Liga, išbandymas - prakeikimas ar palaiminimas?

[Diak. Tomas M.]

Tikriausiai tokiai kančiai žmogus turi ruoštis visą gyvenimą ir tos karčios taurės priėmimas būtų tik tąsa viso to, kam žmogus ruošėsi per dešimtmečius.

Teko skaityti, kad tikinčios med. seserys stengiasi įtikinti pacientus, kad jie atsisakytų prieš mirtį stiprių nuskausminamųjų, kaip morfijus ir pan., kad galėtų išeiti iš gyvenimo būdami sąmoningi, o ne apkvaitimo būsenoje. Aš pilnai joms pritariu, bet aišku, jei žmogus niekada anksčiau nėra net mąstęs apie tokią galimybę, jam gali būti labai sunku priimti tokį sprendimą.

Tikriausiai jei žinai, kad kančia turi didžią prasmę, ją lengviau ir pakelti. Juk taip ir Jėzus pakėlė ją.

[Giedrė]

Silvija, jūs visiškai teisingai pajutote. Kiek susidūriau, tai dideliems ligoniams neretai atrodo, kad kalbos apie kančios kilnumą ir kančią kaip dovaną, tai tarsi pasijuokimas iš jų sunkios padėties. Gera kalbėti apie kančios kilnumą, kai pats jos nejauti. Neseniai po peršalimo  man buvo ausų uždegimas ir patino ausų kanalai. Savaitę negalėjau dorai girdėti. Tik tada supratau, koks baisus dalykas - kurtumas. Nori klausyti radijo - negali, nori bendrauti su artimaisiais - negali, telefonu skambinti - negali. O man juk nebuvo visiško kurtumo, tik silpniau girdėjau dėl patinimo. Taigi, kol pats savo kailiu nepajauti, sunkiai kitą supranti.

Tomai, Jėzus  buvo išskirtinis asmuo ir Dievas. Negaliu suvokti jo padėties iki galo, nes esu tik žmogus. Jo kančia - didis slėpinys. Mes savo močiutei paskutinę savaitę leidome morfino preparatą, nes kančia nuo plaučių vėžio buvo labai didelė. Visi sakė, kad gal nereikia, o mes nusprendėme, kad būtinai reikia, nes jau vien to kančios vaizdo nebuvo įmanoma pakelti. Ir tikrai - paskutinę gyvenimo savaitę daugiausia miegojo, ne taip duso, menkiau kentėjo. Kam tas sąmoningumas - juk vistiek ypatingai kentėdamas žmogus neįstengia blaiviai mąstyti. Jei tik yra priemonių būklei palengvinti, nuskausminti, papildomai kančiai išvengti - tai visada reikia naudotis. Būtų nusikalstama kitaip elgtis. 

[Jazminas]

[/quote]

Gera kalbėti apie kančios kilnumą, kai pats jos nejauti. (....) Taigi, kol pats savo kailiu nepajauti, sunkiai kitą supranti.

Mes savo močiutei paskutinę savaitę leidome morfino preparatą, nes kančia nuo plaučių vėžio buvo labai didelė. Visi sakė, kad gal nereikia, o mes nusprendėme, kad būtinai reikia, nes jau vien to kančios vaizdo nebuvo įmanoma pakelti. Ir tikrai - paskutinę gyvenimo savaitę daugiausia miegojo, ne taip duso, menkiau kentėjo. Kam tas sąmoningumas - juk vistiek ypatingai kentėdamas žmogus neįstengia blaiviai mąstyti. Jei tik yra priemonių būklei palengvinti, nuskausminti, papildomai kančiai išvengti - tai visada reikia naudotis. Būtų nusikalstama kitaip elgtis. 

Sutinku ir pritariu visu 100 procentų.

[Diak. Tomas M.]

Visi sakė, kad gal nereikia, o mes nusprendėme, kad būtinai reikia...

O aš pasisakyčiau už tai, kad pats žmogus nuspręstų ko jam reikia. Gal ta kančia jam yra paskutinis šansas atsiteisti? Jei Dievas suteikia kančia, tai suteiks ir stiprybės ar ne taip? Jei yra abejonių, tada galima jį primygtinai prašyti palaikymo.

