Žodžio etimologija

[Varlė keliauninkė]

Na, truputis iš žydiškos etimologijos:
ivrite kertiniai krikščionybės žodžiai - meilė, tikėjimas ir viltis - yra ne daiktavardžiai kaip pas mus, bet veiksmažodžiai
T. y. pas juos šitie žodžiai yra neatsiejami nuo veikimo, darymo:
meilė būtų - mylėjimas
tikėjimas - na, čia kaip ir gerai, bet rekėtų turėti galvoje veikimą (rusų k. geriau skamba: вера būtų - верование)
viltis būtų - vilimasis

Belieka skaitant evangeliją turėti galvoje ir žydišką mąstymą.
Kaip sakė kažkoks šventasis "gyvenk, tarsi viskas priklausytų nuo Dievo ir dirbk taip, lyg viskas priklausytų nuo tavęs".

[kukulis]

Aramėjų kalba labai skiriasi nuo ivrito?

[Varlė keliauninkė]

Net nežinau iš tiesų ar labai. Yra panašių šakninių žodžių. Tačiau reikės pasidomėti.
Žinau tik, kad Targumas yra Toros vertimas į aramėjų kalbą. Kadangi Kristus skaitė Torą, vadinasi kalbėjo ne tik aramėjiškai.

[Silvija]

Šiandien patyrinėjau žodį nuotaika , randu giminiškus žodžius nusiteikti, nuteikti, nusitaikyti... ir tai labai daug "šnekantys" žodžiai - valios pastangų dėka žmogus gali įtakoti net savo ir kitų veiksmus į vieną ar į kitą pusę. Netgi susirgti arba pasveikti! Štai pavyzdžiui depresijos apibrėžimas prasideda taip: Depresija – nuotaikos sutrikimas, kuriam būdinga liguistai prislėgta, liūdna nuotaika...taigi...

Galvoju dabar, o kokia nuotaika būna, kai esi maldoje, su Dievu

[kukulis]

Įvairi

[Diak. Tomas M.]

Neblogas pavyzdys, kas atsitinka, kai iškraipoma žodžių reikšmė. Įdomu, kad originali žodžio "tolerancija" reikšmė tarsi pasako, kas laukia tų, kurie priims naują reikšmę.

[Diak. Tomas M.]

Mes dažnai vis persimetam su Pilgrim dėl Vatikano II susirinkimo ir to, kad jo mokymas (nors ir nepapuola į Magisteriumą dėl pastoracinio susirinkimo pobūdžio), nebuvo gerai ir iki galo suprastas, o gal ir sąmoningai iškreiptas modernizmo, reliatyvizmo ir kitų panašių srovių išpažinėjų.

Tačiau šiandien išgirdau mintį, kuri privertė susimąstyti - dauguma modernistų savo mintis grindžia išimtinai Vatikano II idėjomis, tarsi Bažnyčia iki tol neegzistavo ir neturėjo jokio mokymo. Čia kartu prisimenu daugelio dvasininkų kritiką, kad šio susirinkimo dokumentai pasižymi gana aptakia kalba vs prieš tai buvusių Susirinkimų ar svarbių dokumentų, kad paėmus ir Baltimorės katekizmo tekstą.

Ir čia susidėlioja dėlionės dalys į vietas (man) - kodėl Vatikano II susirinkimui buvo priskirta Vatikano II dvasios etiketė - nors kaip ir šiame Sinode šeimos klausimais, taip ir Vatikano II susirinkime vyko kova ir tos kovos, kaip ir šiame Sinode modernistai nelaimėjo, bet su kiekvienu sekančiu Sinodu ar Susirinkimu jie keičia Bažnyčios kalbą, o tuo pačiu daro ją vis labiau ir labiau aptakią, kas galų gale jiems yra naudinga, nes vis labiau atveria galimybę įvairioms interpretacijoms, vedančioms iki tikrų erezijų, kurios yra jų tisklas.

Visai nenustebsiu, jei tolimesni modernistų raštai jau remsis ne tik Vatikano, bet ir Sinodo šeimos klausimais tekstais, nes nors ir po ilgos sunkios kovos, ten vis tik pavyko palikti keletą "laiko bombų", kurios atėjus laikui, gali būti panaudotos.

