Ar gerų darbų darymas nėra tik dar viena egoizmo forma?

[kukulis]

[Jn 18,36] Jėzus atsakė: ,,Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia".

O jei būtų karalystė iš šio pasaulio, tai tuo labiau reiktų dirbti. Oi Piligrim, kažkaip nedera tavo neigiamas nusistatymas darbo atžvilgiu nei su rojumi žemėje, nei su Dangaus karalystės viltimi

[Pilgrim]

Kukuli atskirkim momentą -
1. nusistatymas darbo atžvilgiu
2. nusistatymas darbo dėl pragyvenimo atžvilgiu, nusistatymas darbo, kad tai dorybė atžvilgiu
nepriskirk man to ko nepasakiau  nepasakiau kad dirbti nereikia

[Giedrė]

Piligrim, dar negyvename rojuje. Esame žemėje, o čia visko reikia: ir duonos, ir sviesto, ir drabužio, ir apavo. Niekas to nedalina dovanai. Tenka užsidirbti. Todėl palaikau kukulio požiūrį į darbą. Be abejo, pati žiūriu į darbą kaip į dorybę, nes tinginystė - tikra nuodėmė. Labai nedaug žmonių suvokia, kad darbą reikia atlikti laiku ir sąžiningai, deja. Dominuoja požiūris - "kaip nors praslysime", o mane tai išties erzina.

[kukulis]

Šiaip jau kai sakome "geras darbas" būtent turima omeny dorybė, o ne tas darbas už kurį gauname pinigus. Ar performulavus, "gero darymas".

Tai jei dėl temos pavadinimo, tai kai rašiau, tai turėjau omeny "gero darymas", bet panaudojau "geras darbas", nes dauguma būtent taip ir supranta, kai išgirsta "geras darbas".

Tačiau ir pats darbas, kaip Giedrė rašė, taip pat gali būti ( o gal net ir turi ) suprastas kaip dorybė.

[Pilgrim]

Giedre, blogai kad reikia užsidirbti, čia ir glūdi darbo iškreiptumas. Dirbti reikia ne todėl, kad uždirbti. taip pat darbas nėra dorybė  o privalomybė
28 Dievas juos palaimino, tardamas: ,,Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Pradžios knygos pirmosios eilutės aprašo tai, ką Dievas daro, tas Dievo veikimas yra Jo darbas, kuom pasižymi šis Dievo darbas ? Tai yra kūryba. Kūrinys (gaminys) išreiškia  Kūrėją, išreiškia jo mintį ... Pagal paveikslą ir panašumą ... Žmogus negali nedirbti, jo vienas iš pašaukimų yra dirbti, bet darbas yra tada kai jis darbu išreiškia save, darbas - kūryba kurioje žmogus išreiškia save. Tai kriterijus, kaip gali atpažinti ar esi savo vietoje, savo darbe. Jei dirbdamas išreiški save, tada OK, tada išreiški save ir dirbi ne todėl, kad gautum atlygį, bet kad realizuotum savo pašaukimą, išreikštum save ir tuomet tu dirbi ne dėl atlygio, bet atlygis ... ateina kaip dovana ir ateina apsčiai ... gyvenimo turėti apsčiai ...
Vėlesniuose Pradžios knygos skyriuose kalbama, apie tai kad šis savęs išreiškimas turės savo kainą, bet darbo paskirties niekas nepakeičia ir neatšaukia. Kūrimas taip pat turi savo kainą, ir kruviną kainą.

[kukulis]

Na taip, bet paskui kai jau Adomas ir Ieva buvo išvyti iš Rojaus, tai Dievas pasakė Adomui: savo veido prakaitu pelnysi sau duoną.. ar kažkaip panašiai.
Vadinasi darbas tampa ne šiaip saviraiškos priemone, o tai, ką turime daryti prisiversdami, t.y. su kančios elementu.

Ir vėl norėčiau priminti, kad tema ne apie darbą.

