Dorybės ir ydos (II)

[kukulis]

Sveiki,

Sukūriau temą šio klausimo nagrinėjimui, nes yra tam tikrų skirtumų tarp ortodoksų ir katalikų, be to, pas katalikus taip pat yra keli skirtingi sąrašai.

Katalikų ( cituoju iš Katalikų Bažnyčios Katekizmo )

Pirma eina žmogiškos dorybės:
1) Protingumas,
2) Teisingumas,
3) Tvirtumas,
4) Susivaldymas.
Toliau eina dieviškos dorybės:
1) (5) Tikėjimas,
2) (6) Viltis,
3) (7) Meilė.

Vikipedijoje http://lt.wikipedia.org/wiki/Septynios_doryb%C4%97s yra analogiškas sąrašas, tik Meilė pakeista į dosnumą; taip pat pateiktas šiek tiek kitoks sąrašas:

    1) Skaistybė, tyrumas
    2) Savikontrolė, abstinencija
    3) Gera valia, didžiadvasiškumas
    4) Darbštumas, atkaklumas
    5) Kantrybė, taikumas
    6) Geranoriškumas
    7) Nuolankumas, kuklumas, drovumas

Rašoma, tame puslapyje, kad šį sąrašą sudarė Prudencijus.


Ortodoksų

1) Susilaikymas, (Priešinga apsivalgymui)
2) Skaistumas, (Priešinga ištvirkimui )
3) Neturtas/dosnumas [ neprisirišimas prie turtų ] (Priešinga godumui),
4) Romumas, (Priešinga rūstybei)
5) Dieviškas verksmas, (Priešinga liūdesiui)
6) Blaivumas,  (Priešinga nusiminimui/apatijai)
7) Nuolankumas. (Priešinga tuščiagarbiškumui)
Ir pridedama paskutinė dorybė, kaip visų ankstesnių dorybių suma, ir vadinasi ji ..
8 ) Meilė. (Priešinga puikybei)

Dabar palyginimas. Palyginimą darau pagal savo supratimą.

Katalikų 1) Protingumas atitinka ortodoksų 6) Blaivumas, o Prudencijaus 4) Darbštumas . Ši dorybė, pagal ortodoksus yra priešinga nusiminimo ydai.
Katalikų 2) Teisingumas nežina kurį punktą ortodoksų atitinka, o Prudencijaus 3) Gera valia, didžiadvasiškumas
Katalikų 3) Tvirtumas neturi analogų kituose skirstymuose.
Katalikų 4) Susivaldymas atitinka ortodoksų 1) Susilaikymas, o Prudencijaus 2) Savikontrolė.
Katalikų 5) Tikėjimas neturi analogų kituose skirstymuose.
Katalikų 6) Viltis, atitinka ortodoksų 5) Dieviškas verksmas, Prudencijaus vėl 3) Gera valia, didžiadvasiškumas
Katalikų 7) Meilė, atitinka ortodoksų 8 ) Meilė, o Prudencijaus neturi analogų.

Liko nepaliestos, arba jos galėjo būti kartu su kitomis dorybėmis bendrai atitikti katalikiško skirstymo sąrašą, šios ortodoksų dorybės:
2) Skaistumas,
3) Neturtas,
4) Romumas,
5) Nuolankumas.

Iš esmės, visos ortodoksų dorybės yra nukreiptos kovai su kokia nors didžiąja yda. Tuo tarpu, pas katalikus išvardintos dorybės turi kitą prasmę, kurios aš gerai nežinau, todėl čia pagalba labai praverstų

Taip pat šioms trijoms katalikų dorybėms neradau analogų: 2) Teisingumas 3) Tvirtumas, 5) Tikėjimas . Kodėl taip yra nežinau irgi

[Donatas]

Prieš metus vaikus ruošiant pirmai komunijai buvo toks sąrašas iš 7 punktų kuris simetriškas pagrindinėms ydoms.  Ko gero pagrindinis skirtumas
yra iš kokio šaltinio imamos dorybės.


Šv. Pijaus X kunigų brolija pateikia tokį sąrašą.

Dieviškosios dorybės,
vienijančios mus su Dievu

1. Tikėjimas, 2. viltis, 3. meilė.

Pagrindinės dorybės
(gero charakterio pagrindas)

1. Protingumas, 2. teisingumas, 3. susivaldymas, 4. tvirtumas.

Gražiausios žmonių dorybės

1. Nuolankumas, 2. dosnumas, 3. skaistumas, 4. romumas, 5. meilingumas, 6. saikingumas, 7. uolumas.

Pavojingiausios ydos,
priešingos gražiausioms dorybėms

1. Puikybė, 2. gobšumas, 3. gašlumas, 4. rūstumas, 5. pavydas, 6. nesaikingumas valgant ar geriant, 7. tingumas.

[kukulis]

Dėl tvirtumo kažkaip vėl man painiojasi su viena iš Šventosios Dvasios dovanų.
T.y. ar galime vadinti dorybe tai, ko patys nenusipelnėme?

