• Welcome to TavoRankose.org - katalikiškas diskusijų forumas. Please login or sign up.
 
lapkričio 23, 2024, 12:42:14

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


kivirčai ir susitaikymas

Pradėjo kukulis, gegužės 06, 2015, 04:57:44

0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

kukulis

Citata iš: Silvija  gegužės 06, 2015, 16:11:43
O kai yra tiesoje, žmonės jokio konflikto ar noro ginčytis nejaučia.

Šitą teiginį galima žvelgti arba labai paviršutiniškai, arba labai giliai.

Žvelgiant paviršutiniškai, aš jį suprantu taip: kai žmonių nuomonės sutampa/yra teisingos, tai jie nesusikivirčija. Šis požiūris paviršutiniškas, nes žmonių nuomonės skiriasi dėl įvairių niuansų, ypač kai kalbame apie situacijas, dėl kurių kyla kivirčai.

Žvelgiant labai giliai, aš jį suprantu taip: kai žmonės yra bendros minties, nuomonės pagrindiniuose, pačiuose svarbiausiuose dalykuose, ar kitaip tariant bendros širdies, tai net nesutariant dėl smulkmenų, niekad nesantaika nebus tokia gili, kad sužeistų žmogų ar liktų kokių nors nuosėdų.

Ir trečia mintis: paprastas ir gilus - nėra antonimai, nes gali būti paprastų ir tuo pačiu labia gilių dalykų. O gilumas pasireiškia taip: tą paprastą dalyką priimu taip, tarsi tai būtų mano savastis, su pilnu tikėjimu ir atvira širdimi.

Kodėl mes negalime visko taip priimti? Nes esame sužeisti, nes bijome vietoje tikro dalyko gauti klastotę, vietoje gyvybės vandens - nuodų mišinį. Čia vėl paprastumas padeda, nes į paprastą dalyką sunku įterpti kažką blogo; paprastas dalykas matomas aiškiai ir jis arba priimamas arba nepriimamas. Nepriimti galima tada, kai "aš toks sudėtingas ir 'dvasingas' nesidomiu kas yra per daug paprasta, nes man tai atrodo per prasta ir neįdomu".

Augustas

CitataIr trečia mintis: paprastas ir gilus - nėra antonimai, nes gali būti paprastų ir tuo pačiu labia gilių dalykų. O gilumas pasireiškia taip: tą paprastą dalyką priimu taip, tarsi tai būtų mano savastis, su pilnu tikėjimu ir atvira širdimi.

Tai paprastumas yra gilumo vaisius, Kukuli. Kuo giliau, tuo paprasčiau. Kitas dalykas yra tai, kad paprastumas nėra banalumas (tai irgi labai dažnai painiojami dalykai).

CitataKodėl mes negalime visko taip priimti? Nes esame sužeisti, nes bijome vietoje tikro dalyko gauti klastotę, vietoje gyvybės vandens - nuodų mišinį. Čia vėl paprastumas padeda, nes į paprastą dalyką sunku įterpti kažką blogo; paprastas dalykas matomas aiškiai ir jis arba priimamas arba nepriimamas. Nepriimti galima tada, kai "aš toks sudėtingas ir 'dvasingas' nesidomiu kas yra per daug paprasta, nes man tai atrodo per prasta ir neįdomu".

Mes negalime visko priimti, nes nesame gelmėje, Kukuli. Jei būtume giliai įsišakniję, mums nebūtų sunku priimti bet kokį žmogų tokį, koks jis yra su visom silpnybėm ir gerom savybėm.

kukulis

Ačiū Augustai, kad man išaiškinai ką aš norėjau pasakyti  ;D

Silvija

Kukuli, kas yra kivirčas? Tai ginčas jau sukilus pykčiui. Du žmonės gali būti skirtingų nuomonių, bet jei abu yra tiesoje, jie ras klaidą ir prieis sprendimą. Nėra situacijos, kurios su Dievo pagalba nebūtų galima išspręsti taikiai, tačiau abi pusės turi būti nusiteikusios ieškojimui.

kukulis

Vieno žmogaus tiesa, kad jam turi atitekti saldainis, o antro tiesa - kad antram.
Apie kokią tiesą mes kalbam?
Parodyk nors vieną pavyzdį, kur žmonės gyvena ir niekad nesikivirčija.

Silvija

Neparodysiu :) Aišku, kad kalbame apie idealų atvejį.

