New Age. Kaip atskirti klaidą nuo tiesos?

[Augustas]

New Age yra sinkretinis religinis judėjimas, kuriame sumaišyta labai daug visokių religinių, maginių ir t.t. idėjų ir doktrinų, įskaitant ir krikščionybę. Tad šioje temoje norėčiau, kad mes pasinagrinėtumėm, kas tinka ir kas netinka krikščioniui-katalikui. Pasinagrinėtumėm ne tam, kad paskui eitume į New Age'ą (to, tikiuosi, mes nedarysime), bet tam, kad galėtumėm žmonėms parodyti, kas ten yra perimta iš krikščionybės ir ką galima rasti pačioje krikščionybėje. Nes žmonės, ypač tie, kurie menkiau pažįsta krikščionybės lobius, labai dažnai tame judėjime ieško to, ką galima atrasti ir krikščionybėje. Tad mes, atskleisdami New Age'o klaidingus mokymus bei tuos menkiau žinomus krikščionybės lobius, sieksime, kad krikščionys neieškotų to, ko nepametę, New Age'o judėjime. Apie tai ir bus ši tema.

[Kaštonas]

http://lt.wikipedia.org/wiki/Naujasis_Am%C5%BEius

http://www.egzorcistas.lt/component/finder/search?q=new+age&Itemid=214

Papildysiu muzikos grupių sarašą, temoje demonas mitas ar tikrovė.
http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,1080.msg13787/topicseen.html#msg13787

Ant liežuvio galo pirmas pasitaikęs filmas "AVATAR" (įsikūnijimas)

https://www.youtube.com/watch?v=kLsPwJumoc8

Internete
http://www.gintaropokalbiai.lt/

[Diak. Tomas M.]

Dar pridedu nuorodą į susijusias diskusijas:

NAUJOJI AUŠRA MAR­CE­LI­NO IRA­GUI.

Krikščioniškas koučingas

[Silvija]

Kažkada šitoje diskusijoje buvo įdėta nuoroda kaip atskirti krikščionį nuo New Age judėjimo atstovo:

http://www.catholicculture.org/culture/library/view.cfm?id=8764#.UVKR-L4IE5o.facebook

[kukulis]

Ar "Naujoji aušra" teiginiuose galima rasti new age požymių pagal Silvijos įdėtą nuorodą?

[Silvija]

Manau Kaštonas neprieštarautų, jei šią knygą perimtum dabar skaityti tu (jis leido ją siūlyti bičiuliams). Nori?

Vienas iš "slidžių" momentų, kuris man užkliuvo pačioje knygos pradžioje: t. Marcelinas pavojingai naudoja kai kuriuos panteistinius posakius, pavyzdžiui: "Galima sakyti, kad visata yra Dievo kūnas." Tik giliau įsiskaičius supranti ką jis nori pasakyti, todėl skaitant reikia būti atsargiems su vertinimais. Nes juk Dievas yra viskas, bet viskas (mums suprantama keturių matavimų prasme) nėra Dievas.
 
Ir dar toks prašymas, gal kas galėtų tiksliai išversti tas 10 tezių nuorodoje iš anglų kalbos?

[kukulis]

Aš paskutiniu metu labai vangus ką nors skaityti. Ir labai išrankus. Nes kai tik skaitau kokią knygą, tuoj persiimu jos nuotaika visai dienai ar net savaitei; o jeigu knyga įtartina, tai dažnai net nerizikuoju pradėti.

Šiuo metu skaitau Čechovo apsakymų rinkinį "Palata Nr.6".

[Silvija]

Nors diskusija nusikėlė į temą nauju pavadinimu Dievo samprata krikščionybėje, šioje temoje noriu pasisakyti apie t. Marcelino knygoje vartojamus panteistinius posakius. Pats jis rašo taip:

Mistikai geba visiškai ir sąmoningai patirti didįjį slėpinį. Todėl jie geriau už mus suvokia mūsų visų vienybę. Esame viena su Dievu taip, kaip banga su vandenynu, šakelė su vynmedžiu. (plg. Jn 15, 1).

