Asketinės praktikos šių laikų Bažnyčioje

[Giedrė]

Aš niekada nesupratau, kodėl šv. Bernadeta prieš mirtį turėjo taip kentėti dėl pragulų, kai galima buvo jų išvengti deramai masažuojant žmogų, vartant, įtrinant tepalu. Mano nuomone, tai liudija kitų vienuolyno seserų nejautrumą ir nusikalstamą apsileidimą. Lengva postringauti apie meilę teoriškai, nieko nedarant praktiškai...

Manyčiau tai buvo jos asmeninis pasirinkimas - ji jautė, kad gali pakelti tą kančią ir nusprendė priimti tai. Galima būtų spėti, kad visi mes gauname "pagrindinį" savo gyvenimo kryžių ir kitus "pasirinktinius", kuriuos savo valia galime priimti vardan didesnio šventumo. Panašiai žmonės gali pasirinkti pasninką, ašutinę, savęs plakimą ir pan. Ir nors šiais laikais tokios priemonės daugelio priimamos kaip archaizmas, jos vis dar naudojamos, ir vis padeda žmonėms bent dalele prisidėti prie Didžiosios Kančios.

Esame Dievo sukurti kaip turintys ir kūną ir dvasią, todėl kažkurį laikyti mažiau vertu dėmesio nemanau kad reikia. ;]

Šv. Pranciškus kūną vadino savo ištikimu asiliuku ("mūsų brolis asilas"). Taip jau sukurta, kad asiliukui lemta nešti sielą į šventumo kalną ir kartais tenka nešti, net jei ir nenori ar tingi

Tomai, dėl pasninko, na dar ašutinės gal ir galiu pritarti, bet plakimasis - nieko gero.  Laikau tai atgyvena. Nepyk.  Pragulos - joks ne asmeninis apsisprendimas, jos atsiranda dėl pastovios kūno pozicijos sergant, jeigu kūno vietos negauna kraujo, pastoviai atremtos. Žmonės turėjo būti normalūs, o dabar vargšei šv. Bernadetai buvo tik bereikalingi kentėjimai dėl slaugytojų aplaidumo.  Mane piktina tokie dalykai. Gaunasi kaip anti-tikėjimo liudijimas vienuolyne.

[Silvija]

Kantriai priimti kančią įprasminant ją yra visiškai kas kita, nei kentėti skundžiantis, dejuojant ir kaltinant kitus. Išmokti šito - Kristaus mokinystės klausimas. Popiežius Jonas Paulius II būtent dėl to atsisakė gydymo medikamentais, teko skaityti, kad jo spintoje buvo rastas ir saviplakos įrankis. Mums tai - archaika, bet tik dėl to, kad dar esame jauni tikėjime ir gyvename pasaulyje, kurio nuomone reikia visaip stengtis išvengti skausmo ir kančios (nereikia vaiko vestis į tokias vietas kaip ligoninė, bažnyčia ar šermenys, propaguojamas jaunystės kultas ar eutanazija). Bet tai yra primesti mums dalykai ir jie nieko gero neatneš. Lygiai kaip nelabai ką gero atneša ir primesti dalykai tikėjime. Čia, kaip Tomas ir minėjo, labai svarbus laisvanoriško apsisprendimo aspektas.

Katalikų Bažnyčios Katekizmas sako:

Mūsų dalyvavimas Kristaus aukoje
618  [...]
Be Kryžiaus nėra kitų laiptų, kuriais galėtume įkopti į dangų.

[Jazminas]

Pasninkui pritariu, suprantu tai kaip atgailos priemonę ir pagalbą dorybių ugdyme. O ašutinės dėvėjimui, plakimuisi bei kitiems sąmoningiems kūno žalojimo būdams - ne. Galvoju, kad tokie dalykai žmogaus nepadaro šventesniu.  Be to, juk kūną esu gavusi kaip dovaną ir mano pareiga deramai juo rūpintis, nenukrypstant į kraštutinumus.

[Silvija]

Nežinau, kodėl Bažnyčia šiame laikmety nekalba apie kitas asketines praktikas, gal ir mums čia viešai nederėjo per daug leistis į apmąstymus, juo labiau, kad nei vienas turbūt nepraktikuojame to, apie ką kalbame. Bet, kadangi jau prabilome...