Vienas Sinode dalyvavęs liberalus australų kardinolas Vatikano II susirinkimą pavadino "kalbos renginiu", pridurdamas, kad "žodžiai sukuria pasaulius (words create worlds)" - t.y. ten buvo keičiama Bažnyčios kalba, labiau ją "pritraukiant" prie modernaus pasaulio "poreikių".

Įdomu, kalbant apie kalbos keitimą, neseniai žiūrėjau vieną Rusijos kovotojo su sektomis Dvorkino paskaitų, kur jis smulkiai kalbėjo apie tai, kaip sektos pavergia žmogų, pradeda jį kontroliuoti. Vienas pirmų dalykų - sekta stengiasi pakeisti žmogaus kalbą (rekomenduoju paklausyti), pvz. įprastus dalykus pradeda vadinti skirtingai arba įprastiems žodžiams suteikia naują prasmę. Tokiu būdu - praradus tikrąją kalbos reikšmę (etimologiją irgi), žmogumi galima lengvai manipuliuoti, nes nelieka aiškaus atskaitos taško.

Dvorkino mintys labai aiškiai susirišo su kito autoriaus straipsniu, kur buvo kalbama, kad modernisto ir tradicinio kataliko dialogas yra neįmanomas, nes modernistas eilinius terminus visiškai skirtingai traktuoja. Ir iš pirmo žvilgsnio, modernistas gali sutikti su tradiciniu mokymu, bet iš tiesų jis sutinka su savo versija, tačiau tradicinis pašnekovas to gali net nesuprasti, nes jis operuoja tradiciniu žodynu, o modernistas - pakitusiu žodynu, kurį tik jo rato žmonės supranta.

Pavyzdys gal galėtų būti išraiškos meilė ir gailestingumas, kurie tradiciniame katalikų mokyme turi labai aiškias ribas, o modernizmo atstovai tiems terminams suteikia visiškai kitus aspektus. Realus pavyzdys - ką tik Pop. Pranciškaus paskirtas vyskupas Jozef De Kesel pareiškė, kad žodis "gailestingumas" jam yra kažkiek per daug globėjiškas (alkonas žodį "condescending" dar verčia - išdidžiai maloningas), vyskupui labiau priimtinas žodis - pagarba, jis taip pat pareiškė, kad tikisi Bažnyčia greitai leis antrą kartą civiliai susituokusiems priimti Šv. Komuniją. Žurnalistas retoriškai klausia - jei žodis gailestingumas įgavo neigiamą atspalvį, ką kalbėti apie žodžius: nuodėmė, pragaras, pasmerkimas arba ortodoksiškumas:

New Belgium Archbishop: "Mercy" is "somewhat condescending...I like words like 'respect' and 'esteem'". Archbishop-elect Jozef De Kesel also indicates his hope that the Church will soon allow "divorced and remarried Catholics to receive Communion."

If an archbishop-elect thinks the word "mercy" is  "somewhat condescending", what must he think of words such as "sin", "damnation", "hell", and "orthodoxy"? We don't know for certain, but perhaps that is just as well, if only for the sake of keeping one's stomach comments in place. The prelate in question is Jozef De Kesel of Mechelen-Brussels, interviewed by Kerknet and translated into English by Mark de Vries of "In Caelo et in Terra", who covers Catholic news in the Netherlands.

Iliustruojant žodį pagarba, minėto vyskupo citata:

Jei klausiate mane, ką aš apie tai manau, apie vyrą, gėjų vyrą... pagarba, pagarba ir net didelė pagarba (reverence) jo seksualumui... tai yra Evangelijos vertė (value).

Prisiminkime, kad gėjus ir žmogus, turintis potraukį tai pačiai lyčiai, nėra tas pats...

Na ir baigiant, galime prisiminti garsųjį gėjų manifestą, kuriame jie nužymėjo savo kelią į pergalę. Jame nuo nuolankių "nuskriaustųjų", kuriems reikalingas visuomenės gailestingumas, jie dabar padėtyje, kur reikalauja pagarbos, o JAV - vienareikšmiško pritarimo nuodėmingam jų gyvenimo būdui.

