Kas yra šventumas?

[kukulis]

Kitoje diskusijoje apie Jėzaus gimimą buvo kilęs klausimas apie skaistumą. Šioje temoje bandysiu išdėstyti mintis apie tai kas yra šventumas - klausimas, kurį esu uždavęs daug kam ir ne vieną kartą, ir kažkaip negavau mano supratimą patenkinančio atsakymo .

Tezė: šventumas yra skaistumas + pagarba.

Trumpas įrodymas:

[Ps 77,14]  Visa, ką darai, Dieve, yra šventa; kuris dievas yra toks didis kaip Dievas?

Reiškia viskas kas Dievo sukurta yra šventa, o ypač žmogus. Šį šventumą mes užteršiame savo blogais/neskaisčiais poelgiais, o pradžia buvo uždrausto vaisiaus suvalgymas.  Čia skaistumo sąvoka, kurią turiu omeny, yra išplėsta ne vien kaip tik lytinių santykių reguliavimas, bet ir daugelio kitų žmogaus veiklos sričių. Pvz. šventieji rašydavo, kad apsivalgydami mes taip pat ištvirkaujame. Jėzus pasakė: "jei geidulingai žvelgi į moterį, tu jau ištvirkauji savo širdyje".

Vadinasi, norint būti šventu, taip kaip Dievas yra numatęs, reikia laikytis Dievo įsakymų ir nesuteršti to šventumo, kuris jau yra Dievo duotas.

Kita šventumo dalis - pagarba. Ar gal būt priėjimas prie šventumo iš kitos pusės.  Žodis šventas - yra žinomas ir  pagoniškose religijose. Paprastai šventos vietos yra tos vietos, kurios yra ypatingu būdu gerbiamos. 
Kita vertus - pagarba yra kaip lakmuso popierėlis, apbūdinanti žmogaus dvasinę būklę. Nes jei žmogus yra puikybėje, tai jis kitus niekina; tuo tarpu pagarba kitiems yra nuolankumo ženklas.

Tokiu būdu skaistumas pašventina žmogaus kūną ir tarsi išorinę sielos dalį, o pagarba - vidinę/dvasinę sielos dalį.

[Augustas]

Tokiu būdu skaistumas pašventina žmogaus kūną ir tarsi išorinę sielos dalį, o pagarba - vidinę/dvasinę sielos dalį.

Kukuli, kalbant apie skaistumą pozityviąja prasme, tai jį galima būtų suprasti kaip ištikimybę savo Dievui, savo žmonai/vyrui ir savo bei kito žmogaus asmeniui (ne savo/kito žmogaus asmeninėms nuostatoms, kurios gali ir turi keistis reikalui esant, bet būtent savo/kito žmogaus asmeniui). Atitinkamai ištvirkimas būtų neištikimybė tiek Dievui (t.y. stabmeldystė), tiek žmonai/vyrui, tiek savo asmeniui ir kito žmogaus asmeniui. Tad, mano nuomone, skaistumas yra sąvoka, per kurią gali būti aiškinamas visas Dekalogas ir taip pat nurodomas kelias į šventumą be jokių kitų sąvokų, pvz., tokių, kaip pagarba, nuolankumas etc. Plg. žiūr. Ozėjo knygą iš ST. Ten labai aiškai sakoma, kad stabmeldystė yra svetimavimas savajam Dievui, ir pan.

[kukulis]

Taip.

Iš esmės mano mintis buvo tokia, kad pačioje pradžioje žmogus buvo sukurtas šventu, o tą šventumą prarado ir iš esmės dabar reikia tik jį atstatyti.
Bet vėl ar pats žmogus gali tai padaryti? Nes jei esi nešvarus, tai reikia kažko švaraus kad tave nuplautų. Panašiai kaip nešvarų drabužį reikia plauti švariame vandenyje, kad tas drabužis taptų švariu, o jeigu nėra vandens, tai pats drabužis iš savęs nepasidarys švariu. Tai ne mano mintis, tik tiek kad dera prie šitos temos

Dėl pagarbos ir puikybės, dar yra kažkokios neišsakytos man nuojautos, kurias gal pavyks išreikšti raštu kitą kartą

[Varlė keliauninkė]

"Šventas" Biblijoje (originalo kalba) yra - "atskirtas" (отделенный).