[Donatas]

Turbūt visas dorybes galima ir reikia ugdyti.

[kukulis]

Su giminėmis Velykų dieną priėjo pokalbis apie psichinę sveikatą. Buvo išsakyta mintis, kad nėra objektyvaus įvertinimo kuris žmogus yra psichiškai sveikas, o kuris ne, nes visi turi savo ypatumus. Toliau sekė pokalbis apie tai, kad įvertinimą ar psichiškai žmogus sveikas, apibūdina to žmogaus įsijungimas į visuomenę ir gebėjimas toje visuomenėje užimti vietą; t.y. turėti draugų, darbą ir t.t.

Aš pasakiau, kad objektyviai žmogaus psihinę sveikatą įvertina Dievas, o ją parodo tai, kiek žmogus yra pažengęs dorybių atžvilgiu. Nes kiekvieną psichinę ligą įtakoja kuri nors didžioji yda. Pvz. didžiuma psichinėse ligoninėse gulinčių ligonių kenčia nuo didybės manijos, ar kitaip sakant, nuo puikybės. Arba pvz. noras kaltinti kitus ir pavydas bei piktdžiuga rodo blogą psichinę sveikatą, nes tokie dalykai atspindi nusiminimo ir negatyvumo ydą. Pataikavimas - rodo kad žmogus yra melagis.

O pvz. nuolankumas, susivaldymas, skaistumas, romumas ( pykčio suvaldymas ) rodo stabilią psihinę būklę ir sveikatą.

[Donatas]

Sunku sutikti - dažniausiai visuomenės aukštas vietas užima asmenys kurie tiek su sveikata tiek su dorybėmis susipykę, tereikia prisiminti nacių ar komunistų lyderius. O dėl sveikatos sunku man ne medikui suprasti, tačiau manau kad tai dalykai iš visiškai skirtingų sričių. Juk susirgti gali kiekvienas.

[kukulis]

Dėl nacių ir kitų diktatorių, geras pastebėjimas 

O dėl susirgimo, tai juk esmė ne kad galime susirgti, o kad jau sergame kiekvienas, jeigu kalbėtume apie dvasinę sveikatą.

[Diak. Tomas M.]

Sunku sutikti - dažniausiai visuomenės aukštas vietas užima asmenys kurie tiek su sveikata tiek su dorybėmis susipykę...

Bet kas ta visuomenės aukštuomenė? Tai juk pasaulio karalystė, tarnaujanti pasaulio kunigaikščiui... todėl nieko nėra čia neįprasto 

[Augustas]

Sunku sutikti - dažniausiai visuomenės aukštas vietas užima asmenys kurie tiek su sveikata tiek su dorybėmis susipykę...

Bet kas ta visuomenės aukštuomenė? Tai juk pasaulio karalystė, tarnaujanti pasaulio kunigaikščiui... todėl nieko nėra čia neįprasto 

Nebūtinai. Juk buvo ir dabar tebėra tokių, kurie tarnauja ir Dievui, kaip tarnavo, pvz., Belgijos karalius Boduenas. Po truputį atsitokėja ir kiti, pvz.:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-04-05-vienas-google-koncerno-vadovu-dievas-visuomet-mums-turi-geresni-plana/129400

[Diak. Tomas M.]

Taip, bet tai yra daugiau "išimtys patvirtinančios taisyklę", nes siauras kelias visuomet bus nepopuliarus daugumos manymu.

[Donatas]

Visa nelaimė jog visuomenė formuojama sekti paskui tokius dalykus kurie įvardijami kaip ydos:
Galima net eiliškumo nekeisti:
1. Puikybė, 2. gobšumas, 3. gašlumas, 4. rūstumas.
Todėl visai nenuostabu jog ir lyderiai atitinkamų savybių 

[kukulis]

Vakar mąstydamas vieną momentą "prajaučiau". Su tuo savęs kaltinimu.

