kivirčai ir susitaikymas

[kukulis]

Sveiki, šiandien, 2015 m. gegužės 6 dieną Kauno šv. Kryžiaus (karmelitų) parapijos salėje po šventų mišių ( 19 val. ) darysim Šiluvos Mergelės Marijos draugijos susirinkimą. Tema: kivirčai ir susitaikymas.

Internete beklausydamas vienos paskaitos sukonspektavau ir gavosi toks tekstas:

Kivirčai, nesantaika ir susitaikymas.

Kivirčų, nesantikos priežastys
Dėl ko kyla nesantaika?
Juk atrodytų lengviau gyventi kai su žmonėmis geri santykiai nei būti su jais susipykus, tačiau dažnai nesantaika kyla tuščioje vietoje.

Vaidų šaknis - puikybė, savimeilė ir egoizmas.
Puikybė mus pastato aukščiau kitų. Kai velnias nusidėjo, jis norėjo būti ne tik lygus Dievui, bet ir didesnis nei Jis.
Savimeilė sako, kad mes esame geresni, kad mums priklauso didesnė ir vertingesnė, skanesnė dalis nei kitiems, negu gavome iš tikrųjų.
Egoizmas tai toks savimeilės laipsnis, kai ji visą žmogaus pasaulį uždaro jame pačiame. Žmogui pradeda atrodyti, kad jis visatos centras, ir be jo negali egzistuoti pasaulis. Egoizmas atskiria mus nuo kitų žmonių ir supriešina su jais. Mes tada negalime būti santaikoje su kitais žmonėmis, ir vis kyla konfliktai.
Dar šventieji sako, kad vaidų šaknis - garbėtroška ir aistringas malonumų troškimas.

Garbėtroška gimdo ginčų priežastis, tarsi akumuliatorius kuris kaupia vaidų priežastis, o ilgainiui pavergia žmogų taip, kad žmogui atrodo, kad tai savaime suprantama. Nuodėmė tampa žmogaus savastimi, ir jis net nepastebi kad yra garbėtroškos vergas.
Noras ginčytis kyla iš garbėtroškos. Žmogus visad nori ginče būti pirmas, nori būti visad teisus, net nesvarbu, ar tai tikra tiesa, ką jis įrodinėja, tačiau jis žmogus nori būti visad pripažįstamas teisiu.

Dar viena ginčų priežastis yra ta, kad visi žmonės tuos pačius dalykus mato ir supranta šiek tiek skirtingai nei kiti. Nei vienas žmogus negali matyti to paties dalyko lygiai taip pat kaip ir kitas. Pvz. guli ant stalo rašiklis. Vienam gali atrodyti, kad tai tušinukas, dar kitam kad tai pieštukas, o trečiam atrodys, kad tai flomasteris. Net ir spalvas kiekvienas žmogus mato ir suvokia šiek tiek kitaip nei kiti.
Buvo legenda , kad viename ežere gyvena pabaisa. Žmonės turistai važiuodavo ir vis bandydavo tą pabaisą nufotografuoti. Mokslininkai ištyrinėjo tą ežerą; narai išnardė išieškojo visą dugną ir nieko nerado. Tada mokslininkai padarė tokį eksperimentą: viduryje ežero įmetė pagalį, o prie jo pririšo virvę. Tada turistų būryje vienas žmogus parodė pirštu  į ežerą ir sušukti: "kas tai!", o tuo metu buvo patraukta virvė ir pagalys nunėrė į dugną. Po to tų turistų klausinėjo ką jie matė ir liepė nupiešti ką matė. 80% nupaišė dinozauro galvą.

Pasakojama kad tarp dviejų brolių atsiskyrėlių bandė velnias sukelti nesantaiką. Abiems pasirodė kažkoks paukštis. Vienam atrodė, kad tai balandis, o kitam - kad tai varna. Dėl šios priežasties jie pradėjo ginčytis, tačiau po trijų dienų abu atliko atgailą ir vienas kito atsiprašė, o tada suprato, kad tai buvo piktojo sukeltas miražas ir nebuvo jokio paukščio.