Maceina savo veikale "Saulės giesmė" kalba ir apie tai:

Kiek kūnas yra mūsų brolis ir mūsų dvasios išraiška, tiek jis turi būti globojamas ir ugdomas. Bet kiek jis yra mūsų priešas ir gundymas, tiek jis turi būti tramdomas ir varžomas. Pirmuoju atveju kūnas yra šventovė mumyse esančios Šv. Dvasios. Todėl šv. Paulius mums ir liepia: ,,Garbinkite ir nešiokite Dievą savo kūne" (7 Kor 6, 20). Kiekvienas kūno išniekinimas, ypač paleistuvystė, yra kūne gyvenančio Dievo išniekinimas. ,,Kūnas yra ne paleistuvystei, o Viešpačiui" (6, 13). Tačiau mūsasis gyvenimas žemėje yra savotiškos lenktynės, kurių laimikis yra amžinybė. Tuo tarpu kiekvienas, kurs bėga lenktynių, ,,nuo visko susilaiko" (9, 25), kad nepakenktų šiam vienam pagrindiniam uždaviniui. Kūnas šių didžiųjų lenktynių metu kaip tik ir yra savotiška kliūtis, nes jis yra nukreiptas ne į mūsojo bėgimo tikslą, bet visados į mūsų kelio pašalį. Todėl tas pats šv. Paulius, kuris kūną vadina Šv. Dvasios šventove ir liepia jame garbinti bei nešioti Dievą, sako: ,,Aš baudžiu savo kūną ir stengiuos pavergti, kad kartais, kitiems skelbdamas, pats nepasidaryčiau peiktinas " (9, 27). Kitaip sakant, kūnas sudaro mums nuolatinį pavojų, todėl yra reikalingas drausmės ir tvarkos. Tai yra nuostabi priešginybė, kurios mes nei pergalėti, nei: nuo jos pabėgti negalime. Mes galime ją tik iškęsti, laukdami ,,mūsų kūno atpirkimo" (Rom 8, 23).

Ir vis dėlto nors ši priešingybė reiškiasi kiekviename žmoguje, asketinės priemonės turi būti pasirenkamos kiekvieno individualiai:

Ji (askezė) turinti būti džiaugsmo, ne nusiminimo šaltinis. Jeigu drausminimas pasiekia tokį laipsnį, kad jis neleidžia dvasiai apsireikšti, jis paneigia kūno prasmę ir virsta nekrikščionišku. Kokia priemonė kūnui drausminti yra tinkama, apsprendžia ne bendra taisyklė, bet individuali kiekvieno prigimtis.

[Diak. Tomas M.]

Tomai, dėl pasninko, na dar ašutinės gal ir galiu pritarti, bet plakimasis - nieko gero.  Laikau tai atgyvena. Nepyk. 

Na, bent jau Jonas Paulius II-is ir Motina Teresė tarp kitų apsimarinimų ir asketinių praktikų vartojo ir savęs plakimą, siekdami labiau susitapatinti su Kristumi. Čia kelios nuorodos, kur kalbama apie tai:

http://articles.cnn.com/2010-01-27/world/pope.flagellate_1_vatican-radio-pope-john-paul-ii-vatican-insider?_s=PM:WORLD

http://www.cbsnews.com/2100-202_162-6143579.html

O kodėl šiais laikais žmonės to nedaro, o gal teisingiau sakyti - jei daro, tai niekam nesigiria? Lietuvoje to gal taip ir nesijaučia, bet JAV žmonės nenori jausti jokio skausmo - absoliučiai. Kai aš kažkada pasakiau, kad mokykloje sėdėdavau pas dantistę ir man dantį gręždavo su virvėmis varomu grąžtu be jokio nuskausminimo, jie žiūrėdavo apstulbę ir nežinia ar tikėdavo... Dar būnant šešerių, mano mama pamenu, sakydavo "pakentėk, būk vyras". Šiais laikais ją, kartu su dantistu tikriausiai į teismą paduotų už "vaiko kankinimą", štai taip pasaulis ir keičiasi...

