, tai tame pasididžiavimo jausme tikrai nėra nieko bloga. Tiktai, savaime aišku, svarbu suprasti, kad tai, ką pasiekei, yra pasiekta su Dievo pagalba, ir maldoje nepamiršti padėkoti Dievui už tą pagalbą. Tai pirma. Ir antra, ne mažiau svarbu yra atsisakyti pagundos lyginti save su kitais žmonėmis, nes toks lyginimas, viena vertus, yra beprasmiškas, nes prieš Dievą visi esam lygiai mylimi Jo įvaikiai, ir, antra vertus, kaip toks yra puikybės vaisius.
CitataTa proga klausimėlis tau: ar pačiam nekliūna reklamose naudojamas sakinukas "...nes aš to verta!" ?
Ne, Silvija, man to reklamos sakinuko turinys kažkaip nekliūva, nes žmogus tikrai yra vertas pačios geriausios įmanomos kokybės prekės ar paslaugos. Kas kita yra tai, kad žmogus paprastai negalvoja, ko yra vertas, kol nepakliūva į puikybės spąstus. Tad jei žmogus pagauna save, jog pradeda (galbūt net sau pačiam netikėtai) svarstyti apie tai, ko (ar/ir kiek) jis yra vertas, tai jis turėtų pasakyti sau "stop" ir pamąstyti, kodėl jam staiga iškilo tokios mintys apie tai, kokia yra jo paties vertė, bei kažkaip nuo tų minčių gydytis, pvz., malda bei saviugda, kartu stengiantis nustatyti ir pašalinti tokių minčių priežastis.
Augustai, neįtikinai :no-no: man žodis didžiuotis reiškia būtent puikybę. Ar ne nuo to saugojo Jėzus apaštalus, sakydamas, kad šie neimtų džiaugtis savų darbų žemėje rezultatais, bet geriau džiaugtųsi, kad jų vardai įrašyti danguje? :-\ O gailestingasis tėvas sūnaus palaidūno palyginime džiaugėsi ar didžiavosi šio sugrįžimu?
Mūsų tėvų ir senelių žodyne taip vartojamo termino tikrai nebuvo, tai - grynai modernus vakarietiškas produktas, maždaug, aš didžiuojuosi tavimi, sūnau! Gali ir tu pasididžiuoti, koks esi šaunus!.
Kaip tik apie tai ir šneka Lewis'as.
Citata iš: Silvija gegužės 27, 2015, 11:37:09
Augustai, neįtikinai :no-no: man žodis didžiuotis reiškia būtent puikybę. Ar ne nuo to saugojo Jėzus apaštalus, sakydamas, kad šie neimtų džiaugtis savų darbų žemėje rezultatais, bet geriau džiaugtųsi, kad jų vardai įrašyti danguje? :-\
Na, manau, kad Jėzus tada norėjo apaštalus nukreipti į amžinybę, o ne į laikinųjų darbų rezultatus šioje žemėje. Kitas dalykas, kad prieš Jėzų didžiuotis iš viso neturim kuo. O pajusti pasididžiavimą, pvz., savo bendradarbiais, kad pasisekė nuveikti kokį nors man atrodantį didelį darbą, pareikalavusį didelių mano pastangų, bei kartu dėkingumą Dievui už pasisekimą, tai kodėl gi ne. Na, bet jei Tu tam žodžiui teiki tokią negatyvią reikšmę, tai, kad kartais Tavęs neklaidinčiau, teks man šio žodžio atsisakyti.
CitataO gailestingasis tėvas sūnaus palaidūno palyginime džiaugėsi ar didžiavosi šio sugrįžimu?
Žinoma, kad tik džiaugėsi, nes nebuvo kuo didžiuotis - sūnaus palaidūno pasiekti rezultatai buvo apverktini.
CitataMūsų tėvų ir senelių žodyne taip vartojamo termino tikrai nebuvo, tai - grynai modernus vakarietiškas produktas, maždaug, aš didžiuojuosi tavimi, sūnau! Gali ir tu pasididžiuoti, koks esi šaunus!.