Štai kas rašoma Šventame Rašte apie kivirčus.
[Pat 17,19]
Žmogus, mėgstantis nusikaltimą, kelia kivirčus;

Joanas kopėtininkas sako, kad aistra ginčytis išauga iki tokio laipsnio, kad jis pradeda ginčytis ir su vyresniaisiais. Jo supratimu ginčijimasis su vyresniaisiais yra didelio neišauklėjimo požymis.  T.y. net jeigu tu esi teisus, bet ginčijiesi su vyresniuoju, tuomet tai vis vien yra didelė nuodėmė.
Dėl ko dar kyla nesantaika? Šventame Rašte rašoma, kad nesantaiką pagimdo įvairūs žmonių įgeidžiai/įnoriai, pvz. turto, valdžios troškimas.

[Jok 4,1-3]
1 Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose.
2 Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote. 3 Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti.

Pvz.
Būna, kad du ar trys draugai pradeda verslą, bet kai tik atsiranda pelnas ir galia, tuomet prasideda nesutarimai ir kivirčai ir draugai išsiskiria. Taip yra dėl to, kad užgaidos kelia nesantaiką.

Taip pat neištikimybės atveju gali vykti nesantaika. Pvz. šeima ilgai gyvenanti kartu, auginanti vaikus, ir įvyksta svetimavimas; tuomet įvyksta nesantaika ir šeimos išsiskiria.

Trečioji nesantaikos priežastis - įsižeidimai.
Būna pvz. žmonės kurie nuolat dėl ko nors įsižeidžia. Šventieji sako, kad tas kuris įsižeidžia, pats yra kaltas dėl įsižeidimo; t.y. kaltas ne dėl kito žmogaus poelgio, kuris jį įžeidė, bet dėl to vidinio įsižeidimo jausmo.
Šventieji sako, kad įsižeidimai ir kivirčai yra velnio guolis. T.y. jeigu žmogus mėgsta įsižeisti ir kivirčytis, tai per tai piktasis gauna prie to žmogaus priėjimą. Dėl įsižeidimo ateina kita mirtina nuodėmė - nusiminimas.

Įsižeidimas yra žmogaus valioje. Su mumis gali kiti žmonės įvairiai pasielgti - tai ne mūsų valioje. Tačiau, jeigu tu meldiesi gyveni dėmesingą dvasinį gyvenimą ir meldiesi už įžeidėjus, tuomet atsispiri įžeidimams, ir neįsižeidi.

Dar viena ginčų ir nesantaikų priežastis - irzlumas. Irzlumas yra įtūžio tam tikra forma, ar kitaip tariant įtūžio pradžia. Įtūžis - labai pavojinga yda, ji ateina staigiai kaip žaibas, ir žmogus gali nesusivaldęs daug padaryti dėl ko po to gailėsis.
Pavydas - yra labai dažna vaidų priežastis. Pavydo pagrindu žmonės dažnai kenkia vieni kitiems.

Kodėl ginčai prasideda staigiai ir netikėtai? Taip atsitinka dėl mūsų  dvasinio nedėmesingumo ir aplaidumo. Sako jeigu vartininkas užmiega, tai gauna įvartį. Taip ir žmogus, jeigu užsnūsta, tai velnias jam įmuša įvartį.

Būna, kad žmogus piktinasi kito žmogaus nuodėme: na kaip jis taip galėjo, kas jis per žmogus? Tarsi jis pats būtų šventasis, ir dėl to dažnai sukyla pyktis ir vaidai. Pvz. o čia tai krikščionis, va čia tai katalikas! T.y.  nustebimas, kai tikintysis padaro ką nors blogo. Tada ir Bažnyčia tampa bloga ir blogas Dievas.

