Liga, išbandymas - prakeikimas ar palaiminimas?

[Nieko nežinau]

Prisidėdama dar meldžiu visiems sergantiems atleidimo malonės, nes labai dažna (bet ne vienintelė) šios ligos priežastis - neatleidimas kam nors.

nesinori užvest diskusijos, bet palaida tokia mintis skamba kiek "ezoterizuotai", (net jei ji kunigo) kur kožna liga yra mūsų kažkokio netinkamo pasirinkimo pasekmė...maždaug "jei viską darysi tinkamai, būsi sveikas", toks plius minus visagaliukas....deja, baisiomis ligomis sirgo ir šventieji, serga net kūdikiai... Visai neseniai amžinybėn palydėjom visą pasaulį mylėjusį penkiametį berniuką.

Mačiau, kad tai nepateikiama, kaip vienintelė priežastis, bet vis tik manyčiau, kad tokias mintis populiarint reikėtų kiek atsargiau, kad neimtume vadovautis ta pačia filosofija kaip ezoterikai. ;] Visokių tų priežasčių be abejo gali būti, apie tokią kaip tik neseniai skaičiau knygoje "uždraustas sielvartas", kai neatleidimas sau moteriai "padėjo" baudžiant save alinti organizmą, ko pasekmėje baisiai ligai "prikibti" tapo lengviau, baudžiant save nesuskubta pas gydytojus ir liga uždelsta, bet tai išsamiau ir paaiškinta, nei tik "nemyli anytos, tai todėl tau tas ir tas"...

Atsiprašau už išsiplėtimą, bet su onkologiniais ligoniukais (vaikais) kartais susiduriu ir pati (nors toje srity nedirbu), todėl neišeina ramiai praeiti, kai liga aiškinama tarsi kokia "bausmės už netinkamą" elgesį teorija... jei yra kažkoks logiškas ryšys tai jis turi turėti ir kiek rimtesnį paaiškinimą... Kartais žemišką, kartais dvasinį, bet kartais mes tiesiog nežinom kodėl kenčiam... ;] Apskritai neneigiu dvasinių dalykų įtakos, bet esu kiek "alergiška" ezoterikai ir turbūt kiek paaštrintai matau, kur žmonės gali imti daryti paraleles su ja, kur mažiau atidžiam atrodys "taip pat".

Beje, Jobas, ne iš karto ėmė dejuoti, jo dejavimas ir skundimasis Dievui nebuvo jo vargų priežastis, nes eina jau "po" kelių išbandymų (sakyčiau šioks toks netikslumas minimam straipsnyje). ;]

[Diak. Tomas M.]

Neseniai vienoje paskaitoje klausiau apie Dievo dovanas. Viena iš dovanų pasirodo yra ir liga (išbandymas). Idealiu atveju, mes turėtume taip ir priimti ligą, nes tai yra paties Dievo suteikiama proga Jo garbei pakentėti ir eiti šventumo link.

Bet jei žmogus yra "statistinis katalikas" ar šiaip nelabai besigilinantis į tikėjimą, veikiausiai jis to nesupras ir negalės taip priimti. Tiesiog jis vertins ligą, kaip blogio apraišką ir visomis priemonėmis stengsis to "blogio" išvengti (įskaitant įvairius healerius, ekstrasensus ir pan.), dažnai tuo net dar labiau sau pakenkdamas

Esu skaitęs apie vieną šventąją vienuolę (gaila nepamenu vardo), kai ji meldėsi už kitą seselę, sergančią labai sunkia liga. Jėzus jai apsireiškė ir perspėjo, kad savo maldomis ji trukdo Jam, nes ligos pagalba, ta seselė labai sparčiai ėjo šventumo keliu, todėl pasveikimas jai tik sutrukdytų pasiekti didesnį šventumą. Štai mūsų visa žemiška logika apie ligas ir išbandymus sudūžta į šipulius...