Gaila tik, kad Bažnyčios ganytojai pamiršo Bažnyčios kalbą ir tos kalbos žodžių reikšmę...

Čia taip pat norėčiau prisiminti ir vieną svarbių lotynų kalbos, kaip oficialios Bažnyčios kalbos savybių - ji yra mirusi kalba, t.y. jos žodžiai niekada neįgaus naujos prasmės, todėl lotynų kalba yra labai tinkama išreikšti nekintančias tiesas.

[Pilgrim]

Paėmus bet kurį II Vatikano dokumentą į akis krenta nuorodų, išnašų, šaltinių gausa. Kai yra laiko rekomenduočiau juos peržvelgti. gal ką nors įžvelgti galima 
vertimas "kalbos renginys" nėra tikslus, Lietuvoje tai išvertė į "kalbinis Sinodas", kas mano manymu tinkamiau perteikia esmę.
Dėl "dvasios etiketės" tai apie panašius dalykus yra ištisa enciklika "Sensus fidei"

[kukulis]

Tomo parašytame tekste nustebino teiginys, kad lotynų kalbos statusas kaip "mirusios" yra jos pranašumas, o ne trūkumas

[Silvija]

Labai įdomūs A. Maceinos pasvarstymai apie žodžių kilmę ir sandarą priklausomai nuo kalbos:

Jei nūn žvilgterėsime į lietuvių kalbą ir mūsiškius spalvų vardus palyginsime su graikų vardais, rasime nuostabią priešingybę. Graikai tos pačios spalvos vardą taiko įvairiems objektams, lietuviai tą pačią spalvą vadina įvairiais vardais pagal objektą. Graikui, kintant objektui, spalvos vardas nekinta; lietuviui, kintant objektui, kinta ir spalvos vardas, nors spalva lieka ta pati. Graikui stipri bei gausi šviesa vienodina spalvas. Lietuviui ta pati spalva kalbiškai įvairėja, kai įvairėja jo objektas. Gausios bei stiprios šviesos Lietuvoje neturime, tad ji ir nėra kampas, kuriuo lietuvis žvelgtų į spalvas. Užtat lietuvis žvelgia į spalvą objekto požiūriu ir vadina ją kitaip, kai jos nešėjas yra kitoks. Štai keletas pavyzdžių.

Ruda spalva, atsajai imama, yra visur ruda; tamsiau ar šviesiau ruda, bet visados ruda. Tačiau, siejama su tam tikrais objektais, ji gauna vis kitokį vardą. Iš naminių gyvulių lietuviui šuo yra rudas. Gi tos pačios spalvos karvė yra žala, o tos pačios spalvos arklys yra sartas. Niekas Lietuvoje nėra matęs rudo arklio; niekas neavi žalais batais ir nenešioja sartos skrybėlės. Tas pat yra ir su pilka spalva. Ji taip pat siejasi su tam tikrais objektais, keisdama savo vardą. Pilkų plaukų žmogus yra žilas, pilkos spalvos karvė yra palša arba šėma, o tos pačios spalvos arklys yra šyvas. Tačiau Lietuvoje nėra nei šyvos katės, nei šyvos kiaulės; seniau dėvėta milinė irgi buvo ne žila ir ne šyva, o paprasčiausiai pilka. Tik tautosakoje randame šyvą kepurėlę. Baltai spalvai maišantis su juoda gauname margą. Bet lietuviui arklys niekada nėra margas, o širmas. Kiaulė taip pat yra ne marga, o degla. Genys gi margas. Ruožuotai marga katė yra raina, o tokių pat ruožų skarelė yra dryža. Išeiginės kelnės irgi yra dryžos, ne margos. Tai rašomosios mūsų kalbos pavyzdžiai. Galimas daiktas. kad tarmėse spalvų pavadinimai turi ir kiek kitokios prasmės, kad jų esama žymiai daugiau ir kad jų taikymas Įvairiems objektams yra dar labiau specifikuojamas, pvz., žerkštas - apyžilis, raibas - smulkiai margas (raibas sakalėlis), keršas baltas su juodais lopais (kerša kiaulė) ir t.t.
Taigi lietuvio kampas, kuriuo jis regi ir pavadina spalvas, yra susijęs su jų objektu; tai šis apsprendžia spalvos vardą, anaiptol nekeisdamas jos esmės. Fiziologiškai lietuvis labai gerai regi, kad ir šuo, ir karvė, ir arklys, ir kelnės, ir batai yra tos pačios - sakykime, nulos - spalvos. Tačiau objektų skirtingumas lietuvio pergyvenime padaro, kad jis tą pačią spalvą kalbiškai įvairina: kelnės yra dryžos, ne margos; šuo gi yra margas, ne dryžas.