Kaip matome tiek daug nesantaikos, kivirčų priežasčių; matome, kaip lengva susipykti ir kaip labai sunku susitaikyti. Sunku lipti į kalną, bet lengva nuo jo nuvažiuoti. Lengva ką nors laužyti ir gadinti, bet sunku pagaminti.

Vaisiai.
Kai žmogus susipyksta/ susivaidija, tai jam širdyje atsiranda sunkumas, susidrumsčia protas, praranda ramybę. Žmogų taip pat kaltina sąžinė.
Santaiką reikia saugoti. Nesvarbu iš kurios pusės ateina įžeidimas, o iš mūsų pusės reikia stengtis santaiką išsaugoti.
Kai žmonės susipyksta, tai jaučia, kad reikia susitaikyti. Net jei iš išorės atrodo, kad žmogus susipyko ir nuėjo, bet iš tiesų kiekvienam žmogusi viduje norisi susitaikyti.
Kai žmonės nesusitaiko, tai abu tampa atskirti nuo Dievo. Tas kuris nusikalto ir įžeidė - negauna atleidimo o tas kuris neatleidžia - nešiojasi nuoskaudą; ir abu yra atskirti nuo Dievo. Abu tarsi paralyžuoti nešiojasi Dievo pyktį.

Susitaikymas.

Susipyko du vienuoliai, ir vienas negali kitam atleisti. Tuomet jis pradėjo už kita melstis ir darė tai ilgai. Štai kažkas jam beldžiasi, ir mato, kad anas brolis atėjo ir jam sako: pajutau, kad už mane meldiesi, štai atėjau, aš tau atleidžiu ir kaip dovaną priimk šią duonos riekę. Jis valgo tą duoną ir jaučia, kad ji skanesnė nei įprastai.
Tuomet per pietus ano klausia:
- Iš kur tu gavai tokios skanios duonos?
- Tai kad aš, - sako, - nebuvau pas tave atėjęs.
- Juk buvai atėjęs, ir mes susitaikėm!
Tuomet abu kalbasi ir supranta, kad čia angelas buvo atėjęs ir po to jie abu iš tiesų susitaikė.
Pasirodo Dievas pasiunčia  net ir angelus kad sutaikytų žmones.
Kai susipyksta žmonės, visad ieškome kaltų ir kaltas visada tas kitas žmogus. ,,Jeigu jis atsiprašys, tai aš atleisiu, bet aš neisiu atsiprašinėti." O šventieji sako, kad šitą ribą reikia peržengti. Reikia vis vien eiti pirma pačiam atsiprašyti, ir visad jausti savo kaltę. Net jeigu mums atrodo, kad mes tiesiogiai nesame kalti, bet gal savo povyza ar kažkokiais kitais veiksmais išprovokavome kitą ir dėl to visad galime rasti savo kaltės dalelę. Todėl geriau pačiam pirmam eiti atsiprašyti, o nelaukti, kol kitas eis atsiprašys.
Dievas nori, kad žmonės susitaikytų. Štai vienas iš Jėzaus palaiminimų:
[Mt 5,9] Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.
Kodėl Dievo vaikai? Todėl kad Viešpats yra taikdarys. Kristus atėjo sutaikyti žemę su dangumi, žmones su Dievu.
Kai meldžiamės Kristaus palikta malda, sakome: atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Vienam žmogui, kuris nenorėjo atleisti, vyskupas suorganizavo tokį dalyką. Kai buvo per mišias giedama malda "tėve mūsų", o tas žmogus kaip tik buvo prie giedotojų, vyskupas liepė kitiems žmonėms nutilti, kai bus sakoma frazė "atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams". Ir taip išėjo, kad tas žmogus vienas sugiedojo tą frazę. Tuomet vyskupas ir jį nutildė ir tarė: tu va nenori atleisti, o giedi šią maldą, kaip tu gali šitą maldą giedoti? Juk tu meluoji! Šis įvykis taip sukrėtė tą žmogų, kad jis tuoj pat nuėjo ir pats atsiprašė.