[Nieko nežinau]

Aš tai kažkaip paprasčiau manau. Dievas neduoda žmogui blogio. Bet jis net blogį gali panaudoti geram. Tai kaip ir sutikčiau. Bet vis tik su tokia "idealia teorija" nedrįsčiau išstoti prieš tėvus, kurie slaugo klaikiomis ligomis sergančius kūdikius. Jie dar per maži, kad apskritai tokias teorijas būtų girdėję... Be abejo tėvai ir šitame juoduly kibdamiesi Dievo rankos, gali stengtis tą kančią išgyventi prasmingai, bet vis tik kiekvieni tėvai svajoja, kad jų vaikams viskas būtų gerai, kad jų vaikai šitaip nekentėtų ir nemanau, kad čia kažkoks "šiaudiniškumas".

Dėl ligos išvengimo taip pat nemanau, kad tame yra kažkoks krikščioniško nebrandumo ženklas. Pats Jėzus ėjo ir gydė ligonius, n amžių Bažnyčia stengėsi organizuoti slaugos ligonines sergantiems, kažkokias paramas kitaip stokojantiems ir t.t. Kiek šventųjų yra laikomi šventaisiai užtarėjais nuo vienokios ar kitokios ligos. Tas pats Šv. Rokas ėjęs ir Dievo galybe gydęs nuo maro... Turbūt ne todėl, kad liga pati savaime būtų laikoma dideliu gėriu... Turbūt ne todėl ir motina Teresė vargstančiais rūpinosi, kad sutiktas vargas būtų dideliu gėriu laikomas. Nes jei gėris - tai kam nuo jo vaduot, lai sau ir serga, lai sau ir kenčia... ;]  Be abejo, tas momentas kokiom priemonėm gydaisi ir su kuo "gydimo sutartį" pasirašai yra svarbus, bet tik tas momentas...

Dėl seselės nežinau ką pasakyti, bet manyčiau taip - visų pirma tai matyt kažkoks individualus apreiškimas, individualus atvejis, kurio visuotinai taikyti vis tik nereikia. Nes jei reikia ir liga toks jau gėris, tada krikščionys apskritai neturėtų nei padėt kenčiantiems, nei susirgę kreiptis į medikus.

Beje, įdomus momentas - ar gydo kito žmogaus maldos, ar Dievas matydamas, kad naudingiau palikti kaip yra nesugeba joms "atsispirti", nes čia tas prašymas svarbiausias? Aš asmeniškai manau, kad ne. Visada sprendžia pats Dievas, tik mes savo malda gauname progą kažkokiu būdu tame būti kartu. 

Jūs kaip norit, bet aš išgirdus prašymą tikrai melsiuos už sergančius. O jei kažkokiu atveju ji kažkokiu būdu bus "žalinga", tai Dievas ras būdų apie tai perspėti. Nes šiaip Jo ir Bažnyčios mokymas kviečia būt solidariais su kenčiančiais.
Toks mano kaip statistinės katalikės supratimas. Ot.

"Angelas vieną po kito nuplėšia knygos antspaudus, ir mes pamatome, kokiame pasaulyje Bažnyčiai lemta gyventi. Tai žmogaus daromas blogis, smurtas, kitų išnaudojimas, neteisingumas, ligos ir kančia. Apreiškimo Jonui knyga kartu mums sako, kad maldos dėka mumyse pačiuose ir mūsų bendruomenėse gali įsiviešpatauti šviesa ir viltis. Ji mus kviečia nesileisti blogio nugalimiems, bet blogį negalėti gerumu, neišleisti iš akių Kristaus ir jo pergalės. " (Benediktas XVI)

[Jazminas]

Patiko šie žodžiai apie maldos poveikį.

"Angelas vieną po kito nuplėšia knygos antspaudus, ir mes pamatome, kokiame pasaulyje Bažnyčiai lemta gyventi. Tai žmogaus daromas blogis, smurtas, kitų išnaudojimas, neteisingumas, ligos ir kančia. Apreiškimo Jonui knyga kartu mums sako, kad maldos dėka mumyse pačiuose ir mūsų bendruomenėse gali įsiviešpatauti šviesa ir viltis. Ji mus kviečia nesileisti blogio nugalimiems, bet blogį negalėti gerumu, neišleisti iš akių Kristaus ir jo pergalės. " (Benediktas XVI)