Tuo galima išaiškinti, kodėl eskimai, kaip skaitome kalbotyrinėje literatūroje (plg. Hermann Ammann, Die menschliche Rede, Darmstadt, 1974, p. 100), skirtingoms sniego padėtims (pvz., vėpūtinis, šlapdriba, suledėjęs sniegas...) turi skirtingų žodžių, bet neturi bendrinio žodžio sniego sąvokai. Tai nė kiek nenuostabu, nes ir mes, lietuviai, turime aibę žodžių pavadinti oro šėlsmo skirtingoms apraiškoms: audra, vėjas, vėtra, viesulas, švidras (smarkus vėjas), bet neturime žodžio, kuris apimtų visą atmosferinį dūką, sakysime, lotyniškojo tempestas prasme, kurio semantika siekia nuo paprastos darganos ligi žaibų ir perkūnijos. Visi šie žodžiai yra kilę iš tam tikro regėjimo kampo, kuriuo žmogus žvelgia į tą ar kitą pasaulio daiktą, į tą ar kitą padėtį, veiksmą ar savybę. Regėjimo kampas kildina žodį, ir šis kampas gali būti vis kitoks - kiekvienos kalbos kiekvienam žodžiui.

http://maceina.lt/html/kalbosfilosofija.html

[Kaštonas]

"Lietuvoje nėra matęs rudo arklio;"

Tikriausiai man vienam nepasisekė. sarto buvau nematęs. (nežinojau, kad taip vadinasi)

Karta važiuojant netoli Naugarduko, vienas keleivis pamatė daug baltų arklių, kiti pakeleiviai lyg susitarę apsimetė, kad nemato.
Buvo labai juokinga.

[Silvija]

Palauk, toliau tekste dar įdomiau

Dar įspūdingesnis kalbų įvairumo, o kartu ir žodžių nedarnos pavyzdys yra tiesos sąvoka ir jos pavadinimas. Tai sąvoka, kuri apsprendė visą Vakarų mąstymo kelią ir visą krikščioniškąjį gyvenimą. Kristui tarus, kad ,,Aš esu tiesa" (Jn 14, 5) ir kad ,,tiesa jus išlaisvins" (Jn 8, 32), viskas susitelkė apie Piloto klausimą: ,,Kas yra tiesa quid est veritas - ti estin alétheia" (Jn 18, 38). Tai savaime suprantama. Tačiau tiek pati tiesos sąvoka, tiek jos pavadinimas yra įvestas graikų - ir į Vakarų mąstymą, ir į krikščioniškąją sąmonę. Graikai gi tiesą vadina alétheia. Tai žodis, kurį vartoja ne tik Platonas ir Aristotelis, bet ir šv. Jono evangelija, kalbėdama apie Kristų kaip tiesą (plg. Jn 8, 33; 14, 5; 18, 38): visur čia išnyra graikiškoji alétheia. Tačiau kas gi yra ši alétheia?

