Prancūzijos tragedija, arba smerkdami vieną blogį, neturime pritarti kitam

[Diak. Tomas M.]

Įdomu, kad lietuvių krikščioniška pozicija stipriai skiriasi ne tik nuo "mass media" pozicijos, bet ir nuo JAV krikščionių reakcijos, kuri taip pat labai primena "mass media" rašinius.

Tomas Šernas: "Aš nesu Charlie"

Algirdas Patackas: Charlie Hebdo ir žodžio laisvė

Ir dar vienas puikus Vytauto Sinicos komentaras iš jo FB puslapio:

Lietuviškose diskusijose įdomiai sukabinami du atskiri klausimai - teroristų vertinimas, ir aukų vertinimas. Aiškinama, kad jei smerki teroristus, tai privalai teigiamai vertinti ir Charlie redakcijos veiklą. Pastarosios kritika iš karto suprantama kaip teroristų veiksmų paaiškinimas ar net pateisinimas (neva prisiprašė). Tai demagogiška ideologinė jungtis, kuria smerkiantiems Islamo teroristus siekiama nepalikti diskusinės ir intelektualinės erdvės smerkti religines patyčias. Nieko daugiau. Gal kas iš Charlie kritikų tą ir teigė, tačiau dauguma ne. Paprasčiausiai kartais negali smerkdamas teroristus vien dėl gero tono apsimesti, kad pritari tam, ką darė jų aukos. Rubavičius su Patacku čia tipiniai pavyzdžiai.

O žodžio laisvė yra geras dalykas, bet ne absoliutus. Kur brėžti jos ribas yra atviras ginčui klausimas. Bet jos turi būti nuoseklios, o ne selektyvios. Asmeniškai smerkdamas religines patyčias, visgi manau, kad geriau būtų leisti įžeidinėti vardan žodžio laisvės, kuria kaip gebame taip naudojamės, ir ugdyti tą gebėjimą. Tačiau tai neįmanoma ir nepageidautina visuomenėse, kur negalima įžeidinėti asmens, bet galima kiek nori įžeidinėti socialines institucijas (šeimą, valstybę etc.), tyčiotis iš nacionalinių simbolių (vėliavos, himno, etc.), religinių jausmų (seksualizuotos dievybių ir pranašų karikatūros, etc.) ir taip toliau. Kol egzistuoja ir nepanašu, kad būtų patraukta į šalį pražūtinga hate speech koncepcija, draudžianti įžeidinėti individus, absoliučios žodžio laisvės gynėjai ne individų įžeidinėjimo atvejais tėra hipokritai ir nieko daugiau, o apribojimai žodžio laisvei iš tiesų ir pagal juos turi egzistuoti, tik paremti jų subjektyviais kriterijais. Jei visgi absoliuti žodžio laisvė, tai leidžianti tyčiotis ir iš Jėzaus ir Mahometo asmenų, ir iš žydų bei arabų kaip tokių, padėjus "antisemitizmo" ir "ksenofobijos" sapaliones į stalčių. Kaip rodo daugumos liberalų laikysena Charlie atžvilgiu, vardan žodžio laisvės esame pasiruošę priimti visas kylančias socialines pasekmes.

Ir dar viena sekuliari nuomonė:

Vaizduoti pranašo užpakalį – jokia žodžio laisvė

[kukulis]

Vis svarsčiau, kaip nekaltinanti, bet tuo pačiu ir nepriimti kas bloga? Nes juk kaltinimas yra ta žmogaus yda, kuri atėjo kartu su puikybe, po to kai Adomas ir Ieva užvalgė gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių.

Juk vis vien turime įvertinti, kad žinotume ką rinktis. Kaip atskirti tą paprastą įvertinimą, kuris padeda pasirinkti ,  nuo kaltinimo, kuris veda į pražūtį?

[Silvija]

Gal taip, kaip tai daro popiežius?


http://youtu.be/sjsPaKFYxUY

[Silvija]

Mano nuomone, kol esame gyvi, turime šansų gręžtis į Dievą, todėl niekas iš žmonių tos galimybės neturi teisės atimti. Ir vis tik, buvo pasakyta, kad papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam, per kurį jie ateina. Tai štai ir vargstame... Ir melstis turime ne tik už budelius ar aukas, bet ir už save pačius, t.y. Bažnyčią, kuri būdama nusidėjėle, klaidina visą pasaulį, dėl ko jis nesupranta Gerosios Naujienos esmės. Tikroji žodžio laisvė įsigalės tik tada, kai visi įtikės Žodį ir pagal Jį gyvens, o kol kas tik vyksta svyravimai į vieną ar kitą pusę.

[Pilgrim]

Pati autorė nėra krikščionė, tačiau straipsnyje yra gerų įžvalgų:

Tačiau – dažnas paklaustų – kiek aktualu tą beskonybę pabrėžinėti? (Dabar, esą, juk ne tai svarbiausia: taip, vulgarios tos karikatūros, ir nejuokingos, tačiau juk žuvo žmonės! Už nuomonę! Kad ir kvailą.) Tiek, kiek beskonybė tampa kvietimu naujai politinei tapatybei. T.y. labai aktualu. Stebėtino progresyvios stovyklos angažavimosi šio pobūdžio tualetiniam humorui fone (vienas rafinuotas leftistas netgi gebėjimą nuoširdžiai juoktis kartu su ,,Charlie Hebdo" laiko lakmuso popierėliu nustatyti, su kuo verta bendrauti, o su kuo ne: jei tau nejuokinga, paaiškėja, kad esi labai neįdomus žmogus) tenka manyti, jog tasai humoras – tas draivas visa ko profanacijai, džiaugsmas, kad ,,nėra nieko šventa", kad visi ir kiekvienas turi būti pasiekiami pažeminimams ir spjūviams, nes viskas tik interpretacijos, o tiesos nėra – yra pati jų politinės valios ir personalios egzistencijos šerdis. Štai kuo jie iš tiesų tiki, štai dėl ko yra prieš diskriminaciją, prieš rasizmą, seksizmą, ar už minties laisvę.

http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/n-vasiliauskaite-kodel-nereikia-buti-sarliu.d?id=66874982#ixzz3OhnFUxC2

[kukulis]

Į temą apie supratimo dovaną
https://www.youtube.com/watch?v=1EqbIr1QAAA "Father John Corapi"

[kukulis]

Dar vienas geras straipsnis į temą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-01-20-as-nesu-charlie/126526

šį kartą kun. Robertas Grigas parašė.