Aš taip pat toliau melsiuos už sergančius bei už jų artimuosius, prašo neprašo maldos - nesvarbu. Nes norėčiau, kad už mane ir mano šeimą kiti žmonės melstųsi ligai ar kokiai kitai bėdai ištikus. O medicininis gydymas chirurginiu būdu, vaistais ar kitomis (ne ezoterinėmis!) priemonėmis kaip pagalba sergančiam taip pat yra Dievo dovana. 
Galvoju, kad užtardama kitą žmogų ir aš gaunu malonę - malda "minkština", keičia mano širdį. Be to, kai meldžiuosi už ligonį, kenčiantį kūnu ir (ar) dvasia, parodau artimo meilę, solidarumą. Tikiuosi, Dievui tai patinka 

[Diak. Tomas M.]

Čia taip įdomiai gavosi, nes po Mėtos komentaro susidaro įspūdis, kad aš sakau, kad nereikia melstis už sergančius ir kad žmonėms nereikia gydytis. Taip tikrai nėra.

Mano mintis buvo apie tai, kaip reikia stengtis priimti ligą/kančią/išbandymą. Savaime suprantama, kad visi Dievo yra laukiami kreiptis į jį pagalbos. Bet kiekvieną kartą, kreipdamiesi sumažinti išbandymą, mes galime pridurti "bet tebūnie Tavo valia...". Pats faktas, kad tu visiškai priimi Dievo valią, manau gali būti net ir priežastis išgijimui - "tavo (pasi)tikėjimas tave išgelbėjo...". Tai pat kartais galima prašyti ne tiesioginio išbandymo pašalinimo, bet jėgų tą išbandymą pakelti.

Kaip kun. Valkauskas kažkuriame interviu ar straipsnyje buvo paklaustas, kodėl Dievas leidžia įvykti apsėdimams (galima taikyti ligoms ir pan.), atsakė, kad tai pasitarnauja pačio Dievo buvimo ir jo galios įrodymui (demonai išvejami Jėzaus vardu), kitu atveju, tai pastumia žmones susimąstyti su kuo gydymo ar kokias kitas "sutartis" sudarinėja ir padeda sugrįžti į tikėjimą. Todėl visiems išbandymams uždėti "blogio" etiketę irgi negalima. "Išbandymas" žymiai geriau atspindi metodus, kurie sumanių Dievo rankų yra naudojami sieloms tobulinti, nei "blogis".

Dar vienas įdomus aspektas, liečiantis pasveikimo klausimą. Žmogus iš prigimties siekia visų savo norų patenkinimo, bet kartais tai gali būti ne taip gera, kaip jis tikisi. Kaip ta Tėvo Pijaus istorija (ar legenda), kur neregys prašo jo užtarimo, kad Dievas gražintų jam regėjimą ir Tėvas Pijus jam atsako, kad jis mato, kad tai jo sielą gali nuvesti į pragarą. Tada jis dar kartą paklausia neregio: "ar tu vis tiek nori, kad to paprašyčiau?". Kaip suprantu, istorija neturi pabaigos (nėra neregio atsakymo, ar bent aš jo nepamenu), ji daugiau skirta iškelti retoriniam klausimui, kurį kiekvienas žmogus pats sau turi atsakyti. Todėl gale prašymo pridurti  "...pagal Tavo valią" ar "jei tai netrukdo mano išganymui" niekada nepakenks

[Silvija]

Kol rašiau šį komentarą, atėjo Tomo komentaras , taigi, sinchroniškai ir pritardama jo mintims:

Dėl ligos išvengimo taip pat nemanau, kad tame yra kažkoks krikščioniško nebrandumo ženklas. Pats Jėzus ėjo ir gydė ligonius, n amžių Bažnyčia stengėsi organizuoti slaugos ligonines sergantiems, kažkokias paramas kitaip stokojantiems ir t.t.