[Giedrė]

Ne kartą girdėjau kalbas apie pašaukimą, tačiau labai dažnai tos kalbos ir lieka kalbomis, kad žmonės galėtų pateisinti nieko neveikimą ar pasyvumą. Labai lengva pasakyti, kad tas ar anas nėra mano pašaukimas ir nieko nedaryti. Sunkiau - padaryti, nors ir nelabai patinka ir galbūt nejauti "pašaukimo". Tai yra doras pareigų atlikimas. Gal kada ir bus tas pašaukimas, bet gal ir nebus... Tai ką laukti ir nieko nedaryti? Aišku, kad ne. Reikia veikti, o ne sėdėti pasyviai.

Geriems darbams galioja panašus principas. Man ne kartą kilo abejonių dėl aukų rinkimo visokioms akcijoms ir kilniems tikslams. Manau, kad turėtų būti daugiau atskaitomybės ir skaidrumo tokiais klausimais, kurio labai trūksta. Bet galiausiai priėjau išvados, kad geriau nors kiek paaukoti negu abejoti ir visai neaukoti. Dievas juk mato, kada aukojančiojo intencija gera. Na, o geri darbai kasdienybėje nėra taip sunkiai atliekami, nes turbūt visi aplink turime kenčiančių, stokojančių, patiriančių sunkius išgyvenimus. Tada ir reikia padėti, kiek gali. Paprasta.

O jei Jūs, Piligirim, dar netikite, kad darbas yra dorybė - tai pasisamdykite kokius nors dažytojus ir plytelių klojėjus. Kai, neduok Dieve, buto sienas teks po blogo dažymo perdažyti tris kartus arba išlupti kreivai paklotas plyteles vonioje , tai greitai Jums taps akivaizdu, kad darbas - dorybė, o ne privalomybė. 

[kukulis]

Arba samdyti tuos plytelių lipdytojus, kuriems tai yra jų saviraiška

Dėl aukojimo irgi, tikrai galima mažai duoti, jeigu abejoji... 

[Pilgrim]

O aš tą ir padariau  suradau tokius  plytelių lipdytojus ir maždaug 14 metų tuo neatsidžiaugiu.
Kalbam dažnai apie pašaukimą, bet nepažįstam nesistengiam pažinti pašaukimo.

[kukulis]

Jėga! 

Grįžtant prie egoizmo... Ar nors vienas žmogaus poelgis galėtų būti pavadintas neegoistišku?

[Pilgrim]

Taip gali, kukuli 

[kukulis]

Taip gali, kukuli 

Viskas?

[kukulis]

Mano paskutinės mintys tokios.

Žodis "egoizmas" yra negatyvus žodis. Jis rodo žmogaus susikoncentravimą į savo paties poreikius, nesidomint kaip bus su kitais.

Tuo tarpu, yra kitas žodis - nauda. Manau, kad kai sakoma, kad bet koks gero darbo darymas yra tik dar viena egoizmo išraiška, padaroma klaida: supainiojamos sąvokos "egoizmas" ir "nauda". T.y. jeigu žmogui kažką darant jis patiria naudą, tai dar nereiškia kad jo veikla egoistinė.

Pats niekšiškiausias šios idėjos taikymas yra tada, kai pritaikoma žmogui, kuris atlieka darbą kuris yra absoliučiai nesavanaudiškas, teigiant, kad jis patiria vidinį malonumą darydamas tą darbą - vadinasi ir tas darbas yra egoistiškas. Čia tarsi teigiama, kad jei patiri bet kokią naudą sau, tai jau veiksmas yra egoistiškas; t.y. padaroma ta pati loginė klaida, kai žodis "egoizmas" pritaikomas ne pagal paskirtį.