Iš pažiūros šis žodis atrodo kaip daugybė kitų tiesos pavadinimų: lot. veritas, vok. Wahrheit, rus. iština, galop lietuviškai tiesa. Pažvelgus betgi į jį atidžiau, jis atsiskleidžia kaip nuostabus vardas, būtent kaip neigtukas: graikai nusako tiesą neiginiu. Žodis alétheia priklauso tai pačiai grupei žodžių kaip abynaton - negalimas, akinaton - nejudomas (Aristotelis vadina Dievą to kinoun akineton - nejudomas Judintojas), apathia neskausmingumas, arithmia - netaisyklingumas, apeiron neaprėžtybė ir t.t. Visi šie žodžiai ką nors neigia: galimybę, judėjimą, skausmą, ritmą, aprėžtą plotą... Ką tad neigia tiesos pavadinimas alétheia ir koks turi būti būtybės regėjimo kampas, kad jos tiesa galėtų būti nusakoma neiginiu? Mums tiesa yra pati teigiamybė, todėl ir mūsiškasis tiesos vardas nė kiek neatitinka graikiškojo jos vardo. Heideggeris verčia alétheia vokišku žodžiu Unverborgenheit - neslapta. ,,Tiesa yra būtybės kaip būtybės neslapta die Wahrheit ist die Unverborgenheit des Seienden als des Seienden" (Holzwege, p. 37; plg. Von Wesen der Wahrheit, p. 15). Tačiau gilesniam graikiškojo tiesos vardo supratimui bei pergyvenimui vargu ar tai kiek padeda.

Iš tikro, kodėl tiesa turėtų būti tai, kas neslapta, ir kodėl slapta negalėtų būti tiesa? Ir ar tikrai žodžiu alétheia graikai neigia būtybės slaptumą ar slėpimąsi, kad nusakytų jos tiesą? Mes gi - ir visos kitos indoeuropinės kalbos, versdami graikiškąjį neiginį lietuviškuoju (ar kuriuo kitu) teiginiu, ne tik nutolstame nuo pirmykščio tiesos regėjimo kampo, bet jį net iškreipiame. Tuo labiau mes, lietuviai, kadangi mums tiesa visados yra moralinio pobūdžio: tiesa yra tai, kas tiesu, vadinasi, nedviprasmiška, nemelaginga. Todėl ir mūsų kalbos vediniai, reiškią tiesą, visados yra susiję su tiesumu: tiesiakalbis žmogus, tiesmukas vyras. Be to, tiesa lietuvių kalboje yra tiek ankštai suaugusi su teisybe, jog juodvi gali būti vartojamos pakaitomis: sakyk tiesą ir sakyk teisybę yra tapatu. Teisybė gi iš esmės yra dorinio pobūdžio, todėl pridengia ontologinį tiesos pobūdį, nutolindama tiesą nuo graikiškosios alétheia beveik neįžiūrimai. Kalbėdami apie tiesą, mes nežinome, apie ką gi čia mes kalbame. Pridurkime betgi, kad ir kitų kalbų žodžiai vargu ar yra šiuo atžvilgiu laimingesni. Nesuvokdami, koks regėjimo kampas slypi pirmykščiame žodyje alétheia, kalbame apie tiesą kiekvienas iš savo kampo.

Tili tinka ne tik tiesai. Tai tinka visoms graikų sąvokoms, išverstoms į lotynų kalbą. Kalbėdamas apie tokius graikų filosofijos žodžius kaip hypokeimenon (,,dalyko branduolys") ar symbebekota (,,dalyko savybės"), Heideggeris sako, kad ,,šie pavadinimai nėra kokie primestiniai vardai. Juose byloja... graikiškasis būtybės būties patyrimas apskritai" (Holzwege, p. 12). Bet štai romėniškai lotyniškasis mąstymas juos išvertė: hypokeimenom subjectum, hypostasis - substantia, symbebekos - accidens. ,,Ir šis graikiškų vardų išvertimas į lotynų kalbą anaiptol nebuvo, - pasak Heideggerio, bereikšmis dalykas, kaip tai manoma šiandien. Užu šio tariamai žodinio vertimo slypi graikiškojo patyrimo perkėlimas į kitokį mąstymo būdą. Romėniškasis mąstymas perėmė graikiškuosius atskirus žodžius (Wörter), bet ne graikiškąjį žodį (Wort). Todėl Vakarų mąstymo atitrūkimas nuo žemės (Bodenlosigkeit) ir prasideda šiuo vertimu" (op. cit. p. 13). Jis yra graikiškojo pasaulio perkėlimas į svetimą pasaulį. Štai kodėl dažnai yra tinkamas truputį pajuokiamai skambąs posakis, kad, išvertus Aristotelį į lotynų ir arabų kalbas, atsirado trys Aristoteliai.