Dar teko girdėti pasakymą "kam taip reikia akcentuoti tą Kryžiaus kraują ir kančią?". Sakau: "o kaip tu įsivaizduoji atrodant, ant kryžiaus kabantį kruviną negyvą ir visiškai sudaužytą kūną? Ar tu gali tą vaizdą švelniais žodžiais nupasakoti?"

Grįžtant prie temos, visada reikia elgtis, kad neperlenkti lazdos ir manau ta Maceinos citata duoda labai gerus rėmus. Yra tokia legenda, kad Šv. Pranciškus Asyžietis po mirties turėjo skaistykloje praleisti dvi dienas, nes pernelyg savo kūną vertė kentėti... tačiau nemanau, kad bent vienas iš mūsų sugebės Šv. Pranciškų kūno apmarinime viršyti

[Silvija]

Yra tokia legenda, kad Šv. Pranciškus Asyžietis po mirties turėjo skaistykloje praleisti dvi dienas, nes pernelyg savo kūną vertė kentėti... tačiau nemanau, kad bent vienas iš mūsų sugebės Šv. Pranciškų kūno apmarinime viršyti

Nežinia, kaip Pranciškus gyveno iki atsivertimo, o atsiversti niekada ne vėlu kiekvienam

(Oi prisišnekėsim čia mes  )

[Jazminas]

Kad neperlenkt lazdos su kūno apsimarinimais tai taip, bet dar klausimas - ar tikrai Dievas nori iš manęs tokių dalykų? Galvoju, kad vis tik svarbiausias dalykas yra meilė Dievui, artimui ir sau. O stengiantis mylėti yra pakankamai progų savojo "aš" apsimarinimams.

[Silvija]

Teisingas pastebėjimas, Janina, meilė - virš visko ir ji yra geriausias vidinis kompasas.

Bet ar tikrai mes žinome, kas ta meilė yr? 

[Jazminas]

Bet ar tikrai mes žinome, kas ta meilė yr? 

Tvirtinti, kad tikrai žinau, negaliu. Tik stengiuosi su kitais elgtis taip, kaip norėčiau, kad su manimi būtų elgiamasi.

[Jazminas]

Pasninkui pritariu, suprantu tai kaip atgailos priemonę ir pagalbą dorybių ugdyme. O ašutinės dėvėjimui, plakimuisi bei kitiems sąmoningiems kūno žalojimo būdams - ne. Galvoju, kad tokie dalykai žmogaus nepadaro šventesniu.

Norėjau pasakyt - pritariu tokiam pasninkui, kuris nealina sveikatos.

Gražus tekstas apie pasninką ( http://www.vitaconsecrata.lt/tikro-pasninko-budas ):

Tikras pasninkas gali būti ir šventės metas, kai tu gali:
Susilaikyti nuo kitų teisimo – švęsti Kristaus buvimą juose.
Nesureikšminti skirtumų – švęsti viso gyvenimo vienybę.
Nepasiduoti tariamai tamsai – švęsti šviesos tikrovę.
Susilaikyti nuo liguistų minčių – džiaugtis Dievo gydančia jėga.
Nekalbėti niekinančių žodžių – džiaugtis tyrinančiais žodžiais.
Susilaikyti nuo nepasitenkinimo – švęsti dėkingumą.
Susilaikyti nuo pykčio – švęsti kantrumą.
Susilaikyti nuo pesimizmo – švęsti optimizmą.
Susilaikyti nuo nerimo – gėrėtis Dievo Apvaizda.
Susilaikyti nuo priekaištų – švęsti kito pripažinimą.
Susilaikyti nuo negatyvumo – džiaugtis pritarimu.
Susilaikyti nuo nuolatinės įtampos – švęsti nuolatinę maldą.
Susilaikyti nuo priešiškumo – švęsti nesipriešinimą.
Susilaikyti nuo kartėlio – švęsti atleidimą.
Susilaikyti nuo rūpinimosi savimi – švęsti jautrumą kitiems.
Susilaikyti nuo asmeninio teisumo – švęsti visuotinę tiesą.
Susilaikyti nuo baimės – švęsti viltį.
Susilaikyti nuo apsnūdimo – švęsti entuziazmą.
Susilaikyti nuo įtarumo – laikytis tiesos.
Susilaikyti nuo minčių, kurios atima drąsą – džiaugtis įkvepiančiais pažadais.
Susilaikyti nuo liūdesio šešėlių – švęsti saulėtą giedrą.
Susilaikyti nuo tuščių plepalų – švęsti prasmingą tylą.
Nepasiduoti slegiančioms problemoms – švęsti stiprinančią maldą.

