Krikščioniškas koučingas (kaučingas)

[kukulis]

Cituoju:
patobulinti jo įgūdžius ir paspartinti jo sėkmę - nepriklausomai nuo to, kaip jis apibrėžia sėkmę

Tas žodis "nepriklausomai" įdomiai skamba.
Žodžiu tas koučeris bus tau tuo kuo tu nori, bile jam sumokėsi pinigą


Kažkada yra tekę diskutuoti su giminėmis, kuom skiriasi vizitas pas psichologą, nuo ėjimo išpažinties. Tai žodžiu vienas iš skirtumų buvo, kad psichologas neturi teisės tave pabarti, tuo tarpu geras kunigas visad truputį pabars

[Augustas]

Todėl, kad kas turi malonę pas Dievą tam nereikalingas koučingas.  

Čia jau iš kurios pusės pažiūrėsi.   Pats savaime koučingas - tai neutralus dalykas. Koučingas gali būti naudingas, gali būti reikalingas, gali būti nereikalingas, o gali būti net žalingas. Kadangi pats terminas atėjęs iš sporto pasaulio, tai analogija su sportu čia visai gera. Sportuojantis žmogus gali treniruotis kaip profesionalas (siekti aukso medalio Olimpiadoje), gali treniruotis mėgėjiškai, o gali iš viso užsiimti gydomąja mankšta. Pirmuoju atveju sporto treneris - reikalingas, antruoju atveju - naudingas, o trečiuoju atveju - žalingas, nes trečiuoju atveju reikalingas gydytojas kineziterapeutas, o ne sporto treneris. Analogiškai ir su koučingu. Koučingas gali būti reikalingas, jei sieki aukštų rezultatų versle, darbe ar dar kurioje nors kitoje gyvenimo sferoje.  Koučingas gali būti naudingas, jei nori įveikti kokią nors vieną asmeninio ar profesinio gyvenimo problemą ar sunkumą (I.Butkutės knygoje "Atleisk savo šefą" aprašytas panašus atvejis). Ir, žinoma, koučingas gali būti net žalingas, jei asmens problemos yra tokios gilios, kad sukelia, pvz., skrandžio opaligę, kai reikalingas jau ne koučeris, o gydytojas psichoterapeutas ar net psichiatras.  (Čia nekalbu apie tuos atvejus, kai koučeris priklauso New Age'ui - tokiais atvejais, kaip jau buvo minėta aukščiau, su tokiu koučeriu geriau neturėti nieko bendro.) O gali būti netgi taip, kad pats gydytojas psichoterapeutas taiko iš esmės koučingo metodiką (t.y. panašią ar net tokią pačią metodiką, kaip ir koučeriai), jei mato, kad jo pacientui tai naudinga. Tad vienareikšmiško atsakymo čia nėra.

Kitas dalykas, kad "nereikalingas" ir "nesuderinamas" yra du skirtingi dalykai.  Tai, Kaštone, kaip čia yra su tuo koučingu - tai nesuderinamas su krikščionybe dalykas ar vis tik suderinamas su krikščionybe, bet krikščioniui iš esmės nereikalingas dalykas?

P.S.

Kažkada yra tekę diskutuoti su giminėmis, kuom skiriasi vizitas pas psichologą, nuo ėjimo išpažinties. Tai žodžiu vienas iš skirtumų buvo, kad psichologas neturi teisės tave pabarti, tuo tarpu geras kunigas visad truputį pabars

Čia jau truputį nesąmonę pasakei, Kukuli. Jei barimo reikia, kad pasveiktum, tai psichologai dar ne taip barsis ir pyks, ir demonstruos, kad pyksta.

[Pilgrim]

Koučingas (dvasinis palydėjimas) - tai koučerio  ir kliento tiesioginis bendravimas (vienas suaugęs krikščionis padeda kitam krikščioniui). Jis sukurtas taip, kad išryškintų tai, kas  geriausia kiekviename žmoguje (pagelbėti žmogui gyventi autentišką krikščionio gyvenimą), siekiant atskleisti jo sugebėjimus, patobulinti jo įgūdžius (atpažinti ir atliepti Dievo kvietimui) ir paspartinti jo sėkmę (gyventi pilnavertį gyvenimą) - nepriklausomai nuo to, kaip jis apibrėžia sėkmę.
Dialogas (primena dviejų draugų bendrą kelionę), vedantis (padedi jam išsikalbėti, išsisakyti, atspindi tai, ką jis pasakė, užduodi vieną kitą klausimą arba pasiūlai vieną kitą dalyką) į tikslo siekimą (tokiu būdu abu keliaujate Dievo link), yra koučingo (dvasinis palydėjimas) pagrindas.