Kodėl tai kliudo? Todėl, kad supainiojamos gėrio ir blogio sąvokos. T.y. kai žmogui darant kažką gero, jis vis vien apkaltinamas kaip darantis bloga, po to vedant prie to kad visi daro bloga, arba kad gėris ir blogis - reliatyvi sąvoka.
Pasikartosiu ir vėl, paminėdamas, kurioje vietoje padaroma loginė klaida - būtent, kai žmogus patiria materialinę arba dvasinę naudą, tarsi teigiama, kad jis daro kažką blogo, nes tas žmogus apkaltinamas egoizmu.

Antra vertus, tokie kaltinimai turi užslėptą pagrindą, kurio niekas aiškiai neįvardija, būtent - puikybę. Vadinasi grįžtam prie to, ką minėjo Tomas - t.y. darbo darymas moraline prasme yra įvertinamas, atsižvelgiant į žmogaus vidinį nusiteikimą.

Grįžtant prie "naudos" patyrimo ir to susiejimo su blogiu arba gėriu, ir kalbant apie dvasinę  naudą, tai reikia žiūrėti ar ta nauda yra tikra nauda. Nes jei žmogus per puikybės auginimą patiria malonius pojūčius, tai čia yra netikra nauda, tuo tarpu jeigu žmogus patiria džiaugsmą dėl to, kad Dievas atsiunčia savo malonę, kaip paskatinimą po gero darbo padarymo, tai jau yra tikrai nauda ir tikras gėris.

[Silvija]

Motina Teresė dvasinės tamsos laike nepatyrė džiaugsmo ir jokių Dievo paskatinimų, bet gerų darbų nenustojo daryti.

Šiaip tai gerai pagavai, kukuli, tą reliatyvizmo demoną už pakarpos  Bet buvo diskusijoje ir klaidų  , pavyzdžiui, vadinti darbą dorybe , darbštumą - tai taip (kaip vieną iš doro žmogaus bruožų), bet ne patį darbą.

[Augustas]

Na, jūs visi čia prirašėte visokių įdomių ir visiems naudingų dalykų.  Tad aš tiktai keletą pastebėjimų iš savo asmeninės patirties.

1) Absoliučiai nesavanaudišką darbą gali daryti tik tas, kuriam nieko netrūksta. Kadangi mes, kūriniai, visi esame tokie, kuriems vis ko nors pritrūksta, tai akivaizdu, kad mes tokio darbo padaryti negalime. Bet ar tai blogai, kad mes, darydami gerą darbą kitiems, kartu tikimės ir kažkokios naudos sau? Net jei mes gerus darbus, skirtus kitų gerovei, darytumėm vien dėl savanaudiškų motyvų, tokių kaip, pvz., dėl nuosavos ramybės, dėl to, kad uždirbtumėm daugiau pinigų, ar dėl politinės karjeros, tai tame nebūtų nieko blogo, kol nepadarome (tiksliau, nesiekiame padaryti) žalos kitiems. O su savanaudiškumu bėda yra ta, kad jei gyvenime įprantame vadovautis vien savanaudiškais motyvais, tai nebepastebim, kaip peržengiam ribą, už kurios jau prasideda blogi veiksmai, nors tuos blogus veiksmus mes darome geram tikslui pasiekti. Kitaip tariant, įpratę vadovautis vien savanaudiškais motyvais, mes jau pradedam nebematyti, kad vadovaujamės taisykle - geram tikslui pasiekti tinkamos bet kokios (net ir blogos) priemonės, ir tuo prisidarom žalos ir sau, ir dar kitus nuskriaudžiam. Tad dirbdami turim žiūrėti ne tik savo, bet ir kitų naudos, neturėtumėm siekti naudos vien tik sau patiems. Bet apskritai, siekti naudos sau yra gėris, o ne blogis.
2) Kitas dalykas yra tas, kad paprastai, kai kalbame apie gerus nesavanaudiškus darbus, turime minty, kad už darbą mes negauname jokios materialios naudos. O apie kitus motyvus paprastai pamirštame. Todėl kartais ir gauname (savi)apgaulę, kai žmogus daro tarsi gerą darbą, o iš tikrųjų atlikdamas tą darbą manipuliaciniais tikslais, galiausiai siekdamas naudos vien tik sau pačiam. Bet ar tai reiškia, kad tas darbas neturi būti daromas iš viso? Ne, tas geras darbas turi būti daromas. Tiktai reikėtų pakeisti to darbo atlikimo motyvus. Beje, čia galėčiau įžvelgti klastingą gundymą, kada mums atrodo, jog darydami gerą darbą, darom jį dėl manipuliacinio tikslo ir dėl to, kad darom darbą dėl manipuliacinio tikslo, turim daugiau to darbo nebedaryti. Manau, kad turim atpažinti, jog čia yra gundymas atsisakyti gerų darbų iš viso, ir toliau tęsti tuos gerus darbus, ignoruodami tą gundymą.
3) Ir žinoma, puikybės klausimas. Puikybė auga ne per gerus darbus, o per tikrovės nepripažinimą, per atsisakymą pripažinti tikrovę tokia, kokia jinai yra. Jei darbas tikrai geras, jis puikybės neaugina, bet ją silpnina. Todėl geri darbai yra efektyvus vaistas nuo puikybės ligos.