P.s. iš tikinčių pusės kivirčai dažnai kyla, kai norima apginti Jėzų (Jo mokymą, tiesą, kurią mūsų manymu mes jau esame pažinę), bet ar Jėzui reikia apgynimo? :-\

Pilgrim

Marija ir Juozapas. Apie kitus atvejus reikia pagalvoti.

Varlė keliauninkė

Marija ir Juozapas..
Kam kalbėti apie tai, ko iš tikrųjų nežinome?

kukulis

Mano klausimas buvo beveik retorinis.
Nežinau ar diskusijoje turi didelės reikšmės tai, kad Marija su Juozapu niekad nesibardavo, ar jei ir nesibardavo, tai nežinome ar nebuvo tarp jų nuomonių skirtumo, kuris jei ir buvo, greičiausia neprivesdavo iki ginčo, ar tuo labiau iki kivirčo.

T.y. mano nuomone ginčai ir kivirčai kyla iš esmės ne dėl nuomonių skirtumo, o dėl kitų žmogaus savybių. Pvz. saldainio atveju ginčas kyla dėl to, kad saldainio norima labiau negu mylimas artimas.

Silvijos pateiktu atveju kivirčas kyla ne dėl to, kad nežinoma tiesa, o dėl to, kad kiekvienas galvoja kad ta tiesa yra pas jį, o ne pas kitą žmogų; be to, kivirčo atveju sufigūruoja noras savo nuomone įtikinti kitą žmogų; nes būna atvejų, kai esant ir skirtingoms nuomonėms kivirčas nekyla, nes kiekvienas gerbia pašnekovą ir jo nuomonę.

Čia vėl diskusija gali šakotis į tolerancijos temą.Pavyzdžiui ar tai, kad subaram savo vaikus, kai jie negerai elgiasi, čia jau ginčas ir kivirčas? Vėl atskira potemė :)

Varlė keliauninkė

Isoriskai galima netgi sypsotis, o viduje oi kaip rustauti ir bartis.. Taigi nezinome bardavosi Marija su Juozapu ar ne. Ne esme. Cia pirmiausia reikia kalbeti apie atleidima ir supratima, kaip Pilgrimas pradzioje ir sake. Sventumas ne tame kad nepyksti ar nesibari, o todel kad sugebi atleisti, neduodi valios piktumui, skaudiems zodziams ar prisiimi svetimo pykcio nasta sau.

kukulis

Ačiū Kaštonui už nuorodas  :thumbup:
Tik dabar prisiruošiau atsidaryti paskaityti. Ypač ta įdomi psichologijos ir krikščionybės metodų sulyginimas.

O va EGO apibrėžimas kaip nesantaika su savimi, kažkaip man nauja mintis, dar iki galo nesuprantama.
Augustai, gal tu galėtum man išaiškinti? :)

kukulis

Tema skilo į kitą, kurią pavadinau: Dievas. Mokslas. Psichologija.
http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,1106.0.html

Į mano ankstesnį klausimą atsakoma atskeltoje temoje.

Šitoje temoje siūlau tęsti, jei būtų noro, diskusiją apie tai, kas sukelia pyktį arba nesantaiką; arba apie būdus susitaikyti ir atsiprašyti. Aišku, tai vėl bus susiję su psichologija. Kiekvienas tegu nusprendžia kurioje temoje jis norės rašyti savo pranešimą :)

kukulis

Atbėga vienuolis pas vyresnįjį ir sako:
- Tas ir tas brolis daužo lėkštes virtuvėje.
- O kodėl jis daužo tas lėkštes?
- Nes anas brolis jam tą ir tą pasakė ir jį supykdė.
- Oho, koks susivaldymas!
- :o ? Kaip tai susivaldymas, juk jis lėkštes daužo virtuvėje!
- O tam broliui, kuris įžeidė jis ką nors blogo padarė?
- Ne, nei pirštu nepalietė.
- Na va, matai? O jis juk prieš ateidamas pas mus į vienuolyną yra sumušęs ir net nužudęs nemaža žmonių.

kukulis

Gyveno kaimynystėje dvi šeimos. Jų kiemus skyrė tujų eilė. Štai vieną dieną žmona sako vyrui:
- Ištirk kas vyksta pas kaimynus. Jie kažkokie keistuoliai. Mes nuolat su tavimi pykstamės, o aš nesu girdėjusi kad jie tarpusavyje pyktųsi.
Vyras prišliaužė prie tujų eilės ir pro plyšį žiūri.