Jaudinamai kalbėdami apie mūsų vienybės su Dievu patirtį, mistikai vartoja tokius posakius, kuriuos žmonės, nemokantys išsilaisvinti iš juos varžančio proto, lengvai pavadins panteistiniais, neigiančiais skirtumą tarp kūrėjo ir Jo kūrinio. "Dievas tapo žmogumi, kad žmogus galėtų tapti  Dievu" (šv. Irenėjus). Tarp Dievo ir Jo malonės kupino Jo kūrinio egzistuoja skirtumas, bet ne atstumas.

Šv. Kryžiaus Jonas sako, kad kai sąjunga yra iš meilės, teisinga sakyti, kad mylimasis gyvena mylinčiajame, o mylintysis mylimajame. Toks panašumas kuria mylinčiųjų meilės įkvėptą pasikeitimą. Net galima teigti, jog kiekvienas iš jų yra vienas kitu, kad jie abu yra viena.

Taip yra todėl, kad meilės kuriamas pasikeitimas vienam suteikia teisę į kitą, todėl kiekvienas tarsi apleidžia save ir tampa kitu. Taigi kiekvienas gyvena kitame, kiekvienas tampa kitu ir abu jie tampa viena, nes toks yra meilės sukurto pasikeitimo rezultatas. Būtent tai ir siekė paaiškinti šv. Paulius: "Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus" (Gal 2, 20). Remdamiesi šiuo panašumu ir pakeitimu, galime teigti, kad jo gyvenimas ir Kristaus gyvenimas yra vienas gyvenimas, nes juos jungia meilė. Būtent taip nutiks ir danguje, dieviškajame gyvenime visiems, kurie nusipelnys išvysti Dievą, nes tapę Dievu jie givens Dievo gyvenimą, nebe savo, nors tai ir bus jų gyvenimas. Mat Dievo gyvenimas bus jų gyvenimas. Ir tuomet jie iš tikrųjų pasakys, kad jie gyvena, tačiau ne jie, o gyvena juose Dievas (plg. Dvasinė giesmė, 12,7).

O dabar noriu pagrįžti į knygoje dėstomas mintis apie visatą, kuri skelbia Dievo šlovę ir garbę ir kur radau tą erezija pakvipusį išsireiškimą; Galima sakyti, kad visata yra Dievo kūnas:

Dar viena staigmena. Pasaulis nėra begalinė erdvė, į kurią mes visi nežinia kaip patekome ir kurioje turime būti tol, kol galėsime keliauti į kitą, geresnį pasaulį. Pasaulis yra ne vieta, o nenutrūkstamas procesas, paslaptingos ir nepaliaujamos Dievo kūrybos vaisius. O mes patys ne gyvename šiame pasaulyje, o esame šis pasaulis, visi esame šio proceso dalis. Tačiau jokiu būdu nesame serijinės gamybos produktas – kiekvienas iš mūsų yra vienintelis ir nepakartojamas meno kūrinys, atspindintis begalinį Kūrėjo grožį ir gėrį. Vienas kitam esame asmeninės meilės ir švelnumo objektai; kaip ir Jėzus, galime vadinti Jį Aba, Jis mūsų Tėvas, mylintis mus motiniška širdimi.

Mokslas pamažu atrado, kad pasaulis egzistuoja ir neapsakomu greičiu plečiasi tuštumoje, kuriasi tiesiog iš nieko. Buvo apskaičiuota, kad visata atsirado prieš penkiolika tūkstančių milijonų metų, kai įvyko susikaupusios energijos sprogimas, vadinamas Didžiuoju sprogimu. Nuo pat savo susidarymo visata nesiliauja plėtusis ir paslaptingai augusi mums nesuvokiamu greičiu. Tačiau toliau už visatos nėra jokios erdvės, nieko, o priešais visatą nėra jokio laiko. Laikas ir erdvė susidaro visatai plečiantis. Šiandien yra žinoma apie šimtas keturiasdešimt tūkstančių milijonų galaktikų. Mokslas susidūrė su paslaptimi.