[Pilgrim]

Ar žmogus buvo sukurtas šventas  Keletas minčių.
Kuomet skaitome sukūrimo istoriją kiekvieną kūrimo dieną skamba: Ir Dievas matė, kad tai gera.
Taigi kūrinija yra gera. O žmogus ? Kūrimo istorijoje žmogų Dievas palaimino ir kūrė pagal savo paveikslą ir panašumą.
Pradžios knygos 2 skyriaus pradžioje - Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi nuo visų kūrimo darbų. Svarbus momentas Dievas padarė ją šventa. Dievas padaro šventu.
Kas yra šventumas ? Pirmiausia kur randame šį žodį ir kam jis skirtas. Senajame testamente kuomet Dievas pasirodo Mozei degančiame
krūme ir sako nusiauk nes ši žemė šventa. Šventa nes joje yra Dievas. Dievas padaro šventu. Žydai tik Dievui skiria šventas, šventas, šventas. Šventumas Dievo savybė. Esminė savybė.
Keliauninke šiam terminui "atskirtas" (отделенный) reikia panaudoti kitą sinonimą ir bus puiku,
ganz andere (kitas).
Jėzus įsikūnydamas į žmogaus prigimtį "užkrečia" ją dieviškumu, 'užkrečia" šventumu. Dievo buvimas mumyse leidžia išsiskleisti šventumui ir būti mums šventiems. Tiek kiek mumyse yra Kristaus tiek mes esame šventi. Todėl Jėzus yra kelias ir gyvenimas. Tam ir turime sakramentinį gyvenimą. tam ir turime Jėzaus priesakus.

[kukulis]

Na .. taip. Bet vienoks yra Dievo šventumas, o kitoks - žmogaus.

Kitas, bet panašus klausimas būtų - ar šventumas ir tobulumas yra vienas ir tas pats? Nes mes ( bent jau aš ) dažnai mintyse netyčiomis susiejame šventumą su tobulumu. O dabar galvoju, kad taip nėra. Juk jeigu žemė yra šventa, nes Dievas padarė ją šventa, tai dar nereiškia kad žemė tobula.

Todėl manau, kad kūrinio šventumas tai tarsi Dievo palaiminimas, tarsi Dievo prielankumo, ar net pagarbos parodymas tam tikram kūriniui. O toliau jau, arba kūrinys tobulėja augdamas šventume, arba tą šventumą paniekina nusidėdamas.

[Silvija]

Būti šventam ar siekti tobulumo - tai vis žmogaus atsakas į Dievo kvietimą. "Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas". Mes turime tokią dovaną iš Dievo - laisvą valią atsakyti "Taip" arba "Ne" ir nuo to priklauso mūsų šventumas bei tobulumas.

Biblijos išnašose tokie tobuli dar paaiškinami taip: tokie geri, atlaidūs, gailestingi (plg. Lk 6,36)

[Pilgrim]

Tobulumas ir šventumas du skirtingi dalykai.
Iš Jn 15 skyriaus -
Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje.
Aš vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė.

Apie šventumą pagal šią Jono evangelijos ištrauką. Kas pasilieka manyje ir aš jame yra šventas. Nuo manęs atsiskyrę jūs negalite būti šventi. Kas nebus šventas, bus išmestas laukan.
Šventumas yra Dievo savybė, kūrinys be Dievo įsikišimo negali to priimti, kūrinys negali nusipirkti, užsitarnauti. Vienintelis dalykas ką gali, tai kaip Mergelė Marija ištarti taip ir toliau Dievas veikia, Dievas - bet ne žmogus, ne žmogaus nuopelnai. Jėzaus nuopelnai.

