Kodėl žmogui reikalinga dykuma?

[kukulis]

Vienas žmogus, kuris man pataria dvasiniais klausimais pasakė, kad maždaug nuo 3 iki 5 metų nuo žmogaus tikrojo atsivertimo laikotarpyje, kaip taisyklė, visiems įvyksta "dykumos" laikotarpis.

Aš mąsčiau apie šitą laikotarpį ir kodėl būtent toks, ir apie jo reikalingumą, nes jei visiems taip vyksta, tai vadinasi tas laikotarpis reikalingas žmogui.
Kodėl reikalingi žmogui "dykumos" laikotarpiai?

Aš į šitą klausimą turiu savo asmeninį atsakymą, bet gal yra kažkokių bendrų dalykų, kuriuos žinotų kiti forumo dalyviai; įdomu būtų padiskutuoti.

[Varlė keliauninkė]

pirmiausia - ką tu laikai "dykuma" parašyk, nes kiekvieno supratimas skiriasi.

[Kaštonas]

Manau, kad diskutuoti  reik ten pabutii.
Kai pabusiii, surasi atsakymus I tuos klausimuss kuriuos uzdavei.

Paklausyk to zmogaus kuris tau tai sake.

Visi kuriie ten buvo zino ka reiskia dykuma. Asmeninio atsakymo turejimass ten nebuvus tera spelione.

Respect Kukuli, net labai gera tema.
Visiems bendra dalyka neitardamas citavo Tomas, kitoje temoje. Ir mazdaug visa tema apie tai.

[Sigitas]

Kas yra dykuma?
Dykuma, tai vieta, kur nėra iš viso arba yra, bet vos vos to, kas paprastai laikoma norma. Tiesiogine prasme dykuma tai BEVANDENĖ ŽEMĖ - vieta, kur nėra derlingojo dirvos paviršiaus, nes išdžiūvo dėl nuolatinio drėgmės stygiaus. Lietuvoje dykumos nėra, ją galėtų atstoti ta siaura juostelė palei jūrą, vadinama kopomis - daug vėjo pustomo smėlio ir itin skurti augmenija arba jos iš viso nėra.

Dvasine prasme dykuma yra tas laikotarpis, kuomet nejaučiamas Dievo buvimas, ypač jei prieš tai išgyventas gan audringas ir jausmingas atsivertimas. Kaip jau minėjau, dykuma tai ne tiek vieta, kaip būsena, kai kažko, kas gyvybiškai būtina, trūksta. Mums, tikintiesiems Jėzaus Kristaus Prisikėlimą, gyvybiškai būtina Šventoji Dvasia. Kai nebejaučiame jos dvėsavimo savyje, manome, jog ji pasitraukė ir pradedame stokoti Dievo Šlovės, Artumos. Va tada ir išgyvename dykumą - trūkumą to, kas visai neseniai buvo it savaime suprantamas dalykas.

Dykumos nereikėtų branginti ir siekti - ne! Dykuma ateina pati, tai yra neišvengiamas etapas kitam dvasingumo etapui pasiekti. Tai tas pats, kaip vakarą keičianti naktis, o po nakties vėl brėkšta rytas!
Dykuma, ji kaip tamsa, kaip šaltis - tai trūkumas to, kas yra reikalinga, tad neieškokime dykumos, kaip kad neieškome tamsos ar žiemos, ypač dvasinės žiemos, tamsos, Šventosios Dvasios trūkumo.

Kodėl žmogui reikalinga dykuma?
Manau, ji yra reikalinga, kad pradėtum vertinti tai, kas buvo iki tol, ką manei esant savaime suprantamu dalyku, reiškiniu, jausmu.
Mes, žmonės, pradedame branginti kitus žmones ir daiktus ir reiškinius ir jausmus tik tada, kai jų nebetenkame. Deja, bet iš to vis nepasimokome. Todėl dvasinė dykuma egzistuoja ir ji yra reikalinga tam, kad sustotume, susimąstytume ir susivoktume.