Tikrai neskaitau nusikaltimu kančios.

[Giedrė]

Tomai, ne taip supratai mano mintį. Ne pati kančia yra nusikaltimas, bet slaugančiųjų abejingumas, jei jie gali kančią sumažinti, bet to nepadaro, nes gal nenori arba yra abejingi, arba nuskausminantys per brangiai, jų manymu, kainuoja. Gyvenime buvo toks atvejis, kai tolima giminaitė kaime nusižudė, nes nepakėlė piktybinės ligos skausmų, o jos vaikai nepasirūpino laiku nuskausminančiais. Kai tai po kurio laiko  sužinojau - tiesiog suakmenėjau iš siaubo. Tad ne visada kančia yra apvalanti, nuskaistinanti - ji gali ir pražudyti, pastūmėti žmogų visiškon neviltin. Todėl laikausi nuomonės, kad jei gali kuo nors padėti ligoniui, kad nekentėtų, tai viską reikia padaryti ir nesvarbu, kad gal bus sunku ir labai brangu.

[Silvija]

Giedre, padėti visada reikia, bet ta pagalba turi būti adekvati, t.y. ne visada iš tikrųjų padeda tai, ką kiti įsivaizduoja esant pagalba. Aš manau, kad apleistumas šiais laikais yra pats didžiausias blogis, dėl ko žmonės žudosi, o ne jį užpuolusios bėdos ir sveikatos problemos (čia kalbu apskritai, ne apie tavo papasakotą atvejį). Dažnai net ta pati materiali pagalba būna kaip abejingumas, maždaug, greičiau spręskime problemą, nesigilinant į dvasinius dalykus.

Tikintys žmonės turėtų žvelgti giliau ir padėti savo artimui suprasti, kas tuo metu naudingiausia jo sielai. Galbūt kartais tereikia tik mažo pastūmėjimo, kad šis apsispręstų į vieną ar į kitą pusę. Aišku, jei ligonis nesuvokia kančios paaukojimo vertės, tai jam jau ne laikas apie tai pasakoti - tą daryti reikia vos ne nuo mažens.

Žinoma, tai labai subtili tema ir kiekvienas atvejis individualus. Pritarčiau Tomui, kad paskutinį žodį turi tart pats ligonis. Bet tikrai būna ir taip, kad artimųjų ir sveikųjų sprendimai būna lemiami, ypač jei ligonis nekalba. O suprast iš akių, o kartais net ir nežiūrint į akis, gali tik labai labai artimas žmogus.

[Silvija]

Gailestingumas reiškia kartu kentėti, kartu būti, o tuo pačiu tai reiškia ir kartu aukoti laiką. Tokio gailestingumo laukia ligoniai. Viena iš priežasčių, kodėl žmonės nenori gyventi, yra tai, kad jiems trūksta tikro gailestingumo, trūksta tų, kurie nori kartu su jais aukotis, kartu kentėti.

Pokalbis su kun. dr. Andriumi Narbekovu apie tikrą gailestingumą:

http://www.gailestingumas.com/lt/tekstai/pokalbis-su-kun--dr--andriumi-narbekovu/

[Diak. Tomas M.]

Papuolė labai įdomi šventuoju norimo paskelbti JAV arkivyskupo Fulton Sheen citata apie iškentėtą skausmą:

Viena iš didžiausių pasaulio tragedijų yra iššvaistytas skausmas. Skausmas, neturintis ryšio su kryžiumi, yra kaip nepasirašytas banko čekis - neturi jokios vertės. Bet vos tik mes pasirašome jį Išganytojo ant Kryžiaus Parašu, jis įgauna begalinę vertę. Arkivyskupas Fulton Sheen "Apie kryžius".

One of the greatest tragedies in the world is wasted pain. Pain without relation to the cross is like an unsigned check - without value. But once we have it countersigned with the Signature of the Saviour on the Cross, it takes on an infinite value." Venerable Archbishop Fulton Sheen (About Crosses)

[Silvija]

O aš šiandien išgirdau tokią gan originalią mintį, kad net ir gimdymo skausmus galima aukoti. Atrodytų, kad gimdymas - toks natūralus dalykas, bet visgi...