[Silvija]

O dar toliau Maceina mintija štai apie ką:

Leidimą atlikinėti liturginius veiksmus gimtąja kalba esame įpratę laikyti didžiausia Vatikano II Susirinkimo reforma. Tad savaime kyla klausimas: kas gi čia yra įvykę? Ką gi reiškia lotynų kalbos pakeitimas gimtąją kalba? Ar iš tikro šiuo pakeitimu kas nors laimėta, o jei taip, tai kas ir kur? Trumpai tariant: kokią vietą užima ir kokį vaidmenį vaidina gimtoji kalba liturgijoje?

[...]

[Diak. Tomas M.]

Pilkų plaukų žmogus yra žilas, pilkos spalvos karvė yra palša arba šėma, o tos pačios spalvos arklys yra šyvas. Tačiau Lietuvoje nėra nei šyvos katės, nei šyvos kiaulės...

Bet juk yra šyvi vaikinai ir šyvos merginos, ar ne? Nors žmonių atžvilgiu atrodo šyvas įgauna kitokią spalvą - labiau gelsvą?

Tuomet lietuviškas graikiškos tiesos alétheia atitikmuo gal būtų - faktinė realybė - t.y. tai, kas yra (nepaslėpta)? 

[Silvija]

Dar noriu paskutinę ištraukėlę įkelti ir tada - diskusijos

RELIGIJA IR KALBA

Religijos ir kalbos santykį valdo dvilypis dėsnis: 1) religija savos kalbos neturi, kadangi Dievas kalba žmogui visados žmogiškai; 2) religija savą kalbą turi, kadangi žmogus kalba Dievui visados kitaip nei kitiems, net ir patiems artimiausiems.

Krikščioniškasis Dievas yra kalbus. Jis nesislepia ir netyli; jis byloja ir tuo būdu apsireiškia. Apsireiškimas yra pagrindinė krikščioniškojo Dievo santykiausena su žmogumi. Tačiau apsireiškimas jau pačia savo sąvoka nurodo į Dievo nusileidimą mūsojon plotmėn: revelare - atidengti tai, kas paslėpta. Apsireiškimu ne mes pakylame į Dievo būseną, bet Dievas nužengia į mūsų būvį, šiuo atveju į mūsų kalbą ir ja prabyla į mus. Dievas nekalba ,,dieviškai", nes ,,dieviškosios" kalbos mes iš viso nesuprastume. Dievas kalba tik žmogiškai. Dievo žodis visados yra tikras žmogaus žodis, todėl palenktas žmogaus žodžio prasmei, sandarai, garsui. Žmogiškosios kalbos dvasia bei jos kultūra tiek įtaigauja dieviškąjį apsireiškimą, jog Dievas tegali apsireikšti tik tiek ir tik taip, kiek ir kaip žmogus pajėgia sava kalba išreikšti Dievo mintį bei jo valią. Kalba yra apsireiškimo vežtuvai, kuriais Viešpats pasiekia žmogų. Sykiu betgi kalba yra ir apsireiškimo kliuvinys, neleidžiąs Viešpačiui atsiverti pilnai ir iš karto. Dievo apsireiškimas virsta istoriniu vyksmu todėl, kad pati žmogaus kalba yra istorinis vyksmas. Šia prasme apsireiškimas yra Dievo kenozė: tai kalbinis Dievo nusižeminimas bei susimenkinimas, jo kantrybė bei auka, kadangi čia ,,tautų ir žemės Valdovas" (Ps 45, 12) prabyla ,,kaip visi žmonės" (Fil 2, 7).