[Silvija]

Žinomas rusų aktorius ir režisierius P. Mamonovas (filmas "Sala") pasakodamas apie mažai kam žinomą reiškinį, kilusį iš krikščionybės Bizantijoje ir prigijusį tik Rusijoje – asketiškuosius jurodivyjie (nežinau, kaip išverst, prasmė būtų – kaip Dievo kvaileliai) pasakė tokią išmintį: "nereiktų smalsauti apie nepasiekiamus dalykus". Tai vat, mūsų kalbos apie kraštutines asketines praktikas irgi yra smalsavimas apie tai, ko patys nesam patyrę ir turbūt nei nesiruošiam praktikuoti. Bet tai, kad mažai apie tai žinom, turbūt nėra priežastis daryti išvadom ir nuspręsti -  gerai tai ar blogai.

Kas supranta rusiškai siūlau pažiūrėt dokumentinį filmą, kuriame ir pasakojama apie tą mūsų protu nesuvokiamą reiškinį Rusijoje, kraštutinę atsidavimo Tiesai formą, subrandinusią ne vieną šventąjį, bet kuri šiandien jau laikoma išnykusia.


http://www.youtube.com/watch?v=MDEaJ2xSzRQ&list=LL2ayw0kXZ5A3_4ZUez436Aw&feature=mh_lolz

[Giedrė]

Filmas labai įdomus – pažiūrėjau. Gal tokios ekstremalios praktikos ir subrandina šventuosius, bet aš laikausi nuomonės, kad jos pernelyg drastiškos, kažkokios nežmoniškos. Rusijoje vis dar gajos neįgaliųjų persekiojimo, niekinimo ir net fizinio jų sunaikinimo ligoninėse tradicijos. (Lietuvos visuomenė daug to blogio perėmė per sovietinį laikotarpį. Net ir dabar į negalią turintį dažnai žiūrima kaip į nepilnavertį. Vien ko vertas diskriminacinis posakis « dirbame su neįgaliaisiais » - tarsi jie būtų kokios besielės plytos statyboje.) Tad visai logiška, kad jiems likdavo vienintelė priebėga – Dievas, kuris kenčiančiuosius ir apdovanodavo didelėmis malonėmis. Tokia tradicija kilo tikrai ne iš Dievo, kur jau ten. Ji pagrįsta Rusijoje egzistuojančiu beatodairišku žiaurumu ligoniams, moraliniu jų nužmoginimu ir nuvertinimu iki gyvulio lygmens, bet Jėzus net aukščiausio lygio nežmoniškumą, matyt, sugebėjo perkeisti ir paversti gėriu.

[Silvija]

Gal tokios ekstremalios praktikos ir subrandina šventuosius, bet aš laikausi nuomonės, kad jos pernelyg drastiškos, kažkokios nežmoniškos.

Giedre, nepyk, bet man atrodo, kad tu nepagavai minties Ne praktikos subrandino jurodivus, o kaip sakiau – kraštutinis atsidavimas Tiesai, ėjimas iki ribos, kai Tiesa yra aukščiau visko – sotumo, rūbo, pastogės ar gero vardo visuomenėj. Jie patys pasirinko tokiais būti, o praktikos, galima sakyti, jau gimė po to (galbūt tų praktikų laikėsi jų pasekėjai).

Mane tai labiau domina tai, kad šie žmonės savo dvasios jėga galėjo įveikti tokius veikėjus kaip Ivanas Rūstusis su visa jo kariauna, kad būdami tokioje jautrioje dvasinėje būsenoje jie galėjo regėti tai, ko nematė visi kiti (pavyzdys su Dievo Motinos ikona). Kažkodėl man tai primena Jėzaus pasakymą "kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius" (Jn 14, 12). Ir nebuvo taip, kad jiems buvo belikus vienintelė priebėga - Dievas, kaip tu sakai (jei Dievo ieškom tik neviltyje, anoks čia tikėjimas!)