Augustas teisingai pastebėjo. Kaučingas tai metodika, kuri savaime nėra nei bloga, nei gera (nors ... žvelgiant giliau tik gera, nes kiekvienas kūrinys ateina iš Kūrėjo). Takoskyra įvyksta mumyse, tai mes tuos pačius dalykus nukreipiame viena ar kita linkme. Tiesiog viskas turi savo veikimo ribas ir mes palinkę po "būsite kaip dievai ir nuspręsite kas gera, o kas bloga" našta, dažnai neatpažįstame ribų.

[Diak. Tomas M.]

Pilgrim, kodėl Apaštalai draudė krikščionims pasninkauti tomis pačiomis dienomis, kaip žydai ar pagonys? Juk pasninkas nėra nei geras nei blogas, ar ne? Bet uždraudė?

Taip ir su koučingu, ar gal šiuo atveju pavadinsiu tai "koučingo kultūra". Pats tas dalykas turi didelį sąryšį su new age, nesvarbu ar tiesioginį ar tik numanomą, ar žmonėse yra paplitęs kaip stereotipas. Čia ir prasideda pavojus, nes pradėjęs domėtis ta "kultūra", dažniausiai pradeda žmogus ieškoti daugiau info... o kokios daugiau info apie koučingą, krikščioniškos ar new age? Be abejo, kad new age paisiūla yra kokius 100 kartų didesnė... Ir tas "paprastas" žmogus, pirmo koučerio apdirbtas ir pastatytas ant kelio "link didesnio produktyvumo", nori dar didesnio ir skaito tuomet tai, kas kitiems buvo efektyvu ar pasiteisino ir tie autoriai yra kitų pakraipų, bet žmogui tai jau nesvarbu, nes jis jau turi tikslą... Čia aišku truputį modeliuota situacija, bet manau mes visi su panašiais dalykais susidūrę.

Dėl tos pačios priežasties (nors ne tik dėl jos) yra pavojinga ir "sportinė joga", nes tai yra tik vartai "gateway", tik intro į idėją, kuria susidomėjęs žmogus anksčiau ar vėliau prieis ir prie idėjos šaltinio...

Štai kodėl reikia geriau pasilikti prie "tradicinių" metodų (palydėtojas, dvasios vadas, nuodėmklausys, psichologas), nes taip tu išlieki savo kultūroje. O kai pradedi ieškoti įdomybių, efektyvumo ir pan., pats leidiesi į kelią, kuris gali nuvesti ir kitur, nei norėtum.

[Kaštonas]

O aš vis bandžiau surasti, kad kas buvo blogas iš prigimties. Neradau.

Pirmojo arba pirmasis gundymas prasideda taip.
Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas sutvėrė. Ji tarė moteriai: ,,Ar tikrai Dievas pasakė: 'Nevalgykite nuo visų sodo medžių'?"  :-?

[Pilgrim]

Taigi Tomai, o kodėl draudė pasninkauti tomis pačiomis dienomis ? Kokia priežastis ?
Asmeninės mintys -
Koučingas ... Yra pasakyta "būkite druska", reiškia atneškite, skelbkite išganymą visose gyvenimo srityse. Visos gyvenimo sritys, trokšta Išganytojo, koučingas taip pat. Tai kodėl katalikai sako ai ten jau nereikia nes kažkas kitas užėmė. Jei užėmė, reiškia reikia atkovoti tą sritį Viešpačiui.  Viskas turi būti atiduota Viešpačiui ... Ar mano darbo erdvė, pats darbas atiduotas Viešpačiui. Ar mano darbo vietoje yra vieta kryžiui, ikonai ir pan. Ar ta sfera atiduota Viešpačiui ? Bet juk taip traukiasi tikėjimo erdvė ir mes dejuojam nelieka vietos, nėra vietos Jam. O kas tą erdvę atima ? kodėl atiduodam be kovos ? Tikėjimo erdvė lieka tik bažnyčioje ... o kai lieka tik bažnyčioje, paradoksas uždaroma pati bažnyčia.
Pamenate, kad išpažintis būtų gera, seka punktai 1, 2, 3 ... Šią schemą panaudoja kai kurios psichoterapijos mokyklos (dažnai paremtos elgesio terapija) ar nuo to ši schema tampa blogesnė ar jos jau negalima taikyti išpažinčiai.
Dėl jogos ... pagrindinė priežastis kitame. Kiekviena jogos asana ar mantra yra liturginis veiksmas arba liturginis tekstas.   