Kiekvienas ligos atvejis skirtingas ir kiekvienas Jėzaus ligonių gydymo atvejis, pateikiamas mums evangelijose, kalba apie skirtingus dalykus. Ligonių užtarimo malda yra dvasinis darbas, ne vien solidarumas su jais. Melsdamiesi mes negalime žinoti Dievo valios ligoniui, galim tik padėti pralaužti užtvaras (tai galėtų būti dalykai, kurie jam pačiam trukdo "prasibrauti" iki Dievo – fizinis skausmas, neatleidimas ar nesupratimas...), kad atneštume jį Viešpaties akivaizdon. Čia geriausias pavyzdys iš evangelijos būtų paralyžiuotojo neštuvuose nuleidimas per stogą - draugai neprašė Jėzaus jo išgydyti, tik pasitikėjo, kad Jėzus viską atliks tinkamai. Ir jų tikėjimas buvo lemiama sąlyga. Reiškia kartais savo maldose mes galime tiesiog padovanoti savo tikėjimą Dievu, jei to negali padaryti sergantysis.

Bet Jėzus pats nusprendžia kaip gydyti. Pirmiausia – dvasią, o jau tik paskui – kūną. Ir tai - ne dėl ligonio, o greičiau dėl kitų, kaip išorinis ženklas – kad visi patikėtų, jog įvyko ir dvasinis pagydymas, kuris, kaip Jėzus duoda suprast, yra svarbesnis.

Todėl, manau, dvasinio išgydymo ir šventumo prašyti ligoniams galime besąlygiškai, o kūno išgydymo – jei tokia Dievo valia šiam žmogui.

Neseniai išlydėjom amžinybėn tikėjimo seserį, kuriai, atrodo, Dievas davė ligą ir kančią ne tiek dėl jos pačios, kiek dėl kitų, nes ji mokėjo tinkamai priimti ir aukoti ją. Yra žmonių, kurie kaip Jėzaus bendradarbiai, dėl pasaulio gali nuveikti labai daug vienydamiesi kančioje. Va šiuo atveju mums belieka tik solidarizuotis su jais toje kančioje, palaikyti malda, padėti iškęsti atliekant išorinius patarnavimus, kurių pats kankinys jau negali atlikti, o dvasinėj plotmėje jie patys viską daro tinkamai.

Šios dienos evangelijoje Jėzus atvirai pasakoja mokiniams apie savo būsimą kančią, kurią teks iškęsti ir mirtį, o kai Petras šokasi neigti: ,,Viešpatie, tau jokiu būdu neturi tai atsitikti", Jėzus į šitą reakciją ką atsako? – ,,Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!"

[Silvija]

"Angelas vieną po kito nuplėšia knygos antspaudus, ir mes pamatome, kokiame pasaulyje Bažnyčiai lemta gyventi. Tai žmogaus daromas blogis, smurtas, kitų išnaudojimas, neteisingumas, ligos ir kančia. Apreiškimo Jonui knyga kartu mums sako, kad maldos dėka mumyse pačiuose ir mūsų bendruomenėse gali įsiviešpatauti šviesa ir viltis. Ji mus kviečia nesileisti blogio nugalimiems, bet blogį negalėti gerumu, neišleisti iš akių Kristaus ir jo pergalės. " (Benediktas XVI)

Tikrai svarbūs žodžiai, priminę man dar vieną girdėtą pasakojimą. Daugeliui žmonių sunku suvokti, kaip Dievas gali leisti tokį blogį pasaulyje, kai žūsta nekaltieji. Kad ir rugsėjo 11-osios atvejis. Daugelis klausia: kur Dievas buvo, kai tai vyko? Kur Dievas būna, kai mažieji kenčia onkologinių ligų kančias? Atsakymas - ant kryžiaus...

Sakoma, kad tarp Niujorko dvynių griuvėsių buvo rastas didžiulis kryžius, tarsi netyčia susiformavęs iš inžinerinių konstrukcinių sijų nuolaužų...

[Nieko nežinau]

Kiekvienas ligos atvejis skirtingas ir kiekvienas Jėzaus ligonių gydymo atvejis, pateikiamas mums evangelijose, kalba apie skirtingus dalykus. Ligonių užtarimo malda yra dvasinis darbas, ne vien solidarumas su jais.

