Ar gerų darbų darymas nėra tik dar viena egoizmo forma?

[Silvija]

O ar būtina visada turėti motyvą? Ar neužtenka tiesiog BŪTI? Kur matai, kad trūksta - pridurk, kur per daug - atimk. Harmonizuoti aplinką.

Teresės tamsa galbūt buvo dėl to, kad jos aplinka buvo ištisas trūkumas - meilės, namų.. kai atrodo be prošvaisčių. Ir ji tą trūkumą stengėsi padengti. Tai - pilno  įtikėjimo klausimas. Abraomiškasis momentas.

[Augustas]

Absoliučiai nesavanaudišką darbą gali daryti tik tas, kuriam nieko netrūksta.

Ne  kategoriškai, absoliučiai, visiškai, totaliai nesutinku 
Prisiminkim našlės auką šventykloje:
Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: ,,Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius". (Mk 12, 43-44)
Absoliučiai nesavanaudišką darbą padaro tas kuris atiduoda viską, visus savo išteklius, viską ką jis turi.

O ką gi konkretus žmogus (kad ir ta Tavo minėtoji našlė iš Evangelijos, įmetusi paskutinius pinigėlius) turi, kad galėtų kažką duoti, leisi paklausti?  Juk negali kitam duoti to, ko pats neturi. Iš pradžių turi turėti, o tada gali duoti iš to, ką turi. Juk taip?

[kukulis]

Manau nesusikalbėjimo esmė ta, kad aš su Augustu kalbame konceptualiame lygyje, o Piligrim ir Silvija labiau iš praktinės pusės.

[vida]

Skaičiau knygą apie moterį Brazilijoje , į kurią trenkė žaibas ir ji beveik suanglėjo. Ji buvo žymi odontologė ir spaudoje plačiai buvo nušviesta ta tragedija. Meldėsi visi už jos išgijimą. Ji pati iš šalies  matė, kad vienas visiškai neturtingas vyras, turintis daug vaikų , bažnyčioje taip karštai meldėsi ir aukojo tikrai paskutinius pinigus. Įvyko stebuklas , moteris išgijo.
Manau svarbiausia širdies nuostata maldoje. Savęs apsimarinimas dėl kito, negalvojant kokia tau iš to nauda, ir kokia aš šaunuolė, kad meldžiuosi už nepažįstamą, ar šiaip nepatinkantį žmogų. Suprantu, kad nepatinkančių žmonių iš viso katalikui neturėtų būti. Deja...
Žodžiu , augti reikia visiems, diskusijos irgi augimas ir auklyba, vardan mūsų tobulėjimo.

[Pilgrim]

Iš pradžių turi turėti, o tada gali duoti iš to, ką turi.

... kaip apdovanota, pripildyta ir perpildyta, tampa mūsų širdis, kai ji nebenori, atsisako ieškoti turėjimo ,,sau", kai turėjime nebesisavina ir nebeieško naudos! Kai paklauso tyliojo balso pačioje savo gelmėje ir viršija, įveikia suinteresuotumų aistras. Kai nurimsta pasitikinčiu atvirumu kūriniui, visai kūrinijai, kiekvienam kūriniui!... Kai ryžtasi, tampa pasiruošusi susitikimui... su kūrėju, su Kūrėju ir kai susitinka... Jau nuspėjame, koks nenusakomai turtingas, koks nepalyginamai turtingesnis už bet kokį kitą turėjimą šis ,,turėjimas" - turėjimas ,,kontempliatyviu būdu".
      Ir jame, aišku, yra daug, be galo daug turėjimo laipsnių. Bet mums visų pirma rūpi suprasti patį ,,kontempliatyvųjį turėjimo būdą", atskirti jį nuo ,,savininkiškojo" ir ,,naudotojiškojo" turėjimo, užčiuopti jo labai svarbų ypatumą – tai, kad šis turėjimas atveria galimybę sutikti kitą, veda į dialogą, žadina ir išlaisvina mumyse miegančią laisvę ir mano tikrąjį ,,aš". Dar mums labai rūpi, tai, kuris iš šių turėjimo būdų mumyse yra centrinis, dominuojantis, o kurie periferiniai, aptarnaujantys ir ar yra taip, kad galėtų laisvai gyventi ir kvėpuoti mūsų širdis.

brolis Jokūbas, Palendriai

[Giedrė]

Labai gražūs pamąstymai, Piligrim. Tačiau praktiškai, kad galėčiau bent vienu euru pasidalinti su kitu, reikia jį turėti. Jei nieko neturi, tai ir pasidalinti nėra kuo. 

Kita vertus, žmonės neįpratę ką nors gauti ir pasidžiaugti. Susidūriau su tuo praktiškai: vienam pažįstamam  žmogui pasiunčiau menką šv. Kalėdų dovanėlę paštu. Tuo metu sirgau ir aplankyti per šventes nebuvo galimybės. Norėjau bent taip pradžiuginti. Žmogus gavęs dovanėlę paštu labai nustebo ir sutriko, o aš nustebau dar labiau, kad katalikui žmogui taip sunku tiesiog priimti ir džiaugtis. Matyt, yra žmonių, kurie labai mažai patiria gėrio, todėl net ir menka atsiųsta dovanėlė jiems teikia didelio sutrikimo. Matyt, mes visi per mažai dėmesingi ir švelnūs vieni kitiems.