Tobulumas, tai padaryti maksimaliai gerai kaip tu gali pagal savo gebėjimus. Beverdant sriubą įdėk visą širdį, visas pastangas, visas žinias, geriausius savo produktus, geriausius linkėjimus ir ji bus tobula. Tavo galimybių ribose, bet tobula. Dievas būdamas begalinis turi ir begalinį tobulumą. Tačiau ir žmogus gali būti tobulas.
Daryti Dievo darbus ... būti gailestingu, būti atlaidžiu, dovanoti ... tai vis daryti Dievo darbus

[kukulis]

Dar buvo tokie "Dievo kvaileliai" kuriuos visi laikė šventais, bet abejoju, ar kas nors juos laikė tobulais

Vis dėl to Dievas kviečia žmogų būti tobulu. Manau, kad tavo pacituotoje Evaneglijos ištraukoje Dievas neliepia išmokti tobulai virti sriubą ar daryti vieną kokį konkretų darbą, tačiau tapti tobulu moraline ar gal dvasine prasme.

Ką noriu pasakyti, tai kad šventumas labiau siejasi su švarumu, pašventinimu. O tobulėjimas Dievo nurodytu būdu prasideda po to kai toje dvasinėje srityje žmogus yra apsivalęs. Gaunasi taip, kad šventumas yra tarsi pagrindas tobulėjimui.

Dabar berašant prisiminiau vieną diskusiją, apie mirusius kūdikius ir tai, kad jie yra šventi. Tada, pamenu, vienas žmogus išsireiškė, kad kokia tada gyvenimo prasmė, jeigu kūdikis, negyvenęs iš viso gyvenimo, jau yra šventas? Tai pagal tas šventumo ir tobulumo sąvokas, kurias čia mes atskyrėme, paaiškėja, kad kūdikis neturėjo galimybės tobulėti. Ir jis, nors ir būdamas šventas, netenka galimybės tobulėti, kai netenka galimybės gyventi gyvenimo.

Vadinasi žmogus kviečiamas būti tiek šventu tiek tobulu.

Dabar vėl, yra pasakymas, kad žmogaus gyvenimas yra skirtas tapti šventu. Tai yra pasakęs ir pats popiežius. Bet manau, kad jis turėjo omeny ne vien tą šventumą, kokį mes turime omenyje šioje diskusijoje, bet kartu ir tobulumą.
Ir vėl tarsi šventumas ir tobulumas čia tampa lyg sinonimai, nors ką tik išsiaiškinome, kad tai skirtingi dalykai...

[Silvija]

Žmogus šiame gyvenime šventu tikrai netaps, bet jo siekis juo tapti, galima sakyti, padaro jį šventu tą akimirką, nes visa jau yra atlikta Kristuje. Ir, kaip Pilgrim sakė, šventumas - tai yra pasilikti Jame, kad ir Jis mumyse pasiliktų. Nuolat.

Bet vis dar galioja ir kita taisyklė: daugelis pirmų gali tapti paskutiniais ir atvirkščiai...

[Pilgrim]

Silvija jei netaptų, tuomet neturėtume tokios aibės šventųjų 

Kukuli, ištrauka yra apie šventumą. Tobuli mes turime būti. Būkite tobuli, kaip jūsų Tėvas yra tobulas. Tai reiškia kai kažką darai, daryk su maksimaliu savęs atidavimu. Ar tai programavimas ar sriubos virimas ar namų darbų darymas su vaikais. Tai ir yra tobulumas.
Šventumas nėra žmogaus nuopelnas. Tai Dievo veikimas, kūdikių atveju taip pat.

[Diak. Tomas M.]

Apie šventumą Jėzus vieno apsireiškimo metu sakė (nepamenu Šv. Faustinai ar Šv. Margaritai Marijai), kad Jis gali žmogų per akimirksnį padaryti šventu, bet nuolankumas įgyjamas pačio žmogaus darbu. Tokiu būdu gaunasi, kad šventumas nors ir yra tikslas, bet jo negali pasiekti kaip tokio, neištobulinus šventumą lemiančių savybių.

Apie siekimą tobulai atlikti savo pareigas, pamenu tokią Šv. Jono Bosko citatą: "Dievas moka mums ne už rezultatus, bet už pastangas", kas atkartoja Pilgrim mintį apie tobulumą pagal savo galimybes.