Tai, kad tai pavadini solidarumu, dar nereiškia, jog bandai pasakyti, kad tai yra "vien tik tai". ;] Nors man asmeniškai pats solidarumas irgi nėra tik kažkas išoriško. Ir niekas jo netrukdo išreikšti ir "dvasiniu darbu". ;]

Ir jų tikėjimas buvo lemiama sąlyga. Reiškia kartais savo maldose mes galime tiesiog padovanoti savo tikėjimą Dievu, jei to negali padaryti sergantysis.
žmogui.

O mano supratimu - tikėjimas tai tik tas "atnešimas". O tai kas "lemiama" visada yra Dievo valia. Ar Dievui tas žmogus nebūtų parūpęs, jei kiti jo nebūtų atnešę. Mes to nežinom. ;] O aš nemanau, tiesiog kaip ir sakiau - užtarimu gauname progą slėpiningu būdu tame ir patys sudalyvauti.
Beje, kad nešė su noru pagydyti juk akivaizdu (na čia man), neesmė žodžiais pasakyta ar ne (mes juk irgi maldai skirtingas formas turim). ;] Nepamanė juk turbūt Jėzus, kad tik šiaip šalia jo pagulėt žmogų atnešė.

Dėl to dvasios ar kūno pagydimo, tai nemanau, kad kažko prašyti galime drąsiai, o kažko ne. Visko prašyti galime, jei visame kame nepamirštame nuostatos, kad kaip bebūtų, tegu mano ar kito žmogaus gyvenime įvyksta Dievo valia kaip ir Tomas sako.
" [...] visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. " (Fil)
Esame Dievo sukurti kaip turintys ir kūną ir dvasią, todėl kažkurį lakyti mažiau vertu dėmesio nemanau kad reikia. ;]

Ir aš nekalbu apie ligos beprasmybę, tiesiog nemanau, kad Dievas džiaugiasi, kad Dievas džiaugiasi dėl kažkieno ligos. Jis tiesiog padeda pereiti per tai, kai kurie tame kelyje Jo dėka subręsta, bet tai ne ligos, o Dievo "nuopelnas". ;]

Sakoma, kad tarp Niujorko dvynių griuvėsių buvo rastas didžiulis kryžius, tarsi netyčia susiformavęs iš inžinerinių konstrukcinių sijų nuolaužų...

Iš tokio "ūgio" pastatų tų "susiformavusių kryžių" ten galėjo būti n...

Čia taip įdomiai gavosi, nes po Mėtos komentaro susidaro įspūdis, kad aš sakau, kad nereikia melstis už sergančius ir kad žmonėms nereikia gydytis. Taip tikrai nėra.

Dar vienas įdomus aspektas, liečiantis pasveikimo klausimą. Žmogus iš prigimties siekia visų savo norų patenkinimo, bet kartais tai gali būti ne taip gera, kaip jis tikisi.

Ramiai, kiekvienas kalbam už save. Jei aš norėjau pasiplėsti, tai ir pasiplėčiau, bet tai nereiškia, kad kažką už jus pasakiau. 

O apie norus tai man taip greit tokie gana populiarūs tekstukai atminty "išlenda":

Istorija apie tris medžius: http://www.slideshare.net/Robertas/istorija-apie-tris-medius

ir apie tai, kad "Ne viskas yra taip, kaip atrodo":

http://vaikai-dainius.blogspot.com/2011/05/ne-viskas-yra-taip-kaip-atrodo.html#!/2011/05/ne-viskas-yra-taip-kaip-atrodo.html

Tiesiog, susisiejo. 

[Giedrė]

Nesu aš teologė ir didelių svarstymų nepateiksiu, bet liga yra sunkus išbandymas, kurį reikia kantriai ir oriai pakelti. Kartais reikia susigyventi su savo liga, išmokti ją kontroliuoti vaistais. Nemanau, kad ligos kyla iš Dievo, jos egzistuoja dėl biologinių priežasčių, nelaimių, gydytojų klaidų, pykčio, neapykantos, blogo gyvenimo būdo pasekmių, ligas sąlygoja dvasiniai dideli nuopuoliai ir pan. Dievas ne sadistas, kad verstų mus kentėti. Nemanau, kad Jis mėgaujasi mūsų kančia ar džiaugiasi dėl jos. Mes esame sukurti laimei, džiaugsmui, o ne kančiai.