Kai žmogus save kaltina, tai jis pradžioje vis vien jaučia tam tikrą diskomfortą, o toliau atsiranda skirtumas tarp tikinčio ir netikinčio. Kai žmogus yra netikintis, tai tas diskomfortas auga, perauga į savigraužą ir priveda prie psichologinių sutrikimų. Tuo tarpu, kai žmogus tikintis, tai jis tiki, kad Jėzus Kristus atleidžia jam tą kaltę ir iš to tikėjimo iš tiesų gauna atleidimo malonę, ir tas savęs kaltinimas toliau lieka tik kaip atgarsis savo kaltumo supratimo, o širdies jau nebežeidžia.

Tai va, tas patarimas dėl savęs kaltinimo, puikiai veikia kai taikomas tikintiesiems, o dėl netikinčiųjų reikia atsargiai. Nes būtent iš čia, greičiausia, po to kilo mitas, apie tai, kad krikščionis, tai toks užspaustas žmogelis, kuris save vis kaltina, visiems nusileidžia ir t.t.

Tai va, pasirodo, ne visi patarimai vienodai tinka visiems.

[kukulis]

Dar vienas pamąstymas šituo pačiu klausimu.

Realus įvykis, kurio detalių nežinau, bet buvo maždaug taip: žmogus važiavo mašina, įvyko įvykis, kuriame žuvo žmogus.  Vairuotojas yra krikščionis, ir labai dėl to graužiasi jau kelinti metai.

Kitas įvykis, iš mano gyvenimo: važiavau mašina su draugais ir žmona, ji slystėlėjo nuo kelio ir rėžėsi į kelkraštyje supiltą žvyro šlaitą. Mašina persivertė du kartus, kol sustojo ant stogo. Neskaitant nežymių sumušimų, rimtų traumų niekas nepatyrė.

Sulyginimas.
Kadangi to kito žmogaus įvykio detalių nežinau, tai lyginti nelabai galėčiau, tačiau tikiu, kad mano įvykyje tai, kad niekas nebuvo rimtai sužeistas, buvau saugomas Apvaizdos aš ir mašinoje važiavę keleiviai.

Kaltės jautimas.
Jeigu žmogus, kuris važiavo automobiliu ir dėl įvykio kažkas buvo užmuštas, kaltina save taip: aš dariau kažką ne taip, todėl ir įvyko tas įvykis.
Tai jis ne iki galo atlieka tą kaltinimą. Nes jeigu jis graužiasi, tai greičiausiai taip: "už kokias mano klaidas Dievas leido, kad įvyktų ta avarija".
Čia yra esminis grūdas. Nes jeigu mes tikime, kad visame kame veikia Dievo Apvaizda, tuomet net ir įvykęs įvykis, iš tiesų turi tam tikrą prasmę. Nes taip kaip apsaugojo įvykyje Apvaizda mane, taip pačiai juk galėjo apsaugoti ir jį. Vadinasi Dievas leido, kad įvyktų ta avarija ir būtų netgi užmuštas tas žmogus.
O prasmė gali būti tarkim tokia: "aš jaučiausi nepakaltinamas ir šventuolis, o po šio įvykio Dievas atvėrė mano akis, nes supratau, kad aš esu nusidėjėlis, kaip ir visi kiti".
Be abejo mes visko iki galo visko nesužinosim, nes visame kame lieka tam tikra paslaptis.

Štai šitos kaltės prisiėmimas ir būtų galutinis savęs apkaltinimas, po kurio, mano supratimu ir ateitų ta galutinė ramybė ir susitaikymas su Dievu ir su savimi ir su savo kalte.

Reziumuojant šitą aprašymą gautųsi toks sakinys:
Savęs kaltinime reikia įžvelgti gilesnę prasmę ir tikėti Dievo Apvazda, nes to nepadarius, tai taip pat išvirsta į savigraužą.

[Augustas]

  Savęs kaltinimas yra truputį netikslus terminas. Krikščionybėje yra žmogaus, kuris pasielgė taip ar anaip, ir jo tokio ar anokio poelgio perskyra. T.y., vertinamas ne žmogus, bet jo konkretus poelgis. Ir Kristų tikintis žmogus, save kaltindamas ir smerkdamas, iš tikrųjų smerkia ne save, o savo blogus poelgius. Su netikinčiaisiais reikia atsargiai ne todėl, kad jie negalėtų suprasti jų gaunamo Kristaus atleidimo, bet todėl, kad jie dažniausiai neskiria žmogaus ir jo blogo poelgio, ir teiginys "tu pasielgei blogai" tokiam netikinčiam žmogui reiškia "tu esi blogas žmogus". Dažniausiai čia ir yra žmogaus savigraužos šaknys, ir būtent tai yra pagrindinė psichologinė priežastis, kodėl krikščionybė dažnai ateistų (klaidingai) suvokiama kaip represinė sistema, su kuria reikia kovoti. Ir man netgi atrodo, kad visi arba beveik visi ateistai, kurie kovoja su krikščionybe, jie kovoja būtent su represine sistema, kuri yra jų galvose, o ne su krikščionybe kaip tokia.
Ir taip, krikščionybės kaip represinės sistemos suvokimas yra mitas, su kuriuo turime kovoti pirmiausia savo pačių galvose, o kartu ir visų likusiųjų žmonių galvose, kuriose tas mitas giliai įsišaknijęs. 

