Smalsumas: nuodėmė ar dorybė?

[kukulis]

Visi žinome, kad tuščiai smalsauti, kištis ne į savo reikalus yra ydingas dalykas, vedantis prie apkalbų ir teisimo.
Aipie tuščia smalsavimą yra aprašęs šventasis Dorofėjus savo skyriuje, kuriame rašo apie melą ir jo rūšis.

Vis dėl to, jei vaikas yra smalsus, tai rodo jo aukštą intelektą. O tarkim absoliutus nesidomėjimas reikalais rodo žmogaus aplaidumą ir tingumą.

Kur ta riba, kai smalsumas iš dorybės virsta yda ir atvirkščiai?

[Diak. Tomas M.]

Smalsumas <> žingeidumas

Manau smalsumas tuomet, kai nori gauti informacijos, kurios šiaip tai nelabai reikia, bet vis tiek norisi... O žingeidumas yra tikras žinių troškimas su noru tobulėti, pažinti.

[kukulis]

Čia vėl toks niuansas kyla kai domiesi tikėjimu.

Pats noras domėtis, manau, tikrai yra geras, nes parodo kad tau tavo tikėjimas svarbu. Juk jeigu priimsi tikėjimo kai kuriuos dalykus kaip normą ir jau nebesigilinsi, tuomet tarsi sustabarėsi, o tai yra dvasinė mirtis.
Tačiau yra dalykų, kurie tikėjimui nėra labai svarbūs, nors gali būti ir paminėti Šventajame Rašte.  Pvz. vienas evangelistas rašo, kad Jėzus išgydė vieną raupsuotąjį, o kitas - kad išgydė dešimt, bet sugrįžo tik vienas padėkoti. 

Sako yra detektyvų teorija, kad jeigu žmonės tą patį dalyką atpasakoja skirtingai, tai rodo, kad jie yra tikri to įvykio liudininkai, o ne susitarę apgavikai.

P.S.
Ir dar viena svarbi mintis tokia:
Velnias juk viską žino apie Dievą. Jeigu jo paklausinėtum, tai jis viską žinotų ne iš tikėjimo, o iš žinojimo ir dar daugiau negu mes. Aišku jis gali pradėti meluoti, klaidindamas, tačiau iš esmės jo žinios yra nepalyginamai gilesnės ir platesnės nei žmogaus, o vis dėl to jis yra Dievo priešininkas.

Iš čia eina tokia išvada - vien žinių nepakanka amžinajam gyvenimui.
Ar, tiksliau, vien žinios nepadaro tavęs geru krikščioniu.

[Pilgrim]

Tai yra vadinama abstarkčiu tikėjimu

[Diak. Tomas M.]

Kaip tik vakar seselė domonikonė vieną citatą skaitė, kurios esmė, kad pirmas ir svarbiausias krikščionio tikslas yra pažinti savo Šeimininką, o doktrinos pažinimas yra viso labo antroje eilėje. Ji kalbėjo apie adoraciją ir kaip ji turi būti visko pradžia, nes jos metu mistiškai Dievas tave apšviečia ir lėtai vysto tavyje gebėjimą viską matyti Dievo akimis, t.y. išmintį.

Jei turi išmintį, tai pažinsi ir doktriną (aktyviu ar pasyviu būdu), o jei esi doktrinos asas, bet nepažinai Šeimininko, tai viskas yra veltui...

Geri pavyzdžiai yra Šv. Antanas Didysis, ir Šv. Marija Egiptietė, kurie kalbėjo Dievo išmintimi, nors Šv. Antano atveju net skaityti nemokėjo... kai to meto filosofai norėjo pajuokti Šv. Antaną dėl jo beraštiškumo, jis paklausė: "kas yra pirmiau - mintis ar raidė?". Filosofai turėjo pripažinti, kad mintis, tuomet jis sakė, kad jei yra sveikas protas, raidės jam nebūtinos ar kažkas panašiai

Per didelis noras gilintis gali labai išmėtyti jėgas ir laiką, ir atitraukti nuo pagrindinio tikslo, kurio mes kartais ir nežinome... kaip labai lengva pastebėti mano paties charakteryje ir gyvenime...Sako, kad reikia leisti Dievui nuskabyti nuo mūsų žiedus, kurių sužydėjo per daug, kad užtektų syvų išauginti vaisiams

[Pilgrim]

doktrinos asas ir yra - abstraktus tikėjimas. Mes kalbam susirinkę apie Dievą, bet nesistengiam Jo pažinti. Skaitome Bažnyčios Tėvų raštus, kad sužinoti apie ... tačiau nedalyvaujame rekolekcijose, kad išgyventume Dievo patirtį.