Na, kaip nebuvo? O kas lietuvių liaudies dainose dainavo (šiandien, deja, tik tiek epitetų, vartotų liaudies dainose, iš mokyklos laikų prisimenu): Šaunus bernužėlis, dailus stuomenėlis, puikus raitužėlis, sakalėlis, žirgelis ristūnėlis ir pan. :ashamed: O pati formuluotė "aš didžiuojuosi tavimi, sūnau" tikrai atėjusi iš ne tiek vakarietiškų filmų, kiek iš rusiškų sovietinių laikų filmų ("ja goržusj toboj, synok", jei gerai pamenu, sūnelis grįžta iš II pasaulinio karo namo, ir jo motina pasitinka jį tokiais žodžiais).
Citata
Kaip tik apie tai ir šneka Lewis'as.
Lewis'as rašo, žinoma, apie puikybę. Bet tai ne tai, ką aš turiu minty, sakydamas "pasididžiavimas" ir pan. Silvija, norėčiau Tavęs paklausti, ar Tu niekad niekad nesi pagyrusi savo vaikų už, pvz., gerą darbą, už parneštą gerą pažymį iš mokyklos, ir jei esi, tai ką, Tavo nuomone, jautė vaikai. :) Va maždaug tą jausmą aš ir turiu minty, kai sakau apie pasididžiavimą. "Didžiuotis" man reiškia "jaustis su Dievo pagalba padariusiu didelį ir gerą darbą".
Skaitau diskusiją ir vis labiau suprantu, kad nieko nesuprantu :D Gal aplamai kai kurie dalykai nesuvokiami ? Ko gero vienintelė išeitis visai nustoti vertinti tiek save tiek kitus.
Dėl žodžio "didžiuotis" labiau sutikčiau su Silvija, nes didžiuotis galime tuo, su kuo save sutapatiname. Vis prisimenu mintį iš "Sąmonės nubudimas", kad tai kyla dėl neramaus proto kuris vis bando mums patiems parodyti kokie mes esame geri ir vis to ne gana. Nors tokiu pasipūtimu apgauti galime tik save pačius. ..
Citata iš: Donatas gegužės 27, 2015, 13:05:36
Skaitau diskusiją ir vis labiau suprantu, kad nieko nesuprantu :D Gal aplamai kai kurie dalykai nesuvokiami ? Ko gero vienintelė išeitis visai nustoti vertinti tiek save tiek kitus.
Gera mintis. :thumbup:
CitataDėl žodžio "didžiuotis" labiau sutikčiau su Silvija, nes didžiuotis galime tuo, su kuo save sutapatiname. Vis prisimenu mintį iš "Sąmonės nubudimas", kad tai kyla dėl neramaus proto kuris vis bando mums patiems parodyti kokie mes esame geri ir vis to ne gana. Nors tokiu pasipūtimu apgauti galime tik save pačius. ..
O dėl pasipūtimo, tai aš ir noriu pasakyti, kad didžiavimasis, kaip aš jį suprantu, nėra pasipūtimas. Pasipūtimas yra tada, kai iškeliu save virš kitų žmonių, o didžiavimasis (pats savaime) nėra savęs iškėlimas virš kitų žmonių. Tai nėra pasakymas sau ir kitiems, kad aš esu geresnis už, pvz., Augustą, Tomą ar Silviją. Tai tiesiog pasakymas, kad kažkas atliko didelį bei gerą darbą. Didvyrišką darbą, jei taip aiškiau.
":) Va maždaug tą jausmą aš ir turiu minty, kai sakau apie pasididžiavimą. "Didžiuotis" man reiškia "jaustis su Dievo pagalba padariusiu didelį ir gerą darbą"."
Viskas turi savo saiką ir ribas.
(Šiame forume dvi temos "Nei vienas žmogus nėra sala" ir jei teisingai pamenu "Kristaus sekimas" paryškinta vieta)
Donatui.
Aš atsakymą "matau" Silvijos cituotoje vietoje:
" tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais."
Dar tiksliau žodyje "nukryžiavo". Dar tiksliau šio žodžio linksnyje (linksniuose).
" ar žmogus pats iš savęs (tik savo pastangomis) gali nugalėti gundymą ?"
Jei atsakant tiesiai į klausimą, Taip gali.