Taip pat dar verta dėmesio mintis, kad galima aukoti ir dvasinį skausmą. Pavyzdžiui, sergam  visi už Lietuvos ateitį ir atrodo kartais, kad esi tarsi suparalyžuotas, nes nieko negali pakeist, tai va, aukojant tą "negalėjimo" skausmą, galima nors šiek tiek prisidėti prie bendrų reikalų.

[ritajuo]

Įkeliu maldą, kurios pagalba kaskart aukoju tiek fizinius, tiek dvasinius skausmus... Gal kam nors pravers


Malda, įkvėpta Fatimoje apsireiškusio angelo

Tėve, ateinu pas tave su savo problema, situacija, kančia, minčių eiga (reikia pasakyti tik tai, kas skaudina, kokia yra situacija ar problema, kokia minčių eiga ar puolimas).
Aukoju visą tai ant tavo altoriaus su visomis šiuo metu vykstančiomis Šv.Mišiomis Pasaulyje.
Savo kančią, kurią patiriu dėl esamos situacijos (problemos, suspaudimo, minčių eigos,...) puolimo ir gundymo, jungiu su Jėzau Kristaus kančia ant kryžiaus, kad viskas būtų įvykdyta pagal Dievo valią.
Šventoji Dvasia Dieve, leisk man išgirsti Dievo valią, ją suprasti ir įvykdyti. Padaryti viską, kas nuo manęs priklauso.
Šv.Mergele Marija, angelų karaliene, siūsk į šią situaciją angelus, atsakingus už Dievo valios vykdymą, kad jie padėtų mums įvykdyti Dievo valią.

Amen

[Diak. Tomas M.]

Liga.

Tu klausi, kodėl kenti? Kodėl kiti tave verčia nešti kryžių? Būk dėmesingas ir nieko nekaltink: pažvelk į savo praeitį. Kol neištaisysi kitados padarytų klaidų, neįstengsi džiaugtis šiandiena. Tačiau jei atrasi jėgų ligą ar nelaimę priimti kaip priemonę sielai gydyti, ir širdį išlaisvinti, imsi džiugiai šlovinti Viešpatį dėl Jo begalinio gailestingumo, suteikiančio galimybę nenusinešti skolų į amžinybę.

Tėvo Valerijaus Rudzinsko Mintys

[Vėtra]

Matyt kiekvienas ligos atvejis yra individualus. Vieniems tai - išbandymas, kitiems gali būti ir palaiminimas, bet neabejotinai visokios nelaimės, ligos ir pan. dažniausiai atveda arčiau link Dievo.

Savo atveju sakyčiau, kad liga tai išbandymas. Man mūsų ligonis kelia ir gailestį, ir liūdesį, o kartais šypseną. Galvoju, kad tai didelis išbandymas, ypač mano mamai, o kartai pagalvoju - gal tai koks prakeiksmas. Tas mūsų ligonis - tai 90 m. močiutė, serganti senatvine dimensija. Iš šalies atrodo visai sveika senučiukė, o iš tiesų tai tokį psichologinį terorą patiriam, kad baisu. Mama per tuos metus pati susirgo, aš kartais nuodėmingai galvoju kada baigsis tos kančios, prašau Dievo stiprybės mamai, o močiutei daugiau ramybės. Suprantu, kad viskas dėl ligos, kad kaltos sklerozės pažeistos ląstelės. Suprantu, kad reikia kantrybės, nenustoti mylėti savo artimą, bandom kartu su mama kažkokį pozityvą rasti, bet nevisada tai pavyksta.

[Varlė keliauninkė]

Atsiliepiant į V. Rudzinsko mintis, mėlynai viršuje parašytas ir Tomo bei Giedrės išsakytas http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,746.msg8113/topicseen.html#msg8113.
Esu skaičiusi, kad daugelis ligų yra dvasinės kilmės. Pvz, dėl neatleidimo, užslėpto pykčio ar neapykantos ir kt. Ar esat tai patyrę, ir ką manot?