Žiūrint tad Dievo atžvilgiu, religija savos kalbos neturi ir negali turėti. Pradinėje Bažnyčioje besireiškusi kalbų dovana anaiptol nėra buvusi kažkokia ,,dieviškoji" kalba. Tai buvo tik savaimingi tikinčiųjų šūksniai bei murmesiai, kurių šv. Paulius net nevertino, jei jie nebuvo tariami aiškiais žodžiais: ,,Jei, kalbėdami kalbomis, netarsite aiškių žodžių..., kalbėsite vėjams" (1 Kor 14, 9). Kol Šv. Dvasios įkvėpimas nevirsta suprantamu žmogiškuoju žodžiu, tol jis yra tik vidinis dalykas, nekuriąs maldos bendruomenės, kadangi tokiu atveju, kaip pastebi šv. Paulius, ir aš ,,būsiu kalbėtojui svetimšalis ir kalbėtojas man bus svetimšalis" (1 Kor 14, 11). Užtat Dievas, nebūdarnas niekam svetimšalis, taria savo žodį taip, kad žmogus jį suprastų ir jo prasmės būtų apsprendžiamas. Žmogus gi tariamą žodį supranta tik tada, kai šis žodis yra jo žodis - vis tiek ar prigimtas, ar išmoktas. Nuosekliai tad krikščioniškoji religija nė neturi kokių nors slaptų žodžių ar formulių, kaip kad jų turi pirmykštės religijos būrimo ar žyniavimo forma. Krikščioniškasis Dievas yra tiesiakalbis.

Tačiau žmogaus požiūriu religija savą kalbą turi ir privalo turėti. Be abejo, krikščioniškasis Dievas yra žmogaus Tu, ir žmogus yra Dievo Tu, kurį Viešpats myli, kuriuo jis rūpinasi, už kurį jis yra net miręs. Tarp Dievo ir žmogaus esama nuostabiai ankšto vidinio ryšio ne tik ontologine prasme (kūrimas), bet ir egzistencine (malonė). Žmogus jaučiasi esąs Dievo draugas, Dievo vaikas, Dievo mylimasis. Todėl jis kalbasi su šiuo savo draugu, atverdamas jam savo širdį ir išliedamas jam savo graužatį bei rūpesčius. Ir vis dėlto, lietuviškai tariant, ,,Dievas - ne piemuo". Tai reiškia: Dievas yra mano kūrėjas, todėl jis buvoja viršum manęs, taip kad ir mano kalba su juo negali būti tokia, kaip su tuo, kuris manęs neperžengia, buvodamas su manimi toje pačioje ,,pirkioje". Vienoje savo autobiografijos vietoje N. Berdiajevas šaiposi iš prancūzų, esą jie vieninteliai gyveną atstu nuo Dievo (à la distance), kadangi jie kreipiąsi į jį daugiskaita: ,,Vous, Dieu - Jūs, Dieve"1. Tačiau Berdiajevas nežinojo, kad kai kuriose lietuvių tarmėse (ir mano paties) vaikai kreipdavosi į tėvus irgi tik antruoju daugiskaitos asmeniu: Jūs, tėte; Jūs, mama. Tai buvo anaiptol ne atstumo, o pagarbos išraiška. Tasai, kuris davė man gyvybę, yra vertas būti kalbinamas pagarbos kreipiniu. Tuo labiau tokios pagarbos bei garbės yra vertas Tasai, kuris mane pašaukė iš nebūties. Be abejo, lietuvis niekad nesikreips į Dievą žodžiu Jūs. Bet tai dar nereiškia, kad ir visą kitą kalbą su Viešpačiu jis imtųsi iš pokalbio su savo draugais ar kaimynais. Dievo transcendencija yra šaltinis, iš kurio plaukia kitoks mūsų pačių žodis, kai jį kreipiame Dievo linkui. Šia prasme religija turi savo kalbą.

Na ir dar kartą kartoju viso teksto nuorodą:
http://maceina.lt/html/kalbosfilosofija.html

[Diak. Tomas M.]

