Karas vyksta visą laiką. Tai ką matė mūsų seneliai ar proseneliai yra žymiai daugiau nei tai kas vyksta dabar - buvo du pasauliniai karai, badmetis, epidemijos ir ką? O gi nieko, gal kaip tik tai jiems padėjo labiau džiaugtis gyvenimu...

Ar tik man atrodo, kad šiuo metu vyksta pasaulyje kova tarp gėrio ir blogio?
Karai Ukrainoje, Izraelyje.

JAV kažkas baisaus darosi su woke ir musulmonais..

Gal kas nors turi kokių nors įžvalgų?

Sveiki,

radau vienos ukrainietės katalikės žinutę twitteryje apie maldą už taiką. Ji rašo:

"Prašau, nesimelskite už taiką Ukrainoje. Melskitės už tai, kad iš Ukrainos būtų išvyti putino okupantai, nes jeigu jie liks, tai jokios taikos nebus: bus moterų prievartavimai, plėšimai, nekaltų žmonių kankinimai ir žudymai."

Tad melskimės, kad taika įsivyrautų be okupantų Ukrainos žemėje.

Šitas sinodinis procesas man atrodo įtartinas dalykas - matome, kaip jis pasireiškė Vokietijoje, kur jau nori legalizuoti homoseksualių porų "laiminimus", moterų kunigystę ir pan. Gaila, kad tokiems dalykams prastumti, yra apeliuojama į gailestingumą, lankstumą, Sensus Fidei ir pan. Būtent, čia ir reikia naudoti Sensus Fidei, kad atpažinti tokias situacijas.

Pats Sensus Fidei yra be abejo geras dalykas! Vienas geras pavyzdys yra Arijonų erezijos krizė, kai apie 85% vyskupų buvo vienaip ar kitaip pasidavę tam netikram mokymui, o tikintieji atpažino tai ir prisidėjo gelbint Bažnyčią tokioje sunkioje situacijoje.

Lenkijos vyrai. Gražu pažiūrėti!


https://youtu.be/iJViPHFm1no

Keletas ištraukų iš naujo dokumento (nuoroda į jį apačioje). Kas tas 'sensus fidei', kuris šiuo metu tapo ypač reikšmingas?

Popiežiai visais laikais norėjo pasitarti su vyskupais, "kad pažintų visos Bažnyčios tikėjimą, remdamiesi Dievo tautos, kuri ,,in credendo yra neklystanti" (plg. EG, 119), tikėjimo nuovokos sensus fidei autoritetu." Šiandien Katalikų Bažnyčia deda ypač stiprų akcentą - niekas nebus išgelbėtas vienas, reikia ne tik savo paties įsitikinimais remtis, bet ir nuolankiai klausytis kito. Tad ir mūsų forume pateiktos nuomonės ir pasvarstymai ne visada gali būti priimami už gryną. Tačiau labai svarbu, kad kiekvienas galėtų išsisakyti.

- "Sinodinė [Bažnyčios] kelionė skleidžiasi istoriniame kontekste, pažymėtame epochinėmis permainomis visuomenėje ir reikšmingu pereinamuoju procesu Bažnyčios gyvenime, ir tų dalykų nevalia ignoruoti. Skleidžiantis šio konteksto sudėtingumui su jo įtampomis ir prieštaravimais, esame kviečiami ,,ištyrinėti laiko ženklus ir aiškinti juos Evangelijos šviesoje" (GS, 4).

- "13. Susirinkimas [Vatikano II] pabrėžė, kad dėl Krikštu gauto Šventosios Dvasios patepimo ,,visuma tikinčiųjų <...> tikėdama negali klysti ir šią ypatingą savybę atskleidžia per antgamtinį visos tautos tikėjimo jausmą, ,,nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio" visuotinai sutardami dėl tikėjimo ir dorovės" (LG, 12). Būtent Dvasia veda tikinčiuosius ,,į tiesos pilnatvę" (Jn 16, 13). Per Šventosios Dvasios veikimą ,,ši apaštalų kilmės Tradicija Bažnyčioje pažengia pirmyn, nes didėja ir perduotų dalykų, ir žodžių supratimas, tiek dėka tikinčiųjų kontempliacijos bei gilinimosi, visa svarstant savo širdyje (plg. Lk 2, 19 ir 51), tiek dėl dvasinių dalykų, kuriuos jie patiria, giluminio suvokimo, tiek dėka mokymo tų, kurie su paveldėta vyskupyste yra gavę tikrą tiesos charizmą" (DV, 8 ). Ši ganytojų suburta tauta laikosi Bažnyčiai patikėto Dievo Žodžio šventojo paveldo, nuolat ištikimai laikosi apaštalų mokymo, broliškos bendrystės, duonos laužymo ir maldos, ,,vadovams ir tikintiesiems nepaprastai vieningai laikantis perteiktojo tikėjimo, jį vykdant ir išpažįstant, tarp jų užsimezga ypatingas dvasinis bendrumas" (DV, 10).