[kukulis]

Gerai parašei 

Tačiau dėl paskutinio teiginio nesutinku. Gali labai būti, kad geri darbai augina puikybę. Manau darbo gerumas ir puikybė nėra tiesiogiai susiję dalykai. Kartais net atvirkščiai, būtent galvodamas, kad gerą darbą darau, labiau paauginu puikybę, nei kad darau darbą ir iš viso negalvoju, kad jis koks nors ypač geras ar panašiai...

Todėl tas vidinis nusiteikimas yra labai svarbus dalykas. Aš netgi prisilaikau tokios nuomonės, kad dvasinis gyvenimas tarsi antras žmogaus gyvenimas, kuris gali būti beveik nepriklausomas nuo materialaus gyvenimo. Tą pailiustruosiu tokiu pavyzdžiu:
Du žmonės girtuokliai geria. Vienas geria nes negali sustoti, nors ir visaip stengiasi vengti to gėrimo. O kitas geria, nes yra piktas ant viso pasaulio ir tarsi jam "keršija". Štai begeriant nukrito bomba ir abu mirė. Mes nežinome kaip Dievas juos teis, tačiau dėl jų paskutinio gėrimo pirmasis įgija mažą kaltę, o antras didelę.

Taip ir su gerų darbų darymu. Du žmonės gali daryti tą patį gerą darbą, ir vienam tai bus užskaityta kaip nuoplenas, o antram kaip nusižengimas, nes jis tai darė vien tam kad pasirodytų prieš kitus koks jis šventas.

[Augustas]

Gerai parašei 

Ačiū, Kukuli.

...
Taip ir su gerų darbų darymu. Du žmonės gali daryti tą patį gerą darbą, ir vienam tai bus užskaityta kaip nuoplenas, o antram kaip nusižengimas, nes jis tai darė vien tam kad pasirodytų prieš kitus koks jis šventas.

Manau, kad čia reikėtų skirti du dalykus - patį gerą darbą ir to darbo atlikėjo neadekvatų vertinimą. Jei žmogus daro gerą darbą ir galvoja, kad štai jį patį po to darbo padarymo kiti žmonės vertins kaip šventąjį, tai, savaime suprantama, jis pats save vertina neadekvačiai. T.y. dar iki gero darbo padarymo toks žmogus jau save vertina neadekvačiai (t.y., prieš darydamas tą gerą darbą, jisai jau yra kupinas puikybės). Tačiau padaręs vieną gerą darbą, toks žmogus paprastai pamato, kad tai, ką jis padarė, tėra tik lašas jūroje ir tada pradeda save vertinti adekvačiau. Todėl nuo gerų darbų jo puikybė sumažėja.