[Giedrė]

Nežinau, gal ir tikrai yra ligų, kurios kyla dėl nuoskaudų, pykčio, neapykantos. Juk net medicinoje yra nustatomi vadinamieji psichosomatiniai skausmai - kai objektyvios priežasties skausmui nėra, o žmogui skauda. Dažniausiai dėl psichologinių dalykų. Gyvenime, esu gan sunkiai savo neigiamas emocijas, išreiškiantis žmogus, o turiu skrandžio problemų. Sako, kad tai kyla būtent dėl neišsakytų dalykų, bet ar tikrai? Nežinau...

[Augucka]

Sunku atsakyti i si klausima. Galim tik spelioti.
Sv. Faustina dekojo Dievui uz jai siustus isbandymus ir ligas. Ji tai prieme su dziaugsmu ir save paaukojo kad kuo daugiau sielu gautu isganyma. Ji save aukojo uz gyvas ir uz mirusias sielas. 
Daugybe sventuju ta dare, save pilnai aukojo, susitapatindami su Kristaus auka.

[Pilgrim]

Žydai manė, kad sunki liga ištinka žmogų už nuodėmes, nepaklusnumą Dievui.
Ir Evangelijoje mokiniai klausė Jėzaus: ,,Rabi, kas nusidėjo, - jis pats  ar jo tėvai, - kad gimė neregys?
Jėzus atsakė:
,,Nei jis nusidėjo,
nei jo tėvai,
bet jame turi apsireikšti Dievo darbai" (Jn 9,3).

[Diak. Tomas M.]

Perfrazuojant šv. Pranciškų Salezietį: kai Dievas mane guodžia - bučiuoju Jo dešinę gailestingumo ranką, kai duoda man pakentėti - bučiuoju Jo kairę teisingumo ranką.

Nežinau ar įmanoma kažkaip paguosti Vėtrą toje sunkioje situacijoje, bet neseniai klausiau apie dorybes ir pasirodo, kad dorybės skirstomos į aktyvias (kai tu darai gerus darbus) ir pasyvias (kai kenti blogį, sunkumus). Pasyvios dorybės pelno mums žymiai daugiau dvasinių nuopelnų, taip pat jos yra saugesnės, nes dėl aktyvių dorybių žmogus gali pulti į puikybę (neva, štai koks aš geras ir pan.).

Taigi, Vėtros atveju ji ne tik praktikuoja aktyvias dorybes, padėdama sunkiai sergančiam artimui, bet ir pasyvias dorybes - kentėdama nuo tos situacijos. Reikia bandyti atjautos ieškoti Švč. Jėzaus Širdyje ir kiek įmanoma stengtis, nes atpildas už tokį darbą bus didis 

[Vėtra]

As savyje dorybiu nematau. Kaip tik mane sazine grauzia, kad per tuos metus atbukau ir daznai bunu abejinga. Bet kartu tose nesibaigianciose bedose emiau daugiau galvoti apie Dieva ir ka jis nori mums pasakyti. Mano atveju manau Viespats nori ismokyti mane pakantumo, kantrybes, demesingumo.

[vida]

Dievo bausmė už kažką- o dėl kūdikių ligų, mažų vaikelių? Taip daugelis šventųjų aukojosi, bet Viešpats ypatingai juos apdovanojo. Kantrybės dorybe. Jie išrinkti ir palaiminti. Be to , kai asmeniškai neliečia , ko gero nelabai ir galime suprasti kenčiantį žmogų. Pritariu Giedrei, kad kalbėti gera, o būti kančioje ir tai nešti su džiaugsmu vargiai ar malonu.
Ligonių dvasia sužalota, bet ir artimieji yra sužeisti. ,,Tirščiausios ūkanos prieš aušrą'' knygoje - kai gydytojai siūlo pagalbą geriančiųjų artimiesiems, visi choru sako, kad jie negeria. O iš tikrųjų pagalba reikalinga  ir jiems.

[Kaštonas]

,Tirščiausios ūkanos prieš aušrą''

gal ,,SUTEMOS TIRŠČIAUSIOS PRIEŠ AUŠRĄ" ?

http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,1162.msg15129.html#msg15129