Aš taip pat širdyje kažkaip jaučiu, kad tas rodos nekaltas pasididžiavimas yra vilkas avies kailiuku apsivilkęs... Daug dalykų prasideda nekaltai, kaip sakant pragaras gerais norais grįstas. Juk nedorybė yra nevisai arba neteisingai išvystyta dorybė, todėl čia skaityčiau, kad pasididžiavimas yra neišvystytas arba neteisingai, ne iki galo išvystytas džiaugsmas. Man atrodo geriausiai čia būtų paieškoti senųjų Tėvų citatų, gal Kukulis ką nors prisimins? :-\
Dar tokia mintis kilo... Augustai, jei savęs sąžiningai paklaustum, ar nėra tas pasididžiavimas reabilituotas būtent mūsų jau diskutuoto koučingo (http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,1087.0.html)? Ir tu, kažkuria prasme susidūręs su juo, perėmei tą dvasią? :-\
Šiandien pavarčiau biblija.lt ir ką jūs manot? Žodis pasididžiavimas naudojamas panašiai tame kontekste, kurį apibūdino Augustas - nusakyti jausmą, kylantį sumišus džiaugsmui ir garbei. Pavyzdžiui:
Atėję pas Juditą, jie vienu balsu ją palaimino, tardami: ,,Tu esi Jeruzalės garbė! Tu esi didis Izraelio pasididžiavimas! Tu esi nuostabi mūsų tautos šlovė!
arba:
Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra garbė ir pasididžiavimas, laimė ir šventės džiugesio vainikas.
Įtariu, kad tai yra terminų (žodžio atitikties) problema, t.y. mes neturime tinkamo žodžio, kurio etimologija neklaidintų savo prasme :-\
Dar galvoju, kad tą žodį taikyti mums, tikintiesiems, derėtų tik dvasinių pasiekimų džiaugsmui apibūdinti. Taigi, sūnaus palaidūno grįžimą laikyčiau to vertu. Paskaitykim ištrauką iš LK 15:
Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. 21 O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...' 22 Bet tėvas įsakė tarnams: 'Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! 23 Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! 24 Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado'. Ir jie pradėjo linksmintis.
Man atrodo, kad tas žmogaus prigimties paradoksalumas, kai jame - ir nusidėjėlis, ir šventasis, yra raktas į šios dilemos sprendimą. Puikybė tai ar ne puikybė, priklausys nuo to, su kokia širdies nuostata tą jausmą įvardysi žodžiu didžiuojuosi.
Augustai, ačiū, kad iškėlei šį klausimą ir tiesiu tau ranką :high-five:
"Atėję pas Juditą, jie vienu balsu ją palaimino, tardami: ,,Tu esi Jeruzalės garbė! Tu esi didis Izraelio pasididžiavimas! "
Mano pastebėjimu į tokį sveikinimą kai kas atsako " visa garbė ir šlovė Viešpačiui Dievui.
"Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra"
Kalbama ne apie baimės JAUSMĄ, o apie intelektinį suvokimą "kiek daug Jis dėl manęs padarė, o kiek aš mažai dėl Jo."
Dievas yra Meilė, Jo nereik BIJOTI.
Pats kylantis JAUSMAS nėra blogis. "Blogis" yra tada kai jo(jausmo) specialiai siekiame.
Nu joo, mes čia mūsų naujam temų piemeniui pridarėme bėdos dėl nukrypimo nuo temos O:-), bet dar norėčiau pridurti dėl mūsų vertumo - mus vertus padaro tik Tėvas, priimdamas į savo glėbį, kai mes atsisukam/atsiverčiam į Jį.
Gal todėl man ir kliūva tų reklamų šūkis :-\
"bet dar norėčiau pridurti dėl mūsų vertumo - mus vertus padaro tik Tėvas, priimdamas į savo glėbį, kai mes atsisukam/atsiverčiam į Jį. "
Tikrai TAIP.
Maža pastaba. Aš pats atsiversti negaliu. Galiu intelektu nukreipti savo valią. Ty šio pirmadienio buęs skaitinys.
Citata iš: Kaštonas gegužės 28, 2015, 03:52:28
"bet dar norėčiau pridurti dėl mūsų vertumo - mus vertus padaro tik Tėvas, priimdamas į savo glėbį, kai mes atsisukam/atsiverčiam į Jį. "
Tikrai TAIP.
Na, šitam tai pritariu ir aš. :thumbup:
CitataMaža pastaba. Aš pats atsiversti negaliu. Galiu intelektu nukreipti savo valią.