P.S. Žinoma, yra tokių atvejų, kada konkretus žmogus planuoja apgaulę, atseit, padarysiu vieną gerą darbą, įgausiu tuo darbu kitų žmonių pasitikėjimą ir tada jau darysiu blogus darbus. Bet čia mes kalbam ne apie tokius atvejus, nes toks "geras" darbas iš tikrųjų dėl intencijos blogumo yra blogas darbas.

[kukulis]

Aš gal supainiojau du dalykus - pačio darbo gerumą, ir tai kokią dvadinę įtaką padaro darbas tam žmogui.

[Pilgrim]

Taip ...  Taaaip ... 

Absoliučiai nesavanaudišką darbą gali daryti tik tas, kuriam nieko netrūksta.

Ne  kategoriškai, absoliučiai, visiškai, totaliai nesutinku 
Prisiminkim našlės auką šventykloje:
Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: ,,Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius". (Mk 12, 43-44)
Absoliučiai nesavanaudišką darbą padaro tas kuris atiduoda viską, visus savo išteklius, viską ką jis turi.
Tik tuomet kai atiduodi viską ... Jėzaus pavyzdys. Jis atidavė viską: tapdamas žmogumi atidavė dievystę, mirtimi ant kryžiumi atidavė žmogystę, ir mirdamas Jis neturėjo nieko, absoliučiai. Jo žodžiai: Tėve, kodėl mane apleidai. Dvasinė naktis, dykuma ... Jei skaitėt Motinos Teresės laiškus, prisiminkit. Įsivaizduokit Tėvo ir Sūnaus ryšį, ir ... Sūnus išgyvena dvasios naktį. Visiškai nesuvokiama. Jėzus atidavė viską ką turėjo, bet tik taip tapo Viskuo.
Apaštalų darbuose rašo, kaip atnešdavo ir po Apaštalų kojomis sudėdavo viską ką turėjo, būtent viską, nes kai Ananijas ir Sapfyra nuslėpė juos ištiko mirtis.
Kita mintis. Apie gerus ir blogus darbus.  Šiuos darbus gali daryti bet kas, tikintis netikintis, krikščionis pagonis, bet kas. Na nebandysiu sakyti, kad geri darbai ... nors  Žodžiu kokie motyvai ? Ir čia yra vienas vienintelis atsakymas - dėl ko aš tai darau ? apskritai dėl ko aš darau ką nors ... dėl Jėzaus, dėl Tavęs Jėzaus aš pasitinku šią dieną, dėl Tavęs priimu šį galvos skausmą, dėl Tavęs keičiu sauskelnes, nes per mano rūpestį kūdikis išmoks atpažinti, kad Tu Jėzau esi geras, dėl Tavęs einu Jėzau miegoti ir sakau Tau labanakt, kad pailsėjęs galėčiau gyventi dėl Tavęs, ne todėl kad ... bet, kad dėl Tavęs būčiau pagalba žmonai, vyrui, dukrai, sūnui ... kad dėl meilės Tau mylėčiau savo sutuoktinį, savo vaikus ... nes kas Manęs nemyli labiau ... nevertas Manęs.
Mano motyvai niekada nebus tinkami, bet kai darau dėl Jėzaus, į Jėzaus rankas sudedu viltį, kad Jis užbaigs ir mano motyvą padarys tobulu. Aš darau dėl Jėzaus ir dėl Jėzaus nuopelnų mano darbai tampa nuopelningi, ne dėl mano pastangų, intencijų, bet dėl Jėzaus ... tačiau aš turiu daryti, aš privalau daryti, nes esu Jėzaus, o Jis pasakė eikite ir darykite Mano vardu, dėl Manęs.

[kukulis]

O dėl Jėzaus kai Teresė darė tuos darbus, ar ne dėl būsimo gyvenimo vilties tai darė?