Katalikiškos muzikos teologija

[Silvija]

Ką ką? Švenčiausiąjį. Ar ne taip? Bet ir sakau, vieni Jį mato, kiti - ne.

O dėl slėpinių - nesakiau, kad jie katalikiški, tu irgi įsiklausyk, prašom

O pavadinimas geras dėl to, kad išreiškia, jog muzika galima žmogų vesti pas Dievą. Katalikiška muzika - tai būtent katalikišką slėpinių supratimą perteikianti.

[kukulis]

Katalikiška muzika - korektiškas teiginys.

Katalikiški slėpiniai - nekorektiškas. Kodėl? Todėl kad katalikybė nėra atskira religija, o labiau krikščionybės doktrina. Dėl teiginio "krikščioniški slėpiniai" irgi esu šiek tiek abejonėje, bet negaliu logiškai paaiškinti; intuityviai jaučiu kad kažkas ne taip.

Gal esmė tame, kad Dievas ir slėpiniai ontologiškai nepriklauso nuo išpažįstamos religijos. Nuo religijos tik priklauso, ką mes vadiname slėpiniais ir ką mes laikome Dievu, nes pvz. masonams Liuciferis vis dar yra tiesos ir šviesos angelas. Bet čia jau atskira tema, tik norėjau pasakyti, kad grynojoje esmėje Dievas ir slėpiniai nepriklauso nuo religijos, o tik slėpinių ir Dievo samprata gali skirtis, priklausomai nuo religijos.

Ką ką? Švenčiausiąjį. Ar ne taip? Bet ir sakau, vieni Jį mato, kiti - ne.

Ar mes kalbame apie sakramentus ar apie slėpinius? Nes mano nuomone, tai skirtingi dalykai.

[Pilgrim]

Silvija, atėjai ant viškų atsistojai ir ką priešais matai, na kas priešais yra ... na netoli nosies galo, gal per pora metrų. Neklausiau ką turėtum ar norėtum matyti.

[Silvija]

Nekankink tu manęs už poros metrų - turėklai, kad žioplinejantys nenusiverstų nuo viškų

[Silvija]

Vis dėlto turim Lietuvoje kuo džiaugtis - yra žmonių, besirūpinančių sakralinės muzikos padėtimi. Tas pats kunigas Vilius Sikorskas. Labai plačiai apžvelgiantis straipsnis bernardinuose, iš kurio net ištraukas sunku padaryti - viskas svarbu

Dabartis ir perspektyvos. Oficialiuose liturginiuose leidiniuose, giesmynuose (ir pavienių asmenų sudarytuose) ryšku lietuviškosios liturginės muzikos ribotumas, Bažnyčios liturginės reformos gairių pažinimo stygius (muzikinės formos neteisinga traktuotė, muzikinės interpretacijos netikslumai, dažnas giesmių teksto skurdumas ir netinkamumas). Stinga giesmių liturginių metų laikams ir liturginiams minėjimams. Didžioji repertuaro dalis neprofesionali, skurdžios teologinės minties.

Ištyrinėjus liturginės muzikos pobūdį, išsiaiškinus esmines jos charakteristikas, įsigilinus į liturginės reformos direktyvas ir atsižvelgus esamą situaciją, būtina prie Lietuvos Vyskupų Konferencijos suburti tinkamai parengtų teologų ir muzikų grupę kaip atskirą Liturginės komisijos dalį – Liturginės muzikos komisiją, kuri turėtų peržvelgti visų liturgijos giesmių ir giesmynų tekstų teologinį pagrindą, įvertinti jų muzikinę raiškos formą, stilių bei tinkamumą liturgijai. Reikėtų skatinti liaudiškojo giedojimo paveldo surinkimą ir įvertinimą bei, tinkamai parengus, atskirai kraštui būdingiausiais keturiais pagrindiniais dialektais išleisti giesmynus, kurių pagrindu liturgijai turėtų būti sudarytas rekomenduotinų liaudiškų giesmių repertuaras. Skatinti ir plėtoti profesionalių kompozitorių įnašą lietuviškojo repertuaro kūrimui, išskirtinį dėmesį teikti lietuvių liaudies dainos ir giesmės senajai derminei struktūrai, kurios pagrindu būtų kuriama naujosios giesmės. Neilgai trukus reikia parengti ir išleisti Mišių liturginių metų visų tarpinių giedojimų (psalmių) giesmyną, skatinti Mišių kintamųjų ir nekintamųjų giesmių repertuaro kūrimą. Būtų tikslinga inicijuoti ir sukurti Mišių vadovo nekintamųjų (ordinarium) dalių giedojimą tautinės muzikos pagrindu (iki šiol beveik visoms Mišių kunigo ordinarium dalims ir didžiajai daliai kitų apeiginių giedojimų, išvertus į lietuvių kalbą, buvo pritaikytos grigališkosios melodijos). Pagal Ratio studiorum Lietuvos seminarijoms reikėtų parengti muzikinio ugdymo programą ir planus. Liturginės muzikos ugdymo programų reikia vargonininkams, giesmininkams, muzikos mėgėjams ir atskirai – jos kūrėjams.