O tai ne Dievas patraukia Tamstos valią per Tamstos intelektą, Kaštone? :D
Citata iš: Tomas M. gegužės 27, 2015, 18:50:22
Aš taip pat širdyje kažkaip jaučiu, kad tas rodos nekaltas pasididžiavimas yra vilkas avies kailiuku apsivilkęs... Daug dalykų prasideda nekaltai, kaip sakant pragaras gerais norais grįstas. Juk nedorybė yra nevisai arba neteisingai išvystyta dorybė, todėl čia skaityčiau, kad pasididžiavimas yra neišvystytas arba neteisingai, ne iki galo išvystytas džiaugsmas. Man atrodo geriausiai čia būtų paieškoti senųjų Tėvų citatų, gal Kukulis ką nors prisimins? :-\
Čia, Tomai, viskas priklauso nuo to, kuo
labiau didžiuojiesi, kam atiduodi
pagrindinius nuopelnus - Dievui ar sau pačiam. Jeigu pasididžiavimą suvokiam taip, kad žmogaus didybė eina ne iš paties žmogaus, bet iš Dievo malonės, tada viskas gerai, taip ir turi būti, plg., materija yra didinga, žmogus yra didingas, nes tai yra
Dievo kūrybos vaisius, aš didžiuojuosi tuo, kad esu
paties Dievo kūrinys. Ir tai yra teisinga, nes iš tikrųjų mus sukūrė Dievas. :)
CitataDar tokia mintis kilo... Augustai, jei savęs sąžiningai paklaustum, ar nėra tas pasididžiavimas reabilituotas būtent mūsų jau diskutuoto koučingo (http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,1087.0.html)? Ir tu, kažkuria prasme susidūręs su juo, perėmei tą dvasią? :-\
Na, jei konkrečiai klausi apie mane, tai "kaltas" ne koučingas, o šv.Jose Maria Escriva de Balaguer'as. :) Žiūr. jo knygelės "Kelias" punktą Nr. 274. Pacituoti ar pats susirasi?
"O tai ne Dievas patraukia Tamstos valią per Tamstos intelektą, Kaštone? :D "
Augustai. Dievas žmogui davė laisvą valią.
Taip. Jis pirmas pas mane atėjo, aš Jo neieškojau. :ashamed: (kalbame apie atsivertimo bei tikėjimo DOVANĄ)
Tai yra kelias.
Ir savo intelektu rašau "teesie ne mano valia bet Tavo."
Dar dėl to paties žodžio didžiuojuosi. Problema tame, kad svarbu ne vien tai, su kokia intencija pats jį vartoji, bet ir tai, kaip jį išgirs kiti. Ar savo vaikui tai sakydamas, Augustai, pridedi dar ir tai, kad visa garbė tepriklauso Dievui? Nes kipšas gali ir į šitą tarpelį Įlįsti su pasiūlymu mažam žmogui.
Gal per dažnai ėmėm nutylėti Dievo vardą, neteisingai suprasdami antrąjį Dievo įsakymą? Daugelis šio laikmečio blogybių kyla dėl to, kad pamirštama, kas Pirmas.
Citata iš: Kaštonas gegužės 28, 2015, 06:14:27
Jis pirmas pas mane atėjo, aš Jo neieškojau.
Kaip įdomu! Gal kada nors pasidalinsi?
Būtinai Silvija pasidalinsiu. Realybėje paklausk ir taip padarysiu.
"Nes kipšas gali ir į šitą tarpelį Įlįsti su pasiūlymu mažam žmogui."
Ne gali, o taip ir padarys.
Tada tas mažas žmogus "pradės nesitvarkyti kambarių" jeigu jo "nepamaitinsi". Paskui tasai išauga ir nesupranta kaip čia yra...
O gyvenime yra taip, kad niekas nieko neprivalo.
----------------------------------------------------------------
Kadais upių dievui Kefisui ir nimfai Lariopei gimė sūnus, kurį praminė Narcizu. Toks gražus vaikas, kad dar naujagimį galėjai jį pamilti. O su metais Narcizo grožis vis augo. Daug mergaičių, jaunikaičių juo žavėjosi, bet niekas nesugebėjo užkariauti jo dėmesio ar palankumo.
Pernelyk šaltas ir išdidus buvo Narcizas. Viena jo atstumta nimfa tiek nuliūdo, tiek sulyso, kad vien balsas iš jos teliko. Ne ji viena, savojo skausmo graužiama, rankas į dangų tiesė: "Tepamilsta ir jis, ir atsako lai nesulaukia".