- "14. Ganytojai, Dievo paskirti ,,autentiško visos Bažnyčios tikėjimo sergėtojai, aiškintojai ir liudytojai" (16), neturėtų bijoti klausytis jiems patikėtos kaimenės: konsultavimasis su Dievo tauta nereiškia, kad Bažnyčioje perimami daugumos principu besivadovaujančios demokratijos principai, nes dalyvavimo bet kokiame sinodiniame procese pagrindas yra dalijimasis aistra dėl bendros evangelizacijos misijos, o ne konfliktuojančių interesų atstovavimas. Kitais žodžiais tariant, bažnytinis procesas galimas ,,tik hierarchiškai sutvarkytoje bendruomenėje" (17). Vieningas visos Bažnyčios konsensusas tame pačiame tikėjime yra įgyvendinamas per vaisingą ryšį tarp Dievo tautos sensus fidei ir ganytojų mokymo funkcijos. Kiekvienas sinodinis procesas, kuriame vyskupai yra kviečiami atpažinti, ką Dvasia sako Bažnyčiai, ne patys vieni, bet klausydamiesi Dievo tautos, kuri ,,taip pat yra Kristaus pranašiškosios tarnybos dalininkė" (LG, 12), akivaizdžiai vaizduoja Bažnyčią ugdantį ,,keliavimą drauge". Šventasis Benediktas pabrėžia, jog ,,Viešpats dažnai apreiškia geriausią sprendimą" (18) tam, kuris neužima svarbių postų bendruomenėje (tuo atveju jauniausiam); todėl vyskupai turėtų pasirūpinti pasiekti visus, kad tvarkingai skleidžiantis sinodinei kelionei būtų įgyvendinta tai, ką apaštalas Paulius siūlo bendruomenėms sakydamas: ,,Negesinkite Dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite!" (1 Tes 5, 19–21).

http://lvk.lcn.lt/naujienos/,476

Man labai patiko Scott Hahn įvertinimas, kad skirtingos liturgijos turi vienyti tikinčiuosius:


https://www.youtube.com/watch?v=GUvwllaZyIc

Dar kitas įdomus aspektas yra tai, kad Popiežius Benediktas XVI savo vizija norėjo pademonstruoti, kad II Vatikano Susirinkimas ir nauja liturgija yra tarsi organinis vystymosi etapas, bet Popiežius Pranciškus savo dokumentu iš esmės paliudijo Pijaus X draugijos poziciją - kad tarp tų dviejų pusių yra plyšys, o gal net ir bedugnė. Todėl logiškai galvoji, jei tai nebuvo organinis vystymąsis, tuomet nauja tvarka nėra Tradicijos tęsinys ir yra kažkuria prasme naujas kūrinys.

Mano nuomone, šis "tradicijų karas" yra viso labo simptomas kur kas didesnės problemos, t.y. naujojo Arijanizmo apraiškos, nes galų gale naujos praktikos sumenkina Kristaus Dieviškumą Eucharistijoje. Nors naujame Mišiole viskas rodos tvarkingai buvo surašyta (nors aišku buvo liturgija pritempta prie protestantų liturgijų), bet kažkas buvo skirtinga, nes ta naujos liturgijos "dvasia" buvo silpna ir prasidėjo masiniai nusižengimai ir iškraipymai, kurie pačią liturgiją pavertė neatpažįstama, vos ne karikatūra. Tai ir yra vaizduojama tame video. Žmonės iki dabar prisimena, kaip Altoriaus tvorelės buvo išardytos ir iš jų buvo daromi mašinų aikštelės bordiūrai.

Kažkuria prasme atrodo, kad istorija apsuko ratą ir sena Arijaus erezija vėl bando pakartoti savo žygį, kuris 4 amžiuje po sunkios kovos buvo sustabdytas.

Aš žiūriu į tai per dvasingumo perspektyvą - ar būtų logiška uždrausti karmelites vienuoles, nes jos yra kontempliatyvojo tipo arba liepti visoms joms pereiti į aktyvų evagelizavimą? Net jei tau tai yra labiau priimtina ir atrodo svarbiau...

Šv. Tėvas nėra Tradicijos (visos Bažnyčios dvasinio turto) sąvininkas, kuris gali daryti, ką nori, jis yra viso labo atsakingas už tos Tradicijos išsaugojimą. Realybė yra tokia, kad "Juos atpažinsite iš jų vaisių" - jaunimas renkasi tradicines parapijas ir religines bendruomenes, tradicinės seminarijos nepajėgia priimti visų norinčių... o kitos parapijos, seminarijos ir religinės bendruomenės merdėja ir nyksta...

Juos atpažinsite iš jų vaisių...

"Skaitant Pranciškaus motu proprio ir paaiškinamąjį laišką vyskupams, atrodo, kad naujas taisykles įvedęs popiežius siekia užbaigti tai, ką jis vadina piktnaudžiavimu senąja liturgija, kai kurioms tradicionalistų grupėms Benedikto XVI suteikta privilegija pasinaudojus tam, kad sukurtų paralelinę Bažnyčią, kurioje atmetama ne tik reformuotoji liturgija, bet ir visas Vatikano II Susirinkimo mokymas, bei, ne paslaptis, paties dabartinio pontifiko mokymas."

https://www.bernardinai.lt/liturgines-benedikto-xvi-vizijos-pabaiga/