[Mt 5,25-26]25 Greitai susitark su savo ieškovu, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. 26 Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko".

Vienas iš aiškinimų kad teismas - čia turima omeny teismas po mirties. Todėl geriau atsiprašyti kol gyvi esame, nes po mirties jau bus daug sunkiau.

Natūrali žmogaus būsena - gyventi santarvėje su kitais. Kantrybė - tai dorybė, kurios pagalba ištveriame išorinius veiksnius be įsiskaudinimo.
Kantrybės vaisiai tokie:  * Dievas atleidžia mūsų kaltes, * atsiranda geranoriškumas kitų žmonių atžvilgiu, * žmogus įgija romumo dorybę, * išnyksta įtūžio ir suirzimo ydos.
Kaip išvengti susivaidijimo? Prašyti atleidimo Šią dorybę reikia ugdyti nuo mažens. Būtina mokinti vaikus atsiprašyti nuo mažens. Tačiau Vaikai dažniausiai nenori, jam nesmagu, jis pyksta, jam gėda. Jeigu vaikas nepersilauš, ir nesupras, kad atsiprašyti nėra gėdinga, o kaip tik labai garbingas poelgis, tuomet vaikas užaugs visažinis, išpuikęs ir susidurs gyvenime su įvairiais sunkumais. O jeigu vaikas išmoks atsiprašyti, tai jis išmoks ir gyvenime išvengti daugybės sunkumų ir įgis daug malonių.
Atleidimo reikia prašyti nelaukiant kitos dienos. Nors būna, kad susipykimas išsilaiko labai ilgą laiką. Taip pat atsiprašyti reikia ne vien žodžiais, bet ir su visu sielos nusiteikimu, antraip jis neturės jokios reikšmės. Žmogus turi pilnai suprasti savo kaltę. Tokiu atveju, net jei kitas neatleido, bet jeigu atsiprašymas buvo nuoširdus, tai Dievas teikia savo malonę. Taip pat reikia atsiprašyti be pasiteisinimo. Pvz. žmogus eina atsiprašyti ir sako: "atsiprašau, bet aš kitaip negalėjau pasielgti, nes buvo visokios aplinkybės ir t.t.", tuomet kokia prasmė iš jo atsiprašymo? Žmonės ne to laukia. Žmonės paprastai nori, kad tu suprastum savo kaltę, be pasiteisinimo ir be tolesnio dialogo, dėl ko, kaip ir t.t. visa tai reikia palikti Dievui. Būtina, po atsiprašymo nelaukti rezultato. Nereikia kad atsiprašai, o tas žmogus tuoj susileidžia iš džiaugsmo. Nes būna taip, kad atsiprašei, o žmogus atleis ne iš karto, o kai atleidžia, gali to aiškiai neparodyti. Nereikia prievartauti žmogaus, kad jis sakytų "aš atleidžiu". Taip pat net jeigu žmogus yra mažiau kaltas susivaidijime, jis vis vien turi pirmas eiti atsiprašyti. Nes vis vien kiekvienas nors truputį yra kaltas. Net jei kitas yra priekabus, reikia iš visų jėgų vengti susipykti. Nebūtina atsiprašant kalbėti visų savo kaltės detalių, ar ką tu pamanei ar pagalvojai apie kitą žmogų; tokiu atveju užtenka atsiprašyti sakant : "atsiprašau nes pavydėjau" arba "atsiprašau nes teisiau tave" ir to užtenka. Šeimoje padeda susitaikyti intymus gyvenimas.
Nuosėdos po susipykimo. Būna kad ir po atsiprašymo lieka nuosėdos, kurios atima iš žmogaus ramybę. Tam reikalingas laikas. Jeigu tai įvyko neseniai, reikia ieškoti savo kaltės; svarstyti, kurioje vietoje buvo mano klaida. Šventieji sako, kad po to, kai tą išsiaiškiname, 99% tada nuosėdos dingsta. Antras būdas - malda už kitą žmogų, su kuriuo buvai susipykęs. Jeigu nesimeldžiame už tą, su kuriuo buvau susipykęs, tuomet po kiek laiko vėl įsidega neprielankumas ir neapykanta anam žmogui. Trečias būdas - Bažnyčios teikiamos priemonės - atlaidai, piligriminės kelionės ir t.t. Pvz. pas ortodoksus yra atleidimo sekmadienis ( šventė kartą metuose ), pas mus kokio nors šventojo atlaidai, kelionė į Šiluvą.