O čia - fragmentai iš filmo "Uolų medus":


https://www.youtube.com/watch?v=DzqxWn4z7qk

Tiesa, apie muziką buvome anksčiau sukūrę temą ir žiūriu, kad jau kartojuosi su informacija. Tad reiktų, kad šioje temoje labiau orientuotumės į muzikos teologiją. Manau, tai labai įdomu

Tomas: dar pridedu nuorodą į knygelę:

http://www.melc.lt/documents/Knygele._Uolu_medus.PDF

[Varlė keliauninkė]

Įdomu, kad toje MR laidoje pasigirsta Benedikto XVI mintis apie iškraipytą liturgijos santykį su menu (ir su muzika, ir su daile). Kai kuriais atvejais tas santykis buvo profanuojamas, supaprastinamas dėl nesupratimo, o kitais - dėl tradicijos grandinės nutrūkimo ir netęstinumo. Kaip suprantu, tai ir sakralinėje muzikoje kažkuriuo istorijos metu įvyko eilinis "ikonoklazmas" (čia pop. Benedikto XVI išsireiškimas), kaip ir ikonų atveju. Taip pat popiežius pastebėjo, kad ortodoksai dar Nikėjos susirinkime atstovėjo tradiciją. Tai kas ten ir kada atsitiko?

[kukulis]

Visame šitame dalyke, manau, yra labai svarbu nepamesti laipsniškumo.

Tai, kad muzika tapo labiau profaniška, dar nereiškia, kad ji visiškai prarado sakralumą. Tuo labiau kad Viešpats teikia savo malones apeidamas ir mūsų įvairius netobulumus.

Tuo pačiu, ir kažkuriame laikotarpyje, esant sakralinei muzikai santykinėse aukštumose, nereiškia, kad ir toje muzikoje viskas buvo absoliučiai tobula.

Visa tai parašiau tam, kad nepultume į nusiminimą . Manau, kad reikia priimti su dėkingumu ir priimti tas dovanas kurios taip pat slypi ir ne visiškai tobuluose kūriniuose.
O tokie pasišventę žmonės kaip V. Sikorskas, vėl tą muziką padeda pakylėti link sakralumo ir už juos turėtume dėkoti Dievui 

[Diak. Tomas M.]

Kaip ir minėjau ankstesniame komentare, yra svarbu, kad reikalus spręstų specialistai, t.y. savo reikalo žinovai ir meistrai, bet kartais būna taip, kad kai kurie žmonės mano, kad jie yra geri specialistai... yra tokia patarlė, kad nieko nėra pavojingiau už žmogų, kuris mano, kad yra specialistas (nors toks iš tiesų nėra)... pagalvokite pvz. apie gydytoją... taip ir gaunasi, kad ten kur reikia pasidarbuoti dildele ar mažu skaptuku, pasidarbuojama kirviu, o po to stebimasi, kodėl medis pradėjo džiūti.

Man susidaro įspūdis, kad liturgija savo esme labai panaši į žmogaus organizmą, kuris Dievo sukurtas kaip nerealiai suderintas biologinis mechanizmas. Pvz. užtektų, kad kraujo PH (rūgštingumo indeksas) pakistų labai maža dalele ir žmogus mirs. PH indeksas nėra išoriškas ar aiškiai pastebimas dalykas, bet jis labai lemia žmogaus gyvybės klausimą.

Taip ir liturginėje muzikoje yra labai labai subtilių niuansų, kuriuos suprasti reikia viso gyvenimo ir kurie gali nulemti liturgijos "veikimą". Aš nesu specas, todėl nematau tų niuansų, bet stengiuosi skaityti specialistų nuomones.

Labai įsiminė vienas New Liturgical Movement straipsnis, kuriame buvo analizuojamas naujas Ritas ir buvo bandoma nustatyti, koks būtent pokytis sąlygojo liturginės muzikos nuskurdimą. Sunku patikėti, bet atvejis buvo panašus į PH indekso. Buvo prieita išvados, kad ta sniego gniūžtė, sukėlusi vėliau laviną buvo uždraudimas kunigams melstis Šv. Mišių maldas, kol giedama. T.y. Ekstraordinarinėje Formoje kunigas gali pradėti klausyti gražią ilgą giesmę ir eiti prie altoriaus toliau tęsti Šv. Mišių, kol tuo tarpu giesmė tęsiasi, o Ordinarinėje Formoje kunigui buvo liepta laukti giesmės galo (vėl gi, spėju dėl to, kad buvo manoma, kad tikintieji kažką gali "praleisti" ir taip mažiau dalyvauti...).

Kaip tas "PH indeksas" suveikė? Kadangi mes turime pripažinti, kad esame išlepę ir neturime tos ištvermės atbūti Šv. Mišiose daugiau valandos (ką jau kalbėti apie atstovėjimą dviejų valandų Rytų Liturgijoje...), kunigai vardan to, kad neprailgtų Šv. Mišios, pradėjo trumpinti giesmes, ar pasirinkti kitus variantus, neva taupydami laiką... nuo to viskas ir prasidėjo... bent taip rodos pamenu tą straipsnį, reiktų jį iškasti vėl...