Tikėjimas leidžia mums slėpinyje atrasti patį Dievą. Toks naujas pasaulio suvokimas leidžia mums gėrėtis Dievu, šlovinti Tą, kuris apsireiškia mūsų pasaulyje nuostabiu ir visada netikėtu būdu, kviečia mus atsidėkoti Jam už Jo meilės mums teikiamų dovanų ir stebuklų gausą, skubina mus savo darbais, šlovinimu ir tarpininkavimu prisidėti prie harmonijos kupinų Jo kūrinių ir niekada nesiliauti tų nuostabių kūrinių puoselėjus.

Kurdami artėjame prie Kūrėjo slėpinio. Dievas yra ir transcendentinis (esantis anapus pasaulio), ir imanentinis (esantis pasaulyje). Transcendentinis todėl, kad žmogaus protui pasiekti Jo neįmanoma, apie Jį tvirtai tik galime pasakyti, kas Jis nėra. Dievą galime pasiekti nežinodami, pasikliaudami tik savuoju tikėjimu (plg. Šv. Kryžiaus Joną). Tačiau tai nereiškia, kad Dievas gyvena kitame pasaulyje, tolimose dangaus karalystėse, kažkur už visatos ribų.

Transcendentinis yra neatsiejamas nuo imanentinio: vienu metu Dievas yra visose vietose, visuose savo kūriniuose, kiekvienoje atomo dalelėje. Dangiškasis Tėvas yra visada čia pat, mylintis ir švelnus, gyvenantis su savo vaikais. "Esi dar labiau manyje, nei aš pats savyje" (šv. Augustinas).

Mistikai, didieji Dievo draugai, visada Jį tokį regėjo, visada Jį tokį suvokė. Įdomiausia, kad dabartinis mokslas tai patvirtina. Visata yra didis Dievo apreiškimas, ir ne tolimojo Dievo, o Dievo, kuris kuria čia ir dabar, čia ir dabar Jis visur skleidžia būtį ir gyvybę. Galima sakyti, kad visata yra Dievo kūnas. Dievo, kuris kiekvieną akimirką mums apsireiškia ir atskleidžia savo gėrį.

Tai štai, perskaičius priešpaskutinį sakinį manyje irgi iškart sukilo protas, kuris daugelį metų buvo įpratęs girdėti tokias nusistovėjusias žodines konstrukcijas, kaip kad Dievas yra visur. Ir, vis dėlto,  oponuodama pati sau pagalvojau, kad visai galėčiau priimti t. Marcelino teoriją tokiu keliu: paradoksaliai gaunas, kad per žmogų, kuris yra kūrinys, bet taip pat ir Kristaus kūno narys, visa gamta, kurios dalis esame, yra įtraukiama su savimi kartu į šią narystę, taip keliaujant kartu į ten, kur bus apreikšti Dievo vaikai.

Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei, – ne savo noru, bet pavergėjo valia, – su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę. (Rom 8, 20-21).

Kalbant toliau apie mistikų naudojamus panteistinius terminus, galvoju, kad galbūt šitaip moderni krikščionybė bando susikalbėti su kitų tikėjimų ir religijų žmonėmis, nes kaip žinome, Dievas savo apreiškimo sėklas išbarstė ne tik krikščionių teritorijose . Taip po truputį po truputį bus įmanoma paskelbti Gerąją Naujieną ir ten, kur iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jos paskelbti neįmanoma. Štai kam reikalingas protas, mokslas ir pažanga – vienybės siekiui. Kaip kad kare pateisinami kai kurie šnipų veiksmai priešininko teritorijoje, taip ir su tais panteistiniais, budistiniai ir niueidžiniais terminais.

O dabar su šiais savo išvedžiojimais atsiduodu į jūsų rankas

[kukulis]

Mokslas pamažu atrado, kad pasaulis egzistuoja ir neapsakomu greičiu plečiasi tuštumoje, kuriasi tiesiog iš nieko. Buvo apskaičiuota, kad visata atsirado prieš penkiolika tūkstančių milijonų metų, kai įvyko susikaupusios energijos sprogimas, vadinamas Didžiuoju sprogimu.