[Pilgrim]

Keletas minčių ...
Joanas kopėtininkas - Jonas Laiptininkas (kopėtininkas) tik vertimo niuansai.
Šeimoje padeda susitaikyti intymus gyvenimas... Ne. Nesusitaikius intymus aktas negalimas, kadangi pyktis ar nesantaika yra kliūtis savęs dovanojimui. Kai nėra savęs dovanojimo, tada lieka paprastas melas. Pirmiausia reikia susitaikyti ir tik tuomet. Tačiau susitaikymui būtinas atleidimas ir siūlyčiau skirti laiko kalbėjimui apie atleidimą.

[Augustas]

Gerą ir labai naudingą temą pradėjai, Kukuli. 

Šeimoje padeda susitaikyti intymus gyvenimas... Ne. Nesusitaikius intymus aktas negalimas, kadangi pyktis ar nesantaika yra kliūtis savęs dovanojimui.

Šiuo atveju viskas priklauso nuo to, dėl ko kilo ginčas ir kivirčas. Tai reiškia, jei konfliktas kilo dėl to, kad kuris nors iš sutuoktinių nepakankamai atsižvelgia į kito sutuoktinio intymius poreikius, tai intymus aktas tikrai gali padėti susitaikyti. Tai pirma. O antra, Kukulis nerašė, kad intymus aktas išsprendžia konfliktą. Kukulis rašė, kad intymus aktas padeda susitaikyti.

[Pilgrim]

Teiginys - padeda susitaikyti.
Komentaras. Pirma turi būti atleidimas bei susitaikinimas ir tik paskui santuokinis aktas. Kas jis yra ? Savo esmėje besąlyginis savęs dovanojimas kitam. Jei tu pyksti ar nesi santarvėje su kitu, tuomet kyla kliūtys savęs dovanojimui. Todėl tai labiau priemonė užtvirtinanti susitaikinimą ir atleidimą.

[Augustas]

Komentaras. Pirma turi būti atleidimas bei susitaikinimas ir tik paskui santuokinis aktas.

Nebūtinai. T.y., susipykę sutuoktiniai nebūtinai turi būti susitaikę iki galo, kad galėtų užsiimti intymiais santykiais.  Bet jų tarpusavio konfliktas paprastai jau eina į pabaigą, jei jau sutinkama intymiam aktui.

Jei tu pyksti ar nesi santarvėje su kitu, tuomet kyla kliūtys savęs dovanojimui. Todėl tai labiau priemonė užtvirtinanti susitaikinimą ir atleidimą.

Tai galėtų būti ir paskutiniųjų dovanojimosi kliūčių įveikimo priemonė. Tarkim, pvz., yra abipusis sutuoktinių noras įveikti tarpusavio susipriešinimą (bet dar susipriešinimas iki galo nepašalintas, yra tik abipusis stiprus noras tą susipriešinimą galutinai pašalinti) ir susivienyti. Ir kaip vienas iš susivienijimo būdų galimas ir intymus aktas, tuo galutinai simboliškai įveikiant tarpusavio susipriešinimą bei užtvirtinant susitaikinimą (čia sutinku su Pilgrim'u).