Neseniai sužinojau, kad pažįstamos moters mažylis turi rimtų intelektinių sutrikimų, o kitos draugės tėtis serga vėlyvos stadijos vėžiu. Aišku, kad Dievas dėl to nesidžiaugia, tiesiog taip yra, nes tokie dalykai nutinka. Kažkada mano teta medikė man pasakė: "Jei nebūtų ligų, kaip gi žmonės išeitų anapus? Juk visi nesutilptų ant žemės rutulio." Man tai daug ką paaiškina. Kartais vaikų ligos gal ir padeda tėvams tapti jautresniems, tam tikra prasme nusiskaistinti, bet tikrai tikrai nemanau, kad Dievui smagu matyti jų ašaras vien dėl to, kad Jis kentėjo ant šv. Kryžiaus. Juk Jėzus mus myli. Greičiau jau vienijimasis su Kristaus kančia - būdas sumažinti savąją. Juk mes nenorime, kad mūsų artimieji kentėtų. Manau, kad ir Dievo logika kažkuo panaši. 

Nemanau, kad dideli kentėjimai visada veda į šventumą, nes kartais kenčiantieji pradeda burnoti prieš Dievą dėl savo kančios. Taigi, kaip pažiūrėsi... Aš stengiuosi, kiek įmanoma mažinti savo aplinkoje kenčiančių kančias ir med. priemonėmis, ir malda. Aš niekada nesupratau, kodėl šv. Bernadeta prieš mirtį turėjo taip kentėti dėl pragulų, kai galima buvo jų išvengti deramai masažuojant žmogų, vartant, įtrinant tepalu. Mano nuomone, tai liudija kitų vienuolyno seserų nejautrumą ir nusikalstamą apsileidimą. Lengva postringauti apie meilę teoriškai, nieko nedarant praktiškai...

Mano Močiutė mirė nuo plaučių vėžio, kai sovietmečiu nebuvo jokių priemonių. Mama vartė, masažavo ir ji mirė be jokių pragulų. Labai džiaugėmės, kad jai neprisidėjo papildomos nereikalingos kančios.

[Nieko nežinau]

Giedre, labai pritariu, kažkaip labai panašiai ir suprantu. 

[Diak. Tomas M.]

Aš niekada nesupratau, kodėl šv. Bernadeta prieš mirtį turėjo taip kentėti dėl pragulų, kai galima buvo jų išvengti deramai masažuojant žmogų, vartant, įtrinant tepalu. Mano nuomone, tai liudija kitų vienuolyno seserų nejautrumą ir nusikalstamą apsileidimą. Lengva postringauti apie meilę teoriškai, nieko nedarant praktiškai...

Manyčiau tai buvo jos asmeninis pasirinkimas - ji jautė, kad gali pakelti tą kančią ir nusprendė priimti tai. Galima būtų spėti, kad visi mes gauname "pagrindinį" savo gyvenimo kryžių ir kitus "pasirinktinius", kuriuos savo valia galime priimti vardan didesnio šventumo. Panašiai žmonės gali pasirinkti pasninką, ašutinę, savęs plakimą ir pan. Ir nors šiais laikais tokios priemonės daugelio priimamos kaip archaizmas, jos vis dar naudojamos, ir vis padeda žmonėms bent dalele prisidėti prie Didžiosios Kančios.

Esame Dievo sukurti kaip turintys ir kūną ir dvasią, todėl kažkurį laikyti mažiau vertu dėmesio nemanau kad reikia. ;]

Šv. Pranciškus kūną vadino savo ištikimu asiliuku ("mūsų brolis asilas"). Taip jau sukurta, kad asiliukui lemta nešti sielą į šventumo kalną ir kartais tenka nešti, net jei ir nenori ar tingi

[Diak. Tomas M.]