Paskutiniu metu pradėjau labai abejoti "bigbang" teorija. Pirmas argumentas dėl visatos amžiaus. Vieną paskaitą paklausiau, tai 15 mlrd. metų iš esmės tai ne visatos amžius, o atstumas, per kurį visatos plėtimasis aplenkia šviesos greitį.
Modelis toks: imkime supaprastintai liniją ir tarkime turime tris objektus A, B, C. Jeigu B tolsta nuo A, o C tolsta nuo B, tai C taip pat tolsta nuo A, o tolimo greitis yra suma greičių kuriais B tolsta nuo A ir C tolsta nuo B. Vadinasi jei turime daug objektų tai kuo toliau vienas nuo kito yra objektai, tuo greičiau jie tolsta vienas nuo kito. Tokiu būdu jei paimsime pakankamai didelį atstumą, tai greitis bus toks didelis, kad viršys šviesos greitį.
Tokiu būdu jeigu objektas nuo mūsų tolsta šviesos greičiu, jis tampa mums nematomas. O juk visatos amžius būtent taip ir yra apskaičiuotas, kad toliau negu 15 mlrd. šviesmečių, jau nebėra žvaigždžių, o iš to buvo daroma išvada, kad visatos amžius yr a15 mldr. metų. Tuo tarpu alternatyvus aiškinimas dėl visatos plėtimosi ir objektų nematomumo, atmeta 15 mlrd. metų visatos amžių. Nes gali taip būti kad toliau dar yra žvaigždžių, tik jos yra mums nematomos, dėl to plėtimosi efekto.

Antras argumentas - jeigu buvo sprogimas, tai visatos žvaigždžių koncentracija turėjo sudaryti sferą. Paaiškinimas: jeigu stebėjote saliutus, tai matėte, kaip šviečiančios saliutų dalelės dangume piešia sferas. Taip ir su sprogimus, žvaigždžių koncentracija turėjo formuotis sferos paviršiuje, o taip nėra, vadinasi arba kažkaip kitaip sprogo, arba visai nesprogo.

Trečias argumentas - gal būt visata visiškai nesiplečia, o tai yra tik erdvės savybė, kai esant dideliems atstumams daiktai sudaro tolėjimo įspūdį. Šis argumentas tarsi paneigia mano pateiktą pirmąjį argumentą, bet tik iš dalies, nes gal erdvės savybės tokios jau yra, kai esant dideliam atstumui, į erdvę kažkaip įsiskaičiuoja laikas, ir taip sudaromas tolimo efektas, nors realiai jokio tolimo nėra...
Vis dėl to pagal šitą mąstymą, iš viso nebuvo jokio bigbango, nes jeigu nesplečia, tai ir sprogimo nebuvo.

Mistikai, didieji Dievo draugai, visada Jį tokį regėjo, visada Jį tokį suvokė. Įdomiausia, kad dabartinis mokslas tai patvirtina. Visata yra didis Dievo apreiškimas, ir ne tolimojo Dievo, o Dievo, kuris kuria čia ir dabar, čia ir dabar Jis visur skleidžia būtį ir gyvybę. Galima sakyti, kad visata yra Dievo kūnas. Dievo, kuris kiekvieną akimirką mums apsireiškia ir atskleidžia savo gėrį.[/size]

Truputį čia nesupratau, būtent ką mokslas pativrtina? Tai kad mistikai regėjo Dievą? Khem ... net nežinojau kad mokslas užsiima tokiais dalykais.


Dėl tiesos išbarstymo kitose religijose, tai čia sutinku, geras pastebėjimas, bet kas iš to mums, krikščionims?


Visumoje mano vertinimas toks:

Autorius smarkiai supainiojo religiją ir fizinius mokslus. Remiasi mokslinėmis teorijomis, kurios nėra 100% patikimos ir ant to stato savo mistinių patyrimų teoriją. Beje tokį patį metodą taiko ezoterikė Blavackaja su savo teosofijos mokslu.
Tavo tolesnis rašymas, Silvija, kažkodėl man sukėlė tokį jausmą, kuris priminė mano paties patyrimą, kai aš skaičiau Koraną. Kol skaitai - kelia daugybę klausimų ir daug abejonių. Sakyčiau taip: sukelia sumaištį galvoje. Jeigu ir yra visame tame teisybės, tai reikią į ją žiūrėti "iš šono". T.y. turi pirmiausia išeiti iš tos sumaišties, o po to į ją pažvelgti iš naujo. T.y. padaryti pertrauką, tos knygos skaityme ir analizėje; tiesiog nieko neanalizuoti kas ten rašoma, o palikti nusistovėjimui. Pvz. kokioms dviem savaitėms ar net mėnesiui, o po to vėl iš naujo viską bandyti permąstyti. Šį metodą naudoja jėzuitai, prieš priimdami kokį nors sprendimą. Kai praėjus laikui ir momento nuotaikai, atrodo kad vis dar sprendimas geras ir teisingas, tik tada jį daryti. Nes Dievas veikia lėtai ir švelniai, o piktasis greitai ir sujaukia protą ir širdį.