Dar prisimenu Varlytės įdėtą mesijinių žydų video, kur jie komentuoja Šv. Pauliaus žodžius, ir ten tas Rašto aiškintojas užsimena, kad galbūt žmonės prieš tvaną buvo žymiai tobulesni, bet tai nepadėjo jiems tapti šventesniais. Todėl Dievas užpyko ir pasirinko visiškai netobulą Nojų, leisdamas visiems tiems "tobuliems" žūti tvane. Na ir aišku visi žinome tobuliausio angelo istoriją...

Moralas, manyčiau toks - su dideliu tobulumu ateina didelė atsakomybė ir didelis išbandymas puikybe. Ir jei tobulumas nėra tolygiai lydimas šventumo, jis tampa ta didele girnapuse, kuri ne tik nepadeda patekti į Dangų, bet nutempia tiesiai į dugną.

[sparnai]

Manau kad apie sventuma suvokimo gauname tiek, kiek pazistame Dievo asmeni. Antraip tiek sventumas tiek tobulumas lieka musu paciu susigalvoti ar kitu primesti etalonai. Tuo tarpu etalonas labiau budingas ne Dievui, o priesui. Siuo metu galvoju, taip pat, kad sventuma ir tobuluma mes atsiejame del savo nesuvokimo, kaip ir atsiejame gailestinguma nuo teisingumo. Tuo tarpu nors nesuprantu, bet esu tikra, kad "Meile yra teisingumo matas", taigi kitaip sakant, zmogiskasis teisingumas oi kaip toli nuo Viespaties teisingumo.
O sventuma siuo metu suvokiu kaip Dievo dovana. Kai zmogus yra toks, koki Dievas ji sukure, jis yra sventas. Ar ne? Tai trumpa fraze savyje talpinanti platu dalyka, bet ji man paaiskina, i ka Viespats kviecia kas diena ir nuolatos - tapti vis labiau savimi - t.y. ta, kuria Dievas sukure ir kuria, ir leisti jam netrukdomam veikti, nuolat laikant save atvira jo zvilgsniui, valiai ir prisilietimui. Hm... skamba kaip poetiniai pasvaiciojimai ko gero. Bet man jie siuo metu yra atsakymas.

[kukulis]

Kaip visad, nieko neišsiaiškinom, bet pasidalijimas nuomonėmis irgi gerai, ar ne?

[Pilgrim]

Šventumas tai Dievo dovana. Žmogus niekaip jo nepasiekia pats. Jį suteikia tik Dievas, nes Jis yra šventumo šaltinis. Žmogus atsiliepia į šį kvietimą sakydamas taip arba ne. Ir nieko daugiau. Šis kvietimas skamba nuolat, kiekvieną akimirką. Jonai, Petrai, Antanai, Kazyte, Onute ... kelkis šiandien anksčiau vau Aš tau paruošiau nuostabią dieną ... Ai gerai, bet žinai lovoje šilta, norisi miego, tuoj serialas, kitą kartą. ... Arba va ten elgeta ... Bet jis smirdi, o va kitas žmogus jau pasilenkė ir man nereikia ... Visas gyvenimas ištisinis taip arba ne. Ir nieko daugiau. Įsivaizduokim save kaip molį Kūrėjo rankose, tik skirtumas tas, kad Kūrėjas prieš kiekvieną pirštų paspaudimą klausia ar galima ir mes turime nuostabią laisvos valios dovaną sutikti arba ne. Juk Marija nieko nepadarė tik pasakė taip: Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei. /Lk 1, 38/. Mums irgi reikia tik pasakyti taip.

Elkimės ir mes taip, kaip Marija, kai Dievas duoda mums tam tikrą užduotį ką nors sukurti arba pakeisti pasaulyje. Dažnai nežinome, kaip išsipildys mūsų svajonė. Neslopinkime troškimo, kurį jis davė į mūsų širdį. Nesiteisinkime, kad neturime mokytojų, draugų, bendraminčių, rėmėjų. Tikėkime, kad Dievas gali padėti mums atlikti jo skirtą užduotį be jokio žmogaus pagalbos. Mūsų sėkmė ir laimėjimai nepriklauso nuo žmonių, kuriuos mes pažįstame. Svarbiausia tai, kad mes pažįstame tą, kuris sukūrė mus ir valdo visatą.