P.S. Žinoma, Kukuli, ta avarija tam krikščioniškų pažiūrų vairuotojui yra labai skaudus įvykis, nes iš dalies galimai dėl jo aplaidumo įvyko, jei jau iš tikrųjų taip sako, kaip rašai: "už kokias mano klaidas Dievas leido, kad įvyktų ta avarija". O tas jo savigraužiškas mąstymas turėtų pasikeisti paprasčiausiai teisingai įvardijus savo kaltės toje autoavarijoje dalį ir paprašius Dievo atleidimo.

[kukulis]

Tas represinis klaidingas krikščionybės įvaizdis geras pastebėjimas  . Šiaip labai panašiai svarsčiau temoje apie žmogaus laisvą valią

Dėl tų avarijų ir dėl atleidimų, čia jau einame ne į filosofinę sritį, o į tam tikrus psichologinius niuansus, kur vien protu turbūt visko neišeis išmąstyti
Tiesiog man kažkaip atliepė tas pasitikėjimo Apvaizda argumentas ir iš to išplaukiantys tolesnis svarstymai kaltės atveju. O dėl atleidimo, tai greičiausiai tas žmogus jau seniai yra atsiprašinėjęs Dievą ir t.t., tiesiog šitoj konkrečioj situacijoj norėjau parodyti tuos barjerus, per kuriuos žmogus gal būt, turi perlipti savo kaltės atveju.
Aš kažkaip labiau akcentuoju savigraužos kilimą labiau iš tam tikros žmogaus puikybės, o ne vien iš paties įvykio. Tokiu būdu tas įvykis gal būt ir galėjo būti skirtas Apvaizdos, kad išryškinti žmoguje tą puikybę, kad ją pamatęs galėtų žmogus nugalėti ( su Dievo pagalba )

[Kaštonas]

Jok 1 Gundymai 13 Ir nė vienas gundomas tenesako: ,,Aš esu Dievo gundomas". Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo.14 Kiekvienas yra gundomas, savo geismo pagrobtas ir suviliotas. 15 Paskui įsiliepsnojęs geismas pagimdo nuodėmę, o užbaigta nuodėmė gimdo mirtį.

Savigrauža.
Visu pirma noriu paminėti, kad didesnė dauguma VYRŲ nesigaudo savo pačių jausmuose.
Savigraužos gali kilti iš sąžinės, pavydo, džiaugsmo ir tt.
Puikybės atveju savigraužos išvis nekils!!!(dar ką kita apkaltins, maždaug pats kaltas)

Variantas, vairuotojas spaudžia ant pedalo (čia ypač britvų megėjai), važiuoja akis užpylę, nebijo mirti (nesamoningai žudosi) ir tt. Pasekmės kyla iš PRADĖJIMO.Toliau iš nenoro gyventi.
Vėl. kai vaikinukas nori pasirodyti, pavaidinti, esti jaučiasi viršesnis .... tada puikybė, egoizmas.

Žmogui duota laisva valia.
Nereik (VISADA) mūsų pačių pasirinkimų Viešpaties Valios sienų tapetuoti.

"O dėl atleidimo, tai greičiausiai tas žmogus jau seniai yra atsiprašinėjęs Dievą ir t.t., "
t.t o ką Dievas sakė? (ar nesakė nueik atsiprašyk gedinčių? nueik padėk tam žmogui kuris patyrė avariją? )

Situacija matau kiek kitaip.
Situacijos nebūtinai skirtos jose dalyvavusiems.
Ir vyrai nekalba apie dalykus kurie jiems neaktualūs. Todėl manau reiktu kalbėti ne kas TEN nutiko, bet kodėl aš apie tai noriu kalbėti?

[Augustas]

Na, Kukuli, palietei net kelias temas iš karto. 

Tiesiog man kažkaip atliepė tas pasitikėjimo Apvaizda argumentas ir iš to išplaukiantys tolesnis svarstymai kaltės atveju.