,,Buvo naktis" (Jn.13,30b). Jėzus Kristus išgyveno dykumą, kai Judas išėjo jį išduoti. Ką Jėzus padarė, kai Judas išėjo? Jis atsikėlė nuo stalo, susijuosė rankšluosčiu ir nuplovė likusių vienuolikos apaštalų kojas. Ką veikiame mes, kai išgyvename dykumą? Velnias nuolat gundo pasilikti egoizme ir pasinerti stačia galva į depresiją - meilės nebuvimą, pasiduoti akių, kūno ir pasaulio geiduliams, arba netgi nusižudyti - visišką egoizmo  viršūnę.

Todėl iš dykumos visi išeina jau kitokie, nei buvo iki tol, o kai kurie taip ir lieka toje dvasinėje skurdumoje, tuštumoje, nebūtyje.
Taigi, nesiekime dykumos, siekime Dangaus Karalystės, o visa kita bus pridėta (plg. Mt.6,33). 

P.S. dykumoje, bevandenėje žemėje, klaidžioja išvarytosios piktosios dvasios, tad būkime atsargūs, neprisigaudykime jų, kai mūsų sielos rūmai išblizginti ir tušti, kad nenutiktų ko blogesnio (plg. Jn.5,14). 

[kukulis]

Man asmeniškai dykuma buvo reikalinga, kad atsikratyčiau puikybės dėl savo šventumo iliuzijos.

Kodėl būtent po atsivertimo ir kodėl toks laikotarpis?

Po atsivertimo dėl to, kad atsivertimas - tai Dievo malonė; tačiau nors Dievo malonė leidžia pamatyti ir suprasti tam tikrus dvasinius dalykus, vėliau dykuma pasako, kad tai nebuvo mano nuopelnas. Iš tiesų tai gal netgi galėčiau taip teigti, kad po atsivertimo žmogaus puikybė ne tik kad nepamažėja, bet ir nemaža dalimi paauga. Jos apraiška - noras patirti dvasinius dalykus, kritikuoti ir smerkti kitus netokius "šventus" kaip aš.

Kodėl toks būtent laikotarpis 3 ar 5 metai, nežinau. Spėju, kad per tiek laiko Dievo malonės pakeičia žmogaus prigimtį tiek, kad jai pasitraukus ar atsidūrus dykumos būsenoje, žmoguje neužgestų viltis, kad tai laikina ir kad tai praeis.

[Diak. Tomas M.]

Atrodo, kad ši pirmoji Dykuma Šv. Kryžiaus Jono yra vadinama Kūno Naktimi. Kun. Erastas Murauskas laba gražiai apie "Kūno naktį" paaiškina Marijos Radijo laidoje.

Aš tik nežinau dėl Sigito raginimo nesiekti Dykumos, nes kaip supratau (o galėjau suprasti ir ne visai teisingai), Šv. Kryžiaus Jonas būtent ir moko, kaip save po truputį vesti į vis sausresnę Dvasinę Dykumą, kuomet ten tarp smėlių ir vėjo lieki tik tu ir Jis, ir nieko tau daugiau nebereikia.

[Giedrė]

Šventumo iliuzijos? Ir tokios dar yra? Mano šventumo iliuziją tada išsklaido pirmoji nuodėmė po išpažinties. Šiandien jos priėjau, o vakare ir vėl suklupimas. Tad dėl šventumo neturiu vilčių. Tik  yra viltis kaip nors pasislėpti Dievo Gailestingumo spinduliuose nuo pelnytų bausmių. Dykuma, mano galva, ne kas kita, o vargų ir kančių kupinas gyvenimas. Ne veltui juk rojus vaizduojamas kaip sodas. Taigi, dykuma turbūt baigsis, kai numirsime, jei Dievas pasigailės ir išskirs nors jau skaistyklos kukliausią kampelį.

[kukulis]

Na, savo puikybės žmogus niekad nemato .. tai tarsi aksioma. Kai jau pamato, vadinasi tos puikybės dalies, kurią pamatė, jau atsikratė.