Mano paties išsprendimas Korano atveju buvo toks: Korane nėra meilės. Tada paėmiau ir pacitavau apaštalo Pauliaus himną meilei vienam musulmonui internete. Tuomet tas musulmonas pasakė, kad apaštalas Paulius yra niekšas.  O po to jau praėjus kiek laiko sužinojau, kad musulmonai nekenčia apaštalo Pauliaus; greičiausia ne dėl himno meilei, o dėl to, kad jis kalba apie įstatymą, kurį pakeitė Kristus; t.y. liepia atsisakyti seno ir priimti nauja, tuo tarpu musulmonai sako kad jie kaip tik grįžta prie prarastojo Abraomo tikėjimo, vadinasi apaštalo Pauliaus raginimas yra priešingas visai musulmonų religijai. O gal ir dėl meilės ir dėl visko kitko, apie ką rašė apaštalas Paulius. Bet čia jau kita tema.

Šį pavyzdį su Koranu pateikiau dėl to, kad man daug kas paaiškėjo ne Korano skaitymo metu, bet tada, kai nustojau jį skaityti, ir vėliau viską iš naujo apmąsčiau.

[Silvija]

Aš nepraradau ramybės ir manyje nekilo sumaištis perskaičius tą knygą, kukuli . O grįžau prie šios temos, nes apskritai po ilgos pertraukos grįžau ir radau jūsų daug pridiskutuota (daugiausia "į vienus vartus"). Galbūt mano mąstymas kitaip veikia - aš ne atmetimo principu remiuos, o priėmimu to, kas priimtina. Net ir dabar skaitydama tavo argumentus prieš Didįjį sprogimą galvoju, kad gali būti, jog visame tame nėra jokio prieštaravimo: visatos amžius tuo pat metu yra ir atstumas, kurio amžinajame "dabar" nebelieka . Taip kaip ir žmogus, perėjęs šios žemės kelionę, amžinybėje yra pačiame jėgų žydėjime. Ten nebėra ir atstumo tarp Abraomo ir, tarkim, motinos Teresės. Biblija iš esmės - tai knyga apie žmogaus Didįjį sprogimą - nuo sukūrimo momento iki prisikėlimo naujam gyvenimui. Mums tik atrodo, kad ST - tai praeitis, o NT tarsi parašytas ateičiai. Pas Dievą viskas yra viename ir jau dabar viešpatauja vienybė, tik mes, patalpinti laike, vargstame su savo protais, negalėdami suvesti galų...

[Diak. Tomas M.]

Kalbant toliau apie mistikų naudojamus panteistinius terminus, galvoju, kad galbūt šitaip moderni krikščionybė bando susikalbėti su kitų tikėjimų ir religijų žmonėmis, nes kaip žinome, Dievas savo apreiškimo sėklas išbarstė ne tik krikščionių teritorijose . Taip po truputį po truputį bus įmanoma paskelbti Gerąją Naujieną ir ten, kur iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jos paskelbti neįmanoma. Štai kam reikalingas protas, mokslas ir pažanga – vienybės siekiui. Kaip kad kare pateisinami kai kurie šnipų veiksmai priešininko teritorijoje, taip ir su tais panteistiniais, budistiniai ir niueidžiniais terminais.

