Apie sesę mirtį

[Varlė keliauninkė]

Kalėdos natūraliai asocijuojasi su gimimu ir su džiaugsmu. Bet šiemet... patraukė pamąstyti apie mirtį. Gal kad kiekvienas gimimas neša ją savyje? Teko šiek tiek pasikamuot dėl tokių nekalėdiškų minčių – matyt 'brolių kaltintojas' įkišęs savo dvišaką trigrašį buvo. Bet nuramino antros Kalėdų dienos mišių pamokslas – jis taip pat buvo 'ne į temą' – apie mirtį.

Dabar vienas iš katalikų arkliukų, skelbiamų per visas žiniasklaidos priemones, – gyvybės kultūra. Tačiau ar nereikėtų taip pat kalbėti ir apie mirties kultūrą, tikrąja jos prasme? Fizine mirtimi mirsim visi be išimties, ir šiuo atžvilgiu mes visi lygūs. Bet negirdėjau, kad kas nors kalbėtų kad mirčiai taip pat reikia ruoštis, ruoštis ją pasitikti. Gražiai meldėsi vienas senolis, ai jau nebepamenu kas, nesvarbu: 'Dieve, duok man ligą ir laiko, kad galėčiau tinkamai pasiruošti mirčiai, bet ne per ilgai, kad netapčiau našta artimiesiems'.

Visi pamąstymai, ir protingi, ir nelabai, welcome

[kukulis]

Mano dėdė dabar tokios būsenos, kad apie mirtį turėtų daug galvoti. Bet  kadangi buvo keistuolis gyvenime, tai ir dabar ne mažiau keistesnis. Sakė jam kunigai liūdesį kelia.

[Varlė keliauninkė]

o aš per tas kelias dienas vis užmesdavau akį į forumą - visas kaip išmiręs, nors prisijungusių statistika didesnė nei visad

Beje, radau labai įdomią Kurajevo paskaitą apie mirtį:

https://www.youtube.com/watch?v=Tn9hVnqxIHU

[Silvija]

Kalėdų laikotarpyje tiktų kalbėti apie mirtį ir gyvenimą neatsiejant vieno nuo kito, t.y. apie Prisikėlimą, nes pasirodo, kad vakarų Bažnyčios sesė rytų Bažnyčia Kalėdas taip ir švenčia – kaip Žiemos Velykas (klausiau Mažosios Studijos laidoje) - ne istorinį Jėzaus gimimą, bet Jo pergalę prieš nuodėmę ir mirtį, Jo naują kaip teisingumo Saulės gimimą ir krikščionių dalyvavimą šiose paslaptyse per Krikštą.  Štai pavyzdžiui kaip skamba Jeruzalės patriarcho Sofronijaus malda:

Tu apsitaisei mūsų menka silpna prigimtimi, nors valdai visą pasaulį, o Nesuteptasis!
Vedi mus į naują gimimą per vandenį ir per dvasią, atkurdamas mus pirmykštei laisvei.
Švęsdami šios dieviškosios paslapties prisiminimą, meldžiame Tave, žmonijos Mylėtojau, apšlakstyki mus tyrumo vandeniu, dovanojamu mums iš savo Gailestingumo.
Šiandien patekėjo Saulė, kuri niekada nenusileidžianti ir pasaulį pripildė Viešpaties šviesos didybė, šiandien Jordano upė plukdo gydančius Viešpaties atėjimo vandenis, šiandien visą kūriniją drėkina mistinės srovės, šiandien Rojus atvertas ir teisingumo Saulė mums šviečia. Pašventink šį vandenį, padaryk jį negendamumo šaltiniu, šventumo dovana, nuodėmių atleidimu, demonų sunaikinimu, nes per vandenį ir dvasią Tu atnaujinai mūsų prigimtį, susenusią per nuodėmę.