O dėl paties veržimosi į dykumą  .. tai kažkaip čia man naujas dalykas. Matyt praklausiau jeigu tame įraše buvo minima.

[Kaštonas]

Kiekviena sekmadienį eidamas į Šv. Mišias, dalyvaudamas Eucharistijoje veržiesi į dykumą.
Kitas klausimas, sąmoningai ar nesąmoningai.
Į pažadėtą žemę kelias iš vergijos veda per dykumą. (Išėjimo knyga). (Jobas kančią, grubiai tariant,  leido dykumoje, raupsuotieji išmesti iš miesto, ...)

Toje ištraukoje, apie "baubabus", kalbama apie dienos peržvalga. Vieni tai vadina sąžinės peržvalga kiti gi dienos peržvalga, tretieji bendra malda šeimoje.
Eucharistija, tame ir "pamatyti save Viešpaties akivaizdoje" Šiuo atveju antgamtiniu būdu.

Ps baubabai glaustai kalbant tai YDOS. Šv. Rašte vadinamos usnys, erškėčiai ....

Mt 7   Kas prašo, tas gauna
7 ,,Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta.

Belstis niekur kitur negali kaip tik į medį. Į kryžiaus medį.

[Pilgrim]

Dykuma yra reikalinga ...
Jėzus 40 dienų išėjo į dykumą, kur pasninkavo ir meldėsi. Jonas Krikštytojas gyveno dykumoje. Pirmieji vienuolynai steigdavosi dykumoje.
Vyksta vadinamos dykumų rekolekcijos. Teisybė Lietuvoje tai nėra dažni atvejai.
Dykuma viena prasme tai "Dievo tyla". Apie tai rašo Motina Teresė iš Kalkutos savo laiškuose, rašo ir mažoji Teresėle sielos istorijoje.
Kita prasme dykuma maldos ir pasninko vieta, ką plačiai mini mūsų mistikai: Teresė Avilietė, Kryžiaus Jonas.

[Kaštonas]

Kryžiaus Jonas plačia prasme "dykumą", mini "du kartus". Pirma karta kai buvo "išmestas". Antra karta, epizoduose (atsikartojančios)

Tėvo Kolbs apaštalavimo vaisingumas ėmė reikštis tik tada, kai jis sunkiai susirgo, o jo bendrabroliai ir vyresnieji nutarė, kad darbui jis jau
netinka. Kai jis atsidurė pacioje kopė
ciu apačioje, atmestas ir pripažintas netikusiu, kai visi juo suabejojo, kai tapo visiškai apiplėštas, tada Dievas. juo pasinaudojo Tai ir yra nužengimo paradoksas. Žmogus, atsiduręs pačioje apačioje, žmogus, kuris jau niekam netinka, tampa veiksmingiausiu irankiu, nes per jo varga ir silpnuma ima veikti Dievas. Kai Kryžiaus Jonas buvo Tolede kalėjime iki kraujo savo broliu
plakamas, jau žmogiškai beviltiškas, visu pamirštas ir laikomas žuvusiu, tada pacioje giliausioje tos tamsios nakties gelmėje jis šventė savo mistines sutuoktuves su Dievu ir parašė Dvasine Giesme. Naktyje sušvito šviesa.

ANDRÉ DAIGNEAULT
NETOBULUMO KELIAS

[Augustas]

Šiaip jau manau, kad dykumos periodas yra reikalingas dėl asmens nuskaistinimo bei intencijų išgryninimo. Net ir po atsivertimo turime nemažai visokių stabų, kurių atsisakymas mums yra gan nemalonus ir net skausmingas, todėl tas likusių po atsivertimo stabukų atpažinimo bei atsisakymo laikotarpis ir vadinasi dykumos laikotarpiu, sausra arba sielos naktimi. 

[kukulis]

Aha, toks paprastas paaiškinimas ir man suprantamas.

Aišku, yra daug protu nesuvokiamų dalykų, kuriuos pacitavo ir Kaštonas, bet jiems suvokt turbūt reikia tais dalykais domėtis ne vieną dešimtmetį ..