Man tai skamba truputį pavojingai. Bet reikia remtis realiais pavyzdžiais. Tad ar gali būti geresnis šių problemų sprendimo pavyzdys, nei Šv. Apaštalas Paulius? Be to mes juk žinome, kad jis, vardan žmonių atvertimo tapo visiems viskuo... Tuomet reikia žiūrėti, kaip jis tai darė ir ar keitėsi jo kalbėjimas? Man atrodo, kad nors jis buvo visiems viskuo ir bandė susikalbėti su kitų tikėjimų ir religijų žmonėmis, jis kalbėjo tvirta Šv. Rašto kalba, jos nepraskiesdamas, bandant tarsi įtikti pagonims ir netikintiems. Man asmeniškai net neįdomu, ką daro kiti (Mertonas, ...), man įdomu, ką darė arčiausiai Kristaus (tiesiogiai ar dvasiškai) buvę žmonės. Lengva pamesti Kelią dėl takelio.

Kitas klausimas būtų: ar apskritai gali būti toks dalykas, kaip "moderni krikščionybė", bet čia ne šiai temai.

[Silvija]

Moderni krikščionybė gali ir turi būti, bet tik ta prasme, kuria sakė Kristus, liepęs skaityti laiko ženklus.

O dėl pavojų atsakingai vartojant terminologiją - taip, aš irgi manau, kad tai pavojinga daryti bet kam. Tedaro tai Kristaus pateptieji, kuriems duota valdžia ir galia prieš leidžiant į misijas.

[kukulis]

Jėzus pataria medį pažinti iš vaisių. Todėl gal būt įvertinant knygą, galima būtų sau užduoti tokį klausimą:  ką duoda "Naujosios Aušros" skaitymas? Naujų įžvalgų? Džiaugsmą? Ramybę? Dėkingumą Dievui? Vidinį tvirtumą? Meilę aplinkiniams?

[Silvija]

Daugiau sąmoningumo kelyje į Tikslą. Pavadinime esantis terminas nei blogas nei geras, jis lengvai šokiruoja, bet kas nenusistatęs apskritai prieš žodžius, kas turi geranoriškumo įsiklausyti, tie pasiims iš knygos tai, kas jiems ten palikta

[kukulis]

Daugiau sąmoningumo kelyje į Tikslą. Pavadinime esantis terminas nei blogas nei geras, jis lengvai šokiruoja, bet kas nenusistatęs apskritai prieš žodžius, kas turi geranoriškumo įsiklausyti, tie pasiims iš knygos tai, kas jiems ten palikta

Skamba labai abstrakčiai

[Augustas]

Jėzus pataria medį pažinti iš vaisių. Todėl gal būt įvertinant knygą, galima būtų sau užduoti tokį klausimą:  ką duoda "Naujosios Aušros" skaitymas? Naujų įžvalgų? Džiaugsmą? Ramybę? Dėkingumą Dievui? Vidinį tvirtumą? Meilę aplinkiniams?

Na, man asmeniškai tai pirmiausia ramybę. Ramybę ta prasme, kad pradėjau suprasti, kad kiti žmonės nėra tokie kiaulės kaip įsivaizdavau. Kad apskritai etiketė "kiaulė" yra neteisinga kalbant apie žmones. Taip pat pradėjau labiau gerbti kitus žmones, jausti su jais tam tikrą vienybę, solidarumą. Tiktai vis dar neradau būdo, kaip tą solidarumą padaryti matomą ir diskusijoje su kitais. Tad galima sakyti, kad ta knyga šalia ramybės atnešė ir didesnę meilę aplinkiniams.
O kalbant apie įžvalgas, tai įžvalgos nėra naujos, ir man jas buvo gera prisiminti ir pamatyti, kad jos visai puikiai dera su katalikų teologinėm įžvalgom ir net gi tam tikra prasme iš jų kyla.
Be abejo, knygoje taip pat pastebėjau ir tam tikrų trūkumų. Pagrindinis (ir tikriausiai vienintelis, nes iš jo ir kyla visos kitos knygos problemos) tai būtų filosofinio lygmens ignoravimas. Toje knygoje yra vien tik psichologija ir katalikų teologija (šv.Kryžiaus Jono doktrinos išdėstymas) be jokio filosofijos tarpininkavimo (lygiai tą pačią klaidą daro ir Žanas Gitonas knygoje "Dievas ir mokslas"), t.y., nuo psichologijos iš karto peršokama prie teologinių dalykų ir atvirkščiai be jokių filosofinių apibendrinimų. Todėl ir susidaro toks įspūdis, kad knyga yra vos ne New Age'o, kuriam kaip tik ir yra esmingas toks technikos ir technologijų supainiojimas su moralinio ir dvasinio gyvenimo problemomis, lygio. Nors iš tikrųjų taip nėra.