Taip ir nutiko. Meilės deivė Afroditė žiauriai nubaudė jį, niekinantį jos dovanas. Kartą medžiodamas Narcizas priėjo prie upokšnio atsigerti ir pamatė savo atvaizdą. Nustebęs jis žvelgė į save ir apėmė jį karšta meilė. Pamiršęs ir maistą ir poilsį, Narcizas nesitraukė nuo vandens, be atvangos gėrėjosi savimi, kalbino save, tiesė rankas į savo spindintį veidą. Jokio atsako.
Taip palengva neteko jėgos ir žvalumo, sulyso, nusilpo Narcizas, nusviro jo galva į žalią žolę, mirties tamsa užspaudė jo akis. Nimfos paruošė Narcizo kūnui laužą, bet atėjusios jaunuolio kūno, jo neberado. Ten , kur gulėjo meilės sau nukankintas narcizas, teaugo kvapni gėlė baltais žiedlapiais ir geltonu viduriuku - ją ir praminė narcizu.
http://www.ltvirtove.lt/straipsniai.php?lt=legenda_kaip_atsirado_narcizas
Citata iš: Silvija gegužės 28, 2015, 03:26:56
Šiandien pavarčiau biblija.lt ir ką jūs manot? Žodis pasididžiavimas naudojamas panašiai tame kontekste, kurį apibūdino Augustas - nusakyti jausmą, kylantį sumišus džiaugsmui ir garbei. Pavyzdžiui:
Atėję pas Juditą, jie vienu balsu ją palaimino, tardami: ,,Tu esi Jeruzalės garbė! Tu esi didis Izraelio pasididžiavimas! Tu esi nuostabi mūsų tautos šlovė!
arba:
Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra garbė ir pasididžiavimas, laimė ir šventės džiugesio vainikas.
Įtariu, kad tai yra terminų (žodžio atitikties) problema, t.y. mes neturime tinkamo žodžio, kurio etimologija neklaidintų savo prasme :-\
Žiūriu patikimiausią anglišką vertimą (http://www.drbo.org/x/d?b=drb&bk=26&ch=1&l=11#x):
Citata[11] The fear of the Lord is honour, and glory, and gladness, and a crown of joy.
Žodį
"glory" Alkonas taip apibūdina:
Citata1 garbė, šlovė; triumfas;
to be in all one's glory
a) būti šlovės viršūnėje;
b) šnek. parodyti visa, ką gali ir ką turi
2 didybė; puikumas, puikybė
3 aureolė, nimbas, spindėjimas
² glory be! ačiū Dievui!;
to go to glory euf. @ iškeliauti iš šio pasaulio, mirti;
to send to glory @ iš šio pasaulio išvaryti, užmušti;
v
1 didžiuotis (in)
2 triumfuoti, džiūgauti (in)
Pasirinkimas vertimui didelis, bet jei imtume
šlovė, tuomet viskas keičiasi, nes gal galima būtų kalbėti apie būsimą šlovę Danguje? :-\ Ir žodis nevartojamas šiose eilutėse, kaip vieksmažodis, todėl
didžiuotis atkrinta.
Citata iš: Silvija gegužės 28, 2015, 06:27:18
Dar dėl to paties žodžio didžiuojuosi. Problema tame, kad svarbu ne vien tai, su kokia intencija pats jį vartoji, bet ir tai, kaip jį išgirs kiti. Ar savo vaikui tai sakydamas, Augustai, pridedi dar ir tai, kad visa garbė tepriklauso Dievui? Nes kipšas gali ir į šitą tarpelį Įlįsti su pasiūlymu mažam žmogui.
Ne, vaikui to sakyti nereikia, nes vaikas yra dar nelabai sugadintas mūsų kultūroje vyraujančių skersvėjų. Nors, aišku, galima pasakyti vaikui, jog Dievas juo didžiuojasi. O kipšas lenda visur, kur yra nemeilė. Taigi negali čia nieko (kipšui) padaryti, išskyrus mylėti vaiką tokį, koks jis yra. Kitas dalykas, kaip Tu supranti žodį "vaiko meilė" ir kaip turėtų būti reiškiama Tavo meilė vaikui, kad vaikas suprastų, jog Tu jį myli ir Dievas jį irgi myli. Bet tai jau ne šios temos klausimas.