Palyginus neseniai vienas kunigas pasakojo, kad ligoninėje lankė labai retos ligos pakirstą berniuką. Sakė, kad jis visame kūne jaučia pastovų beveik nepakeliamą skausmą. Skausmas toks stiprus, kad berniukui viena valanda atrodo, kaip amžinybė (aš galiu tik bandyti įsivaizduoti, kaip laikas išsitęsia skausme...  ). Tačiau, berniukas sąmoningai aukoja tą kiekvieną skausmo valandą. Ar jis negalėtų gauti morfijaus ir visas suskaičiuotas dienas praleisti dvasinėje migloje? Galėtų, bet nepaisant jauno amžiaus, jis pasirinko auką.

Mes galime tik žiūrėti į tokius pavyzdžius ir mūsų pačių laikui atėjus, prisiminti juos, bei semtis vilties ir stiprybės iš jų.

[Jazminas]

Turbūt kiekvienam savo. Galiu tik stebėtis ir žavėtis to jauno berniuko stiprybe, jei jis taip pasirinko. Aš tai tikrai prašyčiau nors dalinai nuskausminti 

[Nieko nežinau]

Taip jau sukurta, kad asiliukui lemta nešti sielą į šventumo kalną ir kartais tenka nešti, net jei ir nenori ar tingi

originali mintis apie kone prievartinį, inercinį šventumą, bet aš ja netikiu.  Jei nenori ir tingi, į jokį 'šventumo kalną' ir neneši...

[Diak. Tomas M.]

Dvasia netingi, bet kūnas tingi ir nenori nešti, bei stabdo dvasią... kiekvienas supranta savaip. Tačiau ši diskusija jau nagrinėjama atskiroje temoje: http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,110.0.html

[Ginta]

Su vienu dalyku sutinku 100%,kad liga dazniausiai buna stabdys,kai zmogus neina tinkama linkme. Liga dazniausiai privercia sustoti,perziuret savo gyvenima ir jei zmogus netikintis -pradeti ieskoti Dievo. Kai sergi tada supranti,kad tu nesi saves seimininkas,kad yra Kurejas,kuris tave sukure. Jei liga sunki, tada daug meldiesi, daugiau laiko skiri savianalizei ir sventeji... Na man taip neseniai buvo,kad kai as blogai jauciausi as tik meldziausi ir meldziausi. Kalbejausi su Dievu ir prasiau atleidimo... Kai savijauta gera-maldai teatrandu kokia 1 valanda laiko Ir dar supratau,kad ta liga man padejo perzvelgt savo gyvenima, padejo sudelioti taskus ant i. Padariau reikalingus sprendimus, kazkaip pamaciau kas yra svarbu,o kas ne. Kol nekamavo ligos,tam nebuvo laiko... Kaip vovere rate begau ir begau...

Dar man buvo toks sunkus momentas,kai suzinojau,kad sunus autistiskas vaikas. Vis galvoju,o kaip bus su pirmaja komunija ir t.t... Paskui pradejau dometis tuo siaubunu Autizmu ir is kitu zmoniu,kunigu suzinojau,kad tas vaikas,kuris mano nuomone-nuskriaustas is tiesu yra palaimintas. Jis turi tiesiogini rysi su Dievu, kokio as neturiu. Jis su juo jau bendrauja!

Dar man labai padejo,kai paskaiciau apie Chiara Luce Badano : http://www.chiaraluce.org/en/Home/Index

Tikintys tevai ir mergaite pakeite daugeli zmoniu,kurie su jais susidure. Ligonineje kur ta mergaite gulejo ir lankesi, daug gydytoju is ateistu pasidare tikinciaisiais. Juos paveike tai ka jie per ta laika mate. Tevai del stipraus tikejimo prieme ta mirti,kaip laikina issiskyrima. Jie zinojo,kad ju mergyte yra Kristaus suzadetine. Man atrodo kai zmones stipriai tikintys jie teisingai priima mirti.

Dar man patiko kazkur skaityta mintis,kad mes esam Dievo numatyti ir visi turim savo uzduotis. Todel yra suvedami zmones,kurie gal net ir negali buti tevais,kad atsirastu toks zmogus,kurio DNR imanoma tik is tu 2 zmoniu DNR kombinacijos. Todel mes kiekvienas sveikas ar nesveikas esam labai reikalingi,nei vienas nesam cia siaip sau. Turim tiksla. Ir kita mintis palaikanti,kad be gimimo ir gyvenimo zemeje nepateksi i Dangu. Kito kelio i Dangu nera. Tevams sergantis vaikas yra baisu, bet jei pagalvoji,kad tai Dievo dovana,kuria jis dave,vadinasi ir gali,bet kada atsiimt-bus lengviau.