Visame Šventajame Rašte nesurasime tokių Dievo minčių, kurios vestų mus į baimę, nusivylimą, liūdesį, nerimą ir pralaimėjimą. Visi net ir labai stipraus tikėjimo žmonės patiriame nesėkmių, sunkumų ir problemų gyvenime. Tačiau visada turime pasirinkimą. Galime neleisti, kad tos kliūtys, nesėkmės, įžeidimai valdytų mūsų mintis, tikėjimą ir elgseną. Kai kliūtis gyvenime atrodo neįveikiama, kartokime: ,,Nieko bloga negali man nutikti. Tu, Dieve viską išmintingai tvarkai. Tu viską keiti mano gerovei. Tu nori, kad pasaulis pamatytų didingus tavo darbus. Tu nori, kad pagerėtų mano santykiai, darbo rezultatai, finansinė situacija. Tu nori, kad dar labiau patarnaučiau vargstantiesiems." Jėzus nori, kad dar daugiau džiaugsmo turėtume gyvenime. Prisiminkime, kad Dievas gali veikti tik ten, kur yra tikėjimas. Tikėjimu įsileidžiame į savo gyvenimą. Paklusnumu jam atsiveriame jo meilei, gailestingumui, išgydymui ir palaimai.

Mokykimės tikėjimo paklusnumo iš Marijos. Keiskime savo požiūrį. Padarykime visa tai, kas nuo mūsų priklauso. Dažniau žvelkime ne į tai, kokia sunki mūsų užduotis, bet į Dievo galią veikiančią mūsų gyvenime. Kai patiriame ligas, netektis, nesėkmes, kai ne viskas vyksta taip, kaip tikėjomės, nesustokime, nepasiduokime. Tikėkime, kad Viešpats darbuojasi. Tikėkime, kad patirsime išgydymą, naujas galimybes, sutiksime reikiamus žmones. Atnaujinkime savo tikėjimą. Prisiminkime, kad Dievo dvasia jau išlieta į mūsų širdis. Jis toliau valdo visatą. Jo dovanoti tikslai, užduotys, troškimai visada yra įmanomi. Jei kartu su Marija žvelgsime į Dievo meilės galią, jo palaima mus lydės kiekvienoje vietoje. Mes nugalėsime visas kliūtis, visus priešus. Mes įveiksime visas ligas, konfliktus, trūkumus. Mes kursime tą gyvenimą, kuriam esame pašaukti per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.

Rytis Gurkšnys SJ

[Varlė keliauninkė]

Žydai nei vieno teisiojo šventuoju nevadina. Gal kad tik vienas Dievas šventas...
amm.. ko gero teisingai daro, kad žmogus visą viltį sudėtų į Dievą, o ne kokį rabį. Kad ir labai išmintingą. Nors nežinau..

O iš tikrųjų, kodėl pas katalikus tokia masė šventųjų - paskutiniu metu popiežiai nespėja skelbti.. Kodėl nieko negirdėti apie naujus stačiatikių, koptų, sirų malabarų ir kitų bažnyčių šventuosius? Nejaugi mums, kb, neįdomu? Gal čia tik varlėms taip..

[kukulis]

O kaip turėtų būti girdėti?
Yra ir pas juos ..
Pvz. pas juos yra paskelbti šventais kankiniais kai kurie kareiviai kariavę Čečėnijoj ar Afganistane.

[Diak. Tomas M.]

Kažkur Kukulis rašė, kad skaitant apie šventuosius (tuo atveju apie Šv. Joną Bosko) dažnai nerandame informacijos apie gundymus, nuodėmes ir pan., atrodo, kad to net nebuvo.

Neseniai kažkur užkliuvo citata, rodo Šv. Pranciškaus Saleziečio, kurioje sakoma, kad jei šventųjų biografijose būtų aprašytos visos jų nuodėmės ir puolimai, jos būtų dvigubai ilgesnės... tad taupom popierių ir savo skaitymo laiką

[Pilgrim]

Ką reiškia būti šventu 

[Sigitas]

Ką reiškia būti šventu 

Neturėti nuodėmės Šventajai Dvasiai, Tėvui, Jėzui Kristui. Vienu žodžium be nuodėmelės, nu kaip Marija, Jėzaus mama.