[Augustas]

Štai kodėl reikia geriau pasilikti prie "tradicinių" metodų (palydėtojas, dvasios vadas, nuodėmklausys, psichologas), nes taip tu išlieki savo kultūroje. O kai pradedi ieškoti įdomybių, efektyvumo ir pan., pats leidiesi į kelią, kuris gali nuvesti ir kitur, nei norėtum.

Na, aš manau, kad čia didžiausia problema yra nauji "madingi" žodžiai, kuriais pavadinami seni, gerai pažįstami metodai. Kita problema yra tai, kad tie seni, gerai pažįstami metodai, tiksliau, tų senų, mums gerai pažįstamų metodų "nauji teikėjai" save reklamuoja ir besireklamuodami, kaip visada būna reklamose, žada per daug. Va, tame "per daug", kai mes nemokam atpažinti reklamos, ir slypi didžiausias pavojus. Juk gerai pamąsčius ir kai ką pri(si)minus, tas pats New Age'as yra labai senas ir krikščionims gerai pažįstamas dalykas. Tačiau, kai judėjimui suteikiamas naujas pavadinimas, kuriame yra žodis New, ir tas judėjimas yra neblogai pareklamuojamas per filmus, per TV serialus ir pan., tai gauname neva naują, neva įdomų, neva padedantį siekti efektyvumo (ir net laimingumo) New Age'inių metodikų rinkinį, į kurį kartais, deja, būna įtrauktas ir koučingas, ir psichologija, ir netgi medicina.

P.S. O Pilgrim'as teisus. Krikščionys turi atkariauti senus gerus terminus ir kultūros simbolius sau bei užkariauti naujus terminus ir simbolius, taip vėl iš naujo sukrikščionindami visuomenę ir kultūrą.

[Sigitas]

Nežinau kas yra bendro tarp religinio sinkretizmo pavadinimu "New age" ir koučingo? Prašau, paaiškinkite?

Kiek teko iki šiol girdėti, koučingu užsiima jėzuitai, o aš esu įsitikinęs, kad kuo jie užsiima, tai tą padaro geriausiai. Jėzuitų ordino įkūrėjas šventasis Ignacas Lojola siekė, kad jėzuitai neštų Jėzaus Kristaus Gerąją Naujieną ten, kur kiti to nedaro.

[Diak. Tomas M.]

Tai kodėl katalikai sako ai ten jau nereikia nes kažkas kitas užėmė. Jei užėmė, reiškia reikia atkovoti tą sritį Viešpačiui.  Viskas turi būti atiduota Viešpačiui ... Ar mano darbo erdvė, pats darbas atiduotas Viešpačiui. Ar mano darbo vietoje yra vieta kryžiui, ikonai ir pan. Ar ta sfera atiduota Viešpačiui ? Bet juk taip traukiasi tikėjimo erdvė ir mes dejuojam nelieka vietos, nėra vietos Jam. O kas tą erdvę atima ? kodėl atiduodam be kovos ? Tikėjimo erdvė lieka tik bažnyčioje ... o kai lieka tik bažnyčioje, paradoksas uždaroma pati bažnyčia.

Pilgrim, sritis galima stengtis atkovoti, bet nebūtinai tomis pačiomis priemonėmis. Iš to didelio noro atkovoti kartais gali atsirasti ir tokios nesąmonės, kaip "krikščioniška joga". Aišku, nesakau, kad krikščioniška joga būtent taip atsirado, bet tai visai įmanomas variantas, tai galėjo būti viena iš paskatų.