Kaimynų žmona plauna verandos grindis, o kibiras pastatytas prie durų. Pro duris eina kaimynų vyras ir atidarydamas duris išverčia kibirą. Žmona žiūri į vyrą, o vyras į žmoną. "Žvalgas" žiūri ir galvoja: "na dabar tai jau bus!". O kaimynų žmona sako:
- Atleisk, kibirą pastačiau ne vietoje.
O vyras sako:
- Tai tu atleisk, šį rytą bėgu kaip akis išdegęs ir nematau kad prie durų kibiras pastatytas.
Tuomet jie susėdo ir ramiai valgo pusryčius.

Grįžta iš "žvalgybos" vyras, sėda prie stalo ir geria kavą. Žmona klausia:
- Na kaip, ką gero sužinojai, kaip ten pas juos? Kodėl jie niekad nesipyksta, o mes visad pykstamės?
Vyras ramiai išgeria kavą ir tada sako:
- Žinai, pas juos visi visada kalti, o pas mus visi visados teisūs.

Taip ir mes bekovodami už taiką ir teisybę taip kovojame, kol nelieka akmens ant akmens ...

Diak. Tomas M.

Aš iš prigimties buvau "teisybės ieškotojas" :D

Pamenu anksčiau mano žmona yra pasakiusi kažką panašaus į "svarbu ne kas teisus, bet kaip tai paveikia šeimą" ar kažką pan. Man iš esmės tai buvo nesuprantama ir nepriimtina. Dabar suprantu tiek, kad kartais neapsimoka aušinti burnos, nes tavęs neišgirs (nors tu (galbūt) ir esi teisus). Geriau jau eiti ir pasimelsti ta intencija...

Giedrė

Puiki istorija, kukuli. Labai pamokanti.

vida

Gal ne visai apie kivirčus, bet manau, kad pamokanti istorija. Du broliai nuima derlių ir maišus neša į aruodą. Vienas viengungis, kitas turintis didelę šeimą. Viengungis galvoja - brolis turi didelę šeimą, jam reikia daugiau grūdų. Kiekvieną naktį slapčia neša maišą į brolio aruodą. Kitas brolis mąsto - aš turiu kas mane prižiūrės, o jis nieko neturi, todėl jam reikia daugiau, nei mano šeimai. Vieną naktį broliai susimuša kaktomis ir apsikabina.

kukulis


Silvija

Citata iš: Tomas M.  liepos 07, 2015, 12:10:33
Aš iš prigimties buvau "teisybės ieškotojas" :D

Pamenu anksčiau mano žmona yra pasakiusi kažką panašaus į "svarbu ne kas teisus, bet kaip tai paveikia šeimą" ar kažką pan. Man iš esmės tai buvo nesuprantama ir nepriimtina. Dabar suprantu tiek, kad kartais neapsimoka aušinti burnos, nes tavęs neišgirs (nors tu (galbūt) ir esi teisus). Geriau jau eiti ir pasimelsti ta intencija...

Tokie dalykai atsitinka visose šeimose be išimties, laimė, jei nugali išmintis. Tavo žmona išmintinga moteris, Tomai. Tu taip pat (gerai, kad palikai tą pastebėjimą skliaustuose ;)), bet visai neseniai mane pats užvedei ant suvokimo tokiu savo pastebėjimu: kartais priešinti dalykų neverta, nes galbūt jie net nėra priešintini. Galbūt tiesos yra abiejose pusėse, o "raugių" dar ne laikas raut? Pasilikti su abejone dėl nuosavo teisumo yra išmintingiausia.

Reiškinys kaipo toks pastebimas ir didesnėse bendruomenėse, imkim kad ir Bažnyčią. Vienybė randasi ne tada, kai viena kuri nors pusė "nusileidžia" galvodama, kad vistiek ji teisi ir meldžiasi, maždaug, "padėk Viešpatie antrai pusei susiprast...", antroji tuo tarpu taip pat tyli "dėl bendro labo". Vienybė tada, kai abu geba džiaugtis tiesa, esančia pas kitą.

Kai taip einama kartu per gyvenimą, raugės nunyksta savaime.

P.S. O jei imtume pasaulį kaip bendruomenę, tai gal ir čia tas pats principas veiktų?  :-\

P.P.S. O pasitelkus kukulio papasakotą istoriją, tai principas dar geriau veiktų, jei kiekviena pusė rastų dėl ko atsiprašyti, kad įvyko kivirčas :)

Silvija

Aišku, idealu būtų, jei tai vyktų abipusiai. Reiktų panagrinėti atvejį, kai viena pusė yra supratusi principą, o kita - ne  :-\