Čia gali būti, jog tiesiog klaidingai suprantama Dievo Apvaizda. Atseit, jei Dievas saugo, tai pačiam saugotis jau ir nebereikia. Tai mitas, kad nebereikia toliau saugotis, jei Dievas saugo.

O dėl atleidimo, tai greičiausiai tas žmogus jau seniai yra atsiprašinėjęs Dievą ir t.t., tiesiog šitoj konkrečioj situacijoj norėjau parodyti tuos barjerus, per kuriuos žmogus gal būt, turi perlipti savo kaltės atveju.

Jam pirmiausia reiktų perlipti per tikriausiai pasąmonėje glūdintį įsitikinimą, kad Dievas negali atleisti jam šitos avarijos. Šitas (tegu ir pasąmonėje esantis) įsitikinimas kyla, žinoma, iš puikybės. Žinoma, žodžiais toks žmogus gali sakyti, jog tiki Dievo atleidimu, bet tai lieka tik tuščiais žodžiais, t.y., jis pats gali visiškai to Dievo teikiamo atleidimo nuoširdžiai neišgyventi.

Aš kažkaip labiau akcentuoju savigraužos kilimą labiau iš tam tikros žmogaus puikybės, o ne vien iš paties įvykio. Tokiu būdu tas įvykis gal būt ir galėjo būti skirtas Apvaizdos, kad išryškinti žmoguje tą puikybę, kad ją pamatęs galėtų žmogus nugalėti ( su Dievo pagalba )

Žinoma, savigrauža vien tik puikybę ir liudija. O tokie įvykiai, kai žmogų apakina kokia nors yda (pvz., puikybė, gobšumas ir pan.), ir jis dėl to praranda reikiamą budrumą ir atsargumą, yra dėsningumas, ir vien tik Dievo apvaizda dažnai nulemia tai, jog tokie įvykiai (kaip, pvz., tragiškos avarijos) yra santykinai reti. Tad Dievo Apvaizda čia (dėl tų tragiškų įvykių) iš viso niekuo dėta. Čia vien tik konkretaus žmogaus nenoras matyti realybės (be abejo, kylantis pirmiausia iš puikybės, o taip pat ir kitų ydų) lemia tai, kad žmogus pasitraukia iš Dievo Apvaizdos saugomos "teritorijos", ir tada jau tik laiko klausimas, kada tokiam žmogui nutiks kokia nors tragedija, jei jis, žinoma, nespės iki to laiko atsikvošėti.

P. S. Be abejo, būna ir taip, kad Dievas mato, o taip pat net ir kiti žmonės pastebi, jog koks nors savo ydų apakintas žmogus atsikvošės tik tada, jei jam nutiks kokia nors tragedija. Bet net ir tada mes negalime apie Dievą teigti, kad Dievas neva leidęs įvykti tragedijai, nes Dievas prie jokios tragedijos nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neprisideda.

P.P.S.

Puikybės atveju savigraužos išvis nekils!!!(dar ką kita apkaltins, maždaug pats kaltas)

O va ir ne, Kaštone. Yra toks dalykas kaip menkavertiškumo kompleksas (kuris irgi yra puikybės atmaina). Tai štai, esant tam kompleksui, žmogus dažniausiai graužiasi net labiau, nei puikybės komplekso apimtas žmogus kaltina ką nors kitą.

P.P.P.S. Kukuliui, matyt, teks perskirti ir šią temą į dvi dalis, nes tai, ką mes čia pradėjom aptarinėti, nelabai dera prie "Kivirčų ir susitaikymo" temos.

[Kaštonas]

Tai jokia atmaina Augustai. Visa pradžia EGO. Kas yra vadinama sveiku Ego ir nesveiku Ego?
Toliau gi sutinku, juk nesistengiu sukišti į komentarą visko.
Pvz. kokiu būdu,toks, sugebėjo išsilaikyti teisęs?!

[Augustas]

Tai jokia atmaina Augustai. Visa pradžia EGO. Kas yra vadinama sveiku Ego ir nesveiku Ego?

Tavo pastaba teisinga, Kaštone.

P.S.

...
Pvz. kokiu būdu,toks, sugebėjo išsilaikyti teisęs?!

Na, tai išmokina. Dabar gi instruktoriai geri. Net meškas cirke motociklais važinėti galima išmokyti. O čia juk žmogus. 

[Kaštonas]

"
Na, tai išmokina. Dabar gi instruktoriai geri. Net meškas cirke motociklais važinėti galima išmokyti. O čia juk žmogus.  "

Neatsakysiu į šį komentarą.
Su mano humoru dar ką įskaudinsiu.

Gal taip parašysiu.
Čia ne apie meškas. Čia juk apie žmogų.