Tokių neįtikėtinai laisvų savo dvasia žmonių, nebijančių išbandymų nei kūnui nei sielai, labai laukčiau tarp kandidatų į seimą, jiems tikrai vertėtų pasižiūrėti šį filmą arba perskaityt knygą - Cezary Wodzinski ,,Šv. idiotas". Kam įdomu, knygos recenziją galima pasiskaityti čia.

[Silvija]

Žiūriu, kad su savo nuorodom "nuvairavau" į šoną , atsiprašau. Peršokau ir Janinos pasiūlytą tokį gražų tekstą apie ŠIUOLAIKINĘ askezę. Iš tiesų šis laikmetis - jau kitas, o Viešpats liepia stebėt laiko ženklus.

Gal ne visi yra skaitę dokumentą, kurį 2006-ais surašė  Lietuvos vyskupai: http://lvk.lcn.lt/naujienos/,91

[Varlė keliauninkė]

Labas visiems. Pastebėsiu, kad šitoj temoj apie asketines praktikas yra pamirštas vienas dalykas - atgaila. Be jos, kad ir kokie gražūs tekstai būtų išrašyti pergamentuose, kaip ir praktikos, pasilieka bevaisiai.

[Diak. Tomas M.]

Sveikas,  keliaujantis ir ieškantis žmogau, tikiuosi tavo kelionės ir ieškojimai bus vaisingi!

Tiesa, kad asketinės praktikos gali būti naudojamos atgailai, bet kaip ir malda, bei kitos dvasinės pratybos, gali būti naudojamos įvairiems tikslams: prašymams, aukoms už intencijas ir pan.

P.S. Kad geriau susipažintume, siūlau parašyti ir į šias skiltis

http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,25.0.html

ir

http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,23.0.html

[Silvija]

Taip, apie atgailą reiktų plačiau pakalbėti, paspaudę prieš tai mano įdėtą nuorodą, skaitome:

Dieviškąja teise visi tikintieji, kiekvienas sau tinkamu būdu, įpareigojami daryti atgailą, bet, siekiant, kad visi tarpusavyje būtų sujungti bendru atgailos laikymusi, yra nustatytos atgailos dienos, kai tikintieji ypatingu būdu dalyvauja malda, atlieka gailestingumo ir meilės darbus, aukoja save, ištikimiau atlikdami savo pareigas ir ypač laikydamiesi pasninko ir abstinencijos (plg. CIC kan. 1249)

Mūsų visų bendra atgaila, kaip ir bendra malda, duoda daugiau gražių rezultatų, nei pavienė, todėl galima susitart ne vien melstis, bet ir papasnikaut kartu, nelaukiant gavėnios 

Išvis, jei kas mano, kad rūpindamasis tik savo išganymu pasieks dangų, tai labai klysta. Pamenu vienose atsinaujinimo dienose Kaune pranciškonas t. Severinas kalbėjo apie atgailos sakramentą - yra labai svarbu suvokt, kad tai atliekame ne sau, o visos Bažnyčios labui.

[Varlė keliauninkė]

Taip, Tomai, aš būtinai tai padarysiu - prisistatysiu, jeigu pasiliksiu čia ilgėliau. Net nežinau, kodėl esu čia. tikriausiai, silpnumo akimirka, ir noras pasišnekėti kai labai vieniša kartais.. Bet šiandien galva tuščia, net barška ir čia pas jus kaip tai tuščia irgi: tiek narių, o kalbat tik trise-keturiese. Chebryte, drąsiau. Atsiprašau, galbūt aš čia visai ne į temą.

Dėl pasnikavimo kartu su kažkuo - idėja 'genialiaque!'. Man taip sunku paskutiniu metu išgyventi penktadienius nevalgius. Silvija, gal palaikytum mane šį penktadienį?

[Diak. Tomas M.]