[kukulis]

Jėzus pataria medį pažinti iš vaisių. Todėl gal būt įvertinant knygą, galima būtų sau užduoti tokį klausimą:  ką duoda "Naujosios Aušros" skaitymas? Naujų įžvalgų? Džiaugsmą? Ramybę? Dėkingumą Dievui? Vidinį tvirtumą? Meilę aplinkiniams?

Na, man asmeniškai tai pirmiausia ramybę. Ramybę ta prasme, kad pradėjau suprasti, kad kiti žmonės nėra tokie kiaulės kaip įsivaizdavau. Kad apskritai etiketė "kiaulė" yra neteisinga kalbant apie žmones. Taip pat pradėjau labiau gerbti kitus žmones, jausti su jais tam tikrą vienybę, solidarumą. Tiktai vis dar neradau būdo, kaip tą solidarumą padaryti matomą ir diskusijoje su kitais. Tad galima sakyti, kad ta knyga šalia ramybės atnešė ir didesnę meilę aplinkiniams.
O kalbant apie įžvalgas, tai įžvalgos nėra naujos, ir man jas buvo gera prisiminti ir pamatyti, kad jos visai puikiai dera su katalikų teologinėm įžvalgom ir net gi tam tikra prasme iš jų kyla.
Be abejo, knygoje taip pat pastebėjau ir tam tikrų trūkumų. Pagrindinis (ir tikriausiai vienintelis, nes iš jo ir kyla visos kitos knygos problemos) tai būtų filosofinio lygmens ignoravimas. Toje knygoje yra vien tik psichologija ir katalikų teologija (šv.Kryžiaus Jono doktrinos išdėstymas) be jokio filosofijos tarpininkavimo (lygiai tą pačią klaidą daro ir Žanas Gitonas knygoje "Dievas ir mokslas"), t.y., nuo psichologijos iš karto peršokama prie teologinių dalykų ir atvirkščiai be jokių filosofinių apibendrinimų. Todėl ir susidaro toks įspūdis, kad knyga yra vos ne New Age'o, kuriam kaip tik ir yra esmingas toks technikos ir technologijų supainiojimas su moralinio ir dvasinio gyvenimo problemomis, lygio. Nors iš tikrųjų taip nėra.

1) Kokiu būdu ta knyga padėjo žiūrėti į žmones ne kaip į kiaules?
2) Ar filosofija yra proto lygmuo? Vadinasi tai kas rašoma toje knygoje, niekaip logiškai nepaaiškinama?

Gal ir tikrai knyga gera, kad tiek žmonių ją giria. Apskritai, koks yra jos tikslas? Gal pavyko suprasti kokia tos knygos paskirtis?

[Silvija]

Jos paskirtis - atitrūkti nuo proto mums primestų klišių, kukuli. Pradedant vaikyste, kai mums buvo skiepijamas įvaizdis, su kuriuo bėgant metams susitapatinome. Ir taip, baigiant esamuoju laiku, vis dar nesugebame atsijungti nuo proto sukurto personažo "aš", kuris kasdien eina į darbą, stengiasi būti geru tėčiu, užsiima socialine visuomenine veikla, bet nėra tas, kas turėtų būti pas Viešpatį.

[Kaštonas]

Silvija, komentaras skamba išankstiniu nusistatymu norintiems stebuklų. Manau, kad neįmanoma su viena kliše taisyti kitos klišės.
Taigi manau kitaip. Manau, kad negalima ankščiau laiko formuoti rezultato.
Perskaitysiu atitrūksiu!

Knyga apie vieno senuko vargano viso gyvenimo nutrūšusia ir apgailėtiną sielovados patirtį, rašantį tiems kuriems senai niekas nerašė.
Tiems kurie viska žino joje nieko neras.

"Toje knygoje yra vien tik psichologija ir katalikų teologija "
Po knygos skaitymo ir dabar filosofijom užsiimi.