[Diak. Tomas M.]

Dar geras komentaras iš Silvijos įdėto straipsnio, kažkiek kapstantis mūsų temos pavadinimą

filmą komentuoja sesuo Lidija: "Tiesiog keletas paprasto vartotojo minčių apie "Uolu medų". Vaizdų ramybės idilėje gludinti dieviška kibirkštis, kuri, rodos, įžiebia garsus ar kitokias dermes ir laiką, kuriame yra daug Dievo... Sakr. muzikos srity esu diletantė, bet žiūrėdama reginį ir girdėdama melodiją, keliu klausimą: ar yra sakralios muzikos filosofija?..Arba filosofija sakralioje muzikoje ... Būtų įdomu "pasikapstyti". Dėkui už vaizdo ir garso rezultatą. Tikrai suintrigavo."

[Silvija]

Tomai, skaitydama puikų tavo komentarą susimąsčiau: kada ir kokį žmogų galime laikyti puikiu Dievo ekspertu?  

[Varlė keliauninkė]

Yra toks vienas.. būtent Dievo ekspertas

O jei rimčiau, tai tie, kas pažįsta Jį nuo amžių pradžios, kas ilgiausiai su Juo būvoja. Jei parašysiu kas tie žmonės, bus ne į temą.
O jei rimčiau (dublis antras), tai tas kas myli Dievą ir žmones ir yra išmintingas.
Melskim mūsų ganytojams meilės ir išminties, nes meilė ko gero nėra nuolaidžiavimas bendruomenei (jei teisingai supratau Tomo komentarą), bet jos ugdymas. Per sakraliuosius menus taip pat.

Ps. dar pridursiu kad ne tik per menus, bet ir per tradicija. Kaip kazkada sake tas pats V. Sikorskas, be tradicijos esam naslaiciai, kazkuria prasme.

[Pilgrim]

nei esame išlepę, nei neturintys ištvermės ... viską turime ir turime iki valios.
Teisingai kai einame tik atbūti į Mišias, kantrybės tikrai nepakanka.
Liturgija yra ir pasakojimas, bet kai moki kalbą tuomet pasakotojo daromos klaidos
sumaišomi linksniai, neteisingas tarimas ir t. t.  nesutrukdo suprasti tai ką nori papasakoti
pasakotojas. Kai nori girdėti pasakojimą ir jo turinį, daromos klaidos nebus kliūtis.
Liturgija tai ir ritualų visuma, kurie kaip raidės ar žodžiai sudaro sakinius.
Bet ar pakankamai mokame šią abėcėlę, kad išgirstume pasakojimą ?
Ar pakankamai mokame abėcėlę, kad galėtume pereiti prie gramatinių ar stiliaus klaidų.

[Silvija]

Ir vieną, ir kitą priekaištą mums (kad esam išlepę ir kad nemokam abėcėlės) turi galios ištaisyti muzika sacra

Jėzus Kristus, aukščiausiasis naujosios ir amžinosios Sandoros kunigas, priimdamas žmogaus prigimtį, šioje žemės tremtyje pradėjo himną, kuris per visus amžius skamba dangiškoje tikrovėje. Jis prisijungia prie savęs visą žmoniją ir įtraukia ją į bendrą dievišką šlovės giesmę (83).

(Čia iš liturgijai skirtos konstitucijos Sacrosanctum Concilium).

[Silvija]

Benediktas XVI be kita ko kvietė susimąstyti apie Vakarų muzikos nepakartojamumą. Visose pasaulio kultūrose ir religijose yra didžioji literatūra, didžioji architektūra, didžioji dailė ir didžioji skulptūra. Savaime suprantama, kad visose yra muzika. Tačiau nei vienoje kitoje kultūroje nėra tokios didžiosios muzikos, kokią būtų galima lyginti su ta, kuri užgimė krikščioniško tikėjimo sferoje, kaip pavyzdžiui, sakė Benediktas XVI, nuo Palestrinos iki Bacho, Hendelio iki Mocarto, Bethoveno ir Brucknerio.

Vakarų muzika yra kažkas unikalaus, nepalygintino su kitomis kultūromis. Man sakralinė muzika yra krikščionybės tiesos įrodymas, kalbėjo popiežius emeritas. Ten, kur susiformuoja tokio pobūdžio atsiliepimas reiškia, kad įvyko susitikimas su Tiesa, su tikruoju pasaulio Kūrėju. Todėl sakralinė muzika yra teologinio rango tiesa, turinti nuolatinę reikšmę visos krikščionybės tikėjimui, nors ir nebūtina, kad ji būtų visada ir visur atliekama. Antra vertus, taip pat aišku, - kalbėjo šeštadienį Benediktas XVI, - kad sakralinė muzika negali išnykti iš liturgijos; jos buvimas liturgijoje gali būti kaip tikrai ypatingas dalyvavimo šventosiose apeigose, tikėjimo slėpinyje, būdas

.

http://lt.radiovaticana.va/news/2015/07/04/popiežius_emeritas_benediktas_xvi_paskirtas_garbės_daktaru/1156094