[Kaštonas]

"Pvz. pas ortodoksus yra atleidimo sekmadienis ( šventė kartą metuose ), pas mus kokio nors šventojo atlaidai, kelionė į Šiluvą."
http://www.atleidimas.lt/veikla/rekolekcijos-myleti-ir-atleisti
http://www.gtinstitutas.lt/
Visi 100% iki santuokos jau vienaip ar kitaip "daužti".
Ir tai kur kas sudėtingiau nei paprastai atrodo.

http://www.seimoms.lt/

http://perjuokus.lt/apie-seminara/
(pas rusus torentuose manau yra šis seminaras. Būtum Šiauliuose pakviesčiau peržiūrėti)

" Taip yra dėl to, kad užgaidos kelia nesantaiką." Gerai būtų jei taip būtų viskas paprasta, deja vien tik "užgaidoms" nenurašysi.
Kalbant apie vaidų priežastį, tai ištisos knygos prirašytos. Viena iš jų šiame forume "reklamuota".

"T.y., susipykę sutuoktiniai nebūtinai turi būti susitaikę iki galo, kad galėtų užsiimti intymiais santykiais"
Mano supratimu tai iš vis gali būti nesusitaikę. Ta pati santuoka, seksas gali būti vaidų priežastis.

Jei konspektai skirti diskusijai užsukti manau, kad tai bus geras bandymas.

[Augustas]

" Taip yra dėl to, kad užgaidos kelia nesantaiką." Gerai būtų jei taip būtų viskas paprasta, deja vien tik "užgaidoms" nenurašysi.
Kalbant apie vaidų priežastį, tai ištisos knygos prirašytos. Viena iš jų šiame forume "reklamuota".

Deja, nesantaikos priežastis tėra vien tik užgaidos, ir niekas daugiau. Toje knygoje, kuri "reklamuota" šiame forume, taip ir rašoma.

[Kaštonas]

Toje knygoje rašoma apie EGO. Užgaidos vienas iš vaisių.

[Augustas]

Toje knygoje rašoma apie EGO. Užgaidos vienas iš vaisių.

Jei jau tiksliai, tai galima būtų sudaryti tokią priežastinę grandinę::

EGO-Užgaidos-Nesantaika

Žodelį EGO galima pakeisti į "Nesantaiką su savimi" ir gausime:

Nesantaika su savimi-Užgaidos-Nesantaika su kitais žmonėmis ir gamta

O jei dar pratęsim priežastingumo grandinę ir panagrinėsime nesantaikos su pačiu savimi priežastis, tai gausime:

Nesantaika su Dievu-Nesantaika su pačiu savimi-Užgaidos-Nesantaika su kitais žmonėmis ir gamta

Va, štai tokia paprasta absoliučiai visų pykčių, kivirčų ir nesantaikos priežastinė grandinė.

[Kaštonas]

Visa žmogaus sutvėrimo istorija pamiršai.
Knygos neperšu. Pakankamai daug straipsnių susijusia tema internete. "Žodelį EGO galima pakeisti į "Nesantaiką su savimi" ir gausime:"
Gausi didžiausia nesąmonę.
iki

Kukuliui gal pravers
http://psichika.eu/blog/tradicines-psichologijos-ir-krikscionybes-diskusija/

[Augustas]

Visa žmogaus sutvėrimo istorija pamiršai.

Nepamiršau, Kaštone, nepamiršau. 

Knygos neperšu. Pakankamai daug straipsnių susijusia tema internete.

Tai niekas ir nesako, kad Tu ją perši. Be to, tai visai gera knyga, daug naudingų dalykų aš joje radau ir sau pritaikiau. 

"Žodelį EGO galima pakeisti į "Nesantaiką su savimi" ir gausime:"
Gausi didžiausia nesąmonę.
iki

Ir tai viskas ta tema? 

P.S. Tada paklausiu, kokiu būdu Kukuliui (ir visiems kitiems skaitytojams) galėtų praversti tas dviejų nebendramačių dalykų sulyginimas, kurį paėmei iš psichika.eu svetainės?    