Filosofija (gr. φιλοσοφία < φιλο – ,,myliu" + σοφία – išmintis) – mokslas apie bendriausius, universaliausius principus ir dėsningumus, instrumentarijus kitiems mokslams, visų pirma humanitariniams (taip kaip matematika – tiksliesiems mokslams).
Augustas Rodenas – Mąstytojas
Filosofija yra iš graikų kalbos kilęs žodis (graikiškai φιλοσοφια < phileo – myliu + sophia – išmintis), reiškiantis ,,išminties meilę" žinių siekimo prasme (teorinė filosofija) ir iš to sekančiu sąmoningu gėrio troškimu (praktinė filosofija). Paties žodžio įvedimas paprastai priskiriamas graikų mąstytojui Pitagorui iš Samo. Kiek tai yra patikimos žinios yra ginčytina, tačiau aišku, kad pats žodis atsirado ne ką anksčiau už Platoną.
wiki

[Pilgrim]

Kažkas panašaus jau buvo diskutuota ir kiek pamenu buvo rekomenduota ši knyga

Tikėjimo slėpinys. Įvadas į katalikybę
(serija "Siekiantiems begalybės")
Michael Himes SJ

Teologinė knyga ,,Tikėjimo slėpinys: įvadas į katalikybę" – tai pirmasis Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos inicijuojamo projekto ,,Siekiantiems begalybės" leidinys. Pagrindinis projekto tikslas – prisidėti prie mokslo ir tikėjimo dialogo puoselėjimo. Esame įsitikinę, kad gerai pagrįsti naujausi moksliniai atradimai neišvengiamai skatina kelti Dievo egzistavimo klausimą.
"Norėčiau dar kartą pabrėžti, kad ši knyga nepretenduoja į visapusišką katalikų Tradicijos pristatymą. Ir, žinoma, ji nėra katekizmas. Galvoju, kad tai yra įdomių ir galbūt diskusiją keliančių įžvalgų pagrindinėmis katalikybės temomis rinkinys. Kiekviena tema yra savarankiška."
Autorius
http://www.patogupirkti.lt/knyga/Tikejimo-slepinys-ivadas-i-katalikybe.html

tiesiog retorika ... jei kyla klausimas tai natūralu ieškoti atsakymo ir forume yra tiesiog nuostabių nuorodų į knygas, straipsnius ... tačiau kam jie ... jeigu nebus skaitančių ir ieškančių ... tuomet klausimas lieka tiesiog dėl klausimo ... "tinginčiam" protui tiesiog paduok viską sukramtytą ... apskritai tai mūsų katalikybės liga, daug kalbame apie ... meilę, atleidimą, maldą, gerus darbus ... tačiau mažai mylime, atleidžiame, meldžiamės ... mažai veiklumo ... Caritas užsirašė šūkį - Gerumas mus vienija, bet tai ne jų šūkis ... Kilkime ir kelkime ... to jau nereikia, nereikia darbo su savimi ir paskui nereikia kelti kitų ... užtenka gerumo 
FAntastinis straipsnis

Visi esame girdėję šiuos du garsiu senovės vardu: Demostenio graikuose, Cicerono romėnuose. Abu jie buvo dideli kalbėtojai. Abiejų kalbos žavėjo žmones. Abu jie išliko Vakarų sąmonėje ligi pat šių dienų. Ir vis dėlto koks didelis tarp jų yra skirtumas! Senovinis padavimas pasakoja, kad po Demostenio kalbų žmonės šaukdavo: ,,Mušt Pilypą". Mat, jis raginęs graikus išeiti į karą su Makedonijos karaliumi Pilypu. Po Cicerono kalbų, kurias jis sakė Romos senate, klausytojai skirstydavosi kalbėdami: ,,Kaip dieviškai Ciceronas kalbėjo!" Sakykime, kad tai legenda. Bet joje glūdi gili prasmė. Ji mums atskleidžia tragišką skirtumą tarp gyvenimo ir žodžio. Tiksliau sakant, tarp žodžio, virtusio gyvenimu, ir žodžio, pasilikusio žodžiu.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-03-15-antanas-maceina-kas-yra-krikscionybe-zodis-ar-gyvenimas/59468
Nors ir ši nuoroda jau buvo taip neseniai.

P.S. ir atsiprašau už retoriką