Net karyboje yra terminas, kaip nelinijinis, netiesioginis atsakas (dar kažkoks terminas yra, bet negaliu prisiminti). Pvz. priešas prieš tave išsiunčia tankus, o tu, vietoje to, kad išsiųsti savo tankų dalinį, iš lėktuvų paberi atsišaukimo lapelius su tekstu, kaip priešo valdžia išnaudoja savo žmones ir koksai neteisėtas yra vedamas karas.

Taigi, mums nebūtina kurti savo koučingo akademijų ir firmų, ir tuo pačiu save murkdyti new age suformuotoje terminijoje, bei patekti į tos kultūros zoną (bei nori ar nenori supažindinant savo klientus/pacientus su tuo). Reikia mąstyti "neužsidarant dėžutėje" ir ieškoti originalių būdų.

[Kaštonas]

Nepainiotk Sigitai visų.nes kitų "nuomonė " kitokia.
Užsiima kaip tu vadini tik vienas kiek aš žinau. Rytis Gurkšnis Sj. Internete yra ir oficialus puslapis.


Ignaco Lojola net nevelkit į šią temą.

[kukulis]

Man yra tekę dalyvauti jaunimo susirinkime, kuriame viena mergina skaitė mokymą apie dvasinį palydėjimą. Ten buvo toks teiginys: "dvasinis palydėtojas gali būti jaunesnis nei palydimas asmuo". Dabar paskaitęs apie "koučingą", pagalvojau: ar tai ne tas pats?

Tiesiog susidaro toks įspūdis, kad įvedami nauji terminai, tarsi suteikiantys modernumo atspalvį. Gal būt kitiems žmonėms tai atsivėrimo kelias, bet man asmeniškai tai atrodo lyg bėgimas paskui pasaulį. Jis kyla iš krikščionio nepilnavertiškumo komplekso, o šis kompleksas kyla iš puikybės, kuri neleidžia priimti esamų Bažnyčios dovanų, o skatina viską daryti savaip ir moderniai.

Tačiau gal būt Dievas pasilenkia prie kiekvieno ir beldžiasi į kiekvienas duris; kiekvienam Jis yra toks, kokį anas sutiktų priimti.

Bet vėl, jei jau kalbame apie  dvasinį vadovavimą, tai turbūt kalbame apie brandesnį tikintįjį - tokį, kuris turėjo išlipti iš vystyklų; ir gal geriau ne pataikauti kompleksams, bet ugdyti dorybes, tokias kaip nuolankumas . Ar tie visokie koučingai, nėra žingsnis atgal į kompleksus ir į vystyklus?

[Augustas]

Man yra tekę dalyvauti jaunimo susirinkime, kuriame viena mergina skaitė mokymą apie dvasinį palydėjimą. Ten buvo toks teiginys: "dvasinis palydėtojas gali būti jaunesnis nei palydimas asmuo". Dabar paskaitęs apie "koučingą", pagalvojau: ar tai ne tas pats?

Pas protestantus - tai tikrai tas pats (arba beveik tas pats). O kaip yra katalikybėje, nežinau.

Tiesiog susidaro toks įspūdis, kad įvedami nauji terminai, tarsi suteikiantys modernumo atspalvį. Gal būt kitiems žmonėms tai atsivėrimo kelias, bet man asmeniškai tai atrodo lyg bėgimas paskui pasaulį. Jis kyla iš krikščionio nepilnavertiškumo komplekso, o šis kompleksas kyla iš puikybės, kuri neleidžia priimti esamų Bažnyčios dovanų, o skatina viską daryti savaip ir moderniai.