CitataGal per dažnai ėmėm nutylėti Dievo vardą, neteisingai suprasdami antrąjį Dievo įsakymą? Daugelis šio laikmečio blogybių kyla dėl to, kad pamirštama, kas Pirmas.
Ne, Silvija, šiuolaikiniai Vakarų ateistai yra būtent tie, kurių tėvai, globėjai, rūpintojai ar auklėtojai, mokytojai pernelyg piktnaudžiavo Dievo vardu. Jei, pvz., pati kada nors atidžiai paskaitysi R.Dokinso "Dievo iliuziją", tai pamatysi, kad ten Dievas suvokiamas kaip represinis organas. Tokia Dievo samprata neatsiranda iš niekur, Silvija. Tai akmuo į tėvų ir senelių, auklėtojų ir mokytojų daržą. :(
Žinoma, tai nereiškia, kad turime tylėti iš viso apie Dievą, bet tai reiškia, kad neturime piktnaudžiauti Dievo vardu, auklėdami vaikus ar anūkus, bei kalbėdamiesi su kitais žmonėmis turime turėti minty, jog žmonių samprata apie Dievą gali būti klaidinga. Tad (ypač tai pasakytina apie pokalbius su vaikais ar anūkais) Dievo vardą turime minėti tinkamame kontekste ir tik įsitikinę, kad žmonių (ypač vaikų ir anūkų), su kuriais kalbamės apie Dievą, būsime daugmaž teisingai suprasti. Kitu atveju geriau Jo vardo iš viso neminėti, kol žmonės, su kuriais kalbamės, tam nepasirengę. Kitas dalykas yra tai, kad mes ir patys turim būti pasiruošę tokiems pokalbiams, ir dar kitus turime kažkaip parengti ar bent jau pagal savo galimybes patikrinti, ar kiti jau yra pasirengę tokiam pokalbiui. O jei dar nepasirengę, tai turime melstis ir nuosekliai rengti dirvą, kantriai išlaukdami, kol žmonės bent jau kažkiek bus pasiruošę išgirsti, ką Tu nori jiems pasakyti apie Dievą.
P.S. Tai, kas pasakyta, neliečia kerygminio skelbimo. Skelbti Dievą, gal tiksliau būtų sakyti, liudyti Dievą galime ir turime visą laiką (žinoma, pailsėti irgi reikia :D ) savo gyvenimu, savo gerais darbais ir pan.
Ačiū, Tomai :thumbup: reiks dar pasižiūrėti kas rusiškose Biblijose.
Augustai, be abejo, kad vaikui kalbėti reikia atitinkamai pagal jo amžių, bet geriausia, kai jis nuo pat gimimo auga aplinkoje, kur kasdien Dievas minimas ir niekas nebijoti to daryti ;)
Scholastikai :D jums apaštalas Paulius turi žinių, perduoda per Timotiejų ;) žinokit, kad - "Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išsaugojau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats ... " :) kovojau gerai, pasiekiau finišą, liko tik laurus pasiimti :)
p. s. laisvalaikio mintims
Tai žinoma, Pilgrim, turim sulaukti galo ir tik tada :), bet Laiške galatams 6 sk. vėl randu šį terminą:
Broliai, jei kurį žmogų ištiktų nelaimė nusidėti, jūs, dvasios žmonės, pamokykite tokį romiai. Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą! 2 Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą. 3 O kas, būdamas niekas, tariasi esąs kažin kas, tas save apgaudinėja. 4 Tegul kiekvienas ištiria savo darbą, ir tuomet galės didžiuotis pats sau, nesilygindamas su kitu, 5 nes kiekvienam reikės nešioti savo naštą.
Citata iš: Silvija gegužės 28, 2015, 08:42:19
Tai žinoma, Pilgrim, turim sulaukti galo ir tik tada :), bet Laiške galatams 6 sk. vėl randu šį terminą:
Broliai, jei kurį žmogų ištiktų nelaimė nusidėti, jūs, dvasios žmonės, pamokykite tokį romiai. Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą! 2 Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą. 3 O kas, būdamas niekas, tariasi esąs kažin kas, tas save apgaudinėja. 4 Tegul kiekvienas ištiria savo darbą, ir tuomet galės didžiuotis pats sau, nesilygindamas su kitu, 5 nes kiekvienam reikės nešioti savo naštą.