Dar viena susijusi tema, apie mažus dalykus sielai, kuriuos galime atlikti kasdieniniame gyvenime:

http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,150.0.html

[Silvija]

Kaip jau esame kažkada šnekėję temoje "Liga, išbandymas – prakeikimas ar palaiminimas?", kai kurių situacijų gyvenime nepasirenkam patys, jas tiesiog mums duota išgyvent. Bet kaip priimsime jas – dejuodami, pykdami, o gal aukodami skausmą – didelis skirtumas.

Pradėjau skaityti J. Düring OSB ,,Su smurtu susidūrus" ir radau įdomų pasakojimą apie tai, kad yra tam tikra skausmo riba, kurią treniruojantis galima praplėsti, nukelti. Nes mes labai dažnai net nepriėję jos, jau gūžiamės bijodami patirti skausmą. Tuo tarpu nusprendę stoti su šiuo išbandymu ,,veidas į veidą", galime tai panaudoti kilniems tikslams . Pasirodo tas pats, ką mes vadiname ,,paaukoti už ką nors", gali būti apibūdinama ir šitaip: ,,Sąmoningai iškęstas, prisiimtas, ne atmestas, bet ir neieškomas skausmas gali suteikti didžiulės jėgos, pranokstančios asmens galimybes".

1988 metais aš pats patyriau tai savo kailiu. Buvau išvykęs ilgesniam laikui į Tanzaniją. Dirbau atokiose, nuošaliose misijų vietose. Nepamenu, kada pradėjau jausti savyje beveik neišsenkančios energijos antplūdį. Tiesiog nebesugebėjau pavargti. Dienomis be poilsio keliavau nuotykių ir pavojų pilnais keliais. Naktimis iki vėlumos, kartais iki ryto prie žvakių šviesos rašiau laiškus giminėms ir draugams į namus. Šiai būsenai užsitęsus, viename iš laiškų rašiau: ,,Nežinau, kas man atsitiko. Esu pilnas jėgų ir energijos. Atrodo lyg koks angelas mane stumtų ar neštų". Po kelių savaičių vienoje misijų stovykloje mane pasiekė ilgiau keliavęs laiškas iš tėvynės. Jame buvo parašyta, kad mano močiutė guli mirties patale. Žaibo greitumu suvokiau, jog mano energijos antplūdis turi būti kaip nors susijęs su močiutės padėtimi. ,,Žinojau" ir tai, kad ji jau mirė.

Sugrįžęs į Vokietiją, sužinojau, kaip viskas įvyko. Mano močiutė staiga susirgo labai skausminga gerklų vėžio forma. Nebebuvo jokios vilties. Mano tėvai suvokė, kad ji neturi likti ligoninėje, bet grįžti į namus ir čia numirti. Namuose jie pasirūpino močiutės slaugymu. Tik nuo nežmoniškų skausmų negelbėjo niekas. Gydytojas norėjo mano močiutei duoti nuskausminamųjų vaistų, bet ji su šypsena atsisakė paaiškindama: ,,Aš mielai juos iškęsiu už Johanesą". (Johanesas – tai mano krikšto vardas) Ir aš, visiškai nieko apie tai nenutuokdamas, tiesiogiai jutau šios aukos poveikį, būdamas už 7000 km Afrikos savanoje, tarsi ,,angelas būtų mane stūmęs!"

Nuo to laiko esu nepajudinamai įsitikinęs iškentėto skausmo poveikiu bei jėga ir praktikuoju tai pats, kiek tik pajėgiu. Juk mūsų kasdienybė teikia pakankamai progų, ir ne tik lankantis pas dantistą. Jei naktį negaliu miegoti, ar atsitinka koks nemalonumas, įsivaizduoju žmogų, kuriam, mano manymu reikėtų tokio užnugario vėjo, ištariu mintyse jo vardą ir tyliai sakau: ,,Dėl tavęs aš tai mielai iškęsiu." Dažniausiai nemaloni situacija tokiais atvejais praranda savo baisumą.Mano nuotaika nuskaidrėja arba aš užmiegu. Beje, man nesvarbu patikrinti, ar ir adresatas patyrė juntamą poveikį. Poveikio, kurį jutau ,,angelo stumiamas", man visiškai pakanka.