Tomo parašytame tekste nustebino teiginys, kad lotynų kalbos statusas kaip "mirusios" yra jos pranašumas, o ne trūkumas

6. Bažnyčios kalba privalo būti ne tik universali, bet ir nekintama. Jei Katalikų Bažnyčios tiesos būtų
patikėtos kai kurioms ar daugeliui modernių besikeičiančių kalbų, iš kurių nė viena neturi aukštesnio
autoriteto negu kitos, tai dėl tos įvairovės šių tiesų prasmė niekam nebūtų atskleista nei pakankamai
aiškiai, nei pakankamai tiksliai. Be to, nebūtų kalbos, kuri galėtų būti naudojama kaip bendra ir pastovi
norma, pagal kurią būtų galima įvertinti, ar tiksliai prasmę perteikia kiti vertimai. O lotynų kalba,
būdama jau seniai apsaugota nuo pasikeitimų, kuriuos kasdieninis naudojimas paprastai įveda į žodžių
prasmę, turi būti laikoma pastovia ir nekintama. Tiesa, kai kurie lotyniški žodžiai įgavo naujų prasmių,
kadangi krikščioniškasis mokymas vystėsi ir reikėjo jį paaiškinti bei apginti, bet šios naujos prasmės
yra jau seniai įtvirtintos.

Veterum sapientia - Pal. popiežiaus Jono XXIII išleista Apaštalinė konstitucija apie lotynų kalbos naudojimą

Panaudojant Maceinos palyginimą apie Aristotelio veikalų vertimą, tikriausiai galima būtų sakyti, kad jei nebūtų lotynų kalbos, Bažnyčios doktrina, išversta į skirtingas kalbas, sukurtų visą debesį doktrinų su įvairiais atspalviais ir reikšmėmis, kurios būtų panašios, bet kartu ir skirtingos.

[Pilgrim]

Silvija,
A. Maceina apie religiją ir kalbą, mąsto taip kaip ir II Vatikano susirinkimas 

[Silvija]

Nesakiau, kad kitaip

Aš dabar supratau, kokia svarbi mūsų tikėjime ne žodžio, bet Žodžio etimologija  (etimològija [gr. etymologia < etymon — tikroji, pirmykštė žodžio reikšmė + ↗ ...logija], žodžio kilmės ir jo giminystės santykių su kitais tos pačios arba kitų kalbų žodžiais nustatymas.) 

[Diak. Tomas M.]

... Dievas tegali apsireikšti tik tiek ir tik taip, kiek ir kaip žmogus pajėgia sava kalba išreikšti Dievo mintį bei jo valią. Kalba yra apsireiškimo vežtuvai, kuriais Viešpats pasiekia žmogų. Sykiu betgi kalba yra ir apsireiškimo kliuvinys, neleidžiąs Viešpačiui atsiverti pilnai ir iš karto.

Pamenu, kai dar mokiausi mokykloje, mums tikybą dėstęs klierikas pasakojo, kad jam pradėjus skaityti apie tikėjimą vokiškai, atsivėrė naujos perspektyvos, nes vokiečių kalba yra žymiai turtingesnė, išreiškiant su tikėjimu susijusius dalykus. Vadinasi nors kalba yra tarsi vožtuvai, apribojantys kiek žmogus žodžiu gali suprasti Dievą, žmogus pats gali žengti žingsnį ir mokydamasis "turtingesnių" tam tikrais atžvilgiais kalbų, tuos vožtuvus labiau atverti.

Juk rodos iki II pas. karo JAV vidurinės mokyklos programoje buvo klasikinės graikų ir lotynų kalbos kursai. Vadinasi tuomet vaikai po mokyklos jau turėjo žymiai plačiau atvertus supratimo "vožtuvus", nes galėjo "gerti tiesiai iš šaltinio", t.y. skaityti Evangeliją originalo kalba. Pasauliui modernėjant ir racionalėjant, kai imta mąstyti "kam man tai mokytis, jei nepanaudosiu gyvenime", žmonės nejučia patys save apsiribojo dvasiniame plane ir dabartinis supasaulėjimas tai aiškiai atskleidžia.

Silvija,
A. Maceina apie religiją ir kalbą, mąsto taip kaip ir II Vatikano susirinkimas 

Štai Pilgrim, o ką Bažnyčia mokė iki II Vatikano? Neužsidarykime savo "vožtuvų" tik ties vienu Bažnyčios susirinkimu

[Kaštonas]

"Neužsidarykime savo "vožtuvų" tik ties vienu Bažnyčios susirinkimu "

Išties. Galima atmintinai išmokti ką Jis pasakė nuo amžių pradžios, bet taip ir nesusitikti.