:thumbup: Puiki vieta, Silvija.
Pabraukta vieta ir yra tai, ką aš norėjau pasakyti:
Tegul kiekvienas ištiria savo darbą, ir tuomet galės didžiuotis pats sau, nesilygindamas su kitu,...
Svarbiausia, nereikia lygintis su kitais žmonėmis.
Keista :)
Ir aš visai norėčiau vainiko, drabužio ir akmenėlio.
Bet sako pirmiau reikės daug KENTĖTI...
Rusai tą vietą šitaip verčia:
Каждый да испытывает свое дело, и тогда будет иметь похвалу только в себе, а не в другом
http://www.my-bible.info/biblio/biblija/posl_gal.html
Man rodos čia kalbama apie tą paguodą, kurią gauname iš Dievo kaip paskatinimą eiti toliau :-\
Šilta. Silvija. Šilta.
Apr 2, 17 Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms: 'Nugalėtojui Aš duosiu paslėptos manos ir baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas, kurio niekas nežino, tiktai gavėjas' ".
Citata iš: Kaštonas gegužės 28, 2015, 09:14:29
Keista :)
Ir aš visai norėčiau vainiko, drabužio ir akmenėlio.
Bet sako pirmiau reikės daug KENTĖTI...
Tai kentėti ar taip, ar anaip, vis tiek reikės. Tad klausimas čia yra ne tas, ar kentėti, ar nekentėti, o dėl kokio tikslo kentėti - dėl Dievo ar dėl kokio nors kito tikslo, išskyrus Dievą. Prisipažinsiu, sunkus klausimas. Visom prasmėm sunkus. Juk taip norisi pasilengvinti kančią, nekovoti maldoje, nedirbti su savimi, pasiduoti pagundai pasinerti į visokius vartotojiškus malonumus ir pan. Bet tai neišsprendžia problemos, nepalengvina kančios. Tada taip ir lieka maldos kova, atkaklus ir sistemingas darbas su savimi, mokantis atsižadėti, atremti įvairias pagundas, siekiant būti panašiam į Jėzų Kristų, ir taip po truputį darantis vis laisvesniam, vis labiau mylinčiam gyvenimą, Dievą ir žmones. Kodėl? Nes Dievas mane ir tave pamilo pirmas. :)
Oho Augustai.
Tikriausiai turiu rašyti tik apie save?!
Nesiekiu būti panašus į Jėzų. Neužsiimu savęs tobulinimu. Savęs išganyti negaliu... Kur matyta, kad puodynė pati save lipdytu (sau taikau).
Taip, maldos laikas ir man yra kova.
Einu į maldą BŪTI, susitikti Gyvajį Aš Esu.
Susitikimai pakelia, jei ką gaunu dovanų norisi dalinti. O jei nesusitinku, pradedu džiūti.
Apie kančią.
Kai griaužiau knygas pastebėjau, kad šventieji labai akcentuoja Jėzaus kančią, o apie savo išvis arba mažai kalba. Kame čia reikalas (ką jie ten gero rado Jo kančioje, prie ko čia istorinis įvykis ir aš dabar, šiuo laiku )man kabojo iki trečiosios rekolekcijų savaitės. Ši savaitė taip ir vadinasi "kančia". Matomai sutapimas. :)
CitataNesiekiu būti panašus į Jėzų. Neužsiimu savęs tobulinimu. Savęs išganyti negaliu... Kur matyta, kad puodynė pati save lipdytu (sau taikau).
Čia jau priklauso nuo to, kaip suprasi savęs tobulinimą. Jei savęs tobulinimas - tai siekis pažinti kuo geriau Jėzų Kristų, atleisti skriaudikams, išmokti priimti kiekvieną sutiktą žmogų tokį, koks jis yra, ir pastangos visa kita daryti pagal Jėzaus Kristaus parodytą pavyzdį, tai tada Tamsta, Kaštone, irgi save tobulini.
CitataNesiekiu būti panašus į Jėzų.
O kodėl Tamsta, Kaštone, nesiekia būti panašus į Jėzų Kristų? :)
Rasi pats jau atsakei ko klausi.
Šitai pridėsiu.
Apr 3, 20 Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.
Gal 2, 20 Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane. 21Neatstumiu Dievo malonės, nes jei teisumas įgyjamas įstatymu, tuomet Kristus mirė veltui.