Kukuli, terminas "koučingas" atsirado pirmiausia grynai pasaulietinėje sferoje. O tik po to krikščioniškoje terminijoje. Tad iš pirmo žvilgsnio, o ir iš antro irgi, atrodo, kad, kaip Tu pasakei, tai yra bėgimas paskui pasaulį. Bet jei pažiūrėsime į tą reiškinį atidžiau, tai pamatysime, jog šitas reiškinys, kurį mes dabar vadiname moderniu "koučingo" terminu, iš esmės buvo ir Antikos pasaulyje (tik savaime suprantama, buvo vadinamas kitaip), ir Viduramžių krikščioniškame pasaulyje, ir Renesanse, ir Naujųjų amžių epochoje, ir dabartiniais laikais (iki šio termino "koučingas" atsiradimo). Tai pirma. O antra, reikia turėti omenyje, kad ne krikščionybė vejasi pasaulį, o pasaulis vejasi krikščionybę. Ir krikščionys, kurie turi vykdyti Kristaus priesaką padaryti Jo mokiniais visų tautų ir kalbų žmones, turi sugebėti pasakyti krikščionybės skelbiamą žinią būtent ta kalba, kurią supranta pasaulis, visą laiką besivelkantis krikščionybei iš paskos. Kitaip tariant, krikščionybės žinia turi būti įkultūrinta. Kitas dalykas, kad pasaulio kultūrinė situacija nuolat keičiasi ir keičiasi, deja, ne visada į gerąją pusę. Ir krikščionys turi būti labai atidūs, kad skelbdami krikščionybę, nepradėtų pataikauti pasaulio blogiui. Taigi, mes turime sau atsakyti į klausimą, ar koučingas, kaip kultūrinis reiškinys, yra geras ar blogas, ir jei blogas, ar mes galime jį padaryti geru, kitaip tariant, įlieti į koučingą, kuris yra lyg tuščias indas, krikščionišką turinį. Ir pirmi bandymai įlieti tokį krikščionišką turinį į koučingą jau yra. Kiek tie bandymai bus sėkmingi, nei mes, nei RKB iš dabartinių pozicijų vertinti negalime. Dar per mažai turime duomenų apie tai, nes tai yra tik pirmieji mūsų bandymai.

Tačiau gal būt Dievas pasilenkia prie kiekvieno ir beldžiasi į kiekvienas duris; kiekvienam Jis yra toks, kokį anas sutiktų priimti.

Aš tik patikslinčiau, kad Dievas yra tokios formos, kokią anas sutiktų priimti, nes Dievo esmė niekad nesikeičia - Jis yra aukščiausias Gėris visai kūrinijai.

Bet vėl, jei jau kalbame apie  dvasinį vadovavimą, tai turbūt kalbame apie brandesnį tikintįjį - tokį, kuris turėjo išlipti iš vystyklų; ir gal geriau ne pataikauti kompleksams, bet ugdyti dorybes, tokias kaip nuolankumas . Ar tie visokie koučingai, nėra žingsnis atgal į kompleksus ir į vystyklus?

Aš gal būčiau linkęs manyti, jog tai yra žingsnis prie (vis dar) kompleksuose ir vystykluose esančio žmogaus, jei kalbame būtent apie "koučingo" termino vartojimą krikščioniškoje aplinkoje. Juk ir šv.Paulius kalbėjo šalmą, šarvus, skydą ir kardą, norėdamas išreikšti krikščionybės žinią savo laikų žmogui, šv.Ignacas Lojola savo laiku vartojo "pratybų" terminą, kuris buvo jo laikų karinis terminas, netgi šv.Teresė Avilietė vartojo terminą "(Dvasinė) pilis" (o pilis buvo irgi iš esmės karinis tų laikų terminas). Arčiau šių laikų, tai mažoji Teresėlė vartojo žodį "liftas", norėdama apibūdinti Dievo malonės veikimą. Rytų ortodoksų vyskupas Antonijus Surožietis, kalbėdamas apie askezę, naudoja terminą "pratimai". Tai ir mes galbūt vartosim terminą "koučingas" ar treniravimas(-is) (jei, žinoma, New Age'o šalininkai ir/ar kiti blogiečiai nesugebės to termino labai sugadinti).

[kukulis]

[Jn 15,5]
5 Aš esu vynmedis, o jūs šakelės.
Kas pasilieka manyje ir aš jame,
tas duoda daug vaisių;
nuo manęs atsiskyrę,
jūs negalite nieko nuveikti.

Gerą pamokslą pasakė kunigas per mišias prieš pusantros savaitės. "Galime kaip tikintieji kurti įvairius planus, organizuoti įvairius renginius, akcijas, iniciatyvas ... , bet jeigu tai darysime be maldos, tai greičiausiai nieko gero nenuveiksim".