Kukuliui gal pravers
http://psichika.eu/blog/tradicines-psichologijos-ir-krikscionybes-diskusija/

[Silvija]

Tokia mintis. Nepraktikuojant susitaikymo ir santykių išsiaiškinimo, tarsi užsiteršia dviejų žmonių bendrabūvis ir kuo toliau, tuo labiau santykiai šąla ir trūkinėja. Pritariu Pilgrimui, kad santuokoje tai didelis blogis. Bet tas pats principas veikia ir ne santuokoje. O pasekmė - susvetimėjimas, nepasitikėjimas kitu, uždarumas ir atskirtis.

Tačiau santykių aiškinimasis kartais būna be galo sunkus užsiėmimas ir netgi neįmanomas, jei vyksta tarp tikinčiojo ir netikinčio žmogaus. Jei vienam iš jų tiesa yra Tiesa, o kitam - tik reliatyvus dalykas. Todėl aš prie šios iš pirmo žvilgsnio paprastos temos prieičiau kitaip nei kukulis. Nes dažniausiai kivirčai kyla dėl nesusitarimo kas yra tiesa. Man taip atrodo.

[kukulis]

Na .. kivirčai gali būti ir ne dėl tiesos. Gali pvz. įžeisti kito žmogaus grubumas arba nedėmesingumas.

O šiaip tai smagu kad prasidėjo diskusija; tik sukėlė juoką tai, kad diskutuojama iš vieno sakinio išrinkto iš 4 puslapių teksto (tiek gavosi atspausdinus )

[Varlė keliauninkė]

Todel kad neimanoma diskutuoti is 4 psl teksto. Pabandyk vienu kasniu suvalgyti visa torta.

[Silvija]

Kažkuria prasme viskas yra tiesa arba netiesa. Tiksliau, mūsų tarpusavio buvimas yra arba tiesoje arba ne. Ir iš buvimo netiesoj kyla kivirčai. O kai yra tiesoje, žmonės jokio konflikto ar noro ginčytis nejaučia.

O kaip sekėsi šiandien diskutuoti karmelituose?

[Pilgrim]

http://psichika.eu/blog/tradicines-psichologijos-ir-krikscionybes-diskusija/
šio puslapio nesiryžčiau rekomenduoti, kadangi tiek moksliniai, tiek teologiniai
argumentai galėtų būti rimtesni. Autoriaus įžvalgos pakankamai paviršutiniškos.

[Augustas]

http://psichika.eu/blog/tradicines-psichologijos-ir-krikscionybes-diskusija/
...
Autoriaus įžvalgos pakankamai paviršutiniškos.

Autorius iš viso menkai susipažinęs su krikščionybe, todėl jam taip gavosi. Jis tiesiog diskutuoja ne su realia krikščionybe, o su savo įsivaizduota "krikščionybe".

[kukulis]

Kažkuria prasme viskas yra tiesa arba netiesa. Tiksliau, mūsų tarpusavio buvimas yra arba tiesoje arba ne. Ir iš buvimo netiesoj kyla kivirčai. O kai yra tiesoje, žmonės jokio konflikto ar noro ginčytis nejaučia.

O kaip sekėsi šiandien diskutuoti karmelituose?

Gerai vakar sekėsi. Draugiškai. Kažkaip nesusikivirčijom šį kartą per daug

[Sigitas]

,, Apaštalai ir vyresnieji susirinko šio klausimo apsvarstyti. Įsiliepsnojus ilgam ginčui, Petras pakilo ir kreipėsi į juos ..." (Apd.15,6-7) Ne kožnas ginčas yra blogai, broliai ir sesės Kristuje Jėzuje! Svarbu priimti teisingus sprendimus, nutraukiančius abejones ir maišatį. 

[kukulis]

Ačiū Sigitai