Ir kartais pagalvoji,kad kartais toks trumpas ir skausmingas gyvenimas gali buti geriau,nei ilgas... Nes niekada nezinai kas gali nutikt... Ir gyvenimas yra kova su nuodeme...Sunki kova,bent man tai taip yra...

Niekam nelygiu ligos,nei skausmo... Mirtis irgi yra baisi stresine situacija man, bet manau, kad Dievas visiems turi savo plana. Kai yra sunku-jis sustiprina. Bet tik reikia pasirinkt JI ir buti jo draugu.

[Jazminas]

Liudijimai čia

[Silvija]

Man po šitos radijo diskusijos iškilo vienas klausimas: tokį susitaikymą su liga, apie kurį pasakojo Banga, daugelis pavadintų pasidavimu. Nes yra žinoma ir kita, labai skirtinga pozicija, kai ligos atveju žmogus pozityviu tikėjimu kad išgis, išbrenda iš tokių išbandymų. Kiek teko girdėti liudijimų, tai onkoligonių tarpe toks požiūris ne tik vyrauja, bet ir yra skatinamas.

Tai jei šie pasirinkimai yra priešingybės, reikštų, kad kažkuris iš jų nėra teisingas krikščionišku požiūriu?

Tiesa, mes tai šiek tiek užgriebėm diskusijos pradžioje, bet vistik, ar tokie skirtingi pasirinkimai nerodo ir paties žmogaus tikėjimo brandumo?

[Silvija]

Šiandien visai atsitiktinai teko išgirsti pasakojimą apie moterį, našlę, kuri po vyro mirties gruodį liko viena su trim vaikučiais (jauniausiam nėra nei metukų). Ir apie jos ramybę bei pasitikėjimą Dievu šios netekties akivaizdoje. Tai buvo labai didelis tikėjimo liudijimas aplinkiniams.

Pradžioje tas pasakojimas skambėjo tarsi apie vieną iš daugelio, kažkur toli begyvenančią sielą, kurios nepažįstu ir kuriai "nukrito" iš dangaus nelengvas išbandymas. Bet kai išgirdau jos vyro vardą - Valiera - supratau, kad tai - tas vyras, kurio balsą jau esu girdėjusi liudijime (Janinos nuoroda). Pasijutau tarsi pažinočiau ir jo žmoną Iną, kurios naštą dabar norisi panėšėti...

Amžiną atilsį duok mirusiam, Viešpatie, o gyviesiems - jo žmonai ir vaikams - savo gausių malonių. 

[Silvija]

Aš stengiuosi, kiek įmanoma mažinti savo aplinkoje kenčiančių kančias ir med. priemonėmis, ir malda. [...] Lengva postringauti apie meilę teoriškai, nieko nedarant praktiškai...

Giedre, tu čia visiškai teisi.

Šiandien aš užkliuvau už žodžių, kurie atgaivino atmintį. Kartą teko budėti prie labai kenčiančio ligonio, kuris buvo tikintis ir savo gyvenimu tai įrodė. Atrodė, kad jo kančia ligos patale – natūraliai iš visko išplaukianti. Važiuodama į budėjimą vežiausi ir kitų žmonių palinkėjimus, vienas iš jų buvo Motinos Teresės žodžiai apie kančią, kad tai – dovana. Deja, skaitant tuos žodžius garsiai, supratau, kad neturėjau to daryt, - ligonis keistai pasimuistė netardamas nei žodžio. Pasijutau labai nejaukiai.

Maceina ,,Jobo dramoje" taip sako: ,,Votimis aptekusiam žmogui reikia pašalinti votis, o ne duoti tegul ir gražiausią traktatą apie kančios prasmę."

Taigi, kartais prasilenkti su Gailestingumu galima net ir darant, iš pirmo žvilgsnio, gerus darbus...