[kukulis]

Ką reiškia turėti kontempliatyviuoju būdu? Pirmą kartą tokį išsireiškimą perskaičiau.

[vida]

Vakar mieste vienas benamis prašinėjo centų. Kišenėje turėjau litą- klausiu  ar tu jį kur panaudosi? Paėmė, kiek paėėjo , atsisuko ir sako- aš jį į savo  kolekciją įdėsiu. Taip prajuokino. Galvoju - ot taip, o aš kvailelė net nesumasčiau. Aišku , juokauju.

[Silvija]

Vida, tavo istorijos su bomžais - 

Ką reiškia turėti kontempliatyviuoju būdu? Pirmą kartą tokį išsireiškimą perskaičiau.

Tai turbūt toks turėjimas, kuris nebus iš mūsų atimtas. Pameni? - Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis tariasi turys. (LK 8, 18)

[kukulis]

Turbūt, ar tikrai?

[vida]

Kažkaip sekasi man. Tiesiog pasirodė juokingas toks atsakymas.

[Silvija]

Turbūt, ar tikrai?

Sakau 'turbūt', nes ir aš tokį išsireiškimą pirmąkart girdžiu, tik autorius matyt galėtų atsakyti tiksliau. Ypač apie tuos laipsnius įdomu būtų.

Beje, įdomus sutapimas - šiandien liturginiuose skaitiniuose ta pati evangelinė eilutė yra

[Pilgrim]

  Atsakysim, atsakysim ... prieš kelis metus Palendrių vienuolyne vyko metinis ciklas, kurį brolis Jokūbas buvo pavadinęs krikščioniški mąstymai (krikščioniškos meditacijos). Dalis jų buvo išguldyta tekstiniame formate kaip medžiaga prisiminti diskusijoms. Kol yra sugedęs kompiuteris negaliu pasidalinti originaliomis mintimis apie turėjimą. Tačiau tą tikrai padarysiu.

[kukulis]

Matyt kipšas tavo kompą sugadino, kad negalėtum mums medžiagos pateikti

[Diak. Tomas M.]

Užkabino ši Šv. Pranciškaus Saleziečio citata:

"Dievui daugiau pasitarnaujama, kenčiant dėl Jo, nei dirbant Jam."

Gal čia ir yra išmintis, kad kaip ir diskutavome - darbai vienaip ar kitaip neša kažkokį egoizmo, puikybės ar dar kažkokį šešėlį, ar bent pagundą tam šešėliui, tuo tarpu kančia įprasmina tobulą meilę - tu atiduodi save vardan kito ir tai, ką tu gauni nėra tau pačiam kažkaip naudinga, nes tu gauni kančią 

[Varlė keliauninkė]

Atrodo šv. Pranciškus sakė, kad vienintelis dalykas, ką turim savo - tai kančia. Tik ji yra mūsų.

[Silvija]

Mstudijoje buvo kalbama apie Jobo, kuris žinome, kad buvo teisus žmogus, kančią. Dievas ją leido tam vyrui patirti tam, kad būtų įrodytas jo teisumas. Taigi, čia vėl galim pamatyti, kad kančia kažinkaip tampa mums naudinga, priimti ją, kai gauni, yra išmintinga ir išganinga. Gal kas nors pasakytų, kad ir čia gali rastis egoizmo? 

Svarbu tai, kad kančios negalima ieškoti, jos ir taip neišvengsime.

[kukulis]

Būna ir kitas variantas - žmogus bando išvengti kančios, bet vėliau "užsirauna" ant dar didesnės. Pvz. vyras nenori auginti savo vaikų ir palieka žmoną, nes laiko tai kančia. Vėliau kenčia sąžinės priekaištus, vienatvę .. ir pan. .
O dažnai būna taip kad Dievas patvarko, kad ir pats gyvenime patiria išdavystę, kad suprastų ką pats padarė.

[vida]

Viešpatie, kai esu alkanas, atsiųsk , man tą , kuriam reikia maisto.
Kai esu ištroškęs , atsiųsk , man tą , kuriam reikia vandens.
Kai man šalta , atsiųsk man tą, kurį reikia sušildyti.
Kai mane veria kančia, atsiųsk mantą, kuris ieško paguodos.
Kai mano kryžius tampa nepakeliamai sunkus, duok man ir kito kryžių, kad neščiau drauge su juo.
Kai lieku tuščiomis rankomis, atsiųsk man tą, kuris stokoja.
Kai stinga Laiko, atsiųsk man tą, kuriam reikia tuo metu pagalbos.
Kai prarandu drąsą, atsiųsk man tą, kurį reikia padrąsinti.
Kai noriu būti suprastas, atsiųsk mantą, kuriam reikia, kad jį suprasčiau.
Kai noriu, kad kas nors manimi pasirūpintų, atsiųsk man tą, kuriuo galėčiau pasirūpinti.
Kai galvoju apie save, atgręžk mano mintis į kitus

[Pilgrim]

Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo,
ko negaliu pakeisti,
drąsos keisti, ką galiu pakeisti,
